Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Alvydo Poškaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui V. V. individualiai įmonei „Žiebtuvas“, trečias asmuo Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos dėl vartotojų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas V. V. IĮ „Žiebtuvas“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas keistinas.

Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu peržengti pateikto apeliacinio skundo ribas dėl poreikio ginti viešąjį interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose, jų neperžengdama.

Iš bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2009 m. spalio 17 d. sudarė Vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsigijo iš atsakovo baldus, t.y. indaują, televizoriaus staliuką, rūbų spintą, žemą spintelę bei veidrodį. Po baldų įsigijimo (surinkimo) paaiškėjo, jog kai kurie baldai, t.y. kai kurios šių baldų detalės, yra su defektais, todėl 2009 m. spalio 31 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti baldus arba grąžinti jai sumokėtus pinigus. Iš Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akto Nr.3 VS-2114 matyti, kad buvo nustatyta, jog ieškovės pretenzija atsakovui dėl baldų kokybės yra pagrįsta ir buvo pasiūlyta atsakovui tenkinti ieškovės reikalavimą. Atsakovas 2009 m. lapkričio 14 d., 2009 m. gruodžio 28 d., 2010 m. vasario 9 d., 2010 m. vasario 22 d. bei 2010 m. kovo 13 d. raštais ieškovę informavo apie tai, kad ieškovės reiškiamos pretenzijos dėl nustatytų baldų detalių defektų šalinimo bus pašalintos, tačiau iš 2010 m. sausio 12 d., 2010 m. kovo 3 d. bei 2010 m. balandžio 6 d. ieškovės raštų matyti, jog ieškovė nesutiko, kad būtų keičiamos brokuotos baldų detalės naujomis ir reikalavo, jog baldai su defektais būtų pakeisti naujais baldais. Iš valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo akto Nr.7 VS-10-1250-18 išvados turinio matyti, jog atsakovo pakeitimui pateiktos baldų detalės yra be mechaninių paviršiaus pažeidimų ir tinkamos kokybės, o ieškovės pretenzija dėl netinkamos pakeitimui pristatytų detalių kokybės yra nepagrįsta. Iš valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. išvados Nr.7 R-766 taip pat matyti, kad ieškovės įsigyti baldai iš atsakovo atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį ir daikto gamintojo, pardavėjo viešai pareikštų pareiškimų dėl daikto kokybės bei šie baldai gali būti naudojami pagal paskirtį, o nežymūs atskirų baldų detalių mechaniniai pažeidimai turi įtakos tik estetiniam vaizdui ir neriboja baldų panaudojimo paskirties.

LR CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Vartotojo (pirkėjo, nuomininko, užsakovo) kaip fizinio asmens, sudarančio sutartį savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, samprata pateikiama ir specialiosiose CK normose, skirtose atskiroms vartojimo sutarčių rūšims reglamentuoti (CK 6.350, 6.504, 6.672 straipsniai). Vartotojo sąvoka detalizuojama Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, kurioje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, vartotojo sąvoka nacionalinėje teisėje apima fizinį asmenį, esantį tiek ikisutartiniuose, tiek organizaciniuose, taip pat pagrindiniuose ar papildomuose sutartiniuose teisiniuose santykiuose.

LR CK 6.363 straipsnio 4 dalis numato, kad pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus; 4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas. Tačiau šio straipsnio 8 dalis numato, kad pirkėjas vietoj šio straipsnio 4–7 dalyse numatytų reikalavimų gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Šiuo atveju netinkamos kokybės daiktą pardavėjo reikalavimu pirkėjas turi grąžinti pardavėjo sąskaita. Pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad CK įtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų (CK 6.334 straipsnio 1 dalis, 6.363 straipsnio 4–8 dalys, kt.), kurių pritaikymo pasirinkimo teisę turi vartotojas, įvairovė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Tai reiškia, kad ne pardavėjas (atsakovas) gali nuspręsti, kaip pasielgti vartotojui, o vartotojas (ieškovė), kaip silpnesnioji sutarties šalis, gali ir turi teisę reikalauti savo teisių gynimo jo pasirinktu CK 6.334 straipsnio 1 dalis, 6.363 straipsnio 4–8 dalys, kt. būdu. Byloje esantys įrodymai, t.y. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr.3 VS-2114, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. 10-206, patvirtina, kad ieškovės (apeliantės) pretenzija dėl įsigytų baldų defektų buvo pagrįsta, jos reikalavimai teisėti, Taigi, byloje įrodyta, kad ginčo baldai buvo įsigyti nekokybiški. Taip pat pažymėtina, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 10-206 įpareigojo atsakovą patenkinti ieškovės (vartotojos) reikalavimą, t.y. pakeisti netinkamos kokybės baldus tinkamos kokybės analogiškais baldais arba nutraukti baldų pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už baldus sumokėtus pinigus (b.l. 28-32). Pažymėtina, kad šių Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo atsakovas neginčijo, t.y. sutiko, kad ieškovės įsigyti baldai buvo su defektais.

