Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2021-01-18 · Administracinė byla Nr. eI3-302-554/2021

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-18
Bylos Nr.
eI3-302-554/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02087-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Algis Markevičius (pirm.)
Pareiškėjas
"Metacentras"
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-302-554/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02087-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.7; 3.3; (S) 41; 24.7; 51.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 18 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Neringai Musinienei,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Metacentras“ atstovams: direktoriui E. N., advokato padėjėjui K. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Metacentras“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 1 d. patikslintu skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus ir prašė:

1) panaikinti 2020 m. sausio 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 70-2-68 neišduoti UAB „Metacentras“ leidimo įrengti išorinę reklamą;

2) panaikinti 2020 m. liepos 13 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimą Nr. 21R1-100(AG1-29/10-2020);

3) įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo apsvarstyti pareiškėjos UAB ,,Metacentras“ 2019 m. gruodžio 17 d. prašymą dėl leidimo išorinei reklamai įrengti pagal 2020 m. sausio 9 d. suderintą su Kauno miesto savivaldybės administracija išorinės reklamos įrengimo projektą bei priimti naują sprendimą dėl leidimo išdavimo išorinei reklamai.

Pareiškėja taip pat reiškė prašymą ištirti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. A-3341 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A-1282 „Dėl leidimų įrengti išorinę reklamą tvarkos aprašo patvirtinimo" pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A-3341) 1.1., 2.1. ir 2.2. punktų atitiktį Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 8 dalies, 4 straipsnio 2 dalies 1-10 punktų, 12 straipsnio 4, 7, 11 ir 12 dalių, Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr.4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – Išorinės reklamos įrengimo taisyklės) 4 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 3 dalies, 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktų nuostatoms.

Pareiškėja skunde nurodė, taip pat pareiškėjos atstovai paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2003 m. lapkričio 26 d. pareiškėja suderino su Kauno miesto savivaldybės administracija Kompleksinio reklamos stendo projektą bei gavo statybos leidimą Nr.526-L350-74. Vėliau kas metai buvo pratęsiamas leidimas klientų išorinei reklamai skleisti, ją patalpinant ant 5 šviesdėžių reklaminiame stende pagal suderintus su Kauno miesto savivaldybės administracija išorinės reklamos projektus. 2018 m. gruodžio 12 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos kompleksiniu sprendimu terminas reklaminiam įrenginiui pratęstas 5 metams, t. y. iki 2023 m. gruodžio 12 d.

Kadangi Reklamos įstatymas išorinės reklamos į jokias atskiras grupes neskirsto, išskyrus neteisėtą reklamą, visa komercinė išorinė reklama suprantama kaip nustato Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis – reklama yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimų, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja klientų prašomą skleisti išorinę informaciją apie juos, kurioje nurodyta asmens logotipas, pavadinimas ir/ar adresas bei prekių ar paslaugų rūšis, eilę metų savo prašymuose Kauno miesto savivaldybės administracijai įvardino kaip „nuorodas". Kauno miesto savivaldybės administracija tokiam pareiškėjos išorinės reklamos supratimui bei įvardinimui neprieštaravo ir leidimus išorinei reklamai įrengti bei skleisti pagal suderintus su ja projektus kasmet išduodavo (pratęsdavo).

Pažymėjo, kad pareiškėjos skleidžiama išorinė reklama tik iš dalies atitinka žodžio „nuorodos" reikšmės lingvistinius požymius, o Reklamos įstatyme tokia sąvoka nėra įteisinta iš viso. Pareiškėjos skleidžiama klientų išorinė reklama yra labiau panaši į eilinę komercinę įmonių pavadinimo ir/ar jų paslaugų ar prekių reklamą, kurios tikslas ne nurodyti kryptį bei atstumą iki minėtų subjektų, bet plėsti jų pavadinimo ir prekės ar paslaugos žinomumą.

2019 m. gruodžio 9 d. pareiškėja į savo elektroninį paštą gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos priminimą, jog leidimo įrengti išorinę reklamą terminas baigiasi 2020 m. sausio 6 d. ir norint gauti naują leidimą pareiškėja privalo ne anksčiau nei prieš 40 dienų, bet ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki termino pabaigos, pateikti naują prašymą bei kitus išvardintus dokumentus leidimui gauti. 2019 m. gruodžio 17 d. pareiškėja pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai prašymą pratęsti (išduoti) leidimų išorinei reklamai įrengti adresu (duomenys neskelbtini) g., Kaunas ant reklaminio stovo, įrengto pagal 2018 m. gruodžio 12 d. suderintą reklaminio įrenginio projektą Nr.1717. 2020 m. sausio 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracija elektroniniu laišku informavo pareiškėją, kad leidimas išorinei reklamai nebus išduotas bei atsiuntė 2020 m. sausio 8 d. sprendimą Nr.70-2-68 (toliau – ir Sprendimas Nr. 70-2-68) neišduoti leidimo įrengti išorinę reklamą, nes ji tariamai neatitinka Leidimų įrengti išorinę reklamą tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A-4370 (toliau – Aprašas), reikalavimų. Kokių konkrečiai minėto Aprašo reikalavimų neatitinka pareiškėjos išorinė reklama Sprendime Nr. 70-2-68 nėra nurodyta, todėl leidimo neišdavimo argumentai yra formalūs, neaiškūs ir apsunkina pareiškėjos galimybę apginti jos pažeistą interesą. 2020 m. sausio 9 d. Kauno miesto savivaldybės administracija elektroniniu laišku informavo pareiškėją, jog jos pateiktas išorinės reklamos projektas yra suderintas su taisymais bei pastabomis 2020 m. sausio 2 d. ir atsiuntė projekto taisymus bei pastabas nurodydama, jog įrengta išorinė reklama turi atitikti suderintą projektą. Šiuo atveju Kauno miesto savivaldybės administracija, priimdama vienas kitam prieštaraujančius sprendimus, suklaidino pareiškėją. Atsakovė, suderinusi išorinės reklamos projektą su pastabomis bei pataisymais, privalėjo išduoti pareiškėjai leidimą išorinei reklamai įrengti, bet jo neteisėtai neišdavė. 2020 m. vasario 24 d. pareiškėja skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių (toliau - Komisija), prašydama panaikinti Sprendimą Nr. 70-2-68 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti (pratęsti) leidimą išorinei reklamai skleisti iki 2021 m. sausio 7 d. Komisija 2020 m. liepos 13 d. sprendimu Nr.21Rl-100(AGl-29/10-2020) pareiškėjos skundą atmetė.

