- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-20
- Bylos Nr.
- e2A-192-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01836-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vygintas Mažuika, Dalia Pranckienė, Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- M. R., G. M.
- Kategorijos
- 2.2.2.7Juridinio asmens organai
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos, Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3876-837/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jėgainė 1“ ieškinį atsakovams M. R. ir G. M. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Jėgainė 1“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bankroto administratorių biuras“, pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo G. M. priteisti 2783,00 Eur nuostolių atlyginimą; solidariai iš atsakovų G. M. ir M. R. priteisti 3985,93 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė tuo, kad ieškovės vadovu laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2013 m. vasario 21 d. buvo M. R., o nuo 2013 m. vasario 21 d. ieškovės vadovu buvo paskirtas G. M.. Abu atsakovai buvo ieškovės akcininkai, turėję po 50 procentų akcijų. 2018 m. birželio 4 d. ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Ieškovė paaiškino, kad M. R. kyla atsakomybė dėl to, kad jis veikė kaip faktinis įmonės vadovas. Ieškovė nurodė, kad yra visos sąlygos civilinei atsakomybei atsakovų atžvilgiu kilti, kadangi abu atsakovai neteisėtai nevykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1-2 dalyse bei 4 dalyje numatytų reikalavimų ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalyje įtvirtintų pareigų. Jei atsakovai būtų buvę lojalūs ieškovei, veikę įmonės interesais, nepažeidę įstatymuose numatytų pareigų, susijusių su turto išsaugojimu, ieškovė nebūtų patyrusi žalos. Nurodė, kad nuostoliai susideda iš 3483,27 Eur vertės medienos, 502,66 Eur vertės pjūklo trūkumo bei 2896,20 Eur sumos už ekspertizę, paskirtą 2015 m. civilinėje byloje, kurią susigrąžino G. M..
Atsiliepimas
3. Atsakovas G. M. atsiliepime prašė ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, nes M. R. jį įkalbėjo tapti įmonės vadovu, nors jis ir toliau pats faktiškai valdė įmonę iki pat 2014 metų vasaros pabaigos. Jis jokios vadovavimo patirties iki tol neturėjo, visą apskaitą tvarkė buhalterė. Nurodė, kad 2014 m. atsakovai susipyko ir M. R. nustojo vadovauti įmonei, tačiau toliau domėjosi jos veikla. Iki tol atsakovas tik vykdydavo M. R. nurodymus dėl bendrovės sandorių, įmonės veiklos ir pan. Po 2014 m. vasaros pabaigos, kai atsakovai susipyko, M. R. uždraudė jam (atsakovui G. M.) lankytis įmonės teritorijoje, patalpose. Į įmonę G. M. patekdavo tik leidus M. R.. Bendrovės mediena ir visas kitas turtas buvo saugomas M. R.. Atkreipė dėmesį, jog UAB „Jėgainė 1“ veiklos faktiškai nevykdė nuo 2013 m. iki 2017 m. Pažymėjo, kad civilinėje byloje, kurioje šalimis buvo abu atsakovai, buvo atlikta ekspertizė, tačiau faktiškai ekspertizės išvadomis savo veikloje naudojosi ir ieškovė. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadas bendrovė koregavo apskaitą. Įmonei nereikėjo pačiai atlikti papildomos ekspertizės, už kurią sumokėjo atsakovas. Atsakovas pabrėžė, jog bendrovė nusipirko ekspertizės aktą ir teisę naudotis juo, todėl pinigines lėšas G. M. susigrąžino teisėtai. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, jei bus nustatyta, jog įmonė patyrė žalą, kadangi nuo žalos padarymo jau praėjo trys metai. Taip pat prašė ieškinį atmesti, nes praėjo 6 mėnesių terminas, per kurį bankroto administratorius turėjo patikrinti visus sandorius.
