Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje J. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), nevedęs, šiuo metu nedirba, sudaręs sutartį su Darbo birža dėl vairuotojo darbo, šiuo metu mokosi, teistas:

1) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose;

2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, jam paskirta – 12 MGL (451,92 Eur) dydžio bauda, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas ir jam paskirta galutinė bausmė – 8 MGL (301,28 Eur) dydžio bauda,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. F. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui ir grasino nužudyti žmogų, o būtent: jis 2017 m. sausio 6 d., apie 15 val., būdamas bute, adresu (duomenys neskelbtini), smurtaudamas nepilnamečio sūnėno D. F. (D. F.), gim. 2001 m., atžvilgiu, suduodamas vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam D. F. praskėlė apatinę lūpą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, po ko jis (J. F.), laikydamas rankoje peilį įbėgo į kambarį ir šaukdamas: „aš jus papjausiu“ puolė prie šeimos narių – sesers R. F., sūnėno D. F., motinos T. F. ir tėvo S. F., tokiais savo veiksmais sudarydamas šeimos nariams pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas. Šiais veiksmais J. F. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis J. F. savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino ir parodė, kad kaltinime nurodytą dieną iš ryto pradėjo gaminti valgį. Apie pietus pasakė sūnėnui D. eiti valgyti. Jis atsisakė, nes norėjo, kad jam nupirktų picą arba kebabą. Dėl to jis (J. F.) supyko, aprėkė D., pasakė, kad nėra tarnaitė, trenkė durimis ir išėjo. Tą dieną įvyko tik žodinis konfliktas. Vėliau D. atsiprašė. Jo nemušė, lūpos neprakirto, šeimos narių su peiliu nepuolė, nieko negąsdino, buvo susijaudinęs, nes įvyko konfliktas. Įvykio metu rastas peilis yra jo, statybinis, jis buvo įkištas į kombinezoną, kuris kabėjo koridoriuje, matyt, iškrito, kai ėmė striukę ir liko gulėti koridoriuje ant grindų. Šio peilio nebuvo paėmęs, į kambarį jo nenešė, rankose neturėjo. Kaip peilis atsidūrė pas policininkus, nežino. Dėl peilio, galbūt, D. viską išsigalvojo. Pats viską gerai atsimena ir žino, kad niekada negalėtų kažko nužudyti. Su sūnėnu D. sutaria gerai. Konfliktas su D. vyko dėl valgio, virtuvėje ir koridoriuje. Jis pradėjo rėkti ant D., tai išgirdęs tėvas, nieko neišsiaiškinęs pradėjo šaukti, kad pakvies policiją ir jį (J. F.) pasodins. Už ką pasodins, nežino. Tada jis (J. F.) pasakė, kad darytų ką nori, ir išėjo. Negirdėjo, kad konflikto metu būtų skambinusi sesuo J. G.. Pats jai skambino vėliau, jau išėjęs iš namų, tada, kai nebuvo, kur gyventi. Jam atrodo, kad policiją iškvietė sesuo R. F.. Ji kvietė policiją, nes D. pradėjo rėkti, kad kviestų policiją. Po konflikto iš namų išėjo, nes galvojo, kad jiems tarpusavyje bus lengviau viską išsiaiškinti. Namie dirba, kaip vergas, jam gaila motinos, jeigu išeitų gyventi kitur, viskuo tektų rūpintis tik jai, o namie yra du neįgalūs asmenys. Kiekvieną jis turi apskalbti, pamaitinti ir dar yra blogas. Pats nedažnai būna namie ir konfliktuoja nedažnai, tačiau namie normalių santykių nebūna, ten esi arba labai geras, arba labai blogas. Nurodė, kad atsiprašė D., nes kitaip jis nesuprastų. Teigė, kad D. nuolat žiūri serialus, fantazuoja, kad yra policininkas, gaudo banditus, turi lakią fantaziją. Jis pats įvykio dieną buvo blaivas. Tikino, kad sesuo ir tėvas duodami parodymus kažkodėl jį apkalbėjo, galbūt, norėjo įtikti D.