Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei ,,Ergo Insurance SE“, veikiančiai per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo A. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas bylos faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes. Teigia, kad byloje neatskleista, dėl kokių priežasčių atsakovė nevykdo draudimo taisyklių, sutartinių sąlygų, nemokėdama klientams žalos atlyginimo už patirtus įvykius.

13. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus (nutarties 12 punktas), darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, prejudicinius faktus, taikė materialinės teisės normas spręsdamas klausimą dėl apelianto reikalavimų dėl žalos atlyginimo priteisimo, draudikui atsisakius išmokėti draudimo išmoką dėl automobilio BMW X5 apgadinimo.

14. Nustatyta, kad trečiasis asmuo A. S. (draudėjas) ir atsakovė (draudikas) sudarė 2015 m. birželio 26 d. automobilio draudimo sutartį, galiosiančią iki 2016 m. birželio 25 d. (b. l. 61). Draudimo galiojimo metu apeliantas 2015 m. rugpjūčio 9 d. (trečiojo asmens sutuoktinis (CK 3.92 straipsnio 6 dalis)) pranešė, kad apdrausta transporto priemonė buvo apvogta ir apgadinta – pavogti abiejų veidrodėlių stikliukai, nulaužti veidrodėlių korpusai, priekiniai priešrūkiniai žibintai, apgadintas priekinis buferis, durelės po veidrodėliais (b. l. 99). 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. spalio 1 d. pranešimais apie draudimo išmoką (žalos numeris Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas pranešė trečiajam asmeniui, jog už 2015 m. rugpjūčio 9 d. įvykį apskaičiuotos 1 155 EUR ir 53,27 EUR draudimo išmokos (b. l. 87). 2015 m. spalio 29 d. apeliantas pranešė, kad apdrausta transporto priemonė buvo apvogta ir apgadinta – išdaužtas priekinis kairės pusės stiklas, pavogta automobilio vaire sumontuota oro pagalvė, pavogti automobilio kairės ir dešinės pusės veidrodėliai, apgadintas buferis, pavogti priekiniai žibintai, apgadintos priekinės grotelės ir jų gaubtas, durelės, kairės ir dešinės pusės sparnas, sulaužytos gembės. Ieškovas parašu patvirtino pranešime pateiktų duomenų teisingumą (b. l. 62). Dėl pradėtų apgadinimų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-286-486/2019 apeliantas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

15. Atsakovė 2019 m. lapkričio 4 d. raštu informavo trečiąjį asmenį, kad draudiko sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką yra priimtas 2017 m. birželio 13 d. ir priimto sprendimo, pagal kurį fiksuoti tų pačių veidrodėlių apgadinimai, keisti nėra pagrindo. Pažymėjo, kad Transporto priemonių draudimo taisyklių 4.3.4 punktas suteikia draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudžiamąjį įvykį. Draudikas priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos.

16. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis).

17. Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi (CK 6.193 straipsnis). Šalys neginčija, jog 2015 m. birželio 26 d. buvo sudaryta automobilio draudimo sutartis, galiosianti iki 2016 m. birželio 25 d. (b. l. 61). Tačiau tarp šalių iškilo ginčas dėl to, ar apeliantas atskleidė atsakovei teisingas aplinkybes apie apdrausto automobilio apgadinimus, dėl ko, atsakovė draudimo sutarties taisyklių 4.3.4. punktu atsisakė mokėti draudimo išmoką.

18. Pirmiausia nagrinėjamu atveju ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, pateiktas fotofiksacijas, 2015 m. spalio 29 d. įvykio defektinį aktą, nustatyta, kad po 2015 m. spalio 29 d. įvykio ant automobilio užfiksuoti nulaužti galinio vaizdo veidrodėlių laikikliai, matyti išdaužtas vairuotojo pusės stiklas, automobilis fotofiksacijose taip pat užfiksuotas be priekinių žibintų, tačiau atsakovės specialistams nustačius, jog nulūžusių veidrodėlių laikikliai yra tokie patys kaip po 2015 m. rugpjūčio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl apelianto veiksmų, susijusių su 2015 m. spalio 29 d. įvykiu, kurio metu apgadinta ir apvogta transporto priemonė, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, jog fakto nustatymui ar po 2015 m. spalio 29 d. įvykio buvo užfiksuoti tie patys veidrodėliai, dėl kurių draudimo išmoka jau buvo išmokėta, buvo atlikti tyrimai – baudžiamojoje byloje esanti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. sausio 25 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nulaužtas automobilio BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinio ir kairio veidrodėlio laikikliai, užfiksuoti nuotraukose po 2015 m. rugpjūčio 9 d. ir 2015 m. spalio 29 d. įvykių, yra tie patys, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus 2016 m. sausio 18 d. specialisto išvada Nr. 1-16 patvirtina, kad veidrodėliai yra tie patys. Ikiteisminio tyrimo metu specialistas taip pat pateikė 2017 m. balandžio 12 d. paaiškinimus, kuriose nurodė, kad veidrodėlių korpuso lūžio linija yra tokia pati.

