Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2017-02-28 · Civilinė byla Nr. 2-108-577/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-02-28Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-12-19Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-28
Bylos Nr.
2-108-577/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01089-2016-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Ieškovas
Č. O.
Civilinė byla Nr. 2-108-577/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01089-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.23; 1.1.4.3; 3.2.6.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 28 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jadvyga Mardosevič,sekretoriaujant Renatai Vinckevičiūtei,dalyvaujant ieškovei Č. O., jos atstovei adv. Alinai Volynec,atsakovo atstovei J. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Č. O. ieškinį Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl atsakovo 2015-12-018 atsakymo Nr. SR-5935 panaikinimo bei įpareigojimo atsakovo išmokėti ieškovei 825,42 Eur premiją ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė Č. O. ir jos atstovė adv. Alina Volynec bylos nagrinėjimo metu, palaikydamos procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, prašė: 1/ panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2015 m. gruodžio 18 d. atsakymą Nr. SR-5935 dėl Č. O. pakartotinio prašymo; 2/ įpareigoti atsakovą įvykdyti 1997 metais paskelbto konkurso vadovėliams rašyti sąlygas – ieškovei Č. O., laimėjusiai nurodyto konkurso pirmąjį ir antrąjį turą, išmokėti 30 tuometinių bazinių mėnesio algų dydžio premiją, sudarančią 825,42 eurų; 3/ priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo įpareigotinos sumokėti 825,42 eurų sumos nuo šio ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4/ priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodžiusi, jog 1997 m. dalyvavo atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtame konkurse dėl vadovėlio „Lenkų literatūra X klasei“; vadovėlį parašė, su ja buvo sudaryta leidybos sutartis, kurios pagrindu 1998 m. Kauno leidykla „Šviesa“ išleido X klasei skirtą ieškovės kūrinį – vadovėlį (Literatūros apybraiža. Pozityvizmas - šiuolaikinė literatūra. X kl. (lenkų kalba). Ieškovė nei konkurso metu, nei vėliau neturėjo žinių apie tai, kad konkurso sąlygos numatė tiek pirmojo, tiek antrojo turo laimėtojų premijavimą. Ši informacija ieškovei tapo žinoma tik 2013 m. lapkričio mėnesį, kuomet ji atsitiktinai 1997 metų kovo 7 dienos leidinio „DIALOGAS“ Nr. 10 (270) perskaitė informaciją apie nurodyto konkurso laimėtojų premijavimą ir jiems tenkančių premijų dydžius; tik tada ieškovė sužinojo, kad konkurso sąlygose buvo numatyta, jog pirmojo turo laimėtojai premijuojami: pirmoji premija – 10 bazinių mėnesio algų, antroji – 5 bazinių mėnesio algų, trečioji – 3 bazinių mėnesio algų. Tuo tarpu antrojo turo laimėtojai premijuojami taip: pirmoji premija – 20 bazinių mėnesio algų, antroji – 10 bazinių mėnesio algų, bei su pirmos premijos laimėtoju Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija sudaro leidybos sutartį. Leidybos sutarties su ieškove sudarymas patvirtina, kad ieškovė buvo pripažinta pirmos premijos laimėtoja, todėl mano, kad jai turėjo būti išmokėta tiek pirmojo, tiek antrojo turo pirmoji premija, kurių bendras dydi sudarė 30 bazinių mėnesinių algų. Dėl paaiškėjusių aplinkybių ieškovė 2013-11-26 kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl galimai pažeistų teisių dėl 1998 m. išleisto 10 klasės lenkų literatūros vadovėlio rankraščio premijavimo. 