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis J. F. davė iš esmės analogiškus parodymus. Nurodė, kad konfliktas buvo 2017 m. sausio pradžioje, kuomet sūnėnas D. atsisakė valgyti jo pagamintą maistą, nes neva jo (J. F.) rankos yra purvinos, pasišlykštėjo juo. Sūnėnui pasakė, kad nieko negaus, jeigu taip šneka, picų tikrai nepirks. Kadangi abu garsiai šaukė, į virtuvę atbėgo beveik visi, t. y. tėvai ir sesuo. Jie dar garsiau pradėjo šaukti vienas ant kito. Pažymėjo, kad jo sūnėnas nuo pat gimimo yra neįgalus, turi raidos ir kalbos sutrikimų. Tarp jų su sūnėnu buvo tik žodinis konfliktas. Jis sūnėno nemušė, į jokį sandėliuką su sūnėnu nėjo ir kumščiu jam į veidą netrenkė. Tuo labiau peiliu negrasino savo šeimos nariams. Jo kombinezono, kabėjusio koridoriuje, kišenėje buvo darbinis peilis, tačiau juo niekam negrasino. Po to, kai suprato, kad su namiškiais nesusitars, pasakė, kad išeina pas draugus. Kitą dieną, kai grįžo namo, jam mama pasakė, kad buvo atvažiavusi policija. Kas kvietė policiją, jis nežino. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, gyvena pas savo seserį J. G., adresu (duomenys neskelbtini). Teigė, kad tai buvo pirmas žodinis konfliktas jų namuose, prieš tai jokių konfliktų ar barnių nėra buvę. Jis puikiai atsimena, kad įvykio dieną buvo blaivus, o jo tėvas S. buvo išgėręs alaus. Dėl su šeimos nariais įvykusio žodinio konflikto labai gailisi (b. l. 55, 57).

Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji T. F. davė ne visiškai nuoseklius parodymus, iš pradžių neigė, kad J. F. reiškė grasinimus jai ir D. F. bei kitiems šeimos nariams, tačiau galiausiai patvirtino, kad viskas buvo taip, kaip nurodyta pareiškime policijai. Teigė, kad sūnus J. F. kaltina ją dėl neteisingo anūko D. auklėjimo, dėl to namie vyksta daug konfliktų. D. turi psichinę negalią, jeigu kažkas ne taip, jam iš karto prasideda isterijos priepuolis. Namuose įprasta, kad valgį pirmiausia reikia pasiūlyti D., nes kitu atveju, jis iš viso atsisako valgyti. Jam turi būti padėta jo šakutė, jo peilis. Tą dieną J. pagaminęs valgyti taip pat pirmiausia pasiūlė D., o jis atsisakė valgyti. D. buvo savo kambaryje – J. jam iš sandėliuko įrengtame policininko kabinete. J. atnešė D. valgyti į tamsų kambarį ir prasidėjo triukšmas. Išbėgo tėvas ir pradėjo šaukti. Tuo metu ji (T. F.) buvo virtuvėje ir nematė, kas vyko. Išgirdusi triukšmą iš karto atbėgo ir pamatė kaip J. F. pastūmė D., o pastarasis jam trenkė į akį, pas J. F. buvo mėlynė. Nematė, kaip kaltinamasis trenkė D., matė tik tai, kad D. sutinusi lūpa. Matė, kad D. laikėsi už lūpos, tačiau ji nebuvo prakirsta. Jis pasakė, kad J. jam su delnu už veido pastūmė ir parodė, kad iš lūpos vidaus yra guziukas. Raudonų sumušimo žymių nebuvo žaizdelė buvo vidinėje lūpos pusėje, nedidelė. Kada ji atsirado – nežino. D. dėl lūpos skausmo nesiskundė. Jos nuomone, D. galėjo ir pats susižaloti lūpą, kadangi buvę atvejų, kai sau užlaužė ranką ir rėkė, kad kažkas jam užlaužė. Po konflikto ji išvarė J., tačiau netrukus jis su peiliu įbėgo į kambarį, kur sėdėjo ji, jos sutuoktinis, dukra R. ir D., sakydamas „aš jus visus papjausiu“. Ji patyrė šoką, kad jis taip galėjo pasakyti, tačiau suprato, kad tie žodžiai buvo nukreipti ne į ją ar D., gal labiau R., nes su ja visuomet konfliktuoja dėl to, kad dukra neaugina savo vaiko ir jiems tenka visi rūpesčiai. Mano, kad jai nieko nebūtų padaręs, tik pagąsdino. Šiaip jie visi gerai sugyvena, J. F. labai jai padeda buityje, yra vienintelis jos pagalbininkas. D. taip pat tikrai nieko nebūtų padaręs, nes vaikas – šventas dalykas ir J. tą supranta, jis iš karto atsiprašė ir jie gerai sugyvena kartu. Viskas įvyko labai greitai, J. į kambarį įėjo su peiliu, tėvas jam iš už nugaros iš karto griebė už rankos, ir jie kartu su sutuoktiniu parvertė jį ant lovos. Tėvas prispaudė. Veiksmai sekė vienas paskui kitą. Po 2-3 minučių J. atsilaisvino, metė tą peilį ir nieko nesakęs išėjo iš namų. Vėliau koridoriuje tėvas tą peilį pakėlė ir padėjo virtuvėje ant stalo. Iš kur peilis atsirado, nežino, tokio peilio virtuvėje neturi. Peilis buvo 25-30 cm. Policiją iškvietė jos dukra J. G.. Ji skambino konflikto metu ir girdėjo šauksmus, pokalbio metu ji (T. F.) pasvarstė, kad gal reiktų iškviesti policiją. Norėjo pagąsdinti J., nes jis išgėrinėjo. Policiją kviesti pasiūlė iš pasimetimo, jeigu būtų žinojusi, kad taip bus, nebūtų jos kvietusi. Tai šeimyninės problemos. Jos nuomone, tikrai nebūtų galėjęs jos ar D. sužaloti ir ką nors papjauti. Atvykę pareigūnai pasiūlė jai rašyti pareiškimą, nieko neaiškino, nesakė, kokios bus pasekmės, tik sakė „parašykite pareiškimą, jeigu jau iškvietėt“. Pareiškimą ji rašė ranka, iš savo žodžių. Pažymėjo, kad J. yra labai gero charakterio, pas juos negyvena, ateina, nes jai reikia pagalbos. Kartu dar gyvena du neįgalūs žmonės – dukra ir jos vaikas, tėvas, kuriam 90 metų, ir jos 70 metų vyras. Pastarasis yra patyręs du insultus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji T. F. parodė, kad 2017 m. sausio 6 d., apie 15 val., į namus t. y. butą adresu (duomenys neskelbtini), grįžo jos sūnus J. F., jis buvo girtas. Sūnus pagamino valgyti jos anūkui D. F.. Pastarasis atsisakė. Tuomet J. F. labai užpyko, t. y. pradėjo šaukti ant D. reikšdamas pretenzijas. Po to D. išėjo iš virtuvės ir nuėjo į buto sandėliuką, o J. F. ant jo šaukdamas nuėjo iš paskos. Priėjęs trenkė D. F. kumščiu į veidą ir nežymiai praskėlė apatinę lūpą iš vidinės pusės. Ji tuo metu buvo virtuvėje ir išgirdusi triukšmą prie sandėliuko iš karto ten nuėjo ir pamatė, kad D. laikosi už lūpos, t. y. pridėjęs ranką prie burnos. Suprato, kad J. F. anūkui trenkė į veidą. Po to J. F. išėjo iš buto ir labai greitai sugrįžo su peiliu rankoje. Iškart užėjo į kambarį, kuriame buvo ji, jos vyras S. F., jos dukra R. F. ir anūkas D. F., ir agresyviai pareiškė: „aš jus papjausiu“ bei puolė link D. ir R., kurie sėdėjo šiek tiek toliau, ant sofos. Tuomet jos vyras S. F. greitai užlaužė sūnui J. F. ranką ir peilis iš jo rankų iškrito. Ji taip pat puolė į pagalbą sutramdyti sūnų ir jie kartu su vyru jį paguldė ant sofos, abu laikė jį prispaudę. Tuo metu paskambino jos dukra J. G., jai pasakė, kad J. smurtauja ir paprašė iškviesti policiją. Po to dar maždaug 5 minutes jie J. F. laikė prispaudę kol jis apsiramino. Kai jį paