Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 30 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškina, kad šiuo metu nėra galimybės nustatyti kokioje karantino gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas gyveno laikotarpiu nuo 2012-06-08 iki 2012-06-20 (laikotarpiu, kuriam parašoma taikyti ieškinio senatį), tačiau Vilniaus pataisos namuose įrengtos 2 karantino gyvenamosios patalpos, t. y. Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos ir Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m., įrengtos šešios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas nebuvo pažeistas. Pažymi, kad karantino patalpose nuteistieji laikomi trumpą laiką, t. y. iki kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais.

2012-06-20 Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7-162 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ pareiškėjas buvo perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į 7 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 406, o pasak pareiškėjo, jis gyveno ir 5 būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 308. Paaiškina, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno minėtose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nėra kaupiami vienoje rinkmenoje, tačiau įvertinus jų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių matyti, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pažymi, kad būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 vai. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

2014-07-09 Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 28-842(1) pareiškėjui buvo skirta nuobauda - 15 parų baudos izoliatoriuje. Šią nuobaudą pareiškėjas atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 K laikotarpiu nuo 2014-07-30 iki 2014-08-14, kurioje vienam nuteistajam tenkantis 4,35 kv. m. plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymi, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nei Vilniaus pataisos namų administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimu jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą, vietą ir laiką informuotos tinkamai (b. l. 105, 109). Pareiškėjas pageidavo bylą nagrinėti jam nedalyvaujat (b. l. 106-107). Šalims į teismo posėdį neatvykus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 111).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2012-06-08 iki 2016-05-23.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016 m. gegužės 24 d. (vokas, b. l. 6), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012-06-08 iki 2013-05-24 galimai padarytą neturtinę žalą pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) ir nacionalinės teisės aktų pažeidimų, draudžiančių kankinti žmogų. Teigia, kad gyvenimo perpildytose kamerose sąlygos buvo nepakenčiamos, kankinančios (b. l. 1-3, 52). Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir/ar kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-05-24, t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad gavęs Vilniaus pataisos namų atsiliepimą pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 52), tačiau ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nepaaiškino, praleisto termino atnaujinti neprašė, įrodymų, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių nepateikė.

Išdėstytų aplinkybių kontekste pripažintina, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2012-06-08 iki 2013-05-24 padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013-05-24 iki 2016-05-23.

Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) (redakcija galiojusiu iki 2016-07-01) 22-23 straipsnius, teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ir bylos nagrinėjimo ribas.

Pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, ir cituodamas teisės aktų normas, reglamentuojančias kalinimo sąlygoms taikomus reikalavimus, iš esmės savo teisių pažeidimą grindžia vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumu. Jokių kitų konkrečių pažeidimų neįvardija. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą yra saistomas administracinio ginčo ribų ir negali priimti sprendimo dėl reikalavimų, kurių pareiškėjas nebuvo pareiškęs, t. y. negali vertinti atsakovės atstovo galimai buvusių neteisėtų veiksmų dėl nenurodytų ar nekonkretizuotų, aiškiai neapibrėžtų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje vertinama tik tai, pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktų nustatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

Skunde pareiškėjas teigė, jog buvo laikomas 5 būrio 308 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 1-3). Atsakovės atstovas, atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas 2012-06-20 Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu iš karantino patalpos buvo perkeltas į 7 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 406. Pareiškėjas lygtinai atleistas nuo bausmės, jo byla perduota Šiaulių apygardos probacijos tarnybai, kuri nerado duomenų, kad pareiškėjas būtų gyvenęs 5 būrio 308 gyvenamojoje patalpoje. Taip pat nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, kurią jis atliko bausmės izoliatoriuje (b. l. 12-18). Pareiškėjas atsakydamas į atsakovo atstovės atsiliepimą (b. l. 52) teigia, jog laikymas bausmės izoliatoriuje nesuteikia pataisos įstaigai teisės jo kankinti, kalinimo sąlygos baudos izoliatoriuose turi būti tokios pačios kaip ir kitose gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl gyvenamojo ploto trūkumo tiek bendrabučio tipo, tiek ir kamerų tipo (baudos izoliatoriuje Nr. 18 K) gyvenamosiose patalpose.

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.1-11¹.2 punktuose nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Į bylą pateiktas Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymas (b. l. 21) patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas iš karantino patalpų buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 406. Rašytinių įrodymų apie jo perkėlimą į kitas bendrabučio tipo patalpas byloje nėra. Šios gyvenamosios patalpos plotas - 31,72 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų (b. l. 65-66), todėl vienam asmeniui tenka 3,17 kv. m.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog ginčo laikotarpiu gyvenęs ir 308 bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje (b. l. 2). Bylos duomenimis (b. l. 64, 66) minėtos patalpos plotas 29,30 kv. m., joje įrengtos devynios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,25 kv. m. Pareiškėjas teigia, jog iki 2015-02-04 šiose patalpose buvo įrengta dešimt, o nuo 2015-02-04 yra devynios miegamosios vietos. Dalį vietos užima baldai, todėl pareiškėjo paskaičiavimu laisvo ploto lieka tik apie 17,52 kv. m., ir tokio dydžio patalpoje galėtų gyventi 4-5 asmenys.

Vertinant šio pareiškėjo argumento pagrįstumą pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,1 kv. m. ploto, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Šis reikalavimas nustatytas Taisyklėse, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Vienam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas gyvenamosios patalpos (kameros) plotą dalijant iš joje laikytų asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1654-602/2016).

Nors nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, tačiau padalinus bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų Nr. 406 ir 308 plotus iš jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti ploto norma nebuvo pažeista. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 308 yra įrengta 10 miegamųjų vietų. Net ir pripažinus, jog minėtoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tektų 2,93 kv. m. ploto, t. y. 0,17 kv. m. mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėtina, kad pareiškėjo judėjimas (išskyrus nuobaudos atlikimo laikotarpį) nebuvo apribotas, todėl jis galėjo laisvai judėti savo būrio ir lokalinio sektoriaus patalpose, lankyti organizuojamus renginius, sportuoti ir užsiimti kita leistina veikla, tokiu būdu kompensuoti nedidelės asmeninės erdvės plotą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013-05-24 iki 2016-05-23) vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų, įskaitant ir kamerų tipo, ploto norma nebuvo pažeista.

Ginčui aktuliu pareiškėjas penkiolika parų praleido bausmės izoliatoriuje (kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) Nr. 18 K (b. l. 22), kurių plotas 30,47 kv. m., įrengtos septynios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,35 kv. m., o tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovės atstovo pateikti duomenys būtų neteisingi, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Byloje nėra duomenų, kad dėl galimai netinkamų jo kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimų (b. l. 37-47) arba kitų neigiamų pasekmių. Pareiškėjas dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė (b. l. 24).

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų, įskaitant ir kamerų tipo, ploto norma nebuvo pažeista. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu ir Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.