Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei, dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti buto, esančio Naujoji g. 10-4 (VĮ Registrų centro duomenų banko išraše: daiktas – 1763/5000 pastato Nr. (duomenys neskelbtini)), Rudaminos k., Rudaminos sen., Vilniaus r., pirkimo – pardavimo (privatizavimo) sutartį galiojančia CK 1.93 str. 4 dalies pagrindu ir leisti nekilnojamąjį objektą įregistruoti VĮ registrų centras Vilniaus filiale.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad po savo sutuoktinio Č. B. (mirė 2008-01-20) mirties kartu su savo vaikais: D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) yra teisėta įpėdinė. Pagal 2008 m. liepos 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo jai priklausančią dalį velionio turto. Po turto paveldėjimo liudijimo išdavimo paaiškėjo, kad jo sutuoktiniui Č. B. nuosavybės teise nepriklausė nekilnojamojo turto objektas, adresu Naujoji g. 10-4 (VĮ Registrų centro duomenų banko išraše: daiktas – 1763/5000 pastato Nr. (duomenys neskelbtini)), Rudaminos k., Rudaminos apylinkėje, Vilniaus rajone, kuriame ilgą laiką gyveno su šeima. Šis nekilnojamasis turtas buvo vienintelis jų šeimos turtas, tik po jos sutuoktinio tėvų mirties jis paveldėjo savo tėvų turtą, ir ji kartu su sutuoktiniu persikėlė gyventi į jo tėvų namus, o vaikai iki šiol yra deklaravę kaip savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Rudaminos k. , Rudaminos sen. Vilniaus r. Jų šeima ilgus metus moka už minėto buto komunalinius patarnavimus. Ji, sutuoktinis ir jų vaikai šiame bute gyveno nuo 1980 m., juridinis pagrindas – sudaryta buto nuomos iš valstybės tipinė sutartis. 1986 m. sausio 15 d. buvo išduota Č. B. vardu buto techninės apskaitos byla. Pagal leidimą privatizuoti butą, 1995 m. gegužės 9 d. jos sutuoktiniui buvo įteiktas buto įkainojimo aktas, pagal kurį buvo apskaičiuota buto, esančio su priklausiniais išperkamoji kaina. Pagal DM 002 kvitą Č. B. už buto privatizavimą buvo sumokėjęs 36,36 Lt. Pagal 1994 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderį Nr. 261299 už privatizacijos dokumentų apiforminimą buvo sumokėtą 9,50 Lt.

Kaip matyti iš išrašo, išduoto 2012-05-31 Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko tarybos organizacinių reikalų valdybos, Valstybinės komisijos posėdžio, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 1–118, gyventojų, kurių Gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos LR butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti, 1995 m. sausio 9 d. posėdžio protokolo Nr. 78 Č. B. leista privatizuoti gyvenamąsias ir kitas patalpas adresu Vilniaus rajonas, Rudaminos apylinkė (duomenys neskelbtini) (52,9 kv. m.), t. y. sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį. Bet, kaip liudija 2009-06-11 raštas Nr. (8.12).-V5-1895 iš Vilniaus apskrities archyvo, kad 1994-1995 m. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Rudaminos k., Rudaminos sen., Vilniaus r., pirkimo – pardavimo sutartis Rudaminos apylinkės viršaičio fondo dokumentuose nerasta. Galima daryti išvadą, kad buto privatizacija nebuvo iki galo baigta ne dėl jos sutuoktinio Č. B. kaltės.

