Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui D. T. (D. T.) dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

40. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

41. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl darbo ginčo, kuriuo buvo reikalaujama priteisti ieškovei iš atsakovo dienpinigių avanso permoką, pripažinti, kad ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi atsakovu, ir netenkinti atsakovo reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 14 d. ieškovė ir atsakovas sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria darbuotojas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (darbo sutarties 1.2 punktas), nustatyta mėnesinė alga – minimalioji mėnesinė alga taikant 1.3 tarifą +1,45 Eur (darbo sutarties 1.3 punktas), šis tarifas padidintas 1,289 karto (2019 sausio 1 d. įsigaliojęs pakeitimas), komandiruotės metu šalys sutarė, kad bus mokama 50 proc. dienpinigių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, išlaikant darbdavio teisę, atsižvelgiant į aplinkybių visumą (detalizuojamą aptariamame darbo sutarties punkte), mokėti didesnius dienpinigius (darbo sutarties 5.3 punktas), sutarties terminas vieneri metai nuo nacionalinės daugkartinės vizos gavimo dienos (darbo sutarties 3 punktas), o nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. darbo sutarties pakeitimu nustatyta, kad darbo sutartis neterminuota. Taip pat darbo sutartimi nustatytas 3 mėn. bandomasis terminas darbdavio iniciatyva (darbo sutarties 5.1 punktas), darbo sutartis įsigaliojo ir darbuotojas pradėjo dirbti gavęs nacionalinę daugkartinę vizą ir atvykęs į Lietuvos Respubliką (darbo sutarties 7 punktas).

43. 2023 m. balandžio 28 d. pranešimu darbdavys kreipėsi į darbuotoją, nurodydamas atvykti į darbo vietą 2023 m. gegužės 5 d. 9 val. darbo funkcijoms vykdyti, nurodė, kad buvusi vadovė pasirašė ant atsakovo prašymo suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 28 d. iki 2023 m. liepos 19 d., tačiau įsakymas dėl kasmetinių atostogų nebuvo priimtas. Iš 2023 m. balandžio 19 d. prašymo suteikti kasmetines atostogas nustatyta, kad ant šio prašymo buvo išreikšta darbdavio valia – nurodyta rezoliucija „išleisti“, kuri patvirtinta buvusios direktorės parašu. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės išrašo nustatyta, kad darbuotojas laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 29 d. iki 2023 m. liepos 12 d. buvo nedarbingas dėl ligos.

44. 2023 m. liepos 10 d. prašymu atsakovas kreipėsi į darbdavį, prašydamas atleisti jį iš darbo savo noru, nenurodydamas pageidaujamo atleidimo termino. 2023 m. liepos 28 d. el. ryšių priemonėmis darbdavys pateikė ieškovui reikalavimą, kuriame nurodė, kad 2023 m. liepos 10 d. gavo prašymą atleisti iš darbo, ir prašė paaiškinti, kokiu tikslu buvo naudojami dienpinigiai ir komandiruočių išlaidos, nurodytos išrašuose iš buhalterinės apskaitos duomenų bazės. Ieškovė nurodė, kad darbo sutartis gali būti nutraukta ne anksčiau kaip 2023 m. liepos 28 d., pareikalavo grąžinti 2 948,94 Eur avanso permoką. 2023 m. liepos 31 d. reikalavimu darbdavys pareikalavo iš darbuotojo atvykti 2023 m. rugpjūčio 2 d. 18 val. į darbo vietą, pateikti paaiškinimus, kokius darbus darbuotojas atliko nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2023 m. rugpjūčio 2 d., kodėl negrąžinama 2 948,94 Eur avanso permoka, kokiu pagrindu ji buvo išmokėta, grąžinti avanso permoką.

45. 2023 m. liepos 31 d. atsakovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos Kauno darbo ginčų komisiją, prašydamas nutraukti darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš ieškovės darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2023 m. kovo 23 d. iki balandžio 23 d. likučius. 2023 m. rugsėjo 12 d. darbo ginčų komisijos sprendimu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo visiškai patenkintas atsakovo reikalavimas priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau atmesti kiti reikalavimai. Atsakovas šio sprendimo neginčijo, o ieškovė nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas atsakovo reikalavimas. Todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo ribos – ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 948,94 Eur dienpinigių avanso permoką ir pripažinti, kad darbdavys neprivalo mokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

47. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šalių sudarytos darbo sutarties turinio, tikrosios šalių valios sudarant darbo sutartį bei darbo sutartyje nurodytos darbo funkcijos. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kokios darbo funkcijos atlikimo susitarta su darbuotoju, atsižvelgė ne tik į darbo sutartyje nurodytą darbo funkcijos pavadinimą, tačiau ir sutarčių nuostatų aiškinimo taisykles, DK nustatytą teisinį reglamentavimą, taip pat į ieškovės įmonėje susiklosčiusią praktiką, realiai vykdytas funkcijas, jų atlygintinumą, į tai, kaip šios darbo sutarties turinį suprato sutarties šalys, ir kitas reikšmingas aplinkybes.

48. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatoma, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. DK 44 straipsnis, be visa ko, numato, kad iki darbo pradžios darbdavys darbuotojui turi pateikti darbo funkcijos apibūdinimą ar aprašymą arba darbo pavadinimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju ne darbuotojas, o darbdavys apibrėžė darbo funkcijų pavadinimą, o darbuotojas tik pakluso teisėtiems darbdavio nurodymams ir vykdė jam faktiškai priskirtas darbo funkcijas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ta aplinkybė, jog nesutampa darbuotojo faktiškai atliktų ir darbo sutartyje nurodytų darbo funkcijų pavadinimai, nedaro darbuotojo darbo neegzistuojančio ir neeliminuoja darbdavio pareigos atsiskaityti su darbuotoju.

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad atsakovas gavo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje išimtinai dėl tos priežasties, jog tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesija buvo įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą. Taigi, ieškovės teigimu, atsakovas įsipareigojęs atlikti būtent tą darbo funkciją, kuri numatyta darbo sutartyje, jos nevykdė ir negalėjo vykdyti, nes neturėjo teisės vairuoti CE kategorijos transporto priemones, kurios yra būtent naudojamos bendrovėje ir kurias vairuoja tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, visų pirma, pati ieškovė, priimdama atsakovą į darbą, dokumentų pagrindu galėjo ir privalėjo nustatyti jo vykdomas funkcijas, taip pat galimybes šias funkcijas vykdyti. Ieškovė, pildydama savo pačios pateiktą į bylą raštą Migracijos departamentui dėl atsakovo leidimo laikinai gyventi, nurodė, kad įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal veiklos sritį, kurioje priimantis asmuo turi teisę veikti, arba sudaryti sąlygas užsieniečiui užsiimti veikla, dėl kurios jis kreipsis dėl daugkartinės vizos išdavimo. Taip pat nurodoma, jog užsienietis dirbs pagal profesiją pagal atitinkamą klasifikatorių. Antrame paraiškos lape nurodomi duomenys apie atsakovo turimą kvalifikaciją – vairuotojo pažymėjimas, išduotas 2018 metais, kategorija C, galioja iki 2028 metų.

50. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas, dirbdamas ieškovės įmonėje, nevažinėjo transporto priemonėmis (vilkikas + priekaba, puspriekabė), kurioms vairuoti reikia turėti CE kategoriją, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas išvis negalėjo vairuoti atitinkamos kategorijos tarptautinio krovinių veržimo transporto priemonės. Pažymėtina, kad darbo sutartyje transporto priemonės kategorija nėra nurodyta, yra nurodoma tik pati darbo funkcija. Taigi, tarptautinis krovinių vežimas nėra siejamas išskirtinai su vairuotojo turima kategorija, atsakovas, turėdamas atitinkamą kategoriją, galėjo vežti tarptautinius krovinius mažesnėmis transporto priemonėmis.

52. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad ieškovei aplinkybė apie atsakovo turimą kategoriją buvo gerai žinoma, taip pat į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovui ieškovė būtų reiškusi pretenzijas dėl turimų vairavimo kategorijų apimties ar kad atsakovas nevykdo pavestų darbų pagal savo funkcijas, vykdo juos netinkamai ar vykdo ne tuos darbus, kuriuos reikia vykdyti, daroma išvada, jog ieškovei buvo priimtinas būtent tokio pobūdžio atsakovo darbo funkcijų vykdymas.