19. Nagrinėjamu atveju įvertinus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, tai yra specialistų išvadas, jų paaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu atliktuose techninio pobūdžio tyrimuose vienareikšmiškai ir be abejonių patvirtinta, kad automobilio veidrodėlių laikikliai, užfiksuoti kaip sugadinti po 2015 m. rugpjūčio 9 d. ir po 2015 m. spalio 29 d. įvykių, yra tie patys, tai yra tos pačios detalės. Nors apeliantas tokias išvadas kvestionuoja fotofiksacijų atlikimo momentu, fiksuotomis oro sąlygomis, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai, specialistų tyrimų išvados ir jų paaiškinimai, apeliantui nepateikus jokių kitų įrodymų, paneigiančių specialistų išvadose nustatytas faktines aplinkybes (CPK 178 straipsnis), leidžia daryti išvadą, jog apeliantas 2015 m. spalio 29 d. teikdamas informaciją apie automobilio apgadinimus nurodė tas pačias detales (veidrodėlius), dėl kurių draudimo išmoka jau buvo išmokėta po 2015 m. rugpjūčio 9 d. įvykio, dėl to teikiant informaciją 2015 m. spalio 29 d. draudikui buvo nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, kadangi minėti veidrodėliai jau buvo apgadinti po 2015 m. rugpjūčio 9 d. įvykio.

20. Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovė apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką žalos byloje Nr. 496685-0851_1-003 draudėjai pranešė 2017 m. birželio 13 d., o apeliantas į teismą kreipėsi tik 2020 m. gruodžio 11 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas termino praleidimo priežastis, įvertino aplinkybes, kad dėl draudiminio įvykio vyko ikiteisminis tyrimas, draudėja dėl draudimo išmokos kreipėsi jau po nuosprendžio priėmimo, kreipėsi į Lietuvos Banko priežiūros tarnybą, todėl sprendė, kad šiuo atveju terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir nagrinėjo apelianto pareikštus materialinius reikalavimus (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

21. Antra, apeliantas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, neįvertino, jog apeliantas dėl jam inkriminuojamų veikų buvo išteisintas įsiteisėjus išteisinamajam teismo nuosprendžiui.

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar nusikalstamus veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).

23. Nagrinėjamos bylos atveju taip pat svarbi kasacinio teismo formuojama praktika, kad baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tuo tarpu civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-286-486/2019 išteisintas dėl inkriminuojamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos matyti, kad apeliantas buvo kaltinamas tuo, kad jis pasikėsino apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą – 2015 m. spalio 29 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, kreipėsi į draudimo bendrovę ir pateikė melagingą pranešimą apie vagystę, kurią imitavo ir kurios metu išdaužęs automobilio priekinį kairės pusės stiklą išėmė vairuotojo saugos pagalvę, nuėmė veidrodėlius bei priekinius žibintus, apgadino buferį, priekines groteles, dureles, gaubtą prie durelių, priekinius sparnus, sulaužė gembes, tikėdamasis apgaulės būdu gauti už neva draudžiamąjį įvykį apskaičiuotą 2 830,37 EUR draudimo išmoką, tačiau šios aplinkybės buvo neįrodytos.

25. Šioje civilinėje byloje ieškiniu iš esmės ginčijamas atsakovės sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl 2015 m. spalio 29 d. įvykio dėl draudimo bendrovei pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų, tai yra iš esmės įrodinėjamos ir nustatinėjamos kitos aplinkybės nei baudžiamojoje byloje (nutarties 23 punktas), atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su apelianto argumentais, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prejudiciją taikė netinkamai, kadangi baudžiamojoje byloje buvo iš esmės nustatinėjamos kitos aplinkybės, tai yra dėl galimo įvykio imitavimo apgadinant automobilį. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-286-486/2019, padarė pagrįstą išvadą, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi jokios prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes skiriasi šios civilinės ir nurodytos baudžiamosios bylų įrodinėjimo dalykas bei apelianto veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai.

26. Vertinant atsakovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką teisėtumo klausimą, pažymėtina, kad, įvertinus tiek šioje byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek baudžiamosios bylos Nr. 1-286-486/2019 medžiagą (nutarties 19 punktas), galima daryti išvadą, kad apeliantas pateikė neabejotinai tikrovės neatitinkančias aplinkybes draudikui dėl automobilio BMW X5 veidrodėlių apgadinimo. Atsakovė 2017 m. birželio 13 d. pranešime apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką žalos byloje nurodė, kad neturi galimybės mokėti draudimo išmokos už automobilio BMW X5 sugadinimus, kadangi užfiksuoti pažeidimai turi identiškus apgadinimus kaip 2015 m. rugpjūčio 9 d. įvykyje. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-286-486/2019 atsakovė 2019 m. lapkričio 4 d. raštu pateikė informaciją draudėjui, kad priimto sprendimo atsisakyti mokėti draudimo išmoką nekeis, kadangi draudikui buvo suteikta melaginga informacija.

27. Atsakovės sprendimas nemokėti draudimo išmokos priimtas remiantis Transporto priemonių draudimo taisyklių 4.3.4 punktu, pagal kurį draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką tuo atveju, jeigu draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudžiamąjį įvykį. Teisėjų kolegija ištyrusi draudimo taisykles pažymi, kad, sprendžiant dėl draudimo išmokos mažinimo arba nemokėjimo, nėra būtina nustatyti, kad draudėjas pateikė draudikui neteisingą informaciją apie visą prarastą (apgadintą) turtą, užtenka nustatyti patį melagingos informacijos faktą. Taigi draudimo bendrovė, vadovaudamasi duomenimis apie pateiktą melagingą informaciją, padidinančią draudimo išmoką, turi teisę svarstyti ir apie draudimo išmokos nemokėjimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, taigi draudiko sprendimas nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti turi būti proporcingas draudimo sutarties pažeidimo sunkumui, nes priešingu atveju būtų paneigiamas pats draudimo tikslas.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nors ir tinkamai nustatęs faktinę aplinkybę, jog apeliantas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl veidrodėlių apgadinimo draudikui, tačiau neatsižvelgė ir nesiaiškino, ar šiuo atveju atsakovė visiškai atsisakydama išmokėti draudimo išmoką įvertino draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, žalos dydį, automobilio apgadinimo aplinkybes. Pažymėtina, jog šiuo atveju baudžiamojoje byloje nustatinėtos aplinkybės dėl draudžiamojo įvykio imitavimo apelianto veiksmais iš esmės nebuvo įrodytos, apeliantas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-286-486/2019 išteisintas dėl jam inkriminuojamų veikų, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju vien ta aplinkybė, jog automobilio apgadinimo metu apeliantas užfiksavo tuos pačius veidrodėlius, nors automobilio apgadinimai buvo kur kas didesni (išdaužtas stiklas, pavogta oro pagalvė, žibintai, apgadintos kėbulo detalės), atsakovės taikyta priemonė – atsisakymas mokėti draudimo išmoką už visus automobilio apgadinimus – yra per griežta priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016). Duomenų, kad apeliantas pateikė melagingus duomenis apie bet kokį kitą apgadintą turtą (kėbulo detales, oro pagalvę, stiklą), nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantas pažeidė draudimo taisykles, laiko, kad sąžiningumo ir protingumo principus atitiktų išmokėtos išmokos mažinimas veidrodėlių verte. Remiantis apelianto byloje pateikta remonto 2015 m. gruodžio 2 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. 00753 nustatyta, kad vieno veidrodėlio vertė yra 160 EUR. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo apgadinti abiejų automobilio pusių veidrodėliai, žalos suma mažintina 320 EUR suma.

29. Pažymėtina, kad apeliantas ieškiniu prašo priteisti 2830,37 EUR apskaičiuotą draudimo žalą, kuri, jo teigimu, susideda iš 41,43 EUR ir 1 020 EUR detalių išlaidų, 922,20 EUR remonto išlaidų, 85 EUR žyminio mokesčio, 250 EUR advokato pagalbos išlaidų ir 500 EUR neturtinės žalos. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus apie įsigytas automobilio detales ir atliktą remontą nustatyta, kad apeliantas pateikė sąskaitą faktūrą ir mokėjimo kvitą už pirktas detales 1 120 EUR ir 51,43 EUR (b. l. 42, 45), 992,20 EUR už automobilio remontą (b. l. 43, 44). Nors pateiktose sąskaitose nėra detalizuojami atlikti konkretūs automobilio remonto darbai, tačiau atsižvelgiant į tai, jog remonto darbai buvo vieno–dviejų mėnesių laikotarpiu nuo patirtų automobilio apgadinimų po 2015 m. spalio 29 d. įvykio, darytina labiau tikėtina išvada, jog apeliantas atlikdamas šiuos darbus pašalino automobilio apgadinimus, jog automobilis būtų tinkamas eksploatacijai. Bendra išlaidų suma – 2 160,63 EUR, tačiau, atliekant automobilio veidrodėlių apgadinimo išskaitą (nutarties 27 punktas), laikytina, kad apeliantas patyrė 1840, 63 EUR nuostolių, šalindamas automobilio trūkumus asmeninėmis lėšomis.

30. Pažymėtina, kad apeliantas taip pat į apskaičiuotą draudimo žalą įtraukia 500 EUR neturtinės žalos atlyginimą, 85 EUR žyminį mokestį ir 250 EUR advokato pagalbos išlaidas. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantas neįrodinėjo atsakovės deliktinės atsakomybės, o motyvų dėl neturtinės žalos priteisimo neteikia ir su apeliaciniu skundu, todėl šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas deliktinės atsakomybės sąlygų iš esmės neįrodinėjo ir nepagrindė, taip pat neteikė jokių konkrečių įrodymų, susijusių su galbūt patirtos neturtinės žalos dydžiu, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais apie patirtas neigiamas emocijas, be to, šiuo atveju į materialinį reikalavimą įskaitytos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis, atstovavimo išlaidos) yra įtrauktos nepagrįstai, kadangi tokie procesinio pobūdžio reikalavimai neįtrauktini į materialinį reikalavimą, todėl reikalavimas priteisti juos apimančio dydžio draudimo išmoką pirmosios instancijos teismo objektyviai pripažintinas nepagrįstu.

31. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo esant draudimo sutarties taisyklių pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį, neįvertino draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumo, dėl to nutariama apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir draudimo išmoką atlyginimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Įvertinus apelianto pareikštus reikalavimus ir jo tenkinimo apimtį, laikytina, kad apelianto ieškinys tenkintinas 65,03 proc. (visų ieškovo pareikštų ir teismo patenkintų reikalavimų procentinė išraiška), o tai reiškia, kad apeliantui priklauso 65,03 proc. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, atsakovei – 34,97 proc.

33. Apeliantas pateikė teismui įrodymus apie šias bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teisme – 85 EUR žyminis mokestis, 250 EUR advokato pagalbos išlaidų. Iš viso 335 EUR. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto ieškinys tenkintas iš dalies (64,03 procentai), iš atsakovės yra pagrindas apeliantui priteisti 214,50 EUR bylinėjimosi išlaidų (335 EUR x 64,03 proc.) (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš dalies netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, Draudimo įstatymo nuostatas, tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir iš dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti apeliantui 1840, 63 EUR draudimo išmoką (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantas pateikė rašytinius įrodymus apie šias patirtas bylinėjimosi išlaidas – 85 EUR žyminis mokestis. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją (nutarties 31-32 punktai), apeliantui iš atsakovės priteistina 54,43 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Tenkinti ieškovo A. S. (A. S.) ieškinį iš dalies.

Priteisti ieškovui A. S. 1840, 63 EUR draudimo išmoką, 214, 50 EUR bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ,,Ergo Insurance SE“, veikiančios per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą.

Priteisti ieškovui A. S. 54, 43 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės ,,Ergo Insurance SE“, veikiančios per ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą