- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-790-943/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01089-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- Č. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai
- Kategorijos
- 1.1.4.3Ieškinio senatis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Č. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-108-577/2017 pagal ieškovės Č. O. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti premiją.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti atsakovės 2015 m. gruodžio 18 d. atsakymą Nr. SR-5935 dėl Č. O. pakartotinio prašymo bei įpareigoti atsakovę įvykdyti 1997 metais paskelbto konkurso vadovėliams rašyti sąlygas – ieškovei Č. O., laimėjusiai nurodyto konkurso pirmąjį ir antrąjį turą, išmokėti 30 tuometinių bazinių mėnesio algų dydžio premiją, t. y. 825,42 Eur, bei priteisti ieškovei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė paaiškino, kad 1997 metais atsakovė paskelbė konkursą vadovėliams rašyti. Ieškovė įvykdė konkurso sąlygas ir laimėjo tiek pirmojo, tiek antrojo turo konkurso etapus. Ieškovei iki 2013 metų lapkričio mėnesio nebuvo žinoma informacija apie konkurso laimėtojų premijavimą. Tai sužinojusi, ieškovė nedelsdama kreipėsi į atsakovę, prašydama išmokėti jai tenkančią premiją, tačiau atsakovė tai atlikti atsisakė.Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, įtvirtinta 1964 metų Civilinio kodekso 84 straipsnyje. Be to, atsakovės vertinimu, tai, kad ieškovė laimėjo konkursą nereiškia, jog jai turėjo būti skirta premija, nes pagal konkurso nuostatus premijos galėjo, bet neprivalėjo, būti skiriamos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas pažymėjo, kad konkurso metu galiojusio 1964 metų Civilinio kodekso 477 straipsnyje buvo nustatyta, jog valstybinės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos viešas pasižadėjimas sumokėti specialų atlyginimą (premiją) už geriausią tam tikro darbo atlikimą įpareigoja šią organizaciją sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas pripažintas vertu atlyginimo pagal konkurso sąlygas. Vadinasi, ieškovei premija turėjo būti paskirta ir išmokėta, tačiau tai nebuvo padaryta.Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ginčui dėl premijos neišmokėjimo spręsti taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (1964 metų Civilinio kodekso 84 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju konkursas įvyko 1997 metais, o teisė į ieškinį asmeniui atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškovė teigė, kad apie savo teisės gauti premiją pažeidimą sužinojo tik 2013 metais, kuomet ji atsitiktinai šią informaciją perskaitė 1997 m. leidinyje „DIALOGAS“, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė, kuri dalyvavo konkurse bei vertinimo komisijos posėdžiuose, turėjo žinoti apie paskelbtą konkursą ir jo visas sąlygas, įskaitant premijavimą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė 1997 m. rugsėjo 30 d. pasirašiusi sutartį dėl vadovėlio leidybos turėjo sužinoti apie savo galimą teisės pažeidimą, todėl konstatavo, jog ieškovė kreipdamasi į teismą 2016 metais praleido ieškinio senaties terminą, kuris baigėsi 2000 m. spalio 1 d. Teismas nurodė, kad ieškovė neprašo atnaujinti praleistą terminą, tačiau bet kuriuo atveju nėra pagrindo terminą atnaujinti, nes nenustatytos aplinkybės, kurios kliudė ieškovei laiku ir tinkamai pradėti ginti savo pažeistas teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė Č. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas šalių argumentus ir bylos įrodymus vertino atskirai, o ne kaip visumą, todėl padarė nepagrįstas išvadas.Apeliantė nebuvo informuota, kad buvo paskelbtas konkursas ir ji laikytina konkurso dalyve. Ieškovė manė, kad vykdo 1995 metais pasitarime duotą įsipareigojimą parašyti du vadovėlius, iš kurių vienas turėjo būti 10 klasei skirtas vadovėlis. Apie dalyvavimą 1997 metais paskelbtame konkurse apeliantė sužinojo tik 2013 metais, todėl ji nėra praleidusi ieškinio senaties termino. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad joks protingas ir atidus žmogus, žinodamas apie jam skirtiną premiją, nebūtų taip ilgai delsęs kreiptis dėl premijos išmokėjimo, kas patvirtina faktą, jog apie ieškovės teisių pažeidimą jai tapo žinoma tik 2013 metais.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs ieškinio senaties termino pradžios momentą pagrįstai sprendė, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi šį terminą.Ieškovės pozicija yra prieštaringa: viena vertus, ji teigia, kad konkurse nedalyvavo ir apie konkurso sąlygas ji nežinojo, kita vertus, ji teigia, jog konkurse dalyvavo ir įvykdė visas konkurso sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisykles, o jas taikydamas – pagrįstai nustatė, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas. Nagrinėjamu atveju šalių viešo konkurso teisiniai santykiai atsirado 1997 metais, todėl ginčui spręsti taikytinos 1964 m. liepos 7 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimto Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. birželio 30 d., nuostatos (toliau – 1964 m. CK). 1964 m. CK 86 straipsnis nustatė, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad ji ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie teisę gauti premiją ji sužinojo tik 2013 metų rudenį, kai visiškai atsitiktinai 1997 m. kovo 7 d. leidinyje „Dialogas“ Nr. 10 (270) perskaitė informaciją apie nurodyto konkurso laimėtojų premijavimą ir jiems tenkančių premijų dydžius. Visgi, teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovė 1997 m. rugsėjo 30 d. pasirašiusi sutartį dėl vadovėlio leidybos turėjo sužinoti apie galimą jos teisių pažeidimą, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. spalio 1 d. (1964 m. CK 84 straipsnis)Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti galimybę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Tuo atveju kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).Apeliantė paaiškino, kad apie teisių pažeidimą (premijos 1997 metais neišmokėjimą) ji sužinojo tik 2013 metų rudenį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino, ar rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, apie savo teisių pažeidimą būtų sužinojęs apeliantės nurodytu laiku. Apeliantė laikosi pozicijos, kad apie konkurso laimėtojų premijavimą 1997 metais jai nebuvo žinoma. Visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė dalyvavo konkurso vertinimo komisijos posėdžiuose, o komisijos protokoluose nurodoma, jog aptariami vadovėliai, dėl kurių paskelbtas konkursas. Nors apeliantė nurodo, kad protokoluose esanti informacija jai tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau tai nepaneigia šiais protokolais pagrindžiamų aplinkybių, jog apeliantė dalyvavo vertinimo komisijos posėdžiuose. Vadinasi, apeliantei, kaip konkurso dalyvei, tinkamai vykdžiusiai konkurso sąlygas, turėjo būti žinomos ir kitos konkurso sąlygos, įskaitant premijavimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl ieškovės galimybių sužinoti apie jos subjektinės teisės pažeidimą, tinkamai individualizavo ir jos asmenybę (atsižvelgė į ieškovės išsilavinimą, jos patirtį kaip ekspertei dalyvaujant kitose komisijose).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad ieškovė atsakovei adresuotame prašyme pažymėjo, jog autorinę sutartį ieškovė ir leidykla sudarė 1997 m. rugsėjo 30 d., t. y. netrukus po to kai apeliantė, jos teigimu, įvykdė visas konkurso sąlygas ir jį laimėjo. Vadinasi, rūpestingas ir atidus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, 1997 m. rugsėjo 30 d. turėjo sužinoti apie savo teisę gauti premiją, o jos negavęs – suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog 1964 m. CK 84 straipsnyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. spalio 1 d. Nors apeliantė pažymi, kad subjektyviuoju aspektu ji apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2013 metų rudenį, tačiau tai nepaneigia byloje nustatytų faktų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog objektyvusis momentas, kada apeliantė turėjo sužinoti apie jos galimą teisių pažeidimą yra 1997 m. rugsėjo 30 d. Kaip teisiškai nepagrįsti atmetami ir apeliantės teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai įvertino jos argumentus ir teiginius, pateiktus tiek procesiniuose dokumentuose, tiek nurodytus jos teismui duotuose paaiškinimuose. Šalių paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Ieškovas yra bylos šalis, kuri yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Vertinant ieškovo parodymus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šalies paaiškinimai yra teikiami šalies kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies paaiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir juos lyginti tarpusavyje, siekiant pašalinti prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje Vilniaus apygardos teismas byloje esančius duomenis (tarp jų ir ieškovės paaiškinimus) įvertino bendrame visų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog tuo atveju, jei nebus patenkintas jos materialinis teisinis reikalavimas byloje (ieškinys patenkintas visiškai), ji prašo teismą nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgiant į jos procesinį elgesį. Toks apeliantės prašymas negali būti tenkinamas. Tais atvejais, kai netenkinamas šalies pateiktas teismui procesinis dokumentas (ieškinys), šios (pirmosios) šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti atlyginamos iš antrosios šalies, nebent teismas konstatuotų, kad pirmosios šalies bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl antrosios šalies nesąžiningumo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, arba antrosios šalies elgesys būtų pirmosios šalies bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Tokio pobūdžio aplinkybės byloje nenustatytos. Vien apeliantės nurodoma aplinkybė, jog ji nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis nėra pakankamas pagrindas šiuo atveju nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principų. Nepiktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis turi būti standartinis šalies elgesys, todėl jis savaime nesuteikia privilegijų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškindamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžios nustatymo bei termino skaičiavimo taisykles, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ir / ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.