Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1274-753/2016 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) progimnazijai dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė (duomenys neskelbtini) progimnazija prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir ieškovės L. B. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (2 t. b. l. 47-50). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teises normas, teismo išvados prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu tik dėl vienos aplinkybės - atsakovė nesikreipė į profesinę sąjungą, kad gautų sutikimą atleisti iš darbo ieškovę. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nesivadovavo DK 134 straipsnio 1 dalimi, kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų akivaizdu, jog ieškovės elgesys atsakovės atžvilgiu buvo nesąžiningas ir klaidinantis. Nors ieškovė dar iki priimant sprendimą dėl jos atleidimo žinojo, kad gaus įspėjimą apie atleidimą iš darbo, įspėjimo priėmimo dieną kviečiama neatvyko pasirašytinai su juo susipažinti. 2016 m. balandžio 6 d. įspėjimas atleisti ieškovę iš darbo buvo priimtas anksčiau, nei ieškovė buvo išrinkta į darbuotojų atstovaujamuosius organus.Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove ir nuslėpė aplinkybę, jog yra profesinės sąjungos narė, iki kreipimosi į teismą nei karto nenurodė, kad jai turi būti taikoma DK 134 straipsnio 1 dalis. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad su darbdaviu nebendradarbiavo ir pati profesinė sąjunga, kuri darbdavio niekuomet nėra informavusi apie savo narius, jų skaičių, neprašiusi leidimo rengti susirinkimus darbdavio patalpose, nenurodžiusi nei savo elektroninio pašto adreso, nei telefono, nei būdo, kuriuo ji norėtų, kad darbdavys su profesine sąjunga komunikuotų. Profesinė sąjunga taip pat iki pat ieškovės atleidimo nei karto nenurodė, kad atsakovė nėra gavusi profesinės sąjungos sutikimo atleisti ieškovę.Teismas turėjo kritiškai vertinti 2016 m. balandžio 7 d. LŠDPS progimnazijos profesinės sąjungos protokolą. Protokolo pateikimas praėjus savaitei nuo rinkimų nepatvirtina tinkamo atsakovės informavimo apie ieškovės išrinkimą į komiteto narius. Protokolas buvo pateiktas tikslu informuoti įstaigos vadovą apie pirmininko pasikeitimą (tai patvirtino R. S.). Liudytojų parodymai patvirtina, kad profesinės sąjungos susirinkimas galimai galėjo ir nevykti, o ieškovės „išrinkimas“ į komiteto narius buvo suderintas su A. Č. tam, kad formaliai būtų apsunkintas ieškovės atleidimas iš darbo. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nesiekė, kad jos atžvilgiu būtų taikoma apsauga, numatyta DK 134 straipsnyje. Teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 1680,13 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovė ieškovę atleido iš darbo, nes neturėjo galimybės mokėti darbo užmokesčio, tačiau teismas priteisė iš atsakovės sumą, kuri lygi pusės metų ieškovės gautam vidutiniam darbo užmokesčiui. Ieškovė nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. dirba (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje, jos pajamos naujoje darbo vietoje dvigubai didesnės, todėl nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ieškovei vidutinis darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nepriteistinas.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė patyrė išlaidų, nes ieškovė, jau žinodama apie atleidimą iš darbo, už progimnazijos lėšas dalyvavo kvalifikacijos kėlimo kursuose. 1680,13 Eur suma apeliantei yra labai didelė, ieškovei išmokėjus visą darbo užmokestį, o ne jo skirtumą atsakovei atsirastų neigiamų padarinių. Teismui nustačius, kad L. B. atleista iš darbo nepagrįstai, jai už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. priteistina 375,18 Eur kompensacija.Ieškovė L. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą (2 t. b. l. 56-58). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, sprendimą grindė byloje įvertintais ir išnagrinėtais įrodymais, nebuvo padaryta jokių materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų, dėl to buvo padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokių konkrečiai materialinės teisės normų pažeidimas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apeliantės atstovei buvo žinoma, jog ieškovė yra išrinkta į profesinės organizacijos valdymo organą, todėl, prieš nutraukiant darbo sutartį su ieškove, turi būti gautas profesinės organizacijos sutikimas (DK 134 str. 1 d.). 2016 m. balandžio 7 d. protokolas buvo įteiktas apeliantės raštinei. Byloje yra šio protokolo kopija su parašu, kad protokolas yra gautas, todėl apeliantės direktorė buvo informuota tiek apie naujos pirmininkės išrinkimą, tiek apie komiteto naujų narių išrinkimą.Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovei įspėjimas buvo įteiktas 2016 m. balandžio 7 d., taigi, tik šią dieną ieškovė buvo įspėta apie darbo sutarties su jau nutraukimą. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškovė anksčiau, o ne 2016 m. balandžio 7 d. buvo raštu įspėta apie darbo sutarties su ja nutraukimą.Apeliantės nurodyti argumentai, jog ieškovė ir profesinė sąjunga nebendradarbiavo su darbdaviu ir pan. nepaneigia apeliantės pareigos laikytis DK nuostatų nutraukiant darbo sutartį su ieškove. Be to, apeliantės teiginius paneigia liudytojos R. S. paaiškinimai. 2016 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolas, kuris yra pasirašytas progimnazijos raštinės darbuotojos, patvirtina, kad apeliantė buvo informuota apie profesinės organizacijos valdymo organus ir narius. Apeliantės raštinės darbuotoja G. K. patvirtino, kad posėdžio protokolas buvo įteiktas apeliantės direktorei.Apeliantė nesikreipė į teismą ir neginčijo 2016 m. balandžio 7 d. posėdžio metu priimtų sprendimų teisėtumo, todėl apeliantės nurodyti subjektyvaus pobūdžio samprotavimai apie profesinės organizacijos posėdžio teisėtumą yra nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo neturėtų būti vertinami.DK 297 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai ir įsakmiai apibrėžtas laikotarpis, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, jo pradžios ir pabaigos momentai: nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Todėl nėra jokio faktinio pagrindo mažinti ieškovei priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Aplinkybė, kad ieškovei buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, nesudaro pagrindo mažinti teismo priteistą sumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Byloje nustatyta, kad pagal 2015 m. rugpjūčio 28 d. terminuotą darbo sutartį, kuri 2015 m. gruodžio 17 d. buvo pakeista į neterminuotą, ieškovė L. B. (toliau –ieškovė) nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. dirbo atsakovės (duomenys neskelbtini) progimnazijoje (toliau – atsakovė arba apeliantė) priešmokyklinio ugdymo grupės mokytojos pareigose (0,56 etato). Atsižvelgiant į Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2016-2017 mokslo metams nustatytus progimnazijoje 3/20 priešmokyklinio ugdymo grupių mokinių komplektus, 2016 m. balandžio 7 d. ieškovė raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įspėta apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2016 m. birželio 10 d. pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 2 dalį. 2016 m. balandžio 15 pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris ieškovei buvo įteiktas 2016 m. balandžio 19 d., atsakovė informavo ieškovę, kad jos išsilavinimas neatitinka kvalifikacinių reikalavimų dirbti priešmokyklinio ugdymo grupės mokytojos pareigose ir paprašė iki 2016 m. birželio 1 d. pateikti kvalifikacijos tobulinimo programos baigimo pažymėjimą. Kauno pedagogų kvalifikacijos centro 2016 m. birželio 6 d. išduotas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ieškovė įgijo reikalaujamą kvalifikaciją darbui su priešmokyklinio ugdymo grupe. Ieškovė 2016 m. balandžio 7 d. (duomenys neskelbtini) LŠDP progimnazijos profesinės sąjungos vykusio susirinkimo metu buvo išrinkta į profesinės sąjungos komitetą. Šio susirinkimo protokolas atsakovei įteiktas 2016 m. balandžio 14 d. Atsakovė 2016 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atleido ieškovę L. B. iš priešmokyklinio ugdymo grupės mokytojos pareigų pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) ir skyrė vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė žinojo apie ieškovės L. B. priklausymą darbuotojų atstovaujamajam organui, todėl darbdavys privalėjo gauti išankstinį to organo sutikimą, ir sprendė, kad tokio sutikimo negavus, atleidimas iš darbo laikytinas neteisėtu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, pateiktą teisinį reglamentavimą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 straipsniai), atskleidė bylos esmę, o apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymų visumą, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių ir faktų, o siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados, nei skundžiamame sprendime.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).Teisėjų kolegija vertina, kad negalima sutikti su apeliantės motyvais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu tik dėl vienos aplinkybės - atsakovė nesikreipė į profesinę sąjungą, kad gautų sutikimą atleisti iš darbo ieškovę.Konstitucijos 35 straipsniu piliečiams laiduojama teisė jungtis į asociacijas. Akivaizdu, kad Konstitucijos 35 straipsnis užtikrina ir darbuotojų bei darbdavių konstitucinę teisę jungtis į organizacijas, taip pat – į profesines sąjungas. Konstitucijos 50 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, turi lygias teises bei gina darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Profesinių sąjungų įstatymo preambulėje deklaruojama, kad profesinės sąjungos yra savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises ir interesus. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Teisės aktuose taip pat nėra draudimo vienoje įmonėje steigti dvi ar daugiau profesinių sąjungų.DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ši garantija nustatyta, atsižvelgiant į tai, jog darbuotojų atstovų ir darbdavių interesai savo esme yra priešingi, ir skirta apsaugoti darbuotojų atstovus, vykdančius savo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2010). Pagal DK 19 straipsnio 1 dalį, vienas iš subjektų, galinčių atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams, yra profesinės sąjungos. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl darbuotojų atstovų apsaugos, nurodo, kad darbuotojo, išrinkto į profesinės sąjungos renkamąjį organą, galimybė pasinaudoti DK 134 straipsnyje įtvirtinta garantija, aiškintina DK 35 straipsnio 1 dalies kontekste ir priklauso nuo darbdavio tinkamo informavimo apie jo išrinkimą. DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Ši įstatymo norma aiškintina taip, kad tuo atveju, kai įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis) gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytoms garantijoms dėl jo (darbuotojo) taikyti, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino, tai, atleidus šį darbuotoją iš darbo be reikalingo tam tikro organo išankstinio sutikimo, objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Tokia informacija darbdaviui gali būti pateikta individualiai, tai gali būti padaryta ir viešo paskelbimo būdu, tačiau šis, atsižvelgiant į sąžiningumo bei protingumo reikalavimus ir kitus DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo santykių šalių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo principus, galėtų būti pripažintas tinkamu informavimu, tik jeigu tai būtų įprasta tokio pobūdžio informacijos skelbimo tvarka toje konkrečioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2011; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės 2016 m. balandžio 6 d. įspėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) apie būsimą atleidimą iš darbo ieškovei pasirašytinai buvo įteiktas 2016 m. balandžio 7 d. (toliau – įspėjimas). Įspėjime atsakovė nurodė atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, atleidimo iš darbo datą, išmokamą išeitinę išmoką (DK 130 straipsnio 2 dalis), tačiau nėra nurodyta būtinumo pranešti apie aplinkybes, galinčias turėti įtakos darbo sutarties nutraukimui. Neabejotina, kad darbuotojas, kuriam taikytinos tam tikros garantijos, sužinojęs apie būsimą atleidimą iš darbo, turi iš karto pranešti apie tai darbdaviui. Informacija apie ieškovės buvimą (duomenys neskelbtini) LŠDP profesinės sąjungos renkamo organo nariu tiesiogiai atsakovei buvo pateikta 2016 m. balandžio 14 d., įteikiant jai 2016 m. balandžio 7 d. profesinės sąjungos posėdžio protokolą. Protokolo turinys rodo, kad susirinkime buvo priimtas nutarimas dėl naujo profesinės sąjungos pirmininko (-ės) ir komiteto narių (tarp kurių – ir ieškovės) išrinkimo. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga 2016 m. gegužės 3 d. rašte Nr. 2.1-119 nurodė, kad L. B. yra LŠDPS narė. Toks informacijos pateikimas pripažintinas tinkamu, teikiančiu pagrindą ginti ieškovės, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, teises. Pažymėtina, kad atsakovė į profesinės sąjungos raštą pateikė atsakymą el. paštu 2016 m. gegužės 5 d., vadinasi, profesinės sąjungos raštą gavo. Apeliantės argumentai, kad protokolas buvo pateiktas tikslu informuoti įstaigos vadovą apie pirmininko pasikeitimą, vertintini kaip subjektyvi nuomonė, klaidinga protokolo turinio interpretacija. Atsakovė, 2016 m. balandžio 14 d. gavusi informaciją apie ieškovei taikytinas garantijas, turėjo pakankamai laiko iki įspėjimo termino pabaigos įvykdyti savo pareigą, numatytą DK 134 straipsnio 1 dalyje, ir kreiptis į profesinės sąjungos renkamąjį organą dėl sutikimo gavimo, tačiau to nepadarė. Toks atsakovės elgesys, be kita ko reiškia, kad atsakovė (t. y. darbdavys) prisiima riziką, jog atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, jai kils tokio atleidimo padariniai. Tais atvejais, kai darbdavys abejoja dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo ir jų renkamųjų organų sudarymo, darbdavys turi reikšti ieškinį atitinkamai profesinei sąjungai, nes šie klausimai liečia juridinio asmens - profesinės sąjungos interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2010). Jeigu toks reikalavimas profesinei sąjungai nepareikštas, tai profesinės sąjungos organų suformavimas yra status quo, kuris nulemia darbdavio pareigą užtikrinti DK 134 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas profesinių sąjungų renkamų organų nariams jų atleidimo pagal DK 129 straipsnį atveju. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl galimai nevykusio profesinės sąjungos susirinkimo ir atleistos darbuotojos suderinto išrinkimo į tos profesinės sąjungos organo narius, nes šie klausimai nepatenka į bylos dėl atleidimo teisėtumo nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2014).Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad nėra paneigti apeliantės argumentai, jog ieškovė iki kreipimosi į teismą nei karto nenurodė, kad ji yra profesinės sąjungos komiteto narė ir jai turi būti taikoma DK 134 straipsnio 1 dalis, t. y. ieškovė savo pareigas, nustatytas DK 35 straipsnyje, atliko ne visiškai sąžiningai, tačiau tai niekaip neapribojo atsakovės galimybės vykdyti jai tenkančią pareigą – kreiptis į (duomenys neskelbtini) LŠDP progimnazijos profesinės sąjungos renkamąjį organą išankstinio sutikimo atleisti ieškovę iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Ieškovės atleidimą iš darbo negavus profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 26 d. atsisakė nuo pareikšto reikalavimo dėl grąžinimo į darbą (2016 m. rugsėjo 26 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas, įrašas ranka bylos popieriniame variante ieškinio 5 psl.). Taigi, ieškovė pasirinko DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojų pažeistų teisių gynimo būdą, pagal kurį laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos priteisiant darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Būtent minėtu DK 300 straipsniu ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovės atleidimą neteisėtu ir apskaičiuodamas jai priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 straipsnio 4 dalis). Todėl net ir nesant apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu, teisėjų kolegija patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, ją papildant, jog laikoma, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo šios nutarties priėmimo dienos – 2017 m. gegužės 26 d. (CPK 414 straipsnis, 331 straipsnio 6 dalis, 328 straipsnis).Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už visų darbdavio veiksmų padarinius atsakingas yra pats darbdavys pagal įstatymą. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė (atsakovė) neteisėtai atleido ieškovę, taip pat nustatyta, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu, pagal kurį apskaičiuotinas ir priteistinas priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, išeitinės išmokos dydis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė skundžiamu sprendimu jai priteisto 1 680,13 Eur vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką neginčija, t. y apeliacinio skundo nėra pateikusi, o atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad nėra jokio faktinio pagrindo mažinti jai priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 1680,13 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šiuo aspektu atsakovės pareikštai argumentai iš esmės pagrįsti. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-296/2005; tuo metu galiojusio DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatos analogiškos taikomai DK 300 straipsnio 4 daliai). Kita vertus, kompensacijos dydis taip pat turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams.Byloje sprendžiant, ar priteistinas ieškovei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydis nėra per didelis, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių. Pagal bylos duomenis atsakovė yra savivaldybės biudžetinė įstaiga, tačiau kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad dėl ieškovei priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio atsakovei atsirastų pernelyg neigiamų padarinių, apeliantė į bylą nepateikė. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė iš darbo atleista 2016 m. birželio 10 d. Teismui priėmus sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir laikant, kad darbo sutartis nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 300 straipsnio 4 dalis), įvertinant tai, kad apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), teismo procesinis sprendimas įsiteisėja 2017 m. gegužės 26 d. Ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis pagal 2016 m. rugpjūčio 12 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas yra 15,29 Eur, o už visą priverstinės pravaikštos laiką tai sudarytų 3 700,18 Eur (15,29 Eur x 242 vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį = 3 700,18 Eur). SoDros duomenimis, ieškovė priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 29 d. dirbo (duomenys neskelbtini) lopšelyje-darželyje „(duomenys neskelbtini)“ ir gavo 566,49 Eur darbo užmokestį, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. dirbo (duomenys neskelbtini)mokykloje ir iš viso gavo 3 850,03 Eur darbo užmokesčio, t. y. priverstinės pravaikštos laikotarpiu ieškovė gavo 4 416,52 Eur darbo užmokesčio (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, priverstinės pravaikštos laikotarpiu ieškovė, įsidarbinusi kitose darbovietėse, gavo didesnę darbo užmokesčio sumą, nei jai priklausytų vidutinio darbo užmokesčio suma (abi sumos nutartyje nurodomos priskaičiuotos), kas leidžia daryti išvadą, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo, pajamų netekimo ji nepatyrė. Todėl net ir pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, remiantis įstatymo nuostata (DK 300 straipsnio 4 dalis), kad tuo atveju, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, todėl toje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka priklauso ieškovei ir ši išmoka į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką neįskaitoma. Tačiau jau minėta darbo užmokesčio pažyma patvirtina, jog apeliantė 232,42 Eur išeitinę išmoką ieškovei yra išmokėjusi, todėl ji nepriteistina. Pagal bylos įrodymų duomenis, pati apeliantė, įteikusi ieškovei pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą ir neturėdama pagrindo tikėtis, kad ieškovė tęs darbo santykius, vėliau pareikalavo, kad ieškovė iki 2016 m. birželio 1 d. pateiktų duomenis apie kvalifikacijos tobulinimo programos baigimą, tenkino ieškovės prašymą ir leido šiai išvykti į kvalifikacijos tobulinimo renginį, todėl apeliacinio skundo argumentas mažinti ieškovei priteistinos sumos dydį dėl atsakovės patirtų išlaidų už ieškovės dalyvavimą kvalifikacijos kėlimo kursuose nagrinėjamu atveju nelaikytinas pagrįstu. Kita vertus, byloje atsakovė nereiškė reikalavimo ieškovei dėl žalos atlyginimo, o apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis).Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-686/2016). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 96¹, 98 straipsnių nuostatos. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Remiantis šios sutarties nuostatomis, teisėjų kolegija vertina, jog yra tenkinta 50 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų ir 50 proc. atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų. Ši proporcija ir taikytina perskirstant bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir jas priteisiant apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei yra atleista, todėl valstybei iš atsakovės priteistina 41 Eur žyminio mokesčio proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 800 Eur teisinės pagalbos išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus ir prašymą jas priteisti. Kadangi šios išlaidos yra pagrįstos, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.2, 8.17, 8.19 punktai), todėl proporcinga atmestiems reikalavimams dalis (50 proc.), arba 400 Eur suma priteistina iš ieškovės atsakovei (CPK 96 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnis). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei nepriteistinos, nes šaliai jų tenkanti dalis neviršija 3 Eur , o be to ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atleista ir jau paminėtu pagrindu. Atsakovė, paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 50,40 Eur žyminio mokesčio valstybei, todėl iš dalies tenkinus jos apeliacinį skundą 25,20 Eur šių išlaidų priteistina iš ieškovės atsakovei. Atsakovės teisinės pagalbos išlaidos ruošiant apeliacinį skundą yra 70 Eur. Šios išlaidos yra pagrįstos, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.10 punktas), todėl proporcinga patenkintiems reikalavimams dalis (50 proc.), arba 35 Eur suma priteistina iš ieškovės atsakovei (CPK 96 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnis). Viso iš ieškovės atsakovei priteistina 460,20 Eur (400 Eur + 25,20 Eur + 35 Eur = 460,20 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

„Ieškinį (patikslintus reikalavimus) patenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtu (duomenys neskelbtini) progimnazijos direktorės 2016 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl L. B. atleidimo iš darbo iš priešmokyklinio ugdymo grupės mokytojos pareigų pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia, kai nėra darbuotojo kaltės).

Laikyti, kad darbo sutartis su ieškove L. B. ir (duomenys neskelbtini) progimnazija yra nutraukta teismo sprendimu nuo 2017 m. gegužės 26 d.

Priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) progimnazijos, j. a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 41 (keturiasdešimt vieną ) Eur žyminio mokesčio, sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovės L. B., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei (duomenys neskelbtini) progimnazijai, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 460,20 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.