53. Svarbu akcentuoti tai, kad darbo funkcijų vykdymo tinkamumą privalo kontroliuoti ir užtikrinti darbdavys, t. y. pati ieškovė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ne darbuotojas, o darbdavys organizuoja darbą ir jo procesus, tinkamai įforminti darbo santykius yra jo pareiga, o atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui (DK 32 straipsnio 3 dalis). Šios rizikos negalima perkelti darbuotojui, tokiu būdu iškreipiant ir įprastą darbo bylose įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu teismas įpareigojo ieškovę pateikti duomenis apie darbuotojo susipažinimą su darbo tvarkomis, lokalinius darbo teisės aktus, apibrėžiančius darbo užmokestį, įsakymus dėl darbuotojo siuntimo į komandiruotes, dėl nemokamų, kasmetinių atostogų suteikimo, darbuoto ir tiesioginio jo vadovo pareiginę instrukciją, atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščius už dirbą laikotarpį. Duomenų apie darbuotojo buvimą komandiruotėse, visų duomenų apie faktiškai dirbtą darbo laiką ieškovė neteikė, motyvuodama tuo, kad negali pateikti duomenų dėl akcininkės ir buvusios įmonės vadovės tarpusavio nesutarimų, jog šių duomenų nerado. Nurodė, kad nerasta informacija, kad atsakovas buvo pavaldus kažkam kitam, o ne buvusiai direktorei. Iš ieškovės pateiktų 2023 m. sausio–balandžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad darbuotojas vykdavo į komandiruotes ir pats darbdavys tai žymėjo.

54. Vertinant ieškovės reikalavimą priteisti dienpinigių avansą ir ieškovės į bylą pateiktą dokumentą, kuriuo buvo įrodinėjama „dienpinigių avanso“ skola, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ieškovės pateikta avansinė apyskaita, kuria ieškovė siekė pagrįsti savo ieškinį dėl 2 948,94 Eur (t. y. vienintelis dokumentas, kuriame nurodoma tokia suma), patvirtina visai kitokio pobūdžio sumas, kurių paskirtis – kitos išlaidos. Ieškovė 2024 m sausio 12 d. teismo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2 948,94 Eur reikalavimas buvo teiktas atsižvelgiant į avansinę apyskaitą, kurios laikotarpis nuo 2023 m. sausio iki 2023 m. balandžio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš minėto laikotarpio avansinės apyskaitos matyti, kad dienpinigiai sudaro tik 615 Eur sumą, o avansinėje apyskaitoje nurodytų sumų dalis yra visiškai kitokio pobūdžio išmokos – atitinkamos pagal paskirtį perduotos atsakovui sumos.

55. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė pažymėjo, kad avansinėje apyskaitoje, kurios laikotarpis nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d., nebuvo pateikti duomenys apie 2023 m. balandžio 30 d. sumokėtus dienpinigius, t. y. 255 Eur, ir 2023 m. spalio 30 d. kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 1 774,35 Eur, tačiau bet kuriuo atveju byloje pateikti duomenys nepatvirtina ieškovės nurodytos 2 948 Eur „dienpinigių avanso“ skolos, nėra pateikta jokių dokumentų, kuriais remiantis buvo sudarytos minėtos apyskaitos.

56. Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal DK 150 straipsnio 1 dalį išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais, o minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išskaitos gali būti daromos šiais atvejais: 1) grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; 2) grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; 3) atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; 4) išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (šio kodekso 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (šio kodekso 58 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo išmokėtos darbinės išmokos atsakovui neatitinka nė vienos iš DK 150 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė, per darbo santykių laikotarpį atsakovui išmokėjusi nemažą pinigų sumą, kuri žiniaraščiuose buvo įvardinta kaip dienpinigiai, nepagrindžia, kodėl jų dalis buvo nepanaudota pagal paskirtį ir kodėl likusi dalis laikoma kaip pagal paskirtį panaudota. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad pagal DK 150 straipsnio 3 dalį darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, dienpinigiai ir kitos su darbu įmonėje susijusios išmokos atsakovui buvo mokamos nuolat, nepertraukiamai nuo jo darbo santykių ieškovės įmonėje pradžios, o reikalavimas grąžinti nepanaudotą avansinį mokėjimą ir pateikti paaiškinimus atsakovui buvo pareikštas tik 2023 m. liepos 20 d., t. y. praleidus įstatyme numatytą vieno mėnesio terminą.

57. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pati išmokėjo ir apskaičiavo sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, remdamasi savo pačios pildytais buhalterinės apskaitos dokumentais, o reikalavimų apie darbuotojui permokėtas sumas ieškovė iš viso nepagrindė įrodymais, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 948,94 Eur dienpinigių avanso permoką yra nepagrįstas ir neteisėtas.

58. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad atsakovas dirbo ieškovės įmonėje, netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti, kad ieškovė su atsakovu yra visiškai atsiskaičiusi ir apskaičiavo atsakovui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su tokia teismo išvada, teigdama, kad atsakovui ne tik kad nepriklauso jokia kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet jeigu ir priklausytų, ji yra apskaičiuota ydingai, kadangi, ieškovės teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas galėjo teoriškai dirbti 6 dienas per savaitę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje darbuotojui nustatyta suminė darbo laiko apskaita, darbo sutarties 4 punkte nustatoma 48 val. savaitės darbo laiko norma, o tai suteikia pagrindą daryti išvadą apie 6 darbo dienų savaitę. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuojama penkių darbo dienų savaitė, tačiau nėra pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2024 m. kovo 18 d. 2 val. 21 min. 05 sek.) trečiojo asmens, t. y. buvusios ieškovės vadovės L. N., parodymais apie tai, kad atsakovas dirbdavo ir šeštadieniais, juolab kad šios buvusios vadovės nurodytos aplinkybės atitinka ir darbo sutartyje užfiksuotą darbuotojo darbo laiką (šešios darbo dienos per savaitę). Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad atsakovas dirbo šešias darbo dienas per savaitę, įvertinęs pačios ieškovės į bylą pateiktą 2023 m. balandžio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ detalią informaciją apie atostogas, nustatė, kad darbuotojas turėjo sukaupęs 93 kalendorines dienas kasmetinių atostogų.

60. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią nuo darbo kodekso įsigaliojimo kasmetinės atostogos (įskaitant pailgintas ir papildomas atostogas), į kurias teisė įgyta iki Darbo kodekso įsigaliojimo, suteikiamos darbo dienomis, už kiekvienas septynias kalendorines dienas atostogų suteikiant penkias darbo dienas kasmetinių atostogų (jeigu dirbama penkias dienas per savaitę) arba šešias darbo dienas už kiekvienas septynias kalendorines dienas (jeigu dirbama šešias dienas per savaitę), pritaikęs įstatyme numatytą formulę, apskaičiavo, kad 93 kalendorinės nepanaudotų kasmetinių atostogų dienos atitinka 80 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų (93 / 7 x 6 = 79,71). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, į tai, kad, pagal DK 127 straipsnio 5 dalį, piniginė nepanaudotų atostogų kompensacija galėjo būti skaičiuojama tik už 3 darbo metus, ir argumentuotai nurodė, kad darbuotojui neišmokėta kompensacija yra už 72 nepanaudotas kasmetinių atostogų darbo dienas (24 x 3). Nustatęs darbuotojo vidutinį darbo dienos užmokestį, kuris sudarė 76,55 Eur (4 363,16 Eur / 57 darbo dienos), padarė išvadą, kad darbdavys neapskaičiavo darbuotojui 5 511,60 Eur (bruto) (72 x 76,55) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apskaičiavimas yra logiškas ir pagrįstas.

61. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nustatyto fakto, jog atsakovas nuo 2023 m. vasario mėnesio nuolat išvykdavo iš Lietuvos Respublikos, tačiau kasmetinės atostogos atsakovui nebuvo suteiktos. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo asmens dokumente esančios išvykimo lengvuoju automobiliu žymos iš tiesų patvirtina ieškovės nurodomą aplinkybę, kad atsakovas nuo 2023 m. vasario mėnesio nuolat išvykdavo iš Lietuvos Respublikos, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė dėl šių atsakovo išvykimų būtų reiškusi atsakovui pretenzijas ar kad atsakovas dėl minėtų išvykimų neatliko jam pavestų darbinių nurodymų, nebuvo sprendžiamas ir drausminės atsakomybės atsakovui taikymo klausimas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, ieškovei nepareiškus jokių pretenzijų atsakovui dėl neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties, yra pagrindas teigti, kad atsakovui pagrįstai už šias dienas buvo mokamas darbo užmokestis, ir atitinkamai šios dienos pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įskaitytos į darbo dienų skaičių, apskaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

62. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, atsakovas kreipėsi į darbdavį 2023 m. liepos 10 d. su prašymu nutraukti darbo sutartį jo noru, o nutraukti darbo sutartį šiuo atveju suėjus 20 kalendorinių dienų terminui yra darbdavio pareiga (DK 55 straipsnio 1 dalis), konstatavo, kad darbo sutartis privalėjo būti nutraukta nuo 2023 m. liepos 31 d., ir įpareigojo darbdavį nuo šios datos nutraukti darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad duomenų apie faktinį sutarties nutraukimą darbdavys nepateikė. Apeliantė pažymėjo, kad toks teismo įpareigojimas yra nepagrįstas, nes darbo sutartis su atsakovu yra nutraukta. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais ieškovės teiginiais, nes, kaip matyti iš 2023 m. gruodžio 5 d. ieškovės byloje pateiktų rašytinių paaiškinimų ir kartu su jais pateikto priedo – „Sodros“ duomenų išrašo, darbo sutartis su atsakovu nutraukta nuo 2023 m. spalio 31 d., nurodant pagrindą – DK 54 straipsnio 1 dalis. Esant šioms aplinkybėms, sprendimo dalis, kuria ieškovė įpareigojama nutraukti darbo sutartį su atsakovu, yra panaikinama.

63. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo nesutinkanti ir su trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, teigia, kad trečiajam asmeniui priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo trečiojo asmens atstovė, trukmę (2 val. 50 min.), vadovaudamasis Rekomendacijų 8.19 punktu, trečiajam asmeniui priteisė visas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas – 2 041,88 Eur. Apeliantės teigimu, trečiajam asmeniui atstovavo išimtinai advokato padėjėjas A. G., todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 5 punktu, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas galėjo būti apskaičiuota bylinėjimosi išlaidų suma – 80 proc. Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio, t. y. 1 944,90 Eur. Be to, ieškovės nuomone, net ir tokia bylinėjimosi išlaidų suma yra iš esmės neproporcinga, kadangi byla nebuvo sudėtinga, trečiasis asmuo į bylą įtrauktas teismo iniciatyva, trečiasis asmuo dalyvavo tik dviejuose teismo posėdžiuose, trečiasis asmuo į bylą neteikė atsiliepimo ar kitų procesinių dokumentų, o baigiamąją kalbą sudarė mažiau nei pusantro puslapio. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

64. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje pateiktas 2023 m. gegužės 30 d. atstovavimo sutartis trečiajam asmeniui pavesta atstovauti tiek advokatė R. T., tiek A. G.. Taigi, nors teismo posėdžiuose dalyvavo teisėjo padėjėjas A. G., tačiau prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kartu su patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiais dokumentais pateikė advokatė R. T.. Kaip matyti iš teisinių paslaugų išklotinės, bylinėjimosi išlaidas sudaro ne tik atstovavimo teismo posėdyje paslaugos, bet ir susipažinimas su bylos medžiaga, teismo proceso dokumentais, komentarų teikimas, pasirengimas teismo posėdžiams, baigiamosios kalbos rengimas. Be to, pagal pateiktą sąskaitą už teisines paslaugas sumokėta advokatei R. T.. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad teisines paslaugas trečiajam asmeniui teikė išskirtinai tik advokato padėjėjas, ir atitinkamai nėra pagrindo taikyti Rekomendacijų 5 punkto nuostatų, numatančių, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad L. N. buvo įtraukta į bylą kaip trečiasis asmuo ieškovo iniciatyva, atitinkamai ieškovo procesiniai veiksmai ir išdėstyta pozicija privertė trečiąjį asmenį pasitelkti profesionalų atstovą. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad bylos apimtis yra pakankamai didelė (sujungtos dvi bylos, teismo proceso metu buvo teikta daug papildomų paaiškinimų, papildomų įrodymų), į tai, kad trečiojo asmens atstovams reikėjo ne tik susipažinti su visais byloje pateiktais dokumentais, bet ir pasiruošti teismo posėdžiams, baigiamajai kalbai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad trečiajam asmeniui priteista bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma yra ne per didelė, protinga, sąžininga ir proporcinga.

Dėl procesinės bylos baigties

65. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantė apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jos manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

66. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė darbo sutartį su atsakovu yra nutraukusi, yra pagrindas sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria ieškovė įpareigota nutraukti darbo sutartį su ieškovu DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2023 m. liepos 31 d. ir apie darbo sutarties nutraukimą pranešti VSDFV Kauno skyriui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

68. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

69. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus ji neturi teisės į išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

70. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikti įrodymai patvirtina, kad už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 1 089 Eur. Prašomas priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nurodyto civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.

71. Vadovaujantis CPK 47 straipsnio 2 dalimi tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant ir teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo pateikė prašymą priteisti iš ieškovės patirtas 1 089 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prie prašymo pridėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Trečiojo asmens byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius ir jų neviršija, yra patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovė buvo įpareigota nutraukti darbo sutartį su atsakovu D. T. (D. T.) DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2023 m. liepos 31 d. ir apie darbo sutarties nutraukimą pranešti VSDFV Kauno skyriui.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui D. T. (D. T.) 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ trečiajam asmeniui L. N. 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.