Č. B. buvo tinkamas privatizavimo subjektas ir jo šeimai suteiktas butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, nes ieškovės šeima gyveno ginčo bute nuo 1984 m., butas buvo valstybės nuosavybė, šeima gyveno tipinės nuomos sutarties pagrindu. Dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad buto privatizavimo procedūra buvo ne tik kad pradėta, bet buvo jau besibaigianti, kadangi vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, šie veiksmai, t. y. buto įkainojimas, atsiskaitymas už perkamą butą, valstybinis mokestis sudarant pirkimo – pardavimo sutartį – yra baigiamieji butų privatizavimo procedūros veiksmai, atliekami prieš sudarant pirkimo – pardavimo sutartis (9, 10 str.). Iš pateiktų rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad nors ir privatizavimo procedūra buvo pradėta, tačiau ji lig šiol nebaigta, o ieškovės šeima nėra lengvatine tvarka įsigijusi jokio buto pagal Butų privatizavimo įstatymą. Netinkamas institucijų prievolių vykdymas negali sukelti neigiamų pasekmių norą privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis išreiškusiems asmenims, t. y. negali panaikinti asmens teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tuo metu galiojo Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo nustatyta valstybinio butų fondo privatizavimo tvarka, taip pat jų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Šis įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Butų privatizavimo įstatymo 4 str. buvo nustatyta, kad vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pažymėtina, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), (VĮ Registrų centro duomenų banko išraše: daiktas - 1793/5000, pastato Nr. (duomenys neskelbtini)), Rudaminos k., Rudaminos, sen., Vilniaus r. (toliau - butas), tik nuo 1999-12-30 perdavimo - priėmimo aktu Nr. 1919-41 buvo perduotos Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybėn, t.y. jau tuomet, kai Butų privatizavimo įstatymas buvo netekęs galios. Tai liudija Ieškovės pateiktas 2015-02-12 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. T. B. privatizavimo įstatymo galiojimo metu, t.y. iki 1998-07-01 ginčo patalpos nuosavybės teise Vilniaus rajono savivaldybei nepriklausė, todėl ieškovės reikalavimai atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu neturi jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju Vilniaus rajono savivaldybė negali būti pripažinta buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektu ir šios bylos atsakovu. Pateikti dokumentai yra neišsamūs, ne visi dokumentai atitinka oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar ieškovės sutuoktinis Č. B. iš tiesų pasinaudojo jam suteikta teise privatizuoti butą, atlikdamas visus būtinus veiksmus šiai teisei įgyti. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės pateiktas gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtintas kompetentingų institucijų, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 11 p., jam nėra suteiktas registracijos numeris, neįvardintas pardavėjas, taip pat trūksta įkainojimo akto puslapio, kuriame būtų nurodyta atsikaitymo už privatizuojamą butą tvarka, atsiskaitymo sumos, šalių parašai. Dėl tų pačių priežasčių neįmanoma nustatyti, ar į bylą pateiktais mokėjimo kvitais už privatizuojamą butą buvo visiškai atsiskaityta. Taip pat prašo teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu. Byloje esantys duomenys ir aplinkybės įrodo, kad objektyviai ieškovė ir jos sutuoktinis Č. B. vėliausiai iki 1998-07-01, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, turėjo sužinoti apie tai, kad ginčo butas nėra privatizuotas, tačiau delsė ginti savo teises ir į teismą kreipėsi tik 2015-05-21. Ieškovė ir jos sutuoktinis visą tą laiką nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir taip ženkliai praleido įstatyme numatytą 3 metų (1964 m. CK 84 str.) ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką būtina nustatyti tokias įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu; ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyvendinti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip butų privatizavimo pirkimo – pardavimo subjektų, santykiai. Č. B. buvo tinkamas privatizavimo subjektas, o butas – tinkamas privatizavimo objektas. Ieškovės šeima gyveno ginčo bute nuo 1984 m., butas buvo valstybės nuosavybė, šeima gyveno tipinės nuomos sutarties pagrindu. Privatizavimo procedūra buvo jau besibaigianti. Privatizavimo procesas nebuvo baigtas ne dėl ieškovės sutuoktinio kaltės. Č. B. buvo pradėjęs privatizavimo procesą, yra pateiktas išrašas iš komisijos posėdžio protokolo dėl leidimo Č. B. privatizuoti butą. Pateikti mokėjimo čekiai rodo, kad Č. B. sumokėjo už buto privatizavimą. Tačiau nebuvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Ieškinys Vilniaus rajono savivaldybės administracijai reiškiamas kaip institucijai, kuriai įstatymiškai priskirta butų privatizavimo funkcija. Teisės ir pareigos įgytos pagal galiojusius įstatymus neišnyksta. Pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po vyro mirties, kai sužinojo, kad butas priklausė ne jos vyrui. Neturėjo jokio teisinio pagrindo įtarti apie tai, kad privatizavimo procedūra atlikti netinkamai. Nėra pagrindo konstatuoti ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