LR CPK 185 straipsnio nuostatose nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atsakovą grąžinti visą sumokėtą sumą už įsigytus baldus, nes nustatyti baldų trūkumai (t. y. defektai) yra nežymūs ir neriboja ginčo baldų pačios panaudojimo paskirties, o atsakovo ieškovei parduoti baldai su nustatytais defektais nelaikytini esminiu sutarties pažeidimu. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai nepaneigia ieškovės nurodytos aplinkybės, t.y. kad atsakovo atvežtos keistinos ginčo baldų detalės buvo nekokybiškos. Tai patvirtina 2010-04-17 surašytas perdavimo aktas ir liudytojos P. G. parodymai (b.l. 33, 131-132), kurie pirmosios instancijos teismo nepaneigti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik liudytojo J. G. ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktu Nr.7 VS-10-1250-18, o ne byloje esančių rašytinių įrodymų visuma. Pažymėtina, kad Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos keistinos ginčo baldų dalys buvo apžiūrimos ir vertinamos ne ieškovės namuose, o parduotuvės patalpose, todėl 2010-04-30 patikrinimo aktas vertintinas kritiškai. Pažymėtina, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; kt.).

LR CK 6.333 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo teisinius santykius, įtvirtina pardavėjo pareigą perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t.y. kurios būtinos daiktui, kad jį galima būti naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 str. 6 d.). Pažymėtina, kad atsakovas yra profesionalus pardavėjas, todėl jo atsakomybė dėl parduoto daikto trūkumų ar netinkamos parduoto daikto kokybės preziumuojama. Pagal CK 6.327 str. 3 d. pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad atsakovas pripažino, kad ieškovės įsigyti baldai yra su defektais, todėl siekė pakeisti netinkamos kokybės baldų dalis tinkamos kokybės analogiškomis baldų dalimis. Ieškovė (apeliantė) teigia, kad ir pakeistos baldų dalys buvo su defektais. Pažymėtina, kad nors Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos išvadoje nurodė, kad ieškovės įsigyta prekė atitinka kokybinius rodiklius, gali būti naudojama pagal paskirtį, tačiau pačioje išvadoje taip pat pasakyta, kad nežymūs atskirų detalių mechaniniai pažeidimai turi įtakos tik estetiniam vaizdui ir neriboja baldų panaudojimo pagal paskirtį (b.l. 66-69). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeisti ieškovės (pirkėjos) lūkesčiai turėti tinkamą daiktą, todėl ieškovė pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise bei pagrįstai reikalavo vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus už įsigytus baldus (CK 6.363 str. 8 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas keistinas. Iš pareikštų ieškininių reikalavimų matyti, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 3400,00 Lt įsigytų baldų vertės bei 200 Lt baldų montavimo išlaidų. Esant aukščiau nurodytoms bei išnagrinėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl 3400,00 Lt priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas (b.l. 36). Taigi, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas dalyje dėl 3400,00 Lt įsigytų baldų vertės priteisimo keistinas, priteisiant iš atsakovo V. V. IĮ „Žiebtuvas“ ieškovei 3400,00 Lt. Nors ieškovė teigia, kad ginčo baldų surinkimui ji patyrė 200,00 Lt išlaidų, tačiau šis ieškovės reikalavimas neįrodytas, nepateikti teismui rašytiniai įrodymai, patvirtinantys šių išlaidų buvimą (LR CPK 178 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 200 Lt baldų montavimo išlaidų priteisimo paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Pagal LR CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (LR CPK 93 str. 2 d.). Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius skundus (LR CPK 93 str. 3 d.). Taigi, iš atsakovo V. V. IĮ „Žiebtuvas“ priteistina proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovės sumokėtas žyminis mokestis, t.y. 102,00 Lt už ieškinį bei 102,00 Lt už apeliacinį skundą, iš viso 204,00 Lt žyminio mokesčio (LR CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.) (b.l. 8, 148).

Pagal LR CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (LR CPK 98 str. 2 d.). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė patyrė 2000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, ieškovės prašymas tenkintinas, priteisiant 2000,00 Lt iš atsakovo V. V. IĮ „Žiebtuvas“ ieškovės A. G. naudai.

Taip pat iš atsakovo V. V. IĮ „Žiebtuvas“ priteistina į valstybės biudžetą 19,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti:

Priteisti iš atsakovo V. V. IĮ „Žiebtuvas“ (duomenys neskelbtini) 3400,00 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus litų) ieškovės A. G. naudai.

Priteisti ieškovei A. G. iš atsakovo V. V. IĮ „Žiebtuvas“ 204,00 Lt žyminio mokesčio ir 2000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai, iš viso 2204,00 Lt (tu tūkstančius du šimtus keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. V. IĮ „Žiebtuvas“ į valstybės biudžetą 19,30 Lt (devyniolika litų 30 cnt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimo dalį atmesti ieškinį dėl prašymo priteisti 200,00 Lt baldų montavimo išlaidų palikti nepakeistą.