2015-09-07 atsakovas informavo ieškovę, kad vadovaujantis Švietimo ir mokslo ministro 1996-04-04 įsakymu Nr. 403 “Dėl konkurso parengti vadovėlius ir mokymo priemonių komplektus nuostatų patvirtinimo“ 3.1 ir 3.2 p. autoriams galėjo būti skiriamos premijos tik ekspertų komisijos teikimu. Premija ieškovei nebuvo skirta, nes nebuvo teisinio pagrindo – komisijos teikimo. Ieškovės teigimu, atsakovas netinkamai aiškina Nuostatų turinį bei pačios komisijos vaidmenį sprendžiant dėl konkurso laimėtojo premijavimo; pasak ieškovės, tiek nuostatų 2.7.3 p., tiek CK normos, reglamentuojančios viešojo konkurso tvarką bei sąlygas, imperatyviai nurodo dėl geriausių autorių premijavimo. 2015-11-16 ieškovė dar kartą kreipėsi į atsakovą, 2015-12-29 gavo atsakovo 2015-12-18 atsakymą Nr. SR-5935, kurį apskundė teismui.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė teigė vadovėlį parašiusi pagal žodinį susitarimą su atsakovu, paraiškos dalyvauti konkurse nerašiusi, apie tai, kad paskelbtas konkursas, iš viso nežinojusi. Prašė ieškinį tenkinti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė bylos nagrinėjimo metu, palaikydama procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Paaiškino, kad Lenkų kalbos ekspertų komisija organizavo ieškovės vadovėlio rankraščio recenzavimą, svarstymą ir aprobavimą, tačiau neteikė švietimo ir mokslo ministrui ieškovės kandidatūros premijuoti. Akcentavo, jog Konkurso nuostatų 3.1 ir 3.2 papunkčiuose numatyta, kad premijos gali būti skiriamos; ši norma nėra imperatyvi ir neįpareigoja komisijos pristatyti vadovėlio autoriaus premijavimui. Lenkų kalbos ekspertų komisijos protokoluose nėra užfiksuota, kad komisija svarstytų autorės premijavimo klausimą už lenkų literatūros X klasei vadovėlio parengimą. Nesant Komisijos teikimo, ministras neturėjo teisinio pagrindo ieškovei skirti premiją. Mano, kad ieškovės reikalavimas išmokėti Konkurso nuostatuose nurodytos premijos dydžio sumą yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1997 m. atsakovė Švietimo ir mokslo ministerija, vadovaudamasi Konkurso parengti vadovėlius ir mokymo priemonių komplektus nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 1996-04-15 įsakymu Nr. 403, paskelbė konkursą lenkų literatūros X klasei vadovėliui rašyti. Vadovaujantis Konkurso nuostatų 2.2 papunkčiu, informacija apie konkursą ir jo sąlygas buvo paskelbta spaudoje; švietimo bendruomenėje informacija paskelbta laikraštyje „Dialogas“ (1997 p. kovo 7 d. Nr. 10(270)). Skelbime apie konkursą buvo pateiktos konkurso sąlygos, įskaitant ir premijavimą. LR Švietimo ir mokslo ministerijos Lenkų kalbos ekspertų komisijos posėdžių 1997-06-17 protokolo Nr. 59, 1997-12-03 protokolo Nr. 97, 1997-12-18 protokolo Nr. 98 turinys patvirtina, kad vyko paskelbto konkurso vadovėliams aptarimas; ieškovė pirmame komisijos posėdyje pristatė lenkų literatūros vadovėlio 10 klasei (pagrindinei mokyklai) planą; antrame posėdyje vyko vadovėlio aptarimas, o vėliau 1997-12-18 vykusio posėdžio metu komisija nutarė atiduoti išleisti ieškovės parašytą vadovėlį. 1998 m. buvo leista vadovėlį naudoti ir jis buvo išleistas ministerijos lėšomis. Bylos nagrinėjimo metu šalys pareiškė, kad papildomai jokių kitų įrodymų, susijusių su ginčo dalyku, pateikti negali, nes jie neišliko; ieškovė nurodė, kad neišsaugojo sutarčių, sudarytų su leidykla, o atsakovo atstovė nurodė, kad kiti dokumentai ministerijoje neišsaugoti pasibaigus jų saugojimo terminui.

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė nedalyvavusi paskelbtame vadovėlio rašymo konkurse, nerašiusi dalyvio paraiškos, paaiškino rašiusi vadovėlį pagal žodinį su ministerijos darbuotojais susitarimą, vadovėlis buvo anksčiau jos parašyto vadovėlio 9 klasei tęsinys, todėl ministerijoje jai pasiūlė parašyti ir 10 klasei skirtą vadovėlį, tačiau tokius ieškovės paaiškinimus teismas vertina rezervuotai. Aukščiau paminėtų Lenkų kalbos ekspertų komisijos posėdžių protokolų, kuriuose yra nurodoma, kad buvo aptariami vadovėliai, dėl kurių paskelbtas konkursas, ieškovės 2013 m. kreipimosi į atsakovą bei procesinių dokumentų, pateiktų teismui, turinys, kuriuose pati ieškovė įvardija save konkurso dalyve, sudaro pagrindą vertinti ieškovę 1997 m. paskelbto Lenkų literatūros X klasei vadovėlio konkurso dalyve.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 1996-04-15 įsakymu Nr. 403 buvo patvirtinti Konkurso parengti vadovėlius ir mokymo priemonių komplektus nuostatai, kurių 2 dalyje „Konkurso organizavimas“ detalizuota konkurso organizavimo tvarka ir be kita ko 2.6.5 p. nurodoma, kad Ekspertų komisija tvirtina vertinimo grupės išvadas, paskelbia dalyvių pavardes, supažindina su pastabomis bei vertinimais ir geriausių projektų autorius pristato ministrui premijuoti, o 2.7.3 p. nurodoma, kad Ekspertų komisija tvirtina antrojo turo rezultatus, supažindina autorius su pastabomis bei vertinimais, pristato geriausių tekstų autorius premijuoti ministrui ir rekomenduoja ministerijos Leidybos centrui sudaryti su jais sutartis baigti rašyti vadovėlius. Nuostatų 2.8 p. nurodoma, kad sutartys gali būti pasirašytos tik su autoriais, kuriems po antrojo turo buvo pripažinta aukščiausioji vieta. Nuostatų 3 p. aptartos konkurso išlaidų ir apmokėjimo sąlygos ir nurodyta, kad geriausių pirmojo turo projektų autoriams gali būti skiriamos trys premijos: 1-oji – 10 bazinių mėnesio algų, 2-oji – 5 bazinių mėnesio algų, 3-oji – 3 bazinių mėnesio algų; 3.2 p. nustatė, kokio dydžio premijos gali būti skiriamos antrojo turo laimėtojui.

Ieškovės tvirtinimu, atsakovas privalėjo ieškovei išmokėti 30 bazinių algų premiją. Atsakovo atstovė su ieškovės reikalavimais nesutiko; apeliavo į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 1997-06-05 įsakymu Nr. 694 „Dėl grifų suteikimo“, visi vadovėliai turėjo privalomą grifą „Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leista naudoti“; minėtą grifą gavusiems leidiniams antraštinio lapo antroje pusėje taip pat buvo rašomas premijos pavadinimas, jei leidinys premijuotas. Ieškovės vadovėlio antraštinio lapo antroje pusėje nėra informacijos apie premijos suteikimą. Ministro sprendimo dėl premijos suteikimo ieškovei taip pat nėra. Akcentavo, jog Konkurso nuostatų 3.1 ir 3.2 papunkčiuose numatyta, kad premijos gali, o ne privalo būti skiriamos; ministerija neturi jokių duomenų apie tai, kad Ekspertų komisija būtų teikusi ministrui ieškovės kandidatūrą premijavimui, o nesant Komisijos teikimo, ministras neturėjo teisinio pagrindo ieškovei skirti premiją.

Tačiau su tokiais atsakovo argumentais sutikti nėra pagrindo dėl žemiau nurodytų argumentų.

