Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 20-6-1-58 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“, kuriuo pareiškėjui V. S. nutarta taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (b. l. 14), bei minėto nutarimo pagrindu pareikšto pareiškėjui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyresniosios tyrėjos 2010 m. spalio 21 d. oficialaus perspėjimo Nr. 20-6-1-58 (b. l. 15) teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš ginčijamų aktų matyti, kad jie buvo priimti vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4, 5 straipsniais ir atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie V. S. elgesį, ryšius su organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, kurie suteikė pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo, kuris nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.), 3 ir 4 straipsniuose (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) įtvirtinta, kad prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas gali būti taikoma asmenims esant tokiems pagrindams: 1) jei įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais; 2) iš nurodytų duomenų yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus; 3) prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialaus perspėjimo sąvoka yra atskleista šio įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Konstitucinis Teismas, svarstydamas kai kurių Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme įtvirtintų normų konstitucingumą, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą. Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės turi būti veiksmingos. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pabrėžė veiksmingai įgyvendinamų įvairių prevencinių priemonių sistemos svarbą užkertant kelią nusikaltimams. Nurodė, kad prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi.

Aiškindamas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs (ABTĮ 13 str. 1 d.), kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu). Svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A523-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. Nr. A442-1859/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. Nr. A662-1387/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. Nr. A662-1094/2009 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus: 2009 m. lapkričio 2 d. Nr. A756-425/2009, 2009 m. spalio 8 d. Nr. A822-326/2009 ir kt.).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ON užkardymo įstatymo nuostatas (ABTĮ 13 str.1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas raštu kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl visos (tiek įslaptintos, tiek neįslaptintos) informacijos, kurios pagrindu V. S. buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė, pateikimo (b. l. 23). Kauno apskrities VPK pateikė teismui į bylą atitinkamus neįslaptintus duomenis, kitą įslaptintą medžiagą bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai pateikė susipažinti teismo posėdyje.

Nagrinėjamu atveju dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta prevencinė poveikio priemonė, buvo gauta operatyvinių veiksmų atlikimo metu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą susipažinęs su įslaptinta informacija, konstatavo, kad duomenys, kuriais rėmėsi atsakovas pateikdamas pareiškėjui Oficialų perspėjimą Nr.20-6-1-58 gauti teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, informacija, kuri sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį ir gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, kurie pagal specialius leidimus ar atitinkamas tarnybos funkcijas turi teisę susipažinti su tokia informacija. Todėl nei pareiškėjui, nei jo įgaliotam atstovui ši informacija negalėjo būti pateikta.