Nurodė, jog prašo teismo ištirti Įsakymo Nr. A-3341 1.1. punkto, kuriame nurodyta, jog Aprašas papildomas nauju 3.2. papunkčiu, kuriame įtvirtinta išorinės reklamos nauja sąvoka „nuoroda", kaip speciali reklamos pateikimo priemonė, bei šio norminio administracinio akto 2.1. punkto ir 2.2. punkto, kuriuose nustatyta, kad šio įsakymo nuostatos taikomos visoms nuorodoms, kurioms leidimai išduoti įrengti išorinę reklamą bus išduoti arba leidimų galiojimas baigsis po šio įsakymo įsigaliojimo dienos, atitiktį aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Įsakymo 1.1., 2.1. ir 2.2. punktai prieštarauja Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai (įstatymo tikslas be kita ko, yra skatinti reklamos savitvarką ir sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti), o skundžiamas nurodytoje apimtyje norminis administracinis aktas niekaip nesusijęs su sąlygų reklaminei veiklai plėtoti sudarymu; Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 daliai (reklama - bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių bei įsipareigojimų perėmimą). Reklamos įstatyme reklama į jokias grupes nėra skirstoma, tame tarpe ir į „nuorodas", kaip nepagrįstai ją skirto skundžiamas norminis administracinis aktas, tuo modifikuodamas (papildydamas) aukštesnį teisės aktą. Be to, pagal Reklamos įstatyme įtvirtintos reklamos sąvokos turinį, praktiškai visa reklama patektų į „nuorodos" turinio apimtį, kaip ji suformuluota Įsakyme, todėl prieštarauja įstatymui ir protingumo principui; Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, kurios 1-10 punktuose numatyti atvejai, kai reklama yra draudžiama ir tas draudimų sąrašas yra baigtinis. Įsakymas sukuria naują draudimo sąlygą, kurios pagrindu ir neišduodamas leidimas išorinei reklamai, tuo akivaizdžiai atsakovė modifikavo aukštesnės galios teisinį aktą ir viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Prieštarauja ir Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, jog „išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymo išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija", o ne savivaldybės administracija savo įsakymais, kaip šiuo atveju. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos patvirtintas Aprašas tegali būti tik aukštesnių teisės aktų įgyvendinimo taisyklių rinkinys, bet ne savarankiška teisės norma, sukurianti naują privalomo elgesio taisyklę, kaip šiuo atveju; Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 daliai, kurioje nustatyta, jog „leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau tekste leidimus išduodanti institucija), vadovaujantis šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. Leidimą išduodanti institucija patvirtina tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektus ir šios išorinės reklamos įrengimo reikalavimus." Todėl leidimus išduodančios institucijos kompetencija apima tik teisę parengti tipinius reklamos projektus ir įrengimo reikalavimus bei leidimų išdavimo tvarką, vadovaujantis Reklamos įstatymu bei Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, bet ne teisę pačiai leidimus išduodančiai institucijai sukurti naują leidimų neišdavimo teisinį pagrindą, kaip šiuo atveju; Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 daliai, kurioje nustatyta, jog „jeigu leidimą turintis reklaminės veiklos subjektas (toliau leidimo turėtojas) nori gauti naują leidimą, jis leidimą išduodančiai institucijai ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki leidimo termino galiojimo pabaigos turi pateikti dokumentus leidimui išduoti, išskyrus dokumentus, kuriuos reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimus išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė. Naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka bei terminais." Šiuo atveju pareiškėja su nauju prašymu leidimus išduodančiai institucijai (atsakovei) išduoti leidimą pateikė reklamos davėjų duomenis (4 iš 5 reklamos davėjų duomenys ir reklamos turinys nesikeitė, o 5-ojo reklamos davėjo duomenų nuo 2020 m. sausio 1 d. nebeliko. Todėl, vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalimi ir 10 dalimi, privalėjo būti išduotas leidimas išorinei reklamai, bet jis nebuvo išduotas net ir esant suderintam reklamos projektui bei tapatiems išorinės reklamos davėjų duomenims, kaip ir galiojančiame leidime, t. y. pažeidžiant Reklamos įstatymo nuostatas.

Leidimas neišduotas būtent skundžiamo norminio administracinio akto pagrindu, todėl atsakovė pažeidė Reklamos įstatymą. Įsakymas taip pat prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 daliai, kurioje nustatyta, kad „Leidimas neišduodamas, jeigu: 1) pateikiami ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas nevykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą pašalinti trūkumus; 2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų; 3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimų turi būti sumokėta prieš leidimo išdavimų“. Taigi, įstatymo leidėjas numato išorinės reklamos leidimų neišdavimo atvejų surašą, kuris yra baigtinis ir atsakovė, kaip leidimus išduodanti institucija, neturėjo teisės ir kompetencijos papildyti šį sąrašą savo pačios susikurtos išorinės reklamos, kaip „nuorodos" sąvoka ir tuo pagrindu neišduoti leidimo išorinei reklamai.

Akcentavo, kad Įsakymas Nr. A-3341 taip pat prieštarauja Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 daliai, kurioje nustatyta, jog „Išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1-5 dalyse nustatytais išorinės reklamos įrengimo reikalavimais." Todėl leidimo neišdavimas, jeigu atsakovė tai sieja su išorinės reklamos neatitikimu reklamos įrengimo reikalavimams, galėjo būti siejamas tik su Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1–5 dalyse nurodytų reikalavimų ar Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nesilaikymu. Tačiau atsakovė, priimdama Sprendimą Nr. 70-2-68, tokio teisinio pagrindo nenurodo, o nurodo savo pačios priimtą norminį administracinį aktą, kaip teisinį pagrindą ir tuo viršija savo kompetenciją.

Motyvuojamoji dalis

VAĮ 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „administracinis reglamentavimas - viešojo administravimo subjekto veikla, apimanti norminių administracinių aktų priėmimų įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti." Taigi, viešojo administravimo subjekto patvirtintas Aprašas, tėra skirtas Reklamos įstatymo ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklių įgyvendinimo taisyklių rinkinys, kuriose išdėstytos taisyklės negali prieštarauti ar plečiamai aiškinti įstatymo ar Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatų turinį. Įsakymas prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktų nuostatoms, kuriuose išdėstyti esminiai viešojo administravimo principai, o būtent: 1) įstatymo viršenybės, 3) proporcingumo, 4)nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Prašomas ištirti atsakovės priimtas norminis aktas prieštarauja iš karto keliems VAĮ įtvirtintiems viešojo administravimo principams, nes pirma - pažeidė įstatymo viršenybės principą ir nustatė įstatyme nenumatytą išorinės reklamos skirstymą į „nuorodas", jai nustatant skirtingą nei kitai išorinei reklamai leidimų išdavimo tvarką, antra - pažeidė proporcingumo principą, nes toks išorines reklamos suskirstymas ir leidimų išorinei reklamai išdavimo ribojimas nėra pagrįstas jokiais viešojo administravimo tikslais, trečia - nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes viešojo administravimo subjektas, priimdamas prašomą ištirti norminį administracinį aktą, neturėjo įgaliojimų plečiamai aiškinti ar modifikuoti aukštesnės galios teisės aktų, kaip nutiko šiuo atveju.

Teigė, jog Sprendimas Nr. 70-2-68 priimtas pažeidžiant ir imperatyvias Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalies nuostatas, jog tuo atveju, kai reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimus išduodančiai institucijai dokumentus turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė, kaip šiuo atveju, naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka bei terminais. Iš pareiškėjos reklaminio stendo išorinės reklamos turinio matyti, jog pateikiama reklama susijusi konkrečių asmenų ūkine - komercine veikla, nurodant ne tik to asmens adresą, bet ir pavadinimą, logotipą, prekės pavadinimą, internetinio tinklapio adresą, todėl neabejotinai ši informacija yra tiek konkretaus asmens pavadinimo, kaip prekės ženklo ir logotipo bei pačios prekės reklama, tikslu paskleisti šių duomenų žinomumą. Tokio pobūdžio reklama neturi nuorodai būdingų požymių (specialių žymų, numeracijos, krypties, vietos žymėjimo, kurių pagrindu galima surasti pirminį dokumentą ar šaltinį, nustatyti objekto paieškos kryptį ar vietą). Todėl tai yra bendrinė išorinė reklama, bet ne krypties ar vietos nuoroda, nepriklausomai nuo to, kaip ją supranta bei įvardina atsakovas ir/ar pati pareiškėja ankstesniuose savo dokumentuose ir prašymuose.

