- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-20
- Bylos Nr.
- eA-209-629/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02369-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR VRM
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. (V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-85 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad tyrimo metu nustatė, jog (duomenys neskelbtini) atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamajame procese, kuriame pareiškėjas įtariamas padaręs nusikaltimus, numatytus (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse. Sprendime nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, per šešerius metus pinigai į kompanijų – tarpininkų sąskaitas negrįžo, todėl akivaizdu, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ir įtarimai jam yra pareikšti vadovaujantis tik prielaidomis.
3. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl jis yra už savo kilmės valstybės ribų. Teigė, kad aplinkybės, kurios kelia pagrįstas abejones dėl baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo, jau savaime sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas turi pagrindą pagrįstai bijoti persekiojimo savo kilmės valstybėje ir negali į ją grįžti.
4. Pareiškėjas pažymėjo, jog Sprendime nurodoma, kad jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis įtariamas veikęs nusikalstamo susivienijimo ar iš anksto susitarusių asmenų grupėje, tačiau taip pat nurodoma, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo atskirtas ir kiti tariamos organizuotos grupės nariai yra nuteisti. Pareiškėjo teigimu, teisės viršenybės principo taikymo atžvilgiu yra nesuprantama, kaip gali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis dėl veikų veikiant organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo sudėtyje, jeigu teisme nebuvo tiriami įrodymai dėl visų tariamos nusikalstamos grupuotės narių tyčios, neišklausius jų parodymų ir neleidžiant jiems pateikti įrodymus ir dalyvauti tiriant įrodymus baudžiamojoje byloje. Tokiu būdu teismo nuosprendis, kuris yra priimtas pažeidžiant esminius baudžiamosios teisės principus, pateikiamas kaip prejudicinis faktas vertinant, ar pareiškėjui pareikšti įtarimai yra pagrįsti.
5. Taip pat pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) teismų praktika akivaizdžiai patvirtina, kad siekiant susidoroti su asmeniu dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių pažiūrų, yra paminami visi teisės principai ir asmuo, su kuriuo siekiama susidoroti, negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga. Pareiškėjo teigimu, nustačius, kad baudžiamasis persekiojimas (duomenys neskelbtini) vykdomas nesilaikant esminių teisės principų, nėra labai svarbus konkretus baudžiamojo persekiojimo priežasčių įvardinimas, nes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas užėmė aukštas pareigas valstybinėje įmonėje, visos kitos priežastys, kurios nesusijusios su teisingumo vykdymu, gali būti įvardijamos kaip susijusios su pareiškėjo socialine padėtimi ar politiniais įsitikinimais.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai vykdo kaltinamųjų ir įtariamųjų kankinimus ir dėl to nėra baudžiami. Sprendime konstatuojama, kad kalėjimų ir sulaikymo centrų sąlygos (duomenys neskelbtini) yra prastos, neatitinkančios tarptautinių standartų ir kelia didelę grėsmę kalinių gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo teigimu, grįžęs į (duomenys neskelbtini) jis bus sulaikytas, kadangi jam yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Nurodytos abejonės dėl baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo ir teisėtumo sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjo atžvilgiu kankinimo ir orumo žeminimo veiksmai gali būti vykdomi ypatingai žiauriai, o tai turi būti vertinama kaip individualios grėsmės. Kaip individuali grėsmė vertintinos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jo baudžiamojo persekiojimo tikslas yra išgauti prisipažinimą.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. sausio 27 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1676 pareiškėjui buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsniu, asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja supaprastinta tvarka, natūralizacijos tvarka, išimties tvarka, ją grąžinus, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais, Lietuvos Respublikos piliečiu tampa ir Lietuvos Respublikos piliečio teises, laisves ir pareigas įgyja tik po to, kai prisiekia Lietuvos Respublikai. P. V. iki šiol nėra prisiekęs Lietuvos Respublikai, taigi jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis.
Žemesnės instancijos teismas
9. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai vykdant (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros 2018 m. sausio 5 d. teisinės pagalbos prašymą dėl įtariamojo P. V. ekstradicijos, 2019 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėjui skirtas suėmimas, 2019 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pareiškėjui suėmimas panaikintas, paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės. 2019 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas įtariamas padaręs nusikaltimus, numatytus (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 3 dalyje ir 364 straipsnio 2 dalyje bei 28 straipsnio 3 dalyje ir 368 straipsnio 4 dalyje. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, jos pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas gali būti nulemtas jo rasės, religijos ar tautybės. Taip pat nei tyrimo metu surinkta informacija, nei paties pareiškėjo pareiškimai nesuponuoja prielaidos, jog minėtas baudžiamasis persekiojimas gali būti nulemtas pareiškėjo priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka „pabėgėlio“ apibrėžimo.