4. Atsakovas M. R. atsiliepime prašė ieškinio dalį dėl nuostolių atlyginimo iš G. M. tenkinti, o dalį dėl nuostolių priteisimo iš atsakovo M. R. atmesti. Paaiškino, kad tai, jog bendrovės veiklos pradžioje nuo 2013 metų pradžios iki rudens atsakovas G. M. retkarčiais išvykdavo dirbti į (duomenys neskelbtini), o atsakovui M. R. tuo laikotarpiu pavesdavo atlikti kokią užduotį, savaime nereiškia, jog M. R. sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus ar priimdavo strateginius sprendimus. Teigė, kad ieškovė iš jo (M. R.) buvo išsinuomojusi patalpas ir teritorijos dalį, kurios kitoje dalyje veikė kita atsakovo (M. R.) įmonė, todėl jis, G. M. išvykus į (duomenys neskelbtini), atlikdavo įvairius ne esminius pavedimus, bet tai, pasak atsakovo, nereiškė, kad M. R. faktiškai vadovavo bendrovei. Taip pat teigė, kad visa atsakomybė dėl medienos trūkumo ir pjūklo neišsaugojimo išimtinai tenka buvusiam bendrovės vadovui G. M., nes apie ekspertizės akte nustatytą įmonės turto trūkumą atsakovas G. M. sužinojo dar 2015 m., tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl turto suradimo ir paprasčiausiai priėmė įsakymą, kuriuo neteisėtai nurašė daiktų vertę atitinkančią sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė solidariai iš atsakovų G. M. ir M. R. 3985,93 Eur nuostolius ieškovei BUAB „Jėgainė 1“, iš atsakovo G. M. ieškovei priteisė 2783,00 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 6768,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. balandžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo M. R., priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už 3985,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. balandžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat lygiomis dalimis iš atsakovų G. M. ir M. R. priteisė ieškovei po 632,50 Eur išlaidas už advokato paslaugas, valstybei priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų G. M. ir M. R. po 81,70 Eur pašto išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 buvo nagrinėjamas klausimas dėl BUAB „Jėgainė 1“ bankroto pripažinimo tyčiniu, sprendė, kad pastarojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės turi tiesioginę įtaką nagrinėjamoje civilinėje byloje, kadangi sprendžiami klausimai yra susiję su ta pačia įmone ir tais pačiais bendrovės dalyviais. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 nustatytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamu atveju, todėl jas nagrinėjamoje byloje pripažino prejudiciniais faktais.
7. Teismas, remdamasis civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 nustatytais faktais, turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, nustatė, kad G. M. didžiąją metų dalį dirbdavo (duomenys neskelbtini), o M. R. rūpinosi įmonės veikla ir likdavo vadovauti įmonei. Konstatavo, kad tiek G. M., tiek M. R. buvo UAB „Jėgainė 1“ vadovais, nors ir atsakovo M. R. vadovavimas nebuvo įformintas atskirais įsakymais, jis veikė kaip de facto vadovas.
8. Spręsdamas dėl nuostolių priteisimo ir solidariosios atsakomybės taikymo teismas konstatavo, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog G. M., priimdamas 2018 m. sausio 31 d. įsakymą dėl 2783,00 Eur už ekspertizės atlikimą susigrąžinimo, supainiojo įmonės interesus su savaisiais, kadangi piniginės lėšos buvo grąžintos atsakovui už jo prašymu civilinėje byloje Nr. 2-94-400/2015 paskirtą ekspertizę, t. y. asmeninei naudai gauti. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad neteisėti atsakovo veiksmai, tokie kaip savo interesų tenkinimas įmonės piniginėmis lėšomis, turėjo tiesioginę įtaką žalos (nuostolių) kilimui, kadangi įmonė nurašytos į neleistinus atsiskaitymus sumos negalėjo panaudoti savo tikslams.
9. Teismo vertinimu, abu atsakovai buvo atsakingi už tinkamą įmonės apskaitą, turto išsaugojimą. Veiksmai, kuriais buvo nurašytos piniginės lėšos dėl turto neišsaugojimo įrodo, jog BUAB „Jėgainė 1“ vadovai pažeidė CK 2.87 straipsnyje numatytas pareigas. Konstatavo, kad atsakovų veiksmai buvo neteisėti, nes 3483,27 Eur buvo nurašyti nesilaikant apskaitos tvarkymo taisyklių, abu vadovai turėjo žinoti apie įmonės nemokumą, todėl turėjo suprasti, kad nurašomos lėšos negalės būti panaudotos atsiskaitymas su kreditoriais ir taip kils žala įmonei. Be to, nėra duomenų, kad atsakovai būtų siekę surasti prarastą turtą: medieną ir pjūklą „Stihl“. Teismas sprendė, jog tokie vadovų veiksmai turėjo tiesioginės įtakos nuostolių kilimui, todėl atsakovams nepaneigus savo kaltės, ieškovės ieškinio dalį dėl 3985,93 Eur priteisimo tenkino.
10. Atsižvelgęs į tai, kad abu atsakovai buvo atsakingi už tinkamą įmonės turto saugojimą, o dėl šios pareigos nevykdymo kilo žala (nuostoliai) – 3985,93 Eur, teismas taikė deliktinę atsakomybę ir 3985,93 Eur nuostolius solidariai priteisė iš abiejų atsakovų.
11. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas prasideda tik tada, kai asmuo sužino apie teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriui įmonės dokumentai turėjo būti perduoti iki 2018 m. birželio 30 d., todėl konstatavo, kad ieškinio senaties termino ieškiniui dėl žalos priteisimo pateikti pabaiga laikytina tik 2021 m. birželio 30 d. Nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas
12. Atsakovo M. R. argumentus, kad ieškinys jam reiškiamas tik dėl domėjimosi bendrovės bankroto procedūromis ir tokiu būdu bankroto administratorius elgiasi neteisėtai ir netinkamai, teismas vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio, nes įtariant žalos buvimo faktą, tiek įmonė, tiek bankroto administratorius, gali teikti ieškinį teismui dėl nuostolių priteisimo. Teismas sprendė, kad M. R. neįrodė, neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų(CPK 178 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovas M. R. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo M. R. BUAB „Jėgainė 1“ naudai solidariai su G. M. priteista 3985,93 Eur ir šioje dalyje ieškovės UAB „Jėgainė 1“ ieškinį M. R. atmesti, o likusias skundžiamo sprendimo dalis, kuriose priteistos pinigų sumos iš atsakovo G. M., palikti nepakeistas. Taip pat prašo iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas pirmosios instancijos teisme, bei priteisti iš ieškovės nemokumo administratoriaus atlyginimui skirtų lėšų atsakovo M. R. naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
13.1. Apeliantas teigia, kad vien tai, jog išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019, buvo sprendžiama dėl ieškovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu, o ne dėl atsakovų civilinės deliktinės atsakomybės už ieškovei padarytą žalą atlyginimo. Civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 įrodinėjimo dalykas buvo ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu požymių visuma, todėl šioje byloje sprendžiant civilinės atsakomybės dėl neišsaugoto ieškovės turto klausimą, kuris buvo tik vienu neesminiu galimo ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu požymiu, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019, nurodyta aplinkybė dėl tariamo atsakovo faktinio vadovavimo ieškovei šioje byloje prejudicinės galios neturi.
13.2. Skundžiamo sprendimo motyvas, kad pripažinus apelianto vadovavimo veiksmus prejudiciniais faktais, vadovui būdingų veiksmų nustatymas nebevertinamas ir papildomai nespręstinas, kadangi šios faktinės aplinkybės, kaip prejudiciniai faktai, nebegali būti ginčijamos – nepagrįstas. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas turėjo nustatinėti, ar apeliantas vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio, koks buvo šios veiklos turinys ir (ar) kokie konkretūs apelianto sprendimai sukėlė žalą ieškovei.
13.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nevertino liudytojų R. M. ir (ar) S. A. parodymų, kurie paneigia tai, kad apeliantas sistemingai atliko veiksmus, pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingus vadovui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė klaidingą išvadą, jog abu atsakovai buvo atsakingi už tinkamą įmonės apskaitą, turto išsaugojimą, jog veiksmai, kuriais buvo nurašytos piniginės lėšos dėl turto neišsaugojimo, rodo, kad ieškovės vadovai pažeidė CK 2.87 straipsnyje numatytas pareigas. Atsakovo G. M. 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymas dėl 3483,27 Eur vertės ieškovės medienos trūkumo nurašymo į neleidžiamus atsiskaitymus buvo vienvaldiškas G. M. sprendimas, kurį priimant apeliantas jokia forma nedalyvavo.
13.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime paviršutiniškai ir formaliai vertino Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019, paminėtų faktų prejudicinę reikšmę šiai bylai ir iš esmės neatskleidė bylos esmės dėl privalomų deliktinės civilinės atsakomybės, juolab solidarios, taikymo sąlygų apelianto atžvilgiu. Byloje liko neįrodyti kokio turinio apelianto veiksmai buvo neteisėti, ar yra priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir kilusios žalos. Pažymėjo, kad pati ieškovė pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju negalima nustatyti, kiek ir kurio atsakovo veiksmai lėmė ieškovės turto neišsaugojimą. Teigia, kad apeliantas byloje įrodė, jog už ieškovei padarytą žalą išimtinai atsakingas yra G. M., o M. R. veiksmuose nėra solidarios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BAUB „Jėgainė 1“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš atsakovo M. R. priteisti BUAB „Jėgainė 1“ patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apeliacinėje instancijoje apmokėti.
14.1. Atsiliepime teigiama, kad vadovavimo ieškovei procesas buvo dalis įrodinėjimo dalyko Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019, todėl joje nustačius apelianto de facto vadovavimą ieškovei, ši aplinkybė nereikalauja atskiro įrodinėjimo nagrinėjamoje byloje. Apeliacinis teismas išvados dėl apelianto faktinio vadovavimo ieškovei nekritikavo ir nepaneigė. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsakovo M. R. atžvilgiu taikė teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinę atsakomybę.
14.2. Atsiliepime teigiama, kad ginčydamas, jog yra solidariai atsakingas su G. M. dėl 3483,27 Eur nuostolių padarymo, apeliantas nurodo, kad 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymas, kuriuo 3483,27 Eur vertės ieškovės medienos trūkumas buvo nurašytas į neleidžiamus atsiskaitymus, buvo vienvaldiškas G. M. sprendimas ir jį priimant apeliantas jokia forma nedalyvavo. Tačiau 3483,27 Eur nuostoliai atsirado ne dėl 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymo priėmimo, o dėl 3483,27 Eur turto neišsaugojimo/praradimo. Minėtu įsakymu tik buvo konstatuotas 3483,27 Eur medienos trūkumas, o žala ieškovei atsirado dėl atsakovų neveikimo.
14.3. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė nurodo, kad abu atsakovai nevykdė CK 2.87 str. 1, 2 d., ABĮ 37 str. 12 d. įtvirtintų pareigų, ieškovė neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi apeliantas, t. y. de facto bendrovės vadovas. Teigia, kad jeigu atsakovai būtų lojalūs ieškovei, veiktų jos interesais, nepažeistų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su turto tinkamu išsaugojimu, ieškovė šiai dienai nebūtų patyrusi žalos. Nurodo, kad ieškovės nuostoliai, kiek tai liečia apeliacinį skundą, pasireiškia turto (medienos atsargų ir pjūklo Stihl MS 362) netekimu ir sudaro 3985,93 Eur.
14.4. Taip pat paaiškina, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi c. b. Nr. eB2-407-212/2019 yra nustatyta, jog ieškovei „pasikeisdami“ vadovavo abu atsakovai, todėl, nesant galimybės nustatyti, kiek kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie medienos atsargų bei pjūklo Stihl MS 362 praradimo, minėto turto vertės (3985,93 EUR) apimtimi abu atsakovai pagrįstai pripažinti solidariai atsakingais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
16. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės - bankrutavusios įmonės, atstovaujamos bankroto administratorės, ieškinys dėl žalos iš ieškovės buvusių vadovų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kadangi apeliacinis skundas yra paduotas tik vieno atsakovo – M. R., teisėjų kolegija pasisako tik dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria žala priteista iš atsakovo M. R..
17. Ieškovė ieškinį atsakovams grindė CK 2.87 straipsnio 1-2 dalių bei 4 dalyje numatytų reikalavimų ir ABĮ 37 straipsnio 12 dalyje įtvirtintų pareigų neteisėtu nevykdymu. Teigė, kad atsakovas M. R. buvo paskirtas ieškovės vadovu nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2013 m. vasario 21 d., o vėliau jis veikė kaip įmonės faktinis vadovas, taip pat jis buvo ieškovės akcininkas, turėjęs 50 procentų akcijų. Ieškovės tvirtinimu, jei atsakovas būtų buvęs lojalus ieškovei, veikęs įmonės interesais, nepažeidęs įstatymuose numatytų pareigų, susijusių su turto išsaugojimu, ieškovė nebūtų patyrusi žalos.
18. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Teismas rėmėsi kitoje civilinėje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, kad atsakovas M. R. buvo faktinis įmonės vadovas, todėl sprendė, kad ir jam kyla atsakomybė už tai kad buvo prarastas, neišsaugotas įmonės turtas ir taip įmonė patyrė žalą. Atsakovas M. R. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės dviem motyvais, t. y., kad teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis kitoje byloje nustatytomis aplinkybės kaip prejudiciniais faktais, bei tuo, kad teismas nepagrįstai nenustatinėjo visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, dėl to nepagrįstai iš atsakovo priteisė žalą ieškovei.
Dėl teismo sprendimo prejudicinės galios
19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019, buvo sprendžiama dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, o ne dėl atsakovų civilinės deliktinės atsakomybės už ieškovei padarytą žalą atlyginimo. Todėl, pasak apelianto, vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija.
20. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.
21. Kasacinio teismo praktika, aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, yra plačiai išplėtota. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles, taikytinas sprendžiant dėl sprendimo prejudicinės galios: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-684/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021).
22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 netenkintas pareiškėjo M. R. pareiškimas dėl BUAB „Jėgainė 1“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nutartyje, nustatant aplinkybes, kas vadovavo įmonei atitinkamais tam ginčui aktualiais laikotarpiais, konstatuota, kad G. M., 2013 m. vasario 20 d. sprendimu paskirtas UAB „Jėgainė 1“ direktoriumi, didžiąją metų dalį dirbdavo (duomenys neskelbtini), o M. R. jį pavaduodavo ir likdavo vadovauti įmonei, tačiau G. M. pavadavimas įsakymais neįformintas. Nutartyje, be kita ko, sprendžiant dėl įmonės turto (akumuliatoriaus MUTLU) panaudojimo ir galimo žalos įmonei padarymo, konstatuota, kad byloje nustatyta, jog bendrovės veikla rūpinosi ne tik G. M., bet ir M. R., kai G. M. būdavo išvykęs į (duomenys neskelbtini).
23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 21 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 nustatytų aplinkybių nepripažinti prejudiciniais faktais. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame sprendime teismas pagrįstai rėmėsi minėtoje byloje nustatyta aplinkybe dėl atsakovo M. R. faktinio vadovavimo ieškovei jos pradiniu veiklos laikotarpiu, kadangi šią aplinkybę nustatinėjo tiek Panevėžio apygardos teismas, tiek teismas šioje byloje, t. y. abiejose bylose ši aplinkybė buvo reikšminga, be to, abiejose bylose šalys sutapo. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad atsakovas M. R., būdamas ieškovės akcininku, veikė ne tik kaip juridinio asmens dalyvis, bet iš esmės veikė ir kaip įmonės valdymo organas, t. y. buvo faktinis įmonės vadovas. Atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų R. M. ir S. A. parodymų, kurie, pasak atsakovo, paneigia tai, kad jis sistemingai atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi vadovui. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek atsakovo M. R., tiek atsakovo G. M. kviestų liudytojų parodymus, sprendžia, kad teismui nebuvo pagrindo remtis minėtų liudytojų parodymais, kadangi kiekvienas iš jų iš esmės teigė juos pakvietusiam atsakovui palankias aplinkybes, t. y. R. M. ir S. A. teigė, kad kaip su įmonės vadovu bendravo su G. M., o A. Č. teigė, kad nurodymus duodavo M. R., o G. M. būdavo išvykęs. Kita vertus, tiek Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 nustatytų aplinkybių visuma, tiek šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad abu atsakovai buvo lygiaverčiai akcininkai, atsakovas G. M. daugiau išmanė apie medienos apdirbimą, tačiau įmonė veikė atsakovo M. R. patalpose, jis pasirūpino įmonės buhalterijos tvarkymu, leidžia teismui spręsti, kad abu atsakovai veikė kaip įmonės vadovai. Byloje nėra ginčo, kad 2017 m., kai įmonė atnaujino veiklą, atsakovas M. R. prie įmonės valdymo jau neprisidėjo, nes tarp atsakovų buvo kilęs konfliktas, tačiau šis laikotarpis nėra aktualus nagrinėjamai bylai.
24. Atsižvelgus į tai, apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas M. R. buvo ieškovės BUAB „Jėgainė 1“ faktinis vadovas, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
25. CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.
26. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas, juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).
27. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje taip pat suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 50 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpriešinti įmonės interesų visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; kt.).
29. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
30. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą iš bendrovės vadovų, nes jie neveikė taip, kaip reikalauja teisės aktai, tai yra dėl jų neveikimo buvo neišsaugotas įmonės turtas, jis nebuvo surastas ir taip įmonei padaryta žala (apeliacinio skundo ribose), t. y. įmonėje nurašyti 3483,27 Eur į neleidžiamus atsiskaitymus, nustačius įmonės turto trūkumą, taip pat dingęs „Stihl“ pjūklas. Taigi žalos padarymo (turto dalies neišsaugojimo fakto) nustatymas yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
31. Byloje nėra ginčo, kad įmonės turtas – 3985,93 Eur vertės (mediena ir pjūklas) – buvo prarastas, byloje taip pat nėra ginčo, kad turtas buvo dingęs jau 2015 m., šios aplinkybės nustatytos 2015 m. teismo ekspertizės akte Nr. 15/04-016. Nors teismo ekspertizė atlikta kitoje civilinėje byloje, sprendžiant tarp atsakovų kilusį ginčą, tačiau šių aplinkybių apeliaciniame skunde apeliantas neginčija ir neneigia. Nors apeliantas teigia, kad 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymas dėl 3483,27 Eur vertės ieškovės medienos trūkumo nurašymo yra atliktas išimtinai vienasmeniškai atsakovo G. M., tačiau, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi ir ieškovė, 3483,27 Eur nuostoliai atsirado ne dėl 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymo priėmimo, o būtent dėl tokios vertės turto neišsaugojimo, jo praradimo, t. y. atsakovų neveikimo įmonės interesais. Šiuo įsakymu buvo tik konstatuotas 3483,27 Eur medienos trūkumas, tokiu būdu jis apskaitytas ieškovės buhalterijoje. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad turtas dingo anksčiau, jo nebuvo jau 2015 m. – kai įmonė veiklos jau nevykdė, įmonę faktiškai valdant atsakovams ir dėl šio atsakovų neveikimo ieškovei atsirado žala.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės kad medienos trūkumas atsirado ne dėl jos išdžiūvimo, nes ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad visa mediena tyrimo metu, t. y. 2015 m. kovo 5 d., buvo nedžiovinta, be to su eksperto nustatytais kiekiais sutiko ir ekspertizės atlikimo metu medienos apžiūroje dalyvavę abu atsakovai, o byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, kad mediena buvo teisėtai panaudota įmonės veikloje, t. y. kad ji nebuvo neišsaugota ar iššvaistyta. Apeliantas taip pat nepaneigė, kad turtas – pjūklas „Stihl“ dingo dėl apelianto neveikimo. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad mediena buvo pjaunama apeliantui priklausiusiose patalpose, byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas G. M. išvykdavo į (duomenys neskelbtini) ir tuo metu vadovo pareigas faktiškai eidavo M. R.. Dėl šios priežasties teigti, kad pjūklas dingo išimtinai dėl vieno iš vadovų – atsakovo G. M. veiksmų (neveikimo), t. y. turto neišsaugojimo, nėra teisinio pagrindo.
33. Nors apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu, nes, pasak jo, teismas nenustatė kokius neteisėtus veiksmus atliko apeliantas, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsakovų neteisėti veiksmai buvo siejami su jų neveikimu, t. y. turto neišsaugojimu, taip pažeidžiant savo, kaip vadovų pareigą elgtis rūpestingai. Nustačius, kad turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – šiuo atveju buvusio faktinio vadovo neveikimo (turto neišsaugojimo) (neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys), šis turi atlyginti bendrovei dėl turto sumažėjimo atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei (CK 2.87 str., 6.245 str. – 6.249 str., 6.263 str.). Atsakovo kaltės prezumpcija nagrinėjamu atveju nepaneigta (CPK 178 str.). Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu žalą iš atsakovų priteisti solidariai, tačiau šiuo atveju byloje konstatuota, kad abu atsakovai veikė kaip ieškovės vadovai ir byloje nebuvo nustatyta kiekvieno iš jų atskirų neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai žalą iš atsakovų priteisė solidariai.
34. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir teisingai taikydamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendė dėl atsakovų atsakomybės už padarytą žalą ieškovei. Remiantis tuo, atsakovo M. R. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
35. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas ieškovei (CPK 93 straipsnis). Ieškovė pateikė prašymą iš atsakovo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kartu su prašymu pateikė šių išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgus į tai, iš atsakovo M. R. ieškovei BUAB „Jėgainė 1“ priteistinos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB „Jėgainė 1“, į. k. 302808535, 400 Eur (keturių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.