Aptariamo Konkurso metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m.) 477 str., reglamentuojančio konkurso paskelbimo tvarką, 1 d. nustatė, kad valstybinės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos viešas pasižadėjimas sumokėti specialų atlyginimą (premiją) už geriausią tam tikro darbo atlikimą įpareigoja šią organizaciją sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas pripažintas vertu atlyginimo pagal konkurso sąlygas. CK 479 str. buvo nustatyta, kad nutarimas mokėti atlyginimą (premijas) turi būti priimamas ir pranešamas konkurso dalyviams konkurso paskelbime nustatytu terminu ir tvarka. Kaip ir reikalavo įstatymo nuostatos, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos skelbime dėl konkurso vadovėliams rašyti buvo nurodyta, kokio dydžio premijomis premijuojami pirmojo ir antro turo laimėtojai. Taip pat skelbime buvo nurodoma, jog su pirmosios premijos laimėtoju ministerija sudaro leidybos sutartį. Tai, kad su ieškove buvo sudaryta leidybos sutartis, vadovėlis buvo išleistas ir patvirtintas naudojimui, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovei buvo pripažinta konkurso aukščiausioji vieta (nuostatų 2.8 p.) ir ji įgijo teisę į pirmojo ir antrojo turų pirmąją premiją. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą konkurso instituto teisinį reglamentavimą, įstatyme įtvirtintą valstybinės institucijos, paskelbusios konkursą, įpareigojimą įvykdyti viešą pasižadėjimą sumokėti specialų atlyginimą (premiją) asmeniui, kurio darbas pripažintas vertu atlyginimo pagal konkurso sąlygas, bei priimti sprendimą (nutarimą) mokėti atlyginimą (premijas), informuoti apie jį laimėjusį konkurso dalyvį, teismas turi pagrindą išvadai, kad ieškovė, laimėjusi abu konkurso turus, turėjo būti premijuojama, o atsakovas neįvykdė įstatymo reikalavimo. Teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo atstovės pavienių punktų aiškinimu atsietai nuo konkurso nuostatų visumos, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti atsakovo atstovės argumentai, kad konkurso laimėtojui premija galėjo, bet neprivalėjo būti skiriama. Pažymėtina, kad byloje sprendžiama dėl ieškovės teisės į premiją; atsakovo atstovės nurodytos faktinės aplinkybės dėl vertinimo komisijos teikimo (ne) buvimo, susijusios su premijavimo procedūriniais klausimais, nepateisina įstatymo reikalavimų nepaisymo. Kaip minėta, CK 479 str. nuostatų imperatyvus reikalavimas priimti sprendimą dėl premijavimo nebuvo įvykdytas.

Dėl ieškinio senaties.

Ieškovė ir jos atstovė nurodo, kad apie teisės gauti premiją pažeidimą sužinojo tik 2013 m. lapkričio mėnesį, kuomet ji atsitiktinai 1997-03-07 leidinio „DIALOGAS“ Nr. 10 (270) perskaitė informaciją apie nurodyto konkurso laimėtojų premijavimą ir jiems tenkančių premijų dydžius; ieškovė nei konkurso metu, nei vėliau neturėjo žinių apie tai, kad konkurso sąlygos numatė tiek pirmojo, tiek antrojo turo laimėtojų premijavimą. Ieškovė iš karto 2013-11-28 kreipėsi į atsakovą su prašymu spręsti susiklosčiusią situaciją, gavo atsakymą tik po 22 mėnesių, o vėliau kreipėsi į teismą. Mano, kad įstatymo nustatyto senaties termino nepraleido. Atsakovo atstovė gi tvirtina, jog ieškovė neįrodžiusi, kad nuo 1997-09-30 (vadovėlio leidybos sutarties sudarymo) iki 2013 m. nežinojo apie konkurso, kuriame dalyvavo, sąlygose numatytą galimą premijavimą. Prašo taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų. Kasacinės instancijos teismas dėl ieškinio senaties instituto taikymo ne kartą yra pasisakęs ir nurodęs, jog ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas. Ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Taigi, sprendžiant, ar ieškovė, pateikdama ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino, būtina nustatyti, kada gi ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Šioje byloje vertinamam teisiniam santykiui, t. y. ginčui dėl premijos neišmokėjimo spręsti, taikytinas bendrasis CK 84 str. 1 d. (1964 m.) įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Kaip minėta, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 str. 1 d., 1964 m.). Nagrinėjamoje byloje sutiktina su atsakovo pozicija, kad leidybos sutarties su ieškove sudarymas laikytinas konkurso laimėjimo įrodymu, o sudarymo data – konkurso pabaiga; ieškovė 2013-11-28 atsakovui rašytame rašte nurodžiusi, jog autorinė sutartis tarp leidyklos ir ieškovės sudaryta 1997-09-30. Atsakovo tvirtinimu, ieškovė jau 1997-09-30 žinojo, kad laimėjo konkursą, ir, anot jos, turėjo gauti premiją, todėl darytina išvada, kad ieškovė turėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, ir ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 1997-09-30. Ieškovė tvirtina sužinojusi apie teisės pažeidimą 2013 m. rudenį, kuomet atsitiktinai 1997-03-07 leidinio „DIALOGAS“ Nr. 10 (270) perskaitė informaciją apie nurodyto konkurso laimėtojų premijavimą ir jiems tenkančių premijų dydžius. Pasak ieškovės, tai, kad ji sužinojo apie savo teisės pažeidimą tik 2013 m. rudenį, įrodo jos aktyvūs veiksmai; ji paruošė ir 2013-11-28 pateikė raštą atsakovui, skambino į ministeriją, domėjosi atsakovo atliekamo tyrimo eiga, atsakovo atsakymą gavo 2015-09-07, tik gavusi atsakymą sužinojo apie konkurso nuostatus, kurių nuorašą pavyko gauti dar vėliau.

Kaip minėta, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios privaloma nustatyti subjektyvų momentą, t.y. kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad konkurso sąlygos (įskaitant ir apie galimą premijavimą) buvo paskelbtos viešai ir visiems prieinamos. Pati ieškovė nurodo, kad perskaitė skelbimą apie konkursą leidinyje „Dialogas“. Nepaisant ieškovės nenuoseklumo paaiškinimuose dėl (ne)dalyvavimo konkurse, jau vien tai, kad ieškovė dalyvavo vertinimo komisijos posėdžiuose ir komisijos protokoluose yra nurodoma, kad aptariami vadovėliai, dėl kurių paskelbtas konkursas, sudarė teismui pagrindą vertinti ieškovę kaip konkurso dalyvę ir tuo pačiu sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė turėjo žinoti apie paskelbtą konkursą ir jo visas sąlygas (tame tarpe premijavimą). Be to, ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, dalyvavo vertinimo komisijos vadovėlio aptarimuose, iš jos paaiškinimų matyti, kad pati dalyvavusi kitose komisijose kaip ekspertė. Taigi, skelbimo apie konkursą viešo paskelbimo faktas, nurodytos ieškovės asmeninės savybės sudaro pagrindą išvadai, kad ji turėjo sužinoti apie galimą teisės pažeidimą pasirašius sutartį dėl vadovėlio leidybos, t.y. 1997-09-30, o ieškinio senaties terminas baigėsi 2000-10-01; taigi, ieškovė, kreipdamasi į teismą 2016 m., senaties terminą kreiptis į teismą praleido. Atkreiptinas dėmesys, jog tais atvejais, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, įstatymo leidėjas numatė galimybę praleistą terminą atnaujinti (1964 m. CK 90 str. 2 d., CK 1.131 str. 2 d.). Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012-06-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji ieškinio senaties termino nepraleido; praleisto senaties termino atnaujinti neprašė. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl svarbių priežasčių, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, visų pirma atsižvelgtina į tai, kad ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą dar 1997-09-30, ieškinio senaties terminas baigėsi 2000-10-01, nuo ieškinio termino pabaigos iki ieškovės kreipimosi į teismą 2016 m. praėjo daugiau nei 15 metų; vėlgi, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios kliudė ieškovei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, užkirtusių kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises. Taigi, spręsti dėl aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, nėra pagrindo.

Senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti; esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senaties institutą bei ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes, ieškovės reikalavimai atmestini (1964 m. CK 90 str., CK 1.131 str.1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 265, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Jadvyga Mardosevič