11. Migracijos departamentas nurodė, jog Sprendimu taip pat nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtinos, nei galimos grėsmės pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Be to, atsakovas pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.
12. Migracijos departamentas nurodė, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo paskirtis nėra nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį ir jo kaltę (arba nekaltumą). Be to, Migracijos departamentas negali perimti teismų konstitucinių įgaliojimų ir spręsti dėl asmens kaltumo. Prieglobsčio procedūros kontekste nustatytais faktais gali būti laikomos tik valstybinio kaltintojo ir prieglobsčio prašytojo pozicijos baudžiamajame procese bei įsiteisėjusio sprendimo nebuvimas, kuris sąlygoja nekaltumo prezumpcijos, neprilygstančios nekaltumo fakto nustatymui, taikymą.
13. Pareiškėjo pateikta informacija nepagrindžia, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra fabrikuojamas. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurias įvertinus ir kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog baudžiamoji byla būtų diskriminacinio pobūdžio, t. y. iškelta dėl pareiškėjo rasės, tautybės, išpažįstamos religijos, politinių pažiūrų ir/ar priklausymo socialinei grupei.
14. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) įkalinimo ar sulaikymo įstaigose paremta bendro pobūdžio situacija, tačiau ne individualiomis su prieglobsčio prašytoju susijusiomis aplinkybėmis. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių, tai yra jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
16. Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, kuris, jo nuomone, sufabrikuotas, pareiškėjas baiminasi dėl savo gyvybės. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas vadovavosi 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalies, 1 straipsnio A dalies 2 punkto, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 83 straipsnio 2 dalies, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Aprašas), 116 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.
18. Nagrinėjamu atveju, byloje pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjo atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tačiau aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla ir jis gali būti nuteistas, nėra pagrindu pripažinti persekiojimą pagal Konvenciją ir/ar Įstatymą. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovo) 57 punkte nustatyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus, o vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą, yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais gali būti prilygintinas persekiojimui ir gali būti pagrindas gauti prieglobstį. Pagal Aprašo 116.1.1 papunktį persekiojimo veiksmai, dėl kurių asmeniui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis.
19. Pareiškėjo skundas dėl Sprendimo iš esmės yra grindžiamas tuo argumentu, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia sulaikymas dėl jam nepagrįstai vykdomo baudžiamojo persekiojimo, kuris yra susijęs su pareiškėjo socialine padėtimi (pareiškėjas užėmė aukštas pareigas valstybinėje įmonėje) ir su politiniais įsitikinimais.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodomi baudžiamosios bylos fabrikavimo požymiai prieglobsčio byloje gali būti vertinami itin atsargiai ir tik per galimo asmens persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymų 86 straipsnio prasme prizmę. Teismas prieglobsčio byloje neturi jurisdikcijos spręsti tam tikrų procedūrinių pažeidimų konkrečioje baudžiamojoje byloje ir minėtus procedūrinius pažeidimus gali vertinti tik tiek, kiek jie gali sustiprinti argumentus dėl asmens persekiojimo.
21. Iš teismui pateiktos Migracijos departamento bylos medžiagos buvo matyti, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, prašydamas pateikti visą turimą faktinę informaciją, galinčią turėti įtakos priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui, taip pat užklausė Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos saugumo departamentą ir Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Lietuvos Respublikos saugumo departamentas nurodė, jog neturi duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taip pat nurodė, kad neturi informacijos apie tai, kad pareiškėjo atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
22. Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 29 d. raštu pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą, kuri 2020 m. gegužės 29 d. raštu informavo Migracijos departamentą, kad (duomenys neskelbtini) piliečio P. V. tarptautinė paieška suėmimo ir ekstradicijos tikslu Interpolo Generalinio Sekretoriato duomenų bazėje buvo paskelbta 2017 m. sausio 31 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyboje 2019 m. sausio 22 d. gautame Interpolo kontrolės komisijos pranešime buvo informuojama, kad 2019 m. sausio 15 d. Interpolo generalinis sekretorius nustatė, kad Interpolo (duomenys neskelbtini) nacionalinio skyriaus prašymas dėl raudonos kortos išdavimo pareiškėjui neatitinka Interpolo duomenų tvarkymo taisyklių. Interpolo kontrolės komisijai priėmus sprendimą neišduoti raudonos kortos pareiškėjui, jo paieška (duomenys neskelbtini) buvo tęsiama nacionaliniu lygiu.