I. L. Borkovskaja į teismo posėdį neatvyko.

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės atstovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad negali būti atsakovais. Butų privatizavimo įstatymo 4 str. buvo nustatyta, kad vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Ginčo patalpos tik nuo 1999 m. gruodžio 30 d. buvo perduotos Vilniaus rajono savivaldybei, t. y. tik tuomet, kai Butų privatizavimo įstatymas buvo nustojęs galioti. Iki 1998 m. liepos 1 d. ginčo patalpos nuosavybės teise Vilniaus rajono savivaldybei nepriklausė, ieškovės reikalavimas neturi jokio teisinio pagrindo. Privatizavimo procesas susidėjo iš tam tikrų etapų, turėjo būti paduotas pareiškimas, turėjo būti pridėtas buto šeimos narių susitarimas dėl buto pirkimo (susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai). Ieškovės pateikti įrodymai nėra išsamūs, ne visi atitinka oficialiems dokumentas keliamus reikalavimus. Buto įkainojimo akte nėra nei tvirtinimo žymos, nei datos, nei antspaudo, nei parašų, trūksta lapų. Iš pateiktų dokumentų kyla pagrįsta abejonė, ar Č. B. iš tiesų pasinaudojo jam suteikta teise privatizuoti ginčo butą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija mano, kad nėra atsakinga, jog sutartis nebuvo sudaryta, patvirtinta ir įregistruota. Prašo teismo taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovė ir jos sutuoktinis vėliausiai iki 1998 m. liepos 1 d. turėjo sužinoti apie tai, kad ginčo butas nėra privatizuotas.

Ieškinys atmestinas.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, ieškovės atstovo paaiškinimų, nustatyta, kad ieškovė prašo pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini) (VĮ Registrų centro duomenų banko išraše: daiktas – 1763/5000 pastato Nr. (duomenys neskelbtini)), Rudaminos k., Rudaminos sen., Vilniaus r., pirkimo – pardavimo (privatizavimo) sutartį galiojančia CK 1.93 str. 4 dalies pagrindu ir leisti nekilnojamąjį objektą įregistruoti VĮ registrų centras Vilniaus filiale. Pateikė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame matyti, kad 1763/5000 pastato Nr. 4197-1020-6013, priklauso Vilniaus rajono savivaldybei pagal 1999-12-30 priėmimo – perdavimo aktą Nr. 1918-41 (b. l. 11-13), buto techninės apskaitos bylos viršelį (b. l. 14), išrašą iš protokolo Nr. 78 (b. l. 15), kuriame matyti, kad Č. B. leisti privatizuoti patalpas adresu (duomenys neskelbtini) (52,9 kv. m.), Vilniaus apskrities archyvo pažymą, jog Č. B. privatizavimo sutartis Rudaminos apylinkės viršaičio fondo dokumentuose nerasta (b. l. 17), išrašą apie asmenį (b. l. 18), paveldėjimo teisės liudijimą (b. l. 19-22), Č. B. mirties liudijimą (b. l. 23), iš kurio matyti, kad mirė 2008-01-20, santuokos liudijimą (b. l. 24-25), buto įkainojimo aktą (b. l. 26-27), kvitus (b. l. 28-29), faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (b. l. 32-33) ir kitus dokumentus. Iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pateikto 1999-12-30 perdavimo – priėmimo akto Nr. 1919-41, matyti, jog butas Vilniaus apskrities viršininko buvo perduotos Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybėn vadovaujantis 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 870 (b. l. 44-45).

1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 870 numatė Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarką. Iš pateikto 1999-12-30 perdavimo – priėmimo akto matyti, jog ginčo butas buvo perduotas Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybėn. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, tai jog ginčo butas šiuo metu priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, teismas laiko, jog Vilniaus rajono savivaldybė šiuo atveju yra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo taikyti teisės normas, reglamentavusias butų privatizavimo sąlygas ir tvarką, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias sandorių formos ir galiojimo klausimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.93 str. 4 d. numatyta, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Iš šios teisės normos turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: pirma, sandoris yra dvišalis, antra, viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, trečia, kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka.

1991 m. gegužės 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas. Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 1 d. buvo nurodyta, jog pirkimo – pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (toliau - gyvenamieji namai, butai). Įstatymo 3 str. numatė butus, kurie pagal įstatymą buvo neprivatizuojami. 4 str. 2 d. nustatė, jog pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Šio įstatymo 4 str. 1 d. buvo nurodyta, jog pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo – pardavimo sutartis nesudaroma (įstatymo 5 str. 1 d.). Įstatymo 11 str. numatė, jog pagal šį įstatymą sudaryta gyvenamojo namo, buto pirkimo – pardavimo sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (su nustatytomis išimtimis).

Kasacinis teismas aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas savo praktikoje yra nurodęs, jog pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Taigi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti jame nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, jo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) ginčijamas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatyme suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-324/2007, ir kt.).

Taigi, atsižvelgiant į galiojusį teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, nustatant, ar Č. B. turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad Č. B. buvo subjektas, kuriam įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą, iš bylos duomenų matyti, jog buto privatizavimo procedūra buvo pradėta, ieškovė nurodo, kad bute šeima gyveno tipinės nuomos sutarties pagrindu, nuo 1984 metų. Atsižvelgiant į galiojusį teisinį reglamentavimą, Butų privatizavimo įstatymo 2-3 straipsnių nuostatas, tai jog privatizavimo procedūra buvo pradėta, teismas daro išvadą, jog ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu, Č. B. buvo subjektas, kuriam įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą. Aplinkybių, jog Č. B. yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, o ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektas, neginčijo ir atsakovas. Trečioji privatizavimo sąlyga – subjektas, kuriam įstatyme suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad buvo sudarytas notarinės formos susitarimas dėl buto pirkimo pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d., nėra duomenų apie tai, jog buvo sudaryta notariškai patvirtinta buto pirkimo – pardavimo sutartis (turėjusi įsigalioti nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta, Butų privatizavimo įstatymo 11 str.). Iš pateiktos Vilniaus apskrities archyvo pažymos matyti, jog Č. B. privatizavimo sutartis Rudaminos apylinkės viršaičio fondo dokumentuose nerasta, t. y. byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog privatizavimo sutartis buvo sudaryta. Matyti, jog privatizavimo procesas buvo pradėtas, tačiau nėra patikimų įrodymų patvirtinančių, jog sumokėta visa buto kaina. Buto įkainojimas atliktas 1995-05-09, nurodyta buto kaina su priklausiniais – 94,00 Lt. Iš pateiktų kvitų matyti, jog 1994-04-14 sumokėta 9,50 Lt už privatizavimo dokumentų apiforminimą (b. l. 29), taip pat kvitu DM 002 sumokėta 36,36, valiuta ir mokėjimo data nenurodyta, kvitas nepasirašytas Č. B., tačiau yra spaudas „apmokėta“, sutrumpintas įmokos pavadinimas „buto privat.“ (b. l. 28). Kitų duomenų apie tai, jog buvo sumokėta visa buto kaina, nagrinėjamoje byloje nėra. Iš pateiktų duomenų, ar aplinkybės jog Č. B. mokėjo komunalinius mokesčius, ar ieškovės ir Č. B. šeimos nariai (jų dukra) deklaravo gyvenamąją vietą nurodytame bute (b. l. 30-31) nesudaro pagrindo teigti, jog už ginčo butą buvo atsiskaityta, taip pat jog buto privatizavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl Č. B. kaltės. Pagal CPK 12 str., civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog ieškovės pateikti įrodymai nėra išsamūs, ne visi atitinka oficialiems dokumentas keliamus reikalavimus, dokumentuose trūksta datų, antspaudų, parašų. Be to, pažymėtina, kad ieškovė nesirėmė liudytojų parodymais ar kitaip neįrodė, jog Č. B. siekė įgyvendinti teisę įsigyti ginčo butą nuosavybėn.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustatyta, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu, Č. B. turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, jis pradėjo buto privatizavimo procesą, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog jis išreiškė savo valią buto privatizavimo procesą baigti sumokėdamas visą butą kainą ir atlikdamas kitus veiksmus, t. y. Č. B. notarine tvarka nesudarė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties, jos neįregistravo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų apie tai, kad sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka dėl kitų asmenų vengimo tai padaryti. Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, o yra reikalinga vadinamoji juridinių faktų sudėtis, t. y. sistema, susidedanti iš kelių tarpusavyje susijusių juridinių faktų. Šioje byloje tokių faktų sudėtis nenustatyta. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista teisė, įgyta pagal Butų privatizavimo įstatymą šio įstatymo galiojimo metu, kuri turi būti ginama teismo tvarka. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai nenustatyta, jog Č. B. siekė privatizavimo procesą baigti, be to nesudarė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties ir ji nebuvo įforminta notarine tvarka bei įregistruota, o kita sandorio šalis nevengė sudaryti šio sandorio bei įforminti jo notarine tvarka, nėra pagrindo pripažinti ieškovo įvardyto sandorio galiojančiu pagal CK 1.93 str. 4 d., nes nėra teisinių šios normos taikymo sąlygų.