Iš skundžiamo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nusprendė, kad šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi ir valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl atsakovo atstovo teismo posėdyje pateiktą operatyvinės veiklos medžiagą vertino kaip leistiną ir priimtiną įrodymą, patvirtinantį pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantį daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi įrodymų visuma, t.y. tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga, kuri papildė viena kitą ir teismui sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pateikti pareiškėjui oficialų įspėjimą. Teismas atsižvelgė ne tik į atsakovo pateiktą operatyvinę informaciją, bet ir į kitus, neįslaptintus duomenis, su kuriais pareiškėjas ir jo atstovas turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka susipažinti, o būtent: į tai, kad pareiškėjui 2009 m. rugsėjo 17 d. jau buvo pareikštas oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-67 ir ši prevencinio poveikio priemonė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu buvo sugriežtinta - nustatyti atitinkami teismo įpareigojimai, kadangi pateikta medžiaga suteikė teismui pagrindą manyti, kad V. S. palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis ir gali daryti sunkius nusikaltimus. Praėjus mėnesiui po to, kai pareiškėjui buvo pateiktas 2010 m. spalio 21 d. oficialus perspėjimas Nr.20-6-58, 2010 m. lapkričio 25 d. baudžiamojoje byloje Nr.20-9-00081 jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l. 11-13) ir atsakovo atstovas, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (b.l. 37-40), teismo posėdyje pateikė pakankamai išsamius paaiškinimus, kurie atskleidžia pareiškėjo ryšius su atsakovo įvardytu nusikalstamu susivienijimu ir 3 konkrečiai įvardytais jo nariais (vienas iš jų – pareiškėjo brolis), kurie yra tos pačios UAB „Augema“, kurioje, pasak pareiškėjo, jis dirba vadybininku, darbuotojai, o šios bendrovės patalpos buvo tiesiogiai naudojamos nusikalstamai veiklai – psichotropinių medžiagų gamybai stambiu mastu – vykdyti. Taigi byloje yra pakankamai neįslaptintos informacijos, kuri pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui buvo prieinama susipažinti ir suvokti, kad šie duomenys apie pareiškėjo ryšius su nusikalstamu susivienijimu suteikė atsakovui pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir spręsti dėl atitinkamos prevencinės priemonės taikymo siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, savo procesines teises byloje įgyvendino per įgaliotą atstovą (advokatą).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktų įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų duomenų) visumą įvertino tinkamai, laikydamasis aukščiau nurodytų ABTĮ 57 straipsnio nuostatų ir teismų jurisprudencijoje suformuluotų išaiškinimų bei, remdamasis faktinių duomenų visuma, pagrįstai nusprendė, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuostatų prasme daryti išvadą, jog V. S. palaiko ryšius su nusikalstamu susivienijimu ar jų nariais, ir dėl to atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, taigi buvo pagrindas taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Pagal Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariato 2012 m. vasario 1 d. raštu Nr. 20-S-382 pateiktą į bylą informaciją (b.l.60), 2011 m. gruodžio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu apelianto brolis A. S., kurį nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas nurodė kaip nusikalstamo susivienijimo, su kuriuo pareiškėjas palaiko ryšius, narį, pripažintas kaltu dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir jam paskirta 16 metų laisvės atėmimo bausmė. Patikrinusi šiuos duomenis teismų informacinėje sistemoje LITEKO, teisėjų kolegija nustatė, kad iš tikrųjų 2011 m. gruodžio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-493/2011 (Proceso Nr. 20-1-00445-09) A. S. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Vertindamas įrodymus, Kauno apygardos teismas inter alia nustatė, kad daugumą kaltinamųjų dirbo UAB „Augema“, kurioje A. S. tuo metu direktoriaus pavaduotoju; UAB „Augema“ patalpose buvo neteisėtai gaminamas ir laikomas pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų prekursorius, laikomas natrio hidroksidas, būtinas psichotropinės medžiagos – metamfetamino gamybai, taip pat įranga, skirta minėto prekursoriaus gaminimui. Iš LITEKO duomenų taip pat nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis yra apskųstas apeliacine tvarka ir galutinai neįsiteisėjęs. Informacija apie šią baudžiamąją bylą nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą ypatingos reikšmės neturi, o tik papildo duomenis, kuriuos atsakovas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui.

Aiškindamas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008, 2010 m. balandžio 19 d. Nr. A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A146-816/2010 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, esą pateikiant skundžiamą oficialų perspėjimą, jam nebuvo išaiškinta, kokie konkretūs jo veiksmai varžo kitų žmonių teises bei skatina organizuotą nusikalstamumą.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų EŽTT sprendimų teisėjų kolegija pažymi, kad iš EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Pocius prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 35601/04) ir 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Užukauskas prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 16965/04) turinio galima daryti išvadą, kad šios bylos savo ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos, kadangi nurodytose bylose EŽTT konstatavo, jog Lietuvos teismų sprendimuose operatyvinės įskaitos duomenys (taigi, įslaptinti, nevieši duomenis) buvo laikomi pagrindiniu pareiškėjo tariamai keliamos grėsmės visuomenei įrodymu ir be jokio paaiškinimo paprasčiausiai buvo užsimenama apie „rašytinius įrodymus“ pareiškėjo nenaudai (taigi, faktiškai kiti, neįslaptinti įrodymai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įvertinti). Minėtais EŽTT sprendimais apeliantas nagrinėjamoje byloje remiasi nepagrįstai. Pareiškėjo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka EŽTT formuojamą praktiką, nes, kaip jau minėta, jis pagrįstas viešos ir įslaptintos medžiagos visuma.

ON užkardymo įstatymas nenumato sąlygos, kad nustačius, jog atitinkamo asmens atžvilgiu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatytų prevencinių priemonių taikymo pagrindai, turėtų būti atsižvelgiama į kokias nors kitas aplinkybes (šeiminę padėtį, ar asmuo dirba ir pan.). Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas yra vedęs, dirba, sprendžiant dėl pareiškėjui paskirto oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo, nėra reikšminga. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo nurodytoje darbovietėje UAB „Augema“ pagal atsakovo pateiktą į bylą medžiagą, dirbo dalis nusikalstamo susivienijimo, su kuriuo pareiškėjas susijęs, narių.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančią informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Kaip minėta, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ne vien įslaptintas duomenimis, bet ir pirmiau aptarta neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui ir jo atstovui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Dėl šios aplinkybės apeliantas jokių argumentų nepateikia. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas pritaikyta esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Naikinti skundžiamą teismo sprendimą remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.