Be to, pareiškėjai 2018 m. gruodžio 12 d. išduotas leidimas galiojo nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 6 d. ir įsigaliojus Įsakymu Nr. A-3341 patvirtintai naujai Aprašo redakcijai, leidimas nebuvo ilgiau nei vienerius metus atšauktas ir/ar sustabdytas, todėl suformavo teisėtus pareiškėjos ir reklamos davėjų lūkesčius dėl galimybės toliau skleisti tapačią reklamą. Atsižvelgiant į tai pareiškėja turėjo pagrindo manyti, jog jos skleidžiama išorinė reklama atitinka visų teisės aktų reikalavimus ir nebus teisinių kliūčių šį leidimą gauti (pratęsti) sekančiam vienerių metų terminui, nes išorinės reklamos turinys iš esmės liko nepakitęs. Priešingu atveju atsakovė prieštarauja pati sau bei jos nurodytam teisiniam pagrindui neišduoti leidimo, kadangi pareiškėjos pateiktas išorinės reklamos projektas pilnai atitiko Įsakymo Nr. A-3341 bei Aprašo nuostatas ir pati Kauno miesto savivaldybės administracija elektroniniu laišku informavo pareiškėją, jog jos pateiktas išorinės reklamos projektas yra suderintas su taisymais bei pastabomis. Kaip matyti iš Sprendimo Nr.70-2-68 turinio bei jo priedo - Projekto tikrinimo žiniaraščio, jame nurodyta, kad pateiktam reklamos įrengimo projektui nepritarta, nes reklamos sudėtis neatitinka Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. Įsakymu Nr. A-4370 patvirtinto Leidimų įrengti išorinę reklamų išdavimo tvarkos aprašo 3.2. papunkčio (nuoroda gali būti įrengiama tik prie įvažos į teritoriją). Tačiau, kaip matyti iš Kauno miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. A-4370 (toliau – Įsakymas Nr. A-4370) turinio, šiuo įsakymu direktorius tik pakeitė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. A-1282 „Dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir pripažino šio Aprašo 1.2.papunktį netekusį galios, bei pakeitė 2 punktą, jį išdėstant taip: „2. įgalioju Klientų aptarnavimo skyriaus vedėją <...>, o kai jos nėra atostogų, ligos, komandiruotės metu ar kitais atvejais, Klientų aptarnavimo skyriaus Licencijų ir leidimų poskyrio vedėją <...> priimti sprendimus dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo. 3. Pakeičiu nurodytu įsakymu patvirtintą Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašą ir jį išdėstau nauja redakcija (pridedama)." Taigi, Įsakyme Nr. A-4370 bei juo patvirtintame Apraše nėra kalbama apie 3.2. papunktį, kurio pagrindu neišduotas leidimas, tokio papunkčio minėtuose dokumentuose iš viso nėra, o kito teisinio pagrindo Kauno miesto savivaldybės administracija skundžiamame sprendime nenurodo. Įsakyme Nr. A-3341 galimai yra atkartota „Nuorodos" sąvoka, kaip ji apibūdinta Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatuose, patvirtintuose Kauno miesto savivaldybės Tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. T-45, bet tokiu atveju šiuo teisės šaltiniu Kauno miesto savivaldybės administracija vadovaujasi nepagrįstai, kadangi leidimo neišdavimo priežastimi vietinės rinkliavos nesumokėjimo aplinkybė nėra nurodoma.

Pažymėjo, kad Sprendimas Nr. 70-2-68 yra neaiškus, nelogiškas, bei prieštarauja gero viešo administravimo principams, išdėstytiems VAĮ: nepiktnaudžiavimo valdžia principui, objektyvumo principui, proporcingumo principui ir įstatymų viršenybės principui. Pareiškėjos reklaminis įrenginys yra įrengtas laikantis pačios Kauno miesto savivaldybės administracijos nustatytos tvarkos ir sąlygų, jo galiojimo terminas prašymo pateikimo metu nebuvo pasibaigęs, skleidžiama išorinė reklama eilę metų buvo tapati bei įrengta pagal ankstesnius leidimus ir kas metai pratęsiama. Todėl atsakovė, neišduodama leidimo išorinei reklamai įrengti (pratęsti) formaliu, bei aiškiai neįvardintu teisiniu pagrindu, pažeidė gerą viešojo administravimo praktiką ir principus bei pareiškėjos teisėtų lūkesčių principą.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 19 punktas nustato, jog leidimus, vadovaudamasi Reklamos įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, išduoda, sustabdo jų galiojimą, leidimų galiojimo sustabdymą ir leidimų galiojimą panaikina leidimą išduodanti institucija. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 20.3 papunktis nustato, jog leidimą išduodanti institucija taip pat tvirtina leidimų išdavimo tvarkos aprašą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pavedusi savivaldybės administracijoms priimti teisės aktus, kurie reglamentuotų leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos kompetencijos viršijimo kuriant elgesio taisykles išorinės reklamos srityje yra nepagrįsti. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A- 1282 „Dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašą, kurio nauja redakcija buvo patvirtinta 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 4370 (pakeista 2019 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. A-3341, 2019 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. A-3672, 2019 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A- 4161, 2020 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. A-306). Aprašo 2 punkte nustatyta, kad leidimas įrengti išorinę reklamą - suteikia teisę leidimo turėtojui leidimo galiojimo laikotarpiu leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Jeigu pasibaigus leidimo galiojimo terminui reklaminės veiklos subjektas nori gauti naują leidimą, jis Asmenų aptarnavimo poskyriui ne anksčiau nei prieš 40 darbo dienų ir ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos Apraše nustatyta tvarka turi pateikti paraišką su Apraše nurodytais dokumentais (Aprašo 17 punktas). Aprašo 18 punkte nustatyta, kad leidimas Aprašo 17 punkte nurodytu atveju išduodamas Apraše nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinus nurodytas Aprašo nuostatas, konstatuotina, kad ankstesnių leidimų egzistavimas, galiojantis išorinės reklamos įrengimo projektas ir prašymo išduoti leidimą pateikimo faktas savaime nėra pakankamas pagrindas naujo leidimo išdavimui. Aplinkybė, kad pareiškėjai 2019 m. sausio 7 d. buvo išduotas leidimas, kuris galiojo iki 2020 m. sausio 6 d., nekeičia esmės ir nesukuria pareiškėjai teisės, nesant Apraše nustatytų pagrindų, gauti naują leidimą. Naujas leidimas gali būti išduodamas tik remiantis prašymo nagrinėjimo metu, t. y. 2019 m. gruodžio 17 d. galiojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai apie pareiškėjos teisėtus lūkesčius yra atmestini.

Pareiškėjos 2019 m. gruodžio 17 d. paraiškai gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, priešingai nei teigia pareiškėja, pritarta nebuvo ir suderintas projektas nebuvo registruotas projektų registre. Paraiškos tikrinimo ir projekto derinimo tvarka nustatyta Aprašo III skyriuje. Aprašo 11 punkte inter alia numatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, tikrindama paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, patikrina ar projekte (išorinės reklamos spalviniame ar grafiniame vaizde) pateikti užrašai atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, valstybinės kalbos vartojimą ir taisyklingumą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. 2020 m. sausio 2 d. derinimas su taisymais ir pastabomis, kuriuo savo skunde remiasi pareiškėja, apima tik projekte pateiktų užrašų atitiktį bendrinės lietuvių kalbos normoms, valstybinės kalbos vartojimą ir taisyklingumą reglamentuojantiems teisės aktų reikalavimams. Nesant Kauno miesto savivaldybės administracijos pritarimo dėl projekto atitikties Aprašo reikalavimams, tarpinis procedūrinis derinimas, atliekamas procedūros eigoje, nesukelia pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių. Aprašo 3.2 papunktis, kuriame įtvirtinta, kad nuoroda gali būti įrengiama tik prie įvažos į teritoriją, kurioje įsikūrę reklamos davėjai, įsigaliojo nuo 2019 m. spalio 9 d., t. y. pakeitus Aprašo nuostatas Įsakymu Nr. A- 3341. Pareiškėjos leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimas baigėsi 2020 m. sausio 6 d. Beveik 3 mėnesių terminas yra pakankamas terminas ūkio subjektui prisiderinti prie pakeisto teisinio reguliavimo. Priešingu atveju, pareiškėja, kaip ūkinę komercinę veiklą vykdantis subjektas, galimus nuostolius privalo prisiimti kaip verslo riziką.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 8 d. sprendime Nr. 70-2-68 netinkamai nurodytas teisinis pagrindas. Kaip jau buvo nurodyta, Aprašo nauja redakcija buvo patvirtinta 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 4370 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A-1282 „Dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo. Aprašo 3.2 papunktis, kuriame įtvirtintas nuorodos apibrėžimas, įsigaliojo nuo 2019 m. spalio 9 d., t. y. pakeitus Aprašo nuostatas Įsakymu Nr. A-3341. Sprendime Nr. 70-2-68 nurodyta: „Informuojame, kad leidimas įrengti išorinę reklamą Jums nebus išduotas, kadangi Jūsų išorinė reklama neatitinka Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A-4370, reikalavimų“. Projekto tikrinimo žiniaraštyje, kuris yra neatskiriamoji ginčijamo rašto dalis, nurodyta „pateiktam reklamos įrengimo projektui nepritarta, nes jo sudėtis neatitinka: Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A-4370 patvirtinto Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo 3.2 papunkčio (nuoroda gali būti įrengiama tik prie įvažos į teritoriją).“ Įvertinus šių dokumentų turinį, akivaizdu, kad Kauno miesto savivaldybės administracija Sprendime Nr. 70-2-68 remiasi ne Įsakymo Nr. 4370 3.2 papunkčiu, kaip teigia pareiškėja, o Aprašo, kuris patvirtintas minėtu įsakymu, 3.2 papunkčiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 8 d. sprendime Nr. 70-2-68 netinkami nurodytas teisinis pagrindas yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti.

Nurodė, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 70-2-68 atsakovės buvo priimtas nustačius visus teisinę reikšmę turinčius faktus ir neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, todėl naikinti minėto sprendimo pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kadangi nėra pagrindo Sprendimą Nr. 70-2-68, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo apsvarstyti pareiškėjos 2019 m. gruodžio 17 d. prašymą dėl leidimo išorinei reklamai įrengti pagal 2020 m. sausio 9 d. suderintą išorinės reklamos projektą bei priimti naują sprendimą dėl leidimo išdavimo išorinei reklamai.

Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateiktų įrodymų (taip pat ir prijungtos Komisijos bylos Nr. AG1-29/09-2020/AG1-29/10-2020) visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai pagal su Kauno miesto savivaldybės administracija 2018 m. gruodžio 12 d. suderintą išorinės reklamos projektą Nr. 70-12-1717 buvo išduoti 2019 m. sausio 7 d. leidimai Nr. 29-24-9, Nr. 29-24-10, Nr. 29-24-11, Nr. 29-24-12, Nr. 29-24-13, suteikiantys teisę įrenti išorinė reklamą adresu (duomenys neskelbtini) g., Kaunas, kurių galiojimo terminas nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 6 d. (Komisijos byla Nr. AG1-29/09-2020/AG1-29/10-2020 (toliau – Komisijos byla), b. l. 17, 26–27). 2019 m. gruodžio 17 d. pareiškėja pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą (duomenys neskelbtini) g. pagal 2018 m. gruodžio 12 d. reklaminio įrenginio projektą Nr. 1717 (Komisijos byla, b. l. 29–30). 2020 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 70-2-68 Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė išduoti leidimą pagal pareiškėjos 2019 m. gruodžio 17 d. paraišką (Komisijos byla, b. l. 3–4). Pareiškėja 2020 m. vasario 7 d. skundu dėl Sprendimo Nr. 70-2-68 panaikinimo kreipėsi į Komisiją, kuri 2020 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 21R1-100(AG1-29/10-2020) pareiškėjos skundą atmetė (Komisijos byla, b. l. 64–68).

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 70-2-68 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“ ir Komisijos 2020 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 21R1-100(AG1-29/10-2020), priimto išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovės įpareigojimo iš naujo apsvarstyti pareiškėjos 2019 m. gruodžio 17 d. prašymą dėl leidimo išorinei reklamai įrengti pagal 2020 m. sausio 9 d. suderintą su Kauno miesto savivaldybės administracija išorinės reklamos įrengimo projektą bei priimti naują sprendimą dėl leidimo išdavimo išorinei reklamai.

Ginčo teisinius santykius pagrinde reglamentuoja Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282 patvirtintas (Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A-4370 išdėstytas nauja redakcija) Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas.

Iš Sprendimo Nr. 70-2-68 bei kartu su minėtu sprendimu pateikto Projekto tikrinimo žiniaraščio turinio matyti, jog leidimas įrengti išorinę reklamą pareiškėjai neišduotas dėl to, kad išorinė reklama, kuriai įrengti buvo prašoma išduoti leidimą, neatitinka Aprašo 3.2 punkto reikalavimų - nuoroda gali būti įrengiama tik prie įvažos į teritoriją.

Išorinės reklamos įrengimo reikalavimai nustatyti Reklamos įstatymo 12 straipsnyje. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalį išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, o tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, – ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, jog leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. Leidimą išduodanti institucija patvirtina tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektus ir šios išorinės reklamos įrengimo reikalavimus. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktą leidimas neišduodamas, jeigu numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų. Leidimų įrengti išorinę reklamą Kauno miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo, atsisakymo juos išduoti ir leidimų galiojimo panaikinimo tvarką nustato Aprašas (Aprašo 1 p.). Aprašo 3.2. punktas nustato, kad nuoroda – tai speciali reklamos pateikimo priemonė, kurioje nurodomas registruotas reklamos davėjo pavadinimas (vardas, pavardė) ir (ar) pagrindinė veikla, ir (ar) adresas, ir (ar) kelio kryptis ir kurios įrengimo vieta turi tiesioginį ryšį su reklamos davėjo veiklos vieta. Nuoroda gali būti įrengiama tik prie įvažos į teritoriją, kurioje įsikūrę reklamos davėjai, ir tik pagal patvirtintą tipinį nuorodos projektą – tai yra šviesiai pilkos spalvos (RAL 9006) kelių plokštumų įrenginys, kuris turi vieną plačią atramą, arba vienos plokštumos ir spalvos pilonas. Plokštumos spalva turi būti tokia pati kaip ir viso įrenginio – nepriklausomai nuo reklamuojamo objekto firminių spalvų. Teksto išdėstymas visose plokštumose turi būti vienodas. Nuoroda įrengiama tik pagal kompleksinį projektą.

Pažymėtina, kad Aprašas 3.2. punktu buvo papildytas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. A-3341, kuris įsigaliojo 2019 m. spalio 10 d., 1.1. punktu. Įsakymo Nr. A-3341 2.1. punktu buvo nustatyta, kad šio įsakymo nuostatos taikomos visoms nuorodoms, kurioms leidimai įrengti išorinę reklamą bus išduoti arba leidimų galiojimas baigsis po šio įsakymo įsigaliojimo dienos. Aprašo 2.2. punktu nustatyta, kad nuorodos, kuri neatitinka šio įsakymo 1 punkte nurodyto aprašo nuostatų, projektas gali būti suderintas ir leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo terminas pratęstas iki ilgiausiai galiojančio leidimo įrengti išorinę reklamą, išduoto nuorodai įrengti ant to paties kompleksinio nuorodų įrenginio, galiojimo termino pabaigos.

Pareiškėjas reiškia prašymą ištirti Įsakymo Nr. A-3341 1.1., 2.1. ir 2.2. punktų atitiktį Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 8 dalies, 4 straipsnio 2 dalies 1-10 punktų, 12 straipsnio 4, 7, 11 ir 12 dalių, Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 dalies, VAĮ 2 straipsnio 3 dalies, 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktų nuostatoms. Taigi, nagrinėjant šią administracinę bylą būtina įvertinti, ar yra pakankamas pagrindas pradėti norminio administracinio akto – 2019 m. spalio 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymo Nr. A-3341 dalies teisėtumo tyrimo bylą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais administracinis teismas nutartimi išsprendžia prašymo priėmimo klausimą. Teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba, kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. Teismo nutartis pradėti tyrimą turi atitikti šio įstatymo 108 straipsnyje nustatytus reikalavimus, joje turi būti aiškiai nurodyta, kokio norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumu teismas suabejojo, taip pat turi būti išdėstyti šias abejones pagrindžiantys teisiniai motyvai. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota ir tai, kad: teismas, argumentuodamas savo nuomonę dėl norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat tuo, jog norminis administracinis aktas, teismo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi, jo nuomone, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; teismas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (LVAT 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-3554-968/2019).

Žemesnės instancijos teismas

Savo prašymą ištirti Įsakymo 1.1. punkto atitiktį Reklamos įstatymo nuostatoms pareiškėja iš esmės grindžia tuo, jog Kauno miesto savivaldybės administracija, papildydama Aprašą 3.2. punktu, kuris numato naują, Reklamos įstatyme nenumatytą, reklamos sąvoką „nuorodą“ bei nustatydama naują draudimo sąlygą, kurios pagrindu neišduodamas leidimas, viršijo savo kompetenciją.

Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma: 1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose (vitrinose, langų ir (arba) durų vidinėse pusėse), tačiau ji yra matoma iš lauko pusės; 2) iškaboje pateikiama informacija. Pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 2.1. punktą reklaminis įrenginys – speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė (stendas, skydas, stulpas, vitrina ir pan.).

Teismas akcentuoja, kad nei Reklamos įstatymas, nei Išorinės reklamos įrengimo taisyklės neskirsto reklaminių įrenginių į grupes, taip pat nenustato jų baigtinio sąrašo. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu tai, jog, kaip buvo paminėta, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalį išorinė reklama turi būti įrengiama be kita ko vadovaujantis savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, o tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, – ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais. Taigi, nustatyti atitinkamų išorinės vaizdinės reklamos įrenginių įrengimo principus (įrengimo vietas, įrenginių tipus ir pan.) yra savivaldybės kompetencija (Sprendimo Nr. 70-2-68 priėmimo metu galiojo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-206 „Dėl Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas, kuriame buvo klasifikuoti Kauno miesto savivaldybės teritorijoje įrengimai reklaminiai įrenginiai, nustatyti reklamos įrengimo principai). Taip pat pažymėtina, jog pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 20.3. punktą leidimų išdavimo tvarkos aprašo tvirtinimas yra viena iš leidimą išduodančios institucijos (nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos) funkcijų.

Pareiškėja nekonkretizuoja, taip pat nenurodo jokių motyvų, kaip Įsakymo Nr. A-3341 2.1. ir 2.2. punktai prieštarauja pareiškėjos nurodomoms Reklamos įstatymo nuostatoms. Taip pat pareiškėja nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių Įsakymo Nr. A-3341 1.1., 2.1. ir 2.2. punktų prieštaravimą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 daliai, Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 daliai, tačiau dėsto argumentus dėl skundžiamo Sprendimo Nr. 70-2-68 neteisėtumo (teigia, jog atsakovė, priimdama Sprendimą Nr. 70-2-68, nenurodė tinkamo teisino pagrindo – reklaminio įrenginio neatitikimo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 – 5 dalyje nurodytų reikalavimų, o nurodo savo pačios priimtą administracinį aktą ir tuo viršija savo kompetenciją, leidimas neišduotas pažeidžiant Reklamos įstatymą). Be to, pareiškėja apsiribojo iš esmės bendro pobūdžio teiginiais (principų lygmenyje), nepateikė konkrečios teisinės motyvacijos, sudarančios pagrindą abejoti prašomos ištirti norminio administracinio akto dalies atitikimo VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktuose nurodytiems principams. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Iš to seka, kad bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010, 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014). Svarbu paminėti ir LVAT suformuotą nuostatą, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013 ir kt.).

Įvertinus ginčo santykių teisinį reglamentavimą bei pareiškėjos argumentus, teismas pabrėžia, kad jam nekyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos prašomo ištirti normino administracinio akto teisėtumo. Dėl to pareiškėjos prašymas pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo atmestinas (ABTĮ 113 str. 2 d. 5 p.).

Pareiškėja teigia, jog pareiškėjos skleidžiama išorinė reklama, susijusi su konkrečių asmenų ūkine veikla – komercine veikla, nurodant ne tik to asmens adresą, bet ir pavadinimą, logotipą, prekės pavadinimą, internetinio tinklapio adresą, neturi nuorodai būdingų požymių (specialių žymų, numeracijos, krypties, vietos žymėjimo), todėl tai yra bendrinė išorinė reklama, kurios tikslas plėsti įmonių pavadinimo ir prekės ar paslaugos žinomumą, bet ne krypties ar vietos nuoroda. Tačiau pareiškėja neginčija, jog teikė prašymus Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl leidimų įrengti nuorodos tipo reklaminius įrenginius išdavimo. Be to, iš byloje esančių suderintų reklaminio įrenginio projektų matyti, jog pareiškėjos reklaminis įrenginys, esantis (duomenys neskelbtini) g., Kaune, įvardijamas kaip nuoroda. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėja siekia gauti leidimą įrengti ne nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentuoja, kad iš Aprašo 3.2. punkto nuostatų matyti, jog būtina nuorodos įrengimo sąlyga – nuorodos įrengimo vieta turi turėti tiesioginį ryšį su reklamos davėjo veiklos vieta, be to, nuoroda gali būti įrengta tik prie įvažos į teritoriją, kurioje įsikūrę reklamos davėjai.

Pareiškėjos reklamos nuoroda yra įrengta (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje (b. l. 41–46). Nuorodoje yra išdėstyta 5 verslo subjektų reklama (b. l. 5). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog visų verslo subjektų buveinės bei veiklos vykdymo vietos yra skirtingose gatvėse arba skirtingose tos pačios gatvės vietose (b. l. 55–59). Iš to seka išvada, jog reklamos įrenginio (nuorodos), kuriam pareiškėja siekia gauti leidimą, įrengimo vieta neturi tiesioginio ryšio su reklamos davėjų veiklos vietomis, taip pat nėra įrengta prie įvažos į teritoriją, kurioje yra įsikūrę reklamos davėjai. Taigi, atsakovė, būdama reklaminiams įrenginiams statyti (įrengti) skirtų objektų valdytoja (nuosavybės, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais), atlikusi paraiškos tikrinimo procedūras, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr. 70-2-68.

Pareiškėja taip pat teigia, jog Sprendimas Nr. 70-2-68 priimtas pažeidžiant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalies nuostatas, numatančias, jog tuo atveju, kai reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimus išduodančiai institucijai dokumentus turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė, kaip šiuo atveju, naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka ir terminais.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 9 dalis nustato, kad reklaminės veiklos subjektas, norėdamas gauti leidimą, jį išduodančiai institucijai pateikia paraišką išduoti leidimą, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatyto turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir kitus šiose taisyklėse nustatytus leidimui išduoti reikalingus dokumentus (toliau kartu – dokumentai leidimui išduoti). Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalį leidimas išduodamas arba reklaminės veiklos subjektui pateikiamas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų, o kai reklama įrengiama pagal leidimą išduodančios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, – per 10 darbo dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų leidimui išduoti gavimo. Jeigu per nurodytus terminus leidimą išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje reglamentuota, jog jeigu leidimą turintis reklaminės veiklos subjektas (toliau – leidimo turėtojas) nori gauti naują leidimą, jis leidimą išduodančiai institucijai ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos turi pateikti dokumentus leidimui išduoti, išskyrus dokumentus, kuriuos reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimą išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė. Naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 31 punkte, kuriame nurodyta, jog likus ne mažiau kaip 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos, reklaminės veiklos subjektas, norintis gauti naują leidimą, leidimą išduodančiai institucijai Taisyklėse nustatyta tvarka turi pateikti paraišką, kurioje nurodomas turimo leidimo numeris, jo išdavimo data, ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 21 punkte nurodytus dokumentus, kurie pateikiami tik tuo atveju, jei pasikeitė turimam leidimui gauti pateikti dokumentai ir (ar) juose nurodyti duomenys ir (ar) informacija.

