Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 258 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir jam skirtos šios bausmės:

pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 4 (ketverių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir J. S. paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir J. S. paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas J. S. suėmime nuo 2019 m. rugsėjo 17 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d. išbūtas laikas.

Paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o, pradėjus vykdyti nuosprendį, naikintinos.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti ir V. J. (V. J.) bei R. P., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad J. S. neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti. Taigi teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, pasisakys būtent dėl apelianto keliamo paskirtos bausmės klausimo. Kitais aspektais byla nenagrinėtina, esminiai BPK pažeidimai nenustatyti

6. Skundžiamu nuosprendžiu J. S. yra nuteistas už BK 258 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą. BK 258 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tuo tarpu BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato tik vieną bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą nuo dvejų iki aštuonerių metų.

7. Pažymėtina, kad konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, būtina tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė.

8. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir jas bendrindamas tarpusavyje, būtų pažeidęs anksčiau nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tuo pačiu nuosprendžiu konstatuotą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailestį padarius nusikalstamas veikas (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat buvo vertinama teismo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (įvykdytos dvi baigtos, tyčinės nusikalstamos veikos, iš kurių viena (BK 258 straipsnio 2 dalis) – baudžiamasis nusižengimas, viena (BK 260 straipsnio 1 dalis) – sunkus nusikaltimas), į apelianto padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (padarytas pavojingas nusikaltimas, susijęs su neteisėtu narkotinių medžiagų platinimu, tarp kurių – karfentanilis, ypatingai stipri ir pavojinga narkotinė medžiaga, kuri dėl narkotinių medžiagų sukeliamos priklausomybės vartojančiam asmeniui gali padaryti didelį neigiamą poveikį bei sukelti didelę žalą šias medžiagas vartojančiam asmeniui), šių nusikalstamų veikų įvykdymo aplinkybes ir apelianto vaidmenį (narkotines medžiagas laikė ir gabeno, turėdamas tikslą jas platinti, byloje įrodyta, kad pardavė dviem narkotines medžiagas vartojantiems asmenims, su savimi turėjo dar 42 lankstinukus). Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad apeliantas nusikalstamas veikas įvykdė, būdamas net 8 kartus teistas, po tai, kai realiai jau ne kartą atliko laisvės atėmimo bausmes, tuo metu, kai jam jau buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, be to, nepasibaigus lygtinio paleidimo terminui (apkaltinamasis nuosprendis dėl šio ikiteisminio tyrimo pagrindu pareikštų kaltinimų vis dar nėra įsiteisėjęs, byla nagrinėjama apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme).

9. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus skundžiamo nuosprendžio motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo skirtinos bausmės, neįvertino reikšmingų aplinkybių ar tai, kad bausmės parinkimui svarbias aplinkybes vertino atsietai (kažkuriai jų suteikdamas nepagrįstai didelę reikšmę). Akivaizdu, kad paskirtos bausmės dydį nulėmė aplinkybių visuma. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvadomis nėra. Atsižvelgdama į reiškiamą prašymą skirti švelnesnę bausmę, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tik į tai, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė ne kartą vežęs asmenis į taborą, kol galiausiai nebenorėdamas pastarųjų ten vežioti, nusprendė pats įsigyti ir įsigijo narkotinių medžiagų (teigė iš viso nusipirkęs net apie 200-400 lankstinukų), kurias vėliau pardavė (3 t., b. l. 113-122). Tokie nuteistojo parodymai leidžia spręsti, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė – jos padarymas buvo sąmoningas ir apgalvotas veiksmas. Nuo tokių veiksmų apelianto neatgrasė net ir tai, kad jam jau buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalis (kaip minėta, šioje byloje nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs). Nepaisant šių iš esmės neigiamų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas už sunkesnės nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė bausmę, kurios dydis nustatytas mažesnis nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, o tai atitinkamai neleidžia spręsti, jog paskirta bausmė yra pernelyg griežta.

10. Apeliaciniu skundu prašant dar švelnesnės bausmės, yra dėstomos aplinkybės, kurios, nuteistojo įsitikinimu, yra reikšmingos ir sudaro pagrindą skirti dar švelnesnę bausmę nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliantas nurodo padėjęs savo parodymais greitai išnagrinėti bylą, prisipažįstantis ir nuoširdžiai besigailintis dėl padarytos nusikalstamos veikos, smerkiantis savo veiksmus. Be to, anot jo, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jo šeimyninius, socialinius ryšius. Tuo tikslu pažymi nuo 2013 m. dirbęs pagal verslo liudijimą nekilnojamojo turto pardavimo tarpininkavimo veikloje, nuo 2019 m. vykdo individualią veiklą, teikdamas taksi paslaugas, turi deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje gyvena su ilgalaike sugyventine, dėl jo nėra pradėtas joks naujas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nors ir nėra klaidingos, visgi jų pobūdis rodo, kad jos nėra nei išskirtinės, nei sudaro pagrindą apylinkės teismo paskirtą bausmę (tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą) vertinti kaip per griežtą ir neteisingą.