23. Taip pat 2020 m. gegužės 22 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) šalininkas, jaučia partijai simpatiją, nuo 2013 m. gruodžio mėn. jis yra registruotas kaip (duomenys neskelbtini) simpatizuojantis žmogus. Pažymėjo, kad politinėse akcijose jis nedalyvavo, tačiau buvo ekonomiškai aktyvus, padėjo organizuoti efektyvų partijos įnašų surinkimą. Pareiškėjas teigė, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo iškelta dėl politinių motyvų, nes vyko asmenų, simpatizavusių (duomenys neskelbtini) persekiojimas. (duomenys neskelbtini). Apklausos metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo paskelbimo įtariamuoju tikslas yra priversti jį liudyti prieš A. F., siekiant iš jo atimti verslą. Teigė, kad 2019 m. lapkričio mėn. (duomenys neskelbtini) prokuratūros darbuotojai rado jo pažįstamą A. H. ir jam pasiūlė, kad pareiškėjas sudarytų sandorį ir apkalbėtų A. F., bei dar sumokėtų 100 tūkstančių dolerių prokuratūros darbuotojams, kitaip jie pareikalaus, kad pareiškėjas būtų deportuotas, kad jį marins tardymo izoliatoriuje (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą įvertino pastarąją pareiškėjo nurodytą aplinkybę. Teismas sutiko su Migracijos departamento argumentais, kad ankščiau nurodyti pareiškėjo teiginiai nelaikytini įrodomąją vertę turinčiu įrodymu, kadangi pats pareiškėjas nebuvo šio susitikimo dalyviu ar liudininku bei negali paliudyti apie pokalbio turinį. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad įvertinus tai, jog teisinės pagalbos prašymą dėl pareiškėjo ekstradicijos (duomenys neskelbtini) pateikė 2018 m. sausio 5 d., o 2019 m. spalio 25 d. Lietuvoje jam buvo skirtas suėmimas, 2019 m. lapkričio mėn. „prokuratūros darbuotojų“ grasinimai „pareikalauti, kad P. V. būtų deportuotas“, nebent jiems bus sumokėta 100 tūkstančių JAV dolerių, nėra tikėtini, kadangi tuo metu jau buvo paprašyta pareiškėjo ekstradicijos.
24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvius paaiškinimus, kad yra persekiojamas dėl politinių motyvų, tačiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų paskelbta pareiškėjo paieška, prašymas išduoti pareiškėją, būtų susijęs su politika, ar politinių pažiūrų reiškimu. Pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog politinėse akcijose jis nedalyvavo, todėl teismas padarė išvadą, kad vien tik pareiškėjo priklausymas opozicinei (duomenys neskelbtini) nėra pakankamu pagrindu prieglobsčiui suteikti Įstatymo 86 straipsnyje nurodytais pagrindais. Teismas pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Iš Migracijos Departamento Sprendimo matyti, kad atsakovas tyrimo metu nenustatė, jog po 2014 metų rinkimų prasidėjo (duomenys neskelbtini) narių ir rėmėjų tendencingas persekiojimas, kad (duomenys neskelbtini) narių atžvilgiu būtų tikslingai keliamos baudžiamosios bylos. Iš skundžiamo Sprendimo turinio buvo matyti, jog atsakovas išsamiai ištyrė ankščiau nurodytas pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei padarė išvadą, kad tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, jog baudžiamosios bylos, kurioje figūruoja pareiškėjas, inicijavimo tikslas yra susidorojimas su juo, kaip (duomenys neskelbtini) šalininku. Pažymėta ir tai, kad apklausos metu pats pareiškėjas nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko 2016 metų vasarą, nes norėjo užsiimti verslu užsienyje, taigi pareiškėjas, nurodydamas savo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis, nepaminėjo, kad būtų persekiojamas dėl politinių įsitikinimų ar dėl socialinės padėties.
25. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jo baudžiamojo persekiojimo tikslas yra išgauti parodymus, nukreiptus prieš A. F., teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai nurodė, jog praktika, kai pareigūnai tikisi įtariamųjų bendradarbiavimo bei planuoja naudoti jų parodymus, kaip įrodomųjų duomenų dalį, nėra netipinė tiriant baudžiamąsias bylas. Be to, pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad oficialaus dokumento, kad jis yra įtariamasis, nėra pasirašęs.
26. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė ir Migracijos departamentas atlikto tyrimo metu nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad baudžiamoji byla yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. iškelta dėl pareiškėjo rasės, tautybės, išpažįstamos religijos, politinių pažiūrų ir / ar priklausymo socialinei grupei. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, pareiškėjas nepateikė, pareiškėjo nurodyti argumentai, faktai, neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam.
27. Teismas taip pat sutiko, kad atsakovas šiuo aspektu padarė pagrįstą išvada dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Dėl pareiškėjo argumento, kad sulaikymo sąlygos (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuose bei kalėjimuose yra apibūdinamos kaip žiaurios pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatymo 87 straipsnio taikymo kontekste blogos įkalinimo sąlygos kilmės šalyje nėra pagrindu papildomai apsaugai pritaikyti.
28. Nors (duomenys neskelbtini) kurioje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.
29. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo atžvilgiu kaip nors neteisėtai bus pažeistos jo teisės ir laisvės. Dėl kankinamo, žiauraus, nežmoniško elgesio ar pareiškėjo orumo žeminimo pažymėta, kad pareiškėjas šių savo nuogąstavimų taip pat nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla, tačiau tai nereiškia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo atveju su pareiškėju bus elgiamasi žiauriai ar jis bus kankinamas. Nėra jokių duomenų, kad teismai pareiškėjo atžvilgiu būtų šališki ar kaip nors paveikti. Suprantama, kad pareiškėjas gali jausti baimę dėl gresiančio laisvės atėmimo, tačiau tokia jo baimė neatitinka Įstatymo 87 straipsnio nuostatų, todėl papildomos apsaugos suteikimas nėra reikalingas.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teismo vertinimu, atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Skundžiamame Sprendime pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo nustatytų prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų. Teismas konstatavo, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
31. Pareiškėjas P. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
32. Pareiškėjo teigimu, jis savo skunde nuosekliai išdėstė savo pagrįstą baimę, kad jeigu nebus suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, jam gresia žiaurus susidorojimas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde išsamiai išdėstė, kad (duomenys neskelbtini) iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla, kuria siekiama išgauti pareiškėjo prisipažinimą arba parodymus, nukreiptus prieš kitus asmenis.
33. Pareiškėjas teismui pateikė „Tarptautinės teisės eksperto grupė“ išvadą, kad (duomenys neskelbtini). Taigi (duomenys neskelbtini) nepagrįstai ir galbūt neteisėtai pradėjo pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą. Tai jau savaime sudaro pagrindą pagrįstai bijoti persekiojimo jo kilmės valstybėje. Teismo nuosprendis, kuris yra priimtas pažeidžiant esminius baudžiamosios teisės principus, pateikiamas kaip prejudicinis faktas vertinant, ar pareiškėjui pareikšti įtarimai pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
34. (duomenys neskelbtini) teismų praktika patvirtina, kad siekiant susidoroti dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų yra paminami visi teisės principai ir asmuo, su kuriuo siekiama susidoroti, negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga.
35. Pareiškėjas užėmė aukštas pareigas valstybinėje įmonėje, visos kitos priežastys, kurios nesusijusios su teisingumo vykdymu, gali būti įvardijamos kaip susijusios su pareiškėjo socialine padėtimi ar politiniais įsitikinimais.
Šalies argumentai
36. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nėra aplinkybių, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
37. Pareiškėjas nesutinka su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Žemesnės instancijos teismas
38. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą, kad būtų apklaustas liudytojas A. H.. Pareiškėjas prašo jį apklausti liudytoju.
39. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė advokatui teisės baigiamajai kalbai, o tik leido pasisakyti, ko prašo teismo.
40. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam yra didelė grėsmė pasirodyti (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pareigūnai vykdo kaltinamųjų ir įtariamųjų kankinimus ir dėl to nėra baudžiami. Grįžęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas bus sulaikytas, nes jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Kalėjimų ir sulaikymo centrų sąlygos (duomenys neskelbtini) yra prastos ir kelia grėsmę kalinių gyvybei bei sveikatai.
Atsiliepimas
41. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
42. Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, jog baudžiamasis persekiojimas būtų sąlygojamas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba jo politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neatitinka „pabėgėlio“ apibrėžimo bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.