Vilniaus rajono savivaldybė prašo taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nurodo, jog ieškovė ir jos sutuoktinis vėliausiai iki 1998 m. liepos 1 d. turėjo sužinoti apie tai, kad ginčo butas nėra privatizuotas. CK 1.124 str. nurodyta, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 1 d. nustato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatė, jog bendras ieškininės senaties terminas nustatomas trejų metų, o valstybinių organizacijų, kolūkių ir kitokių kooperatinių bei kitų visuomeninių organizacijų tarpusavio ieškiniams – vienerių metų.

Teismas sutinka su Vilniaus rajono savivaldybės argumentais, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas. Iš bylos duomenų matyti, jog ginčo buto privatizavimo procedūra buvo pradėta dar 1994 – 1995 m., tai reiškia, jog būtent tuo laikotarpiu, o vėliausiai iki 1998 m. liepos 1 d., Č. B. turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. apie tai jog nebuvo sudaryta ir notaro patvirtinta buto pirkimo pardavimo sutartis. Byloje nėra duomenų ir apie tai, jog Č. B. ar ieškovė ėmėsi kokių nors veiksmų savo teisėms ginti, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos, t. y. nėra duomenų, kad teikė prašymus sudaryti sutartį ir ją tvirtinti notarine tvarka, skundė atsakingų subjektų neveikimą etc. Atmestini ieškovės argumentai, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po vyro mirties, kai sužinojo, kad butas priklausė ne jos vyrui, kadangi tiek ieškovė, tiek Č. B. gyveno ginčo bute, buvo sudarę santuoką, vedė bendrą ūkį. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir po vyro mirties ieškovė į teismą kreipėsi praėjus tik septyneriems metams. Nenustatyta, jog ieškovė ar jos sutuoktinis nuolat domėjosi, kaip vyksta privatizavimo procesas, pateikinėjo reikiamus papildomus dokumentus etc., todėl teismas laiko, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju yra praleistas, o pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje nėra. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, pagrindo tenkinti ieškiniui nėra. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovės L. B. ieškinys yra atmestinas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos priteistinos iš ieškovės sudaro mažesnę nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. ir teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovės į valstybės biudžetą nepriteisiamos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR CPK 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.