Iš paminėtų Reklamos įstatymo ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatų matyti, jog pasibaigus reklaminės veiklos subjekto leidimo galiojimui, jis turi kreiptis ir jam gali būti išduodamas naujas leidimas. Aplinkybė, jog Reklamos įstatymas ir Taisyklės suteikia galimybę paraišką teikiančiam asmeniui nepateikti dokumentų, kurie jau yra pateikti leidimą išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė, vertintina kaip aplinkybė techniškai supaprastinanti paraiškos teikimo procedūrą (neįpareigojant paraišką teikiančio asmens pakartotinai teikti dokumentus, kuriuos jau turi viešojo administravimo subjektas). T. P. dėl naujų leidimų gavimo tarp pareiškėjos ir atsakovės susiklostė nauji teisiniai santykiai, todėl pareiškėjos argumentas, jog pareiškėjai privalėjo būti išduotas leidimas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka bei terminais, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Aprašo 11.1. punktą, jei pareiškėjos pateikti dokumentai ir informacija atitinka Aprašo 5 punkto reikalavimus, Licencijų, leidimų ir paslaugų skyrius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo paraiškos ir kitų dokumentų gavimo dienos: 11.1. patikrina, ar projektas atitinka Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-206 „Dėl Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano patvirtinimo“, Kauno išorinės vaizdinės reklamos sklaidos specialiojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-640 „Dėl Kauno išorinės vaizdinės reklamos sklaidos specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – specialieji planai), sprendinius, Reklamos įstatymo, Taisyklių ir Aprašo reikalavimus, ar projekte (išorinės reklamos spalviniame ar grafiniame vaizde) pateikti užrašai atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, valstybinės kalbos vartojimą ir taisyklingumą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 11.2. jeigu projektas atitinka Aprašo 11.1 papunktyje nustatytus reikalavimus, pritaria leidimo išdavimui paraiškoje nurodytam laikotarpiui ir projektą registruoja projektų registre.

Administracinėje byloje nėra įrodymų, jog nuorodos projektas, kuriam gauti leidimą pareiškėja pateikė 2019 m. gruodžio 17 d. paraišką, yra registruotas projektų registre, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovei kilo pareiga pagal minėtą paraišką išduoti pareiškėjai leidimą. Ta aplinkybė, jog pareiškėja elektroniniu paštu buvo informuota, kad jos pateiktas išorinės reklamos projektas yra suderintas su taisymais bei pastabomis, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą Nr. 70-2-68. Apie Sprendimą Nr. 70-2-68 pareiškėjai buvo pranešta (kaip nurodo pati pareiškėja) 2020 m. sausio 8 d. Taigi, gavus Sprendimą Nr. 70-2-68, pareiškėja buvo aiškiai informuota, jog leidimas išorinei reklamai nebus išduotas.

Pareiškėja taip pat teigia, jog Sprendime Nr. 70-2-68 nurodyti leidimo neišdavimo argumentai yra formalūs, neaiškūs.

VAĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018).

Įvertinęs ginčijamo Sprendimo Nr. 70-2-68, Projekto tikrinimo žiniaraščio (kaip Sprendimo Nr. 70-2-68 sudėtinės dalies) turinį, teismas daro išvadą, kad Sprendimas Nr. 70-2-68 visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, nurodyti atsisakymo išduoti leidimus teisiniai bei faktiniai pagrindai, nurodyta Sprendimo Nr. 70-2-68 apskundimo tvarka. Sprendime Nr. 70-2-68 nurodyta, jog išorinė reklama neatitinka Aprašo, patvirtinto Įsakymu Nr. A-4370, 3.2. punkto reikalavimų (minėtu įsakymu buvo patvirtinta nauja Aprašo redakcija, kuri Įsakymu Nr. A-3341 buvo papildyta 3.2. punktu), o ne kaip teigia pareiškėjas Įsakymo Nr. A-4370 3.2. punktu, todėl teismo vertinimu atsakovė nurodė tinkamą ginčijamo sprendimo teisinį pagrindą. Kadangi skundžiamas Sprendimas Nr. 70-2-68 atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodytais motyvais.

Nustačius, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 70-2-68 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo patenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo iš naujo apsvarstyti pareiškėjos 2019 m. gruodžio 17 d. prašymą dėl leidimo išorinei reklamai įrengti pagal 2020 m. sausio 9 d. suderintą su Kauno miesto savivaldybės administracija išorinės reklamos įrengimo projektą bei priimti naują sprendimą dėl leidimo išdavimo išorinei reklamai.

Iš esmės analogiškos pozicijos, priimdama sprendimą netenkinti pareiškėjos skundo dėl ginčijamo Sprendimo Nr. 70-2-68, laikėsi ir Komisija, todėl konstatuotina, kad Komisijos 2020 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 21R1-100(AG1-29/10-2020) taip pat teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 113 straipsnio 5 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Metacentras“ prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Metacentras“ patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Algis Markevičius