- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-14
- Bylos Nr.
- eI2-2725-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00840-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės, Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Departamentas) 2020 m. sausio 21 d. raštą Nr. 18-665 „Dėl Jūsų 2020-01-14 prašymo” (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Departamentą pateikti pareiškėjui pažymą apie tai, nuo kurio iki kurio laikotarpio jis bendravo su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo darbuotojais sujungtais tarptautiniais ryšiais.
Nurodo, kad 2020 m. sausio 14 d. pateikė Departamentui prašymą pateikti pažymą apie tai, nuo kurio iki kurio laikotarpio pareiškėjas bendravo sujungtais tarptautiniais ryšiais. Teigia, kad jam buvo svarbu gauti duomenis apie tai, ar atsakovui buvo reikalinga domėtis pareiškėju ir jo veikla, pareiškėjui gyvenant Jungtinėje Karalystėje.
Pažymi, kad atsakovas Raštu informavo, kad Departamentas, būdamas specialiu subjektu, kurio tikslas stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymu (toliau – ir Žvalgybos įstatymas), kurio 18 straipsnis numato konkretų ir baigtinį sąrašą asmenų, kuriems gali būti teikiama žvalgybinė informacija, tačiau privatūs (fiziniai ir juridiniai) asmenys į šį sąrašą nepatenka, todėl jokia pažyma pareiškėjui nebus išduota.
Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 3 dalį, nes informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, o atsakovas neprašė teismo išduoti sprendimą dėl pareiškėjo sekimo. Be to, pagal Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalį, pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Pareiškėjas pažymi, kad raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti apie jį turimą informciją, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Teigia, kad atsakovo nurodomas įstatymo straipsnis numato paties atsakovo veiksmus kam ir kada, kokiu tikslu jis teikia informaciją, tačiau šiame įstatyme nėra imperatyvios nuostatos, kad pilietis norėdamas gauti apie save informaciją ar pažymą, negali jos gauti iš atsakovo. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nevykdo konstitucinės pareigos pateikti piliečiui jo prašomą informaciją, todėl atsakovo Raštas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas pateikti pareiškėjo prašomą pažymą.
Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad asmenų teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų įgyvendinimo priemones ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau - ir Įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad šis įstatymas netaikomas dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį. Minėto Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl dokumentų, kurių teikimui Įstatymo nuostatos netaikomos šio Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais. Teigia, kad Departamentas, vykdydamas savo veiklą griežtai laikosi teisės aktų reikalavimų, informacijos privatiems asmenims neteikia. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Departamentas turi pareigą teikti visuomenei viešą informaciją apie savo veiklą, bet ne žvalgybos arba įslaptintą informaciją.
Atsakovas akcentuoja, kad išnagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti informaciją Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka ir nepraleisdamas nustatyto termino, t. y. per 5 darbo dienas, pateikė VAĮ reikalavimus atitinkantį atsakymą pareiškėjui, kuriame aiškiai išdėstyta, kad atsakovo turima informacija privatiems subjektams neteikiama.
Atkreipia dėmesį, kad skundu pareiškėjas prašo panaikinti Raštą, tačiau skunde cituoja ir reikalavimus kildina iš savo 2020 m. sausio 14 d. prašymo, adresuoto Tarptautinei kriminalinės policijos organizacijai. Dėl ko atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo skundo tikslingumo ir pagrįstumo. Be to, pareiškėjas prašo teismo įpareigoti Departamentą pateikti pažymą apie tai, nuo kurio iki kurio laikotarpio jis bendravo su Departamento darbuotojais sujungtais ryšiais, nors minėtas reikalavimas ne tik nėra konkretus ar suprantamas, bet ir jokie galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės / pareigos Departamentui išduoti privatiems subjektams minėto pobūdžio pažymas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2020 m. sausio 21 d. Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 14 d. pateikė Departamentui prašymą „nurodyti laikotarpį, ar Gerb. prezidentė Dalia Grybauskaitė mane A. Š. buvo perdavusi saugumo departamentui? Ar bendravau tarptautiniais ryšiais? Ar Š. G. kada buvo perduota saugumo žinioje?“.