43. Siekdamas, kad jam būtų suteiktas pabėgėlio statusas, pareiškėjas turėjo ne gintis nuo pareikštų kaltinimų ir įrodinėti savo nekaltumą, kas yra ne šios, o baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau pagrįsti, kad užsienio valstybės jam pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų padarymo buvo nulemti pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui.
44. Migracijos departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtinos, nei galimos grėsmės pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo įvertinta, jog pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) įkalinimo ar sulaikymo įstaigose paremta bendro pobūdžio situacija, tačiau ne individualiomis su prieglobsčio prašytoju susijusiomis aplinkybėmis.
Šalies argumentai
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau ši išvada neturėjo reikšmės Migracijos departamento Sprendimo priėmimui, teismas šiomis aplinkybėmis negrindė motyvų, kuriais pareiškėjo skundas buvo atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
46. Pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo prašymą ir pagrįstai nutarė neapklausti liudytojo, pažymėdamas, kad pareiškėjo pateikta informacija dėl aplinkybių, kurias gali paliudyti A. H., buvo vertinama Migracijos departamento ir dėl jos pasisakyta Sprendime.
47. Susipažinus su pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio protokolu, galima nustatyti, kad teismas tiek pareiškėjui (jo atstovei), tiek Migracijos departamento atstovei suteikė vienodą teisę pasakyti baigiamąją kalbą ir pareiškėjo atstovė tokia teise pasinaudojo. Be to, pareiškėjo atstovė atsisakė pasinaudoti replikos teise.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
48. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-85 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.
50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek atsakovas, tiek teismas netinkamai vertino pareiškėjo prašyme ir apklausos metu nurodytas aplinkybes dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, netinkamai taikė bei aiškino teisės normas, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus.
51. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
52. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
53. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
54. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
55. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
56. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
57. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.
60. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
61. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad liudytoju prašytas apklausti asmuo A. H. galėtų paaiškinti, kaip (duomenys neskelbtini) prokuratūros darbuotojai siūlė per šį asmenį pareiškėjui sudaryti sandorį ir apkalbėti A. F., bei dar sumokėti 100 tūkstančių dolerių prokuratūros darbuotojams, kitaip jie pareikalaus, kad pareiškėjas būtų deportuotas, kad jį marins tardymo izoliatoriuje (duomenys neskelbtini), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms kritiškai vertinti prašymą atlikti nurodyto asmens apklausą ir jo netenkinti, o pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmesti. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pats pareiškėjas nebuvo šio susitikimo dalyviu ar liudininku bei negali paliudyti apie pokalbio turinį, o trečiojo asmens paaiškinimai apie 2019 m. lapkričio mėn. galimai turėtą pokalbį su (duomenys neskelbtini) prokuratūros darbuotojais apie pareiškėją, atsižvelgiant į tai, jog teisinės pagalbos prašymą dėl pareiškėjo ekstradicijos (duomenys neskelbtini) pateikė 2018 m. sausio 5 d., o 2019 m. spalio 25 d. Lietuvoje jam buvo skirtas suėmimas, negali būti laikomi patikimu įrodymu, kadangi tuo metu jau buvo paprašyta pareiškėjo ekstradicijos. Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjo pateikta informacija dėl aplinkybių, kurias gali paliudyti A. H., buvo vertinama Migracijos departamento ir dėl jos pasisakyta skundžiamame Sprendime. Vertinti kitaip šio įrodymų šaltinio, nei turinčio patikimumo ir sąsajumo trūkumus su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, nesant jokių tiesioginių įrodymų apie pareiškėjui galimai darytą neteisėtą poveikį jo kilmės valstybės valstybinės valdžios institucijų atstovų ar nevalstybinių subjektų, taip pat, kad užsienio valstybės jam pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų padarymo buvo nulemti pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio faktinio pagrindo.
63. Vadovaujantis Aprašo 116.1.1 papunkčiu, baudžiamasis persekiojimas ar baudimas yra laikomas persekiojimu pabėgėlio apibrėžimo kontekste, jeigu jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Vertinant, ar asmens persekiojimas bei baudimas gali būti prilyginamas neproporcingam ir diskriminuojančiam, turi būti įvertinta, ar asmeniui gali grėsti diskriminuojantis persekiojimas t. y. persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui.
