Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Liudos Uckienės (pranešėja) Ritos Kisielienės ir Vido Stankevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

I. L. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti buto, esančio N. g. (VĮ Registrų centro duomenų banko išraše: daiktas – 1763/5000 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), R., Vilniaus rajone (toliau tekste butas arba ginčo butas), pirkimo – pardavimo (privatizavimo) sutartį galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu ir leisti nekilnojamąjį objektą įregistruoti VĮ Registro centro Vilniaus filiale. Nurodė, kad po savo sutuoktinio Č. B. (mirusio 2008-01-20) mirties kartu su savo vaikais: D. M., E. M. ir M. B. yra teisėta įpėdinė. Pagal 2008 07 29 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo jai priklausančią dalį velionio turto. Po turto paveldėjimo liudijimo išdavimo paaiškėjo, kad ginčo butas jos sutuoktinio Č. B. nuosavybės teisės į ginčo butą, kuriame ilgą laiką gyveno su šeima neįregistruotos. Šis butas buvo vienintelis jų šeimos nekilnojamasis turtas. Tik po ieškovės sutuoktinio tėvų mirties, jam paveldėjus savo tėvų turtą, ieškovė ir ji kartu su sutuoktiniu persikėlė gyventi į jo tėvų namus, o vaikai iki šiol yra deklaravę kaip savo gyvenamąją vietą minėtame bute. Jų šeima ilgus metus moka už minėto buto komunalinius patarnavimus. Ji, sutuoktinis ir jų vaikai šiame bute gyveno nuo 1980 m., juridinis pagrindas – sudaryta buto nuomos iš valstybės tipinė sutartis, kuri 1986 01 15 d. buvo sudaryta Č. B. vardu. Pagal leidimą privatizuoti butą, 1995 05 09 jos sutuoktiniui buvo įteiktas buto įkainojimo aktas, pagal kurį buvo apskaičiuota buto su priklausiniais išperkamoji kaina. Pagal DM 002 kvitą Č. B. už buto privatizavimą buvo sumokėjęs 36,36 Lt. Pagal 1994 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderį Nr. 261299 už privatizacijos dokumentų apiforminimą buvo sumokėta 9,50 Lt.Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko tarybos organizacinių reikalų valdybos, 2012-05-31 išduoto išrašo, Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 1–118, gyventojų, kurių Gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti (toliau tekste Komisija), 1995 01 09 posėdžio protokolo Nr. 78 Č. B. leista privatizuoti ginčo butą sudarant buto pirkimo – pardavimo sutartį. Bet, kaip liudija 2009-06-11 raštas Nr. (8.12).-V5-1895 iš Vilniaus apskrities archyvo, kad 1994-1995 m. ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis Rudaminos apylinkės viršaičio fondo dokumentuose nerasta. Tad buto privatizacija nebuvo iki galo baigta ne dėl jos sutuoktinio Č. B. kaltės. Č. B. buvo tinkamas privatizavimo subjektas ir jo šeimai suteiktas butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, nes ieškovės šeima gyveno ginčo bute nuo 1984 m., butas buvo valstybės nuosavybė, šeima gyveno tipinės nuomos sutarties pagrindu. Dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad buto privatizavimo procedūra buvo ne tik kad pradėta, bet buvo jau besibaigianti, kadangi vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu (toliau tekste BPĮ), šie veiksmai, t. y. buto įkainojimas, atsiskaitymas už perkamą butą, valstybinis mokestis sudarant pirkimo – pardavimo sutartį – yra baigiamieji butų privatizavimo procedūros veiksmai, atliekami prieš sudarant pirkimo – pardavimo sutartis (BPĮ 10 straipsnis). Iš pateiktų rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad nors ir privatizavimo procedūra buvo pradėta, tačiau ji lig šiol nebaigta, o ieškovės šeima nėra lengvatine tvarka įsigijusi jokio buto pagal Butų privatizavimo įstatymą. Netinkamas institucijų prievolių vykdymas negali sukelti neigiamų pasekmių norą privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis išreiškusiems asmenims, t. y. negali panaikinti asmens teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tuo metu galiojo BPĮ, kuriame buvo nustatyta valstybinio butų fondo privatizavimo tvarka, taip pat jų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Šis įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 07 01. Ginčo butas, tik nuo 1999-12-30 perdavimo - priėmimo aktu Nr. 1919-41 buvo perduotos Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybėn. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ginčo patalpos nuosavybės teise Vilniaus rajono savivaldybei nepriklausė, todėl ieškovės reikalavimai atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu neturi jokio teisinio pagrindo. Vilniaus rajono savivaldybė negali būti pripažinta buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektu ir šios bylos atsakovu. Pateikti dokumentai yra neišsamūs, ne visi dokumentai atitinka oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar ieškovės sutuoktinis Č. B. iš tiesų pasinaudojo jam suteikta teise privatizuoti butą, atlikdamas visus būtinus veiksmus šiai teisei įgyti. Ieškovės pateiktas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtintas kompetentingų institucijų, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 11 punkte, jam nėra suteiktas registracijos numeris, neįvardintas pardavėjas, taip pat trūksta įkainojimo akto puslapio, kuriame būtų nurodyta atsikaitymo už privatizuojamą butą tvarka, atsiskaitymo sumos, šalių parašai. Dėl tų pačių priežasčių neįmanoma nustatyti, ar į bylą pateiktais mokėjimo kvitais už privatizuojamą butą buvo visiškai atsiskaityta. Prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu. Byloje esantys duomenys ir aplinkybės įrodo, kad objektyviai ieškovė ir jos sutuoktinis Č. B. vėliausiai iki 1998-07-01, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, turėjo sužinoti apie tai, kad ginčo butas nėra privatizuotas, tačiau delsė ginti savo teises ir į teismą kreipėsi tik 2015-05-21. Ieškovė ir jos sutuoktinis visą tą laiką nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir taip ženkliai praleido įstatyme numatytą 3 metų (1964 m. CK 84 str.) ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 1999-12-30 perdavimo – priėmimo aktu ginčo butas buvo perduotas Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybėn ir šiuo metu priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, konstatavo, jog Vilniaus rajono savivaldybė šiuo atveju yra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje. Teismas pažymėjo, jog nustatant, ar Č. B. turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas. Teismas, atsižvelgęs į galiojusį teisinį reglamentavimą, Butų privatizavimo įstatymo 2-3 straipsnių nuostatas, į tai, jog privatizavimo procedūra buvo pradėta, padarė išvadą, jog ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu, Č. B. buvo subjektas, kuriam įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybių, jog Č. B. yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, o ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektas, neginčijo ir atsakovas. Trečioji privatizavimo sąlyga – subjektas, kuriam įstatyme suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad buvo sudarytas notarinės formos susitarimas dėl buto pirkimo pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nėra duomenų apie tai, jog buvo sudaryta notariškai patvirtinta buto pirkimo – pardavimo sutartis (turėjusi įsigalioti nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta, Butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnis). Teismas iš pateiktos Vilniaus apskrities archyvo pažymos nustatė, jog Č. B. privatizavimo sutartis Rudaminos apylinkės viršaičio fondo dokumentuose nerasta, byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog privatizavimo sutartis buvo sudaryta. Teismo vertinimu, privatizavimo procesas buvo pradėtas, tačiau nėra patikimų įrodymų patvirtinančių, jog sumokėta visa buto kaina. Buto įkainojimas atliktas 1995-05-09, nurodyta buto kaina su priklausiniais – 94,00 Lt. Iš pateiktų kvitų teismas nustatė, jog 1994-04-14 sumokėta 9,50 Lt už privatizavimo dokumentų apiforminimą, taip pat kvitu DM 002 sumokėta 36,36, valiuta ir mokėjimo data nenurodyta, kvitas nepasirašytas Č. B., tačiau yra spaudas „apmokėta“, sutrumpintas įmokos pavadinimas „buto privat.“. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra kitų duomenų apie tai, jog buvo sumokėta visa buto kaina. Teismo vertinimu, pateikti duomenys, ar aplinkybė, jog Č. B. mokėjo komunalinius mokesčius, ar ieškovės ir Č. B. šeimos nariai (jų dukra) deklaravo gyvenamąją vietą nurodytame bute, nesudaro pagrindo teigti, jog už ginčo butą buvo atsiskaityta, taip pat, jog buto privatizavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl Č. B. kaltės.Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovės pateikti įrodymai nėra išsamūs, ne visi atitinka oficialiems dokumentas keliamus reikalavimus, dokumentuose trūksta datų, antspaudų, parašų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nesirėmė liudytojų parodymais ar kitaip neįrodė, jog Č. B. siekė įgyvendinti teisę įsigyti ginčo butą nuosavybėn.Teismas padarė išvadą, jog byloje nustatyta, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu, Č. B. turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, jis pradėjo buto privatizavimo procesą, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog jis išreiškė savo valią buto privatizavimo procesą baigti sumokėdamas visą butą kainą ir atlikdamas kitus veiksmus, t. y. Č. B. notarine tvarka nesudarė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties, jos neįregistravo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka dėl kitų asmenų vengimo tai padaryti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista teisė, įgyta pagal Butų privatizavimo įstatymą šio įstatymo galiojimo metu, kuri turi būti ginama teismo tvarka. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės įvardyto sandorio galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nėra teisinių šios normos taikymo sąlygų.Teismas sutiko su Vilniaus rajono savivaldybės argumentais, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas. Teismas nustatė, jog ginčo buto privatizavimo procedūra buvo pradėta dar 1994 – 1995 m., tai reiškia, jog būtent tuo laikotarpiu, o vėliausiai iki 1998 07 01 Č. B. turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. apie tai, jog nebuvo sudaryta ir notaro patvirtinta buto pirkimo pardavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir apie tai, jog Č. B. ar ieškovė ėmėsi kokių nors veiksmų savo teisėms ginti, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos, nėra duomenų, kad teikė prašymus sudaryti sutartį ir ją tvirtinti notarine tvarka, skundė atsakingų subjektų neveikimą. Teismo vertinimu, atmestini ieškovės argumentai, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po vyro mirties, kai sužinojo, kad butas priklausė ne jos vyrui, kadangi tiek ieškovė, tiek Č. B. gyveno ginčo bute, buvo sudarę santuoką, vedė bendrą ūkį. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir po vyro mirties ieškovė į teismą kreipėsi praėjus tik septyneriems metams. Teismas nenustatė, jog ieškovė ar jos sutuoktinis nuolat domėjosi, kaip vyksta privatizavimo procesas, pateikinėjo reikiamus papildomus dokumentus etc., todėl laiko, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju yra praleistas, o pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje nėra. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Vilniaus rajono apylinkės teismas, formaliai ištyręs byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgdamas į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymu pagrindinį tikslą - suteikti nuolatiniams gyventojams vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, neįvertinęs konkrečios situacijos individualių aplinkybių, taip pat nesivadovaudamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, priėmė aiškiai neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiosios sąlygos - ar subjektas, kuriam įstatyme suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, padarė nepagrįstas bei bylos aplinkybėmis neparemtas išvadas, jog Č. B. nepasinaudojo subjektine teise privatizuoti ginčo butą. Teismas rėmėsi tik prezumpcija, kad Č. B. nepasinaudojo teise privatizuoti ginčo buto vien dėl to, kad byloje nėra visų dokumentų, patvirtinančių notarinį šeimos susitarimą bei visišką atsiskaitymą už ginčo butą. Apeliantės manymu, toks Vilniaus rajono apylinkės teismo formalus situacijos vertinimas yra visiškai nepagrįstas bei prieštaraujantis formuojamai teismų praktikai tokios kategorijos bylose.Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, turėjo atsižvelgti į tai, kad privatizavimo procesas Lietuvos Respublikoje buvo vykdomas pirmą kartą, siekiantys butus privatizuoti piliečiai anksčiau nebuvo susidūrę nei su privatizavimo procesu, nei su jį reglamentuojančiais norminiais aktais, kurie nurodytu laikotarpiu buvo dažnai keičiami, todėl vien formalus įvardijimas, kad byloje nėra vieno ar kito dokumento dar neleidžia daryti neginčijamos išvados, jog nebuvo pasinaudota subjektine teise privatizuoti butą. Tuo labiau, kad privatizavimo procesas vyko seniai. Tai, jog apeliantė, kaip įstatyminė Č. B. teisių perėmėja, praėjus ilgam laiko tarpui po privatizavimo procedūros nepateikė notariškai patvirtinto susitarimo, jog būtent jos sutuoktinio vardu buvo sutarta privatizuoti butą, dar neįrodo, kad toks susitarimas apskritai nebuvo sudarytas, tiesiog šiai dienai toks dokumentas neišlikęs. Vien aplinkybė, kad nėra išlikęs šeimos narių susitarimas dėl ginčo buto privatizavimo negali būti besąlygiškas pagrindas ieškiniui atmesti, tai prieštarautų teisingumo principui, nes pagal Butų privatizavimo įstatymą nebuvo reikalaujama, jog piliečiai turėtų tokius dokumentus ir juos saugotų.Teismas, pasisakydamas, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad buvo sudarytas notarinės formos susitarimas dėl buto pirkimo pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, šio fakto negalėjo vertinti kaip esminio įrodymo, jog Č. B. neatliko veiksmų, būtinų privatizavimo teisei įgyti, nes pagal bylos aplinkybes aišku, jog ginčo dėl buto privatizavimo nebuvo. Sistemiškai vertinant byloje esančius dokumentus, akivaizdu, jog jei toks susitarimas tarp šeimos narių nebūtų buvęs sudarytas, Č. B. nebūtų gavęs leidimo privatizuoti butą savo vardu.Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad sumokėta visa buto kaina, nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad Č. B. liko įsiskolinęs už privatizuojamą butą, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie išduotus vykdomuosius raštus, tokiam įsiskolinimui išieškoti. Vertinant šias aplinkybes, akivaizdu, jog jokio ginčo dėl neatsiskaitymo už buto privatizavimą nėra, kas tik patvirtina, jog Č. B. sumokėjo pagal įkainojimo aktą nustatytą buto kainą. Apeliantės manymu, teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, perkeldamas visą įrodinėjimo naštą apeliantei, nors, vadovaujantis civilinio proceso teisėje įtvirtintu rungimosi principu, aplinkybes apie įsiskolinimą už privatizuojamą butą turėtų įrodyti atsakovas.Apeliantės ieškinyje pateikti dokumentai oficialūs ir originalūs, sudaryti ant oficialių blankų, patvirtinti atsakingų darbuotojų parašais. Aplinkybės, jog dėl atsakingų valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių darbuotojų aplaidumo ir netinkamų savo įsipareigojimų įvykdymo dokumentui nesuteiktas registracijos numeris ar neteisingai užpildytos privalomos grafos, nepriklausė nuo apeliantės valios. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė visą atsakomybę dėl notarinės privatizuotino buto pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravimo Č. B.. Šiuo atveju mokestis už privatizavimo dokumentų rengimą buvo sumokėtas, tik kompetentingos institucijos nebuvo rūpestingos ir neinicijavo ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo notarine tvarka, nes būtent joms norminiai aktai buvo priskyrę tokias funkcijas. Č. B. buvo išreiškęs valią privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, t.y. atliko veiksmus, būtinus įstatymo nustatytai teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, tačiau privatizavimo procesas nebuvo baigtas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Apeliantės šeima jokio kito gyvenamojo būsto neturėjo bei nebuvo įgiję nuosavybės į kitą gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą.Teismas, priimdamas sprendimą, tik formaliai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgdamas nei į turto privatizavimo proceso ypatumus, nei į turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų tikslus, nei į nustatytas aplinkybes šioje byloje, kad Č. B. atliko visus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti būtinus veiksmus, Apeliantės šeima