Atsakovas Raštu informavo pareiškėją, kad Departamentas, būdamas specialiu subjektu, kurio tikslas stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymu, kurio 18 straipsnis numato konkretų ir baigtinį sąrašą asmenų, kuriems gali būti teikiama žvalgybinė informacija, tačiau privatūs (fiziniai ir juridiniai) asmenys į šį sąrašą nepatenka.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d.), Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d.) bei Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 23 d.).
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Pagal VAĮ 8 straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Taisyklių 35.2. punkte nurodyta, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.
Prašymai, išskyrus prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tą pačią darbo dieną, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos (Taisyklių 25 punktas).
Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia: 1) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms pagal Valstybės gynimo tarybos patvirtintus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus; 2) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kurie nebuvo įtraukti į Valstybės gynimo tarybos patvirtintus poreikius ir prioritetus, tačiau gali turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai užtikrinti ir Lietuvos Respublikos užsienio politikai įgyvendinti; 3) Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms kriminalinės žvalgybos tyrimui arba baudžiamajam procesui pradėti.
Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pagal atskirus prašymus žvalgybos institucijos turi teisę teikti žvalgybos informaciją: 1) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms ir kitoms valstybės institucijoms, jeigu prašoma informacija yra susijusi su jų tiesioginėmis funkcijomis ir gali būti reikšminga šių institucijų veiklai; 2) tarptautinėms organizacijoms ir institucijoms, užsienio valstybių kompetentingoms institucijoms, jeigu tokios informacijos pateikimo galimybė numatyta tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose; 3) žvalgybos institucijų kontrolę vykdančioms institucijoms, jeigu joms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos kitos informacijos.
Sprendžiant Departamento Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Raštą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Rašto kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Raštas turėtų būti panaikintas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia vienu argumentu, jog pagal Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalį, pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Dėl šio argumento teismas pažymi, kad Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“ įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigojamas įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias. Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. Piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad žmogaus teisės į informacijos gavimą ribojimas gali būti pateisinamas, siekiant apsaugoti kitas, šios konstitucinės normos taikymo prasme, prioritetines prieš teisę į informacijos gavimą vertybes. Laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., 2019 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1128-822/2019).
Asmenų teisės gauti iš, be kita ko, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų informaciją ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d.). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktą, šis įstatymas netaikomas dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį; minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo įtvirtinta, kad institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipdamasis į Departamentą prašė pateikti informaciją, kuri buvo gauta vykdant žvalgybą Įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad žvalgybos metu surinkta (gauta) informacija yra slapta ir tvarkoma taip, kad nebūtų neteisėtai ar nepagrįstai atskleisti žvalgybos informacijos šaltiniai, pažeistos su žvalgybos institucijomis bendradarbiaujančių asmenų teisės ar teisėti jų interesai (Įstatymo 5 straipsnis, 16 straipsnio 2 dalis). Žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją naudoja tik joms pavestiems uždaviniams įgyvendinti ir tik tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 18 straipsnio 2–3 dalyse nustatytas baigtinis subjektus ratas, turintis teisę gauti žvalgybos metu surinktą informaciją. Pagal nustatytą specialų teisinį reguliavimą žvalgybos informacija fiziniams asmenims neteikiama.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (akto redakcija galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 7 straipsnio 1 dalies 18 punktą ir 2 dalies 19 punktą, detalūs duomenys apie žvalgybos užduotis, žvalgybos institucijų veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, metodų, techninių ir kitų priemonių, medžiagų naudojimą, žvalgybos institucijų finansavimą, materialinį ir techninį aprūpinimą, taip pat žvalgybos informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija sudaro valstybės paslaptį, o kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų parengta analitinė-informacinė medžiaga, kurioje naudojama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija, yra tarnybos paslaptis.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą pripažinta, kad pareiškėjo prašoma pateikti žvalgybos informacija yra slapta informacija, o pareiškėjui tokios informacijos pateikimą riboja Įstatymas, todėl departamentas neturi pareigos jos teikti.
Teismas daro išvadą, kad Departamento Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškus, suprantamas, nurodyta jo apskundimo tvarka.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Raštas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų.
Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Departamentą pateikti pareiškėjui pažymą apie tai, nuo kurio iki kurio laikotarpio jis bendravo su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo darbuotojais sujungtais tarptautiniais ryšiais.
Nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.