64. Diskriminuojantis persekiojimas būtų konstatuojamas, jei baudžiamosios teisės nuostatos taikytinos visiems, bet baudžiamosios bylos keliamos tik tam tikriems asmenims remiantis požymiais, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Todėl svarbiausias dalykas pripažįstant asmenį pabėgėliu – diskriminuojantis elementas vykdant baudžiamojo persekiojimo procedūras. Nustatant, ar asmuo gali būti laikomas pabėgėliu, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tokius veiksnius: besikreipiančiojo asmenybę, jo politines pažiūras, jo poelgio priežastį, pobūdį, baudžiamojo persekiojimo pobūdį ir motyvus, pagaliau ir įstatymo, kuriuo remiantis vykdomas baudžiamasis persekiojimas, pobūdį. Tai gali padėti atskleisti, ar toks asmuo bijo būti persekiojamas, ar bijo tik baudžiamojo persekiojimo ir bausmės pagal įstatymą už įvykdytus veiksmus.
65. Pagrįstai nustačius, kad prieglobsčio prašytojo teiginys, jog baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra „sufabrikuota“, yra labiau tikėtinas negu netikėtinas, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo kontekste tai laikoma nustatytu faktu, kuris pagrindžia prielaidą, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra diskriminuojantis.
66. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta informacija nepagrindžia išvados, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra fabrikuojamas. Pareiškėjo pasakojimas apie nepagrįstai vykdomą baudžiamąjį persekiojimą yra hipotetinis, grindžiamas tik jo paties prielaidomis. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurias įvertinus ir kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog baudžiamoji byla būtų diskriminacinio pobūdžio, t. y. iškelta dėl pareiškėjo rasės, tautybės, išpažįstamos religijos, politinių pažiūrų ir/ar priklausymo socialinei grupei. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei padarė išvadą, kad tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, jog baudžiamosios bylos, kurioje figūruoja pareiškėjas, iniciavimo tikslas yra susidorojimas su juo, kaip (duomenys neskelbtini) šalininku. Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad atsakovas tyrimo metu nenustatė, jog po 2014 metų rinkimų prasidėjo (duomenys neskelbtini) narių ir rėmėjų tendencingas persekiojimas, kad (duomenys neskelbtini) narių atžvilgiu būtų tikslingai keliamos baudžiamosios bylos. Pažymėtina ir tai, kad apklausos metu pats pareiškėjas nurodė, jog politinėse akcijose jis nedalyvavo, o iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko 2016 metų vasarą, nes norėjo užsiimti verslu užsienyje. Taigi pareiškėjas, nurodydamas savo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis, nepaminėjo, kad būtų persekiojamas dėl politinių įsitikinimų ar dėl socialinės padėties. Atsižvelgiant į tai, ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir gręsiantis sulaikymas, grįžimo į kilmės valstybę atveju, nelaikytinas diskriminuojančiu dėl jo išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, politinių įsitikinimų, priklausymo socialinei grupei, taip pat nenustatyta pagrindo išvadai, jog pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas.
67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.
68. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo ir nenurodė, kokie ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ar Migracijos departamento sprendimo motyvai dėl padarytos išvados, kad nėra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, yra nepagrįsti bei argumentų šiuo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
69. Nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo įvertinta, jog pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) įkalinimo ar sulaikymo įstaigose paremta bendro pobūdžio situacija, tačiau ne individualiomis su prieglobsčio prašytoju susijusiomis aplinkybėmis. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
70. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, nebuvo remiamasi ir ja nebuvo grindžiamas skundžiamas Sprendimas. Pirmosios instancijos teismas šia aplinkybe taip pat negrindė teismo sprendimo motyvų, kuriais pareiškėjo skundas buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti ginčijamo sprendimo.
71. Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio garso įrašą, apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė pareiškėjo advokatei teisės baigiamajai kalbai pareikšti, o tik leido pasisakyti, ko teismo prašo ir tokiu būdu buvo apribotos pareiškėjo bei jo atstovės procesinės teisės, atmeta kaip nepagrįstus. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas kokiu nors būdu būtų ribojęs pareiškėjo atstovės teisę pasisakyti, ar kad atstovė būtų jautųsi tokį ribojimą ir apie tai užsiminusi teismo posėdžio metu, todėl sutiktina su atsakovo argumentais, kad apsiriboti tik pareiškėjo pareikšto skundo reikalavimo pagarsinimu, bet ne platesniu pareiškėjo įrodinėjamų aplinkybių apibendrinimu, buvo pačios pareiškėjo atstovės pasirinkimas. Tokią išvadą taip pat patvirtina pareiškėjo atstovės pasirinkimas nepasinaudoti jai suteikta replikos teise. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo bei jo atstovės procesinė teisė būti išklausytam kokiu nors būdu buvo apribota.
72. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. (V.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.