butą sąžiningai valdė, naudojosi ir išlaikė, todėl, atsižvelgiant į privatizavimo procedūros sudėtingumą bei specifiškumą ir į tai, jog galutiniai privatizavimo veiksmai nebuvo atlikti dėl kompetentingų institucijų neveiklumo, sąžiningai klydo dėl savo atliktų veiksmų teisinių pasekmių (nuosavybės teisės įgijimo). Apeliantė po sutuoktinio mirties priėmusi palikimą ir sužinojusi apie tinkamai nebaigtą privatizavimo procedūrą nepraleisdama ieškinio senaties termino kreipėsi į teismą, siekdama apginti savo pažeistas teises. Kadangi ieškinio senaties termino eiga prasidėjo galiojant 2000 m. LR Civiliniam kodeksui, numatančiam dešimties metų ieškinio senaties terminą, todėl nėra pagrindo išvadai padaryti, jog apeliantė dėl savo pažeistos teisės gynimo į teismą kreipėsi praleidusi įstatymu nustatytą ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą, prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, teisingai pritaikė bei išaiškino materialinės teisės normas.Notarinio šeimos susitarimo sudarymas buvo imperatyvus reikalavimas, įtvirtintas teisės aktuose, bei būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sąlyga, be kurios sutartis tiesiog nebuvo sudaroma.Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad buvo sudarytas teisės aktuose reikalaujamas notarinės formos susitarimas dėl buto pirkimo, nėra duomenų apie tai, kad buvo sudaryta notariškai patvirtinta buto pirkimo-pardavimo sutartis, iš pateiktos Vilniaus apskrities archyvo pažymos matyti, kad Č. B. privatizavimo sutartis Rudaminos apylinkės viršaičio fondo dokumentuose nerasta, t. y. byloje net nėra duomenų, kad privatizavimo sutartis apskritai buvo sudaryta.Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad Č. B. išreiškė savo valią privatizuoti butą sumokėdamas visą buto kainą ir atlikdamas kitus teisės aktuose reikalaujamus veiksmus bei tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad sutartis nebuvo sudaryta ar įforminta notarine tvarka dėl kitų asmenų vengimo tai padaryti, Vilniaus rajono apylinkės teismas teisingai nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti sandorio galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nėra teisinių šios normos taikymo sąlygų.Ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) dar nepasibaigė. Nagrinėjamo ginčo atveju tiek Č. B., tiek apeliantė daugiau kaip trejus metus (turima omenyje iki 2000 m. CK įsigaliojimo - 2001 m. liepos 1 d.) nesikreipė dėl teisminės gynybos. Taigi trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Ginčas byloje yra kilęs dėl buto pirkimo - pardavimo sutarties kuri turėjo būti sudaryta privatizavimo eigoje pripažinimo galiojančia CK 1.94 straipsnio 4 dalies tvarka. Pažymėtina, jog CK 93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

Taigi, minėtoje įstatymo nuostatoje aiškiai nustatyta, jog sutartis gali būti teismo pripažįstama galiojančia teismo jeigu viena iš šalių yra visiškai ar iš dalies įvykdžiusi sandorį, o antroji vengia jį įforminti ir kad notarine tvarka sandoris nebeturi būti įforminamas.Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės sutuoktinis buvo tinkamas privatizavimo subjektas, o ginčo butas tinkamas privatizavimo objektas, taip pat, kad ieškovės sutuoktinis atliko tam tikrus veiksmus siekdamas įgyvendinti BPĮ jam ir ieškovei numatytą teisę vieną kartą lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą būstą, kuris šeimai buvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka, kuriame šeima gyveno.Todėl pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kad notariškai patvirtinta privatizavimo sutartis nerasta savivaldybės archyvuose, kad nėra patikimų įrodymų, jog privatizavimo procesas buvo baigtas ir kad sumokėta visa kaina už privatizuojamą butą, nes ieškovė šių faktų ir neneigė ir jais nesirėmė.Jeigu notarinė sutartis būtų sudaryta ir ieškovė turėtus visus rašytinius įrodymus, ji nebūtų kreipusis į teismą dėl ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia. Pažymėtina, jog CK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos kaip tik ir įgalina asmenį, kuris yra įvykdęs visą ar dalį sandorio kreiptis į teismą dėl šio sandorio pripažinimo galiojančiu. Todėl sutiktina su apeliantės argumentais, jog pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jos sutuoktinis buvo atlikęs didžiąją dalį nuo jo priklausiusių veiksmų, kuriuos jis turėjo atlikti iš savo pusės, siekdamas įgyvendinti savo teisę numatytą BPĮ, kad buto pirkimo - pardavimo sutartis būtų pasirašyta, bet negalėjo jo baigti ir įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo.Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktikoje taip pat ne kartą yra nurodyta, kad nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, pripažintina, kad tokia asmens teisė turi būti ginama. Be to, privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus, po kurių turėjo sekti buto pirkėjo veiksmai, nes būtent savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (LAT 2012 06 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012; 2012 05 04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).Byloje atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad šias pareigas valstybės institucija atliko tinkamai. Tuo tarpu teismas šioje byloje nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė vien ieškovei. Kasacinio teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (LAT 2010 07 02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią kasacinio teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (LAT 2001 03 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 04 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.)Kasacinis teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Taip pat kad Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (LLAT 2008 04 01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 05 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2009 12 08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje pateiktų įrodymų visumos pagrįstai spręstina, jog labiau tikėtina aplinkybė, kad apeliantės vyras buvo pateikęs prašymą privatizuoti privatizuoti ginčo butą ir kad privatizavimo procesas buvo beveik baigtas, nes ieškovas buvo sumokėjęs pinigus už dokumentų įforminimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė ir jos šeimos nariai būtų įgiję kitų gyvenamųjų patalpų lengvatinėmis sąlygomis. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas kaip nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikant Kasacinio teismo formuojamos teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos butų privatizavimo klausimais, ir priimamas priešingas sprendimas. Apeliacinio skundo argumentai dėl suėjusio senaties termino taip pat atmestini, nes pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar privalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė teigia apie tai, kad butas nepriklausė jos mirusiajam sutuoktiniu ir nebuvo iki galo atliktos visos privatizavimo procedūros, sužinojo tik sutuoktiniui mirus, tvarkydama jo turto paveldėjimo reikalus. Todėl ieškinio reikalavimams taikytinas naujajame 2000 m. CK numatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Apeliacinį skundą patenkinus remiantis CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, kad šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą ir kad ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, įmokamam už apeliacinį skundą iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamas ieškovės sumokėtas už ieškinio pareiškimą bei apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis iš viso sudarantis 372,31 Eur (b.l. 2,38,77).

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDŽIA:

Vilniaus miesto rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti priimti naują sprendimą.

Pripažinti buto esančio adresu N. g., R. Vilniaus rajone (VĮ Registrų centro duomenų banko išraše: daiktas -1763/5000, pastato Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo pirkimo –pardavimo sutartį galiojančia, leisti įregistruoti Č. B. nuosavybės teises į butą N. g., R. Vilniaus rajone VĮ registrų centro, Vilniaus filiale.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, ieškovės L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 372,31 Eur (tris šimtus septyniasdešimt du eurus 31 euro centą) bylinėjimosi išlaidų.