Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja L. Muchtarovienė Procesinio sprendimo kategorija 2.1.4.

NUTARTIS

2007 m. birželio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Liudvikos Tupienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2487-569/2006 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei S. R., trečiajam asmeniui AB SEB Vilniaus bankas dėl dovanojimo sutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialines teises normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. LR CK 56 ir 57 straipsnių nuostatas. Teismas neteisingai įvertino bylos duomenis, skundžiamas sprendimas pagrįstas prielaidomis, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 1995 m. gruodžio 4 d. turto padalijimo sutarties teisėtumo, peržengė ieškinio reikalavimo ribas. Ieškovas apie tai, jog dovanojimo sutartis sudaryta apgaulės ir suklydimo įtakoje sužinojo tik 2006 m., kai buvo sulaikytas kertant Lietuvos – Latvijos sieną.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintas dispozityvumo principas, suteikia teisę ginčo šalims nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką, todėl teismas nagrinėja ginčą neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Tokia šio principo įgyvendino išraiška taip pat yra įvirtinta CPK 320 straipsnio antroje dalyje. Pagal šio teisės akto nuostatas apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešas interesas.

Pa­gal 1964 m. CK 56 straipsnį sandoris, sudarytas suklydimo, turinčio esminę reikšmę, įtakoje gali būti teismine arba arbitražine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šalies, veikusios suklydimo įtakoje, ieškinį. Ši nor­ma nu­sta­to dvi są­ly­gas, ku­rioms esant ji ga­li bū­ti tai­ko­ma. Pir­ma, bū­ti­na kon­sta­tuo­ti pa­tį su­kly­di­mo fak­tą. An­tra, kon­sta­ta­vus su­kly­di­mo fak­tą, bū­ti­na įver­tin­ti, ar su­kly­di­mas bu­vo es­mi­nis. Tik pri­pa­ži­nus esant abi šias są­ly­gas, san­do­rį ga­li­ma pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čiu CK 56 straips­nio pa­grin­du (Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m. spa­lio 9 d. nu­tar­tis ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 3K–3–974/2000, ka­te­go­ri­ja 42). Teismų praktikoje pripažįstama, kad ver­ti­nant, ar su­kly­di­mas ga­li bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mas kaip es­mi­nis, bū­ti­na at­si­žvelg­ti į tai, dėl ko bu­vo su­klys­ta, nes ne bet koks su­kly­di­mas yra pa­grin­das san­do­rį pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čiu. Su­kly­di­mas lai­ko­mas es­mi­niu, jei­gu su­klys­ta­ma dėl san­do­rio es­mės, ki­tos san­do­rio ša­lies, san­do­rio da­ly­ko, jo ko­ky­bės, es­mi­nių san­do­rio są­ly­gų. San­do­rio su­da­ry­mo mo­ty­vas nė­ra es­mi­nė san­do­rio su­da­ry­mo są­ly­ga. Mo­ty­vai, dėl ku­rių su­da­ro­mas san­do­ris (t.y. įvai­rūs ša­lies tiks­lai, pla­nai, sie­kiai, vil­tys, įsi­vaiz­da­vi­mai ir pan.), su­si­ję su san­do­rio pa­da­ri­niais, yra la­bai in­di­vi­du­a­lūs ir sub­jek­ty­vūs. Jie daž­niau­siai ki­tai san­do­rio ša­liai nė­ra ži­no­mi ar­ba pa­pras­čiau­siai ne­tu­ri reikš­mės. To­dėl bū­tų ne­są­ži­nin­ga ir ne­tei­sin­ga ki­tos san­do­rio ša­lies at­žvil­giu san­do­rį pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čiu su­kly­dus dėl mo­ty­vų. To­dėl su­kly­di­mas dėl san­do­rio mo­ty­vų ne­ga­li bū­ti pri­pa­žin­tas es­mi­niu su­kly­di­mu, iš­sky­rus at­ve­jus, kai san­do­rio su­da­ry­mo mo­ty­vai bu­vo in­kor­po­ruo­ti į san­do­rį kaip es­mi­nės jo są­ly­gos ar­ba mo­ty­vai nu­ro­do­mi kaip są­ly­gi­nio san­do­rio ele­men­tas ir apie juos žino­jo abi šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–745/2001).

Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys - buvę sutuoktiniai. Jie 1995 m. gruodžio 4 d. sudarė turto pasidalijimo sutartį, kurioje numatė, kad atsakovė S. R. atsisako reikalauti alimentų dviejų santuokoje gimusių vaikų išlaikymui, o ieškovas R. R. įsipareigojo S. R. padovanoti arba neatlygintinai perduoti jo vardu įregistruotą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Ši sutartis sudaryta ir pavirtinta Valerijaus ir Liubovės Komogorcevų individualioje įmonėje (b.l. 7). 1995 m. gruodžio 8 d. notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi ieškovas R. R. padovanojo S. R. ½ gyvenamojo namo, ½ ūkinio pastato, ½ kieno statinių, ½ žemės sklypo ir skalbykla, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-12). Šiaulių miesto apylinkės teismo 1998 m. gegužės 25 d. nutarimu dėl alimentų neginčo tvarka išieškojimo nutarta išieškoti iš R. R. alimentus dukrų K. ir S. išlaikymui (b.l. 14). Ieškovas teigia, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta suklydimo ir apgaulės įtakoje. Atsakovė atsisakė išlaikymo vaikams su sąlyga, kad ieškovas padovanotų jam priklausantį turtą, tačiau 1998 m. gegužės 25 d. nutarimu prisiteisė išlaikymą nepilnametėms dukroms, tuo pažeisdama savo įsipareigojimus, numatytus 1995 m. gruodžio 4 d. turto pasidalijimo sutartyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tėvo ar motinos atsisakymas nuo pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, tai reiškia, kad tėvai privalo vykdyti išlaikymo prievolę vaikams, gali kisti tik šios prievolės dydis ir forma. Išlaikymo prievolė yra individuali, asmeninė ir kitas tokią pat prievolę turintis subjektas neturi teisės atleisti asmeninę išlaikymo prievolę turintį tėvą nuo jos vykdymo (CK 3.159 straipsnis, 3.192 straipsnio 3 dalis). Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.185 straipsnyje numatytas tėvų ir vaikų turto atskyrimas. Vaikų turtas – tai pirmiausia išlaikymui iš tėvų gaunamos lėšos. Tėvas ar motina, su kuria gyvena vaikai, uzufrukto teise tvarko savo vaikų turtą, tačiau uzufruktorius be teisinio pagrindo negali mažinti vaikų turto (CK 3.190 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2006).