11. Analizuodama apelianto nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, kad kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl įvykdytų nusikaltimų skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinti. Tuo pagrindu atitinkamai konstatuota BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri turėjo įtakos skiriant bausmę. Taigi dar kartą vertinti minimą aplinkybę ir jos pagrindu švelninti bausmę negalima. Pažymėtina, kad šios teismo konstatuotos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinys apima ir išsamių parodymų davimą proceso metu, būtent ką apeliaciniame skunde akcentuoja nuteistasis. Detalūs parodymai dėl inkriminuotinų veikų, suprantama, prisideda prie greitesnio ir sklandesnio proceso, tačiau tokia kaltininko pozicija nevertintina atskirai, o, kaip minėta, yra neatsiejamai susijusi su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

12. Kitos skunde apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su jo šeimyniniais ryšiais, darbine veikla, gyvenamąja vieta, naujų ikiteisminių tyrimų nepradėjimu yra teisingos – ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. N. patvirtino esanti apelianto sugyventine (1 t., b. l. 96-98), apeliantas turi deklaruotą gyvenamąją vietą (3 t., b. l. 76), tiesa, faktinė gyvenamoji vieta yra kitu adresu nei deklaruota, apie vykdomą veiklą patvirtinančius dokumentus yra pridėjęs prie apeliacinio skundo (3 t., b. l. 164-167), o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad J. S. būtų pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas. Visgi pabrėžtina, kad nei viena iš šių nurodytų aplinkybių nėra išskirtinė, priešingai, jos vertintinos kaip įprastos – didelei visuomenės gyventojų daliai nėra ir niekada nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas, dauguma visuomenės narių yra susisaistę šeimyniniais ryšiais, dirba ar verčiasi individualia veikla, iš ko gauna pajamų pragyvenimui, gyvena nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog apeliantas nurodo turintis ilgalaikę sugyventinę, yra dirbantis ar turi deklaruotą gyvenamąją vietą, tos aplinkybės niekaip nesustabdė pastarojo nei nuo skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų nusikalstamų veikų, nei nuo ankstesniais nuosprendžiais konstatuotų nusikaltimų padarymo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis pateikė medicininius dokumentus, kuriais grindė prastą sugyventinės sveikatos būklę (3 t., b. l. 186-190). Neneigiant duomenų, leidžiančių spręsti apie nuteistojo sugyventinės A. N. sveikatos problemos, pabrėžtina, kad išrašai iš medicininių dokumentų visgi patvirtina, kad atitinkami nusiskundimai sveikatos būkle neatsirado staiga, dėl jų A. N. į medikus ne kartą kreipėsi dar nuo (duomenys neskelbtini), jai buvo taikomas gydymas. Taigi apeliantas, būdamas A. N. sugyventinis, žinojo, kad jo šeimos narys turi sveikatos bėdų, kamuojančių jau pakankamai ilgą laiką, tačiau net ir ši aplinkybė niekaip nepaveikė jo nusikalstamo elgesio, nors, turėdamas pakankamą kriminalinę patirtį, ne kartą atlikęs laisvės atėmimo bausmę, turėjo įvertinti gresiančias pasekmes, kurios, be kita ko, apsunkintų ir jo sergančios sugyventinės gyvenimą.

13. Atsižvelgiant į skunde akcentuojamą aplinkybę dėl gyvenamosios vietos turėjimo, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nešaunamasis ginklas – teleskopinis blakštas, kuriuo neteisėtai disponavo nuteistasis, buvo rastas būtent jo gyvenamojoje vietoje (2 t., b. l. 111-114), o pastarojo vykdyta taksi veikla apskritai buvo neatsiejamai susijusi su skundžiamu nuosprendžiu nustatytu apelianto disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Taigi gyvenamosios vietos turėjimas taip pat niekaip nelemia galimybės švelninti bausmę.

14. Tokia aptartų argumentų visuma leidžia konstatuoti, kad apelianto nurodomos aplinkybės nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad nuteistasis nutyli visą eilę aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, o vardina tik tas, kurios buvo arba jau įvertintos, arba, kurios nors ir yra teisingos, tačiau savo pobūdžiu daugiau kaip įprastinės ir neleidžiančios spręsti apie netinkamą padarytų nusikalstamų veikų bei kaltininko asmenybės įvertinimą. Kolegijos įsitikinimu, tenkinus nuteistojo skundą ir sušvelninus J. S., kuris nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, skirtą bausmę už sunkų tyčinį nusikaltimą, tokia bausmė, t. y. mažesnė nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu, būtų neproporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, neatliktų savo funkcijų, nerealizuotų bausmės paskirties ir tikslų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Konstatuotina, kad per švelni bausmė ne tik nenubaus J. S., bet ir neatgrasys (nesulaikys) nei jo, nei kitų asmenų nuo nusikalstamų veikų darymo. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko padarytą įstatymo pažeidimą – skiriama bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paskirta bausmė nelaikytina per griežta, todėl nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestinas

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.