Nurodytos aplinkybės suteikia pagrindo teigti, kad 1995 m. gruodžio 8 d. tarp šalių sudaryta dovanojimo sutartis nepanaikino ieškovo įstatyminės prievolės išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tėvo pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra imperatyvaus pobūdžio, todėl atsisakymas nuo jos negalioja. Kaip jau buvo minėta išlaikymo prievolė yra individuali, asmeninė ir kitas tokią pat prievolę turintis subjektas (šioje byloje – motina) neturi teisės atleisti asmeninę išlaikymo prievolę turintį tėvą nuo jos vykdymo. Be to, dovanojimo sutartimi nekilnojamas turtas padovanotas buvusiai sutuoktinei S. R., o ne nepilnametėms dukroms. Taigi ieškovo argumentai, jog atsakovė apgavo jį, teigdama, kad atsisako išlaikymo nepilnamečiams vaikams yra visiškai nepagrįsti.

Pirmosios ins­tan­ci­jos instancijos teis­mas ar­gu­men­tuo­tai ir pagrįstai nu­ro­dė, jog ieškovo tei­gi­nys, jog su­tik­da­mas do­va­no­ti nekilnojamąjį turtą jis ma­nė, kad atsakovė atsisakys išlaikymo vaikams, yra san­do­rio su­da­ry­mo mo­ty­vas, o su­kly­di­mas dėl san­do­rio su­da­ry­mo mo­ty­vo, ku­ris ne­buvo ir galėjo būti (kaip minėta tėvo atsisakymas nuo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus yra imperatyvaus pobūdžio, todėl negalioja) in­kor­po­ruo­tas į su­tar­tį kaip es­mi­nė tos su­tar­ties są­ly­ga, ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas es­mi­niu su­kly­di­mu, dėl ku­rio san­do­rį rei­kė­tų pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čiu. Be to, su­kly­di­mo klau­si­mą at­sa­ko­vas iš­kė­lė pra­ėjus daugiau kaip 10 me­tų po gin­či­ja­mos dovanojimo sutarties su­da­ry­mo ir sa­vo su­kly­di­mą jis įro­di­nė­ja rem­da­ma­sis ne san­do­rio su­da­ry­mo me­tu, o by­los iš­kė­li­mo me­tu esan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, susijusiomis su išlaikymų vaikams atsisakymu. To­dėl tei­sė­jų ko­le­gi­ja da­ro iš­va­dą, jog pirmosios ins­tan­ci­jos teis­mas neparežngė ieškinio reikalavimo ribų aptardamas tarp šalių sudarytą turto pasidalijimo sutartį ir pa­grįs­tai kon­sta­ta­vo, jog su­kly­di­mo ne­bu­vo. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas sa­vo pa­reiš­ki­me, be su­kly­di­mo nu­ro­dė ir ap­gau­lę. To­dėl pirmosios ins­tan­ci­jos teis­mas vi­siš­kai pa­grįs­tai ana­li­za­vo ir ap­gau­lės klau­si­mą, ar­gu­men­tuo­tai pa­neig­da­mas, ko­dėl šiuo at­ve­ju dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta ap­gau­lės įtakoje.

Iš by­los me­džia­gos ma­ty­ti, jog atsakovė pra­šė tai­ky­ti ieš­ki­nio se­na­tį. Pirmosios instancijos teis­mas pa­grįs­tai pri­pa­ži­no, jog ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas tu­ri bū­ti skai­čiuo­ja­mas nuo gin­či­ja­mų san­do­rių su­da­ry­mo die­nos, nes to­kia iš­va­da ati­tin­ka CK 86 straips­nio pras­mę. Pa­gal šį straips­nį ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­ga pra­si­de­da nuo tos die­nos, kai as­muo su­ži­no­jo ar­ba tu­rė­jo su­ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą. Ieškovas pasirašydamas do­va­no­ji­mo sutartį tu­rė­jo ži­no­ti apie to­kios su­tar­ties su­da­ry­mą ir kar­tu apie tai, jog su­da­rius do­va­no­ji­mo su­tar­tį privalo teikti išlaikymą nepilnametėms dukroms. Vadinasi, by­lo­je esan­tys įro­dy­mai pa­tvir­ti­na, jog ieškovas apie do­va­no­ji­mo su­tar­tį ži­no­jo jo sudarymo dieną, t.y. 1995 m. gruodžio 8 d., todėl esant to­kioms ap­lin­ky­bėms, teis­mas pa­grįs­tai tai­kė ieš­ki­nio se­na­tį. Dėl šios prie­žas­ties apeliacinio skun­do ar­gu­men­tas dėl ieškinio senaties taikymo at­mes­ti­nas kaip visiškai ne­pa­grįs­tas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir, atmesdamas ieškovo reikalavimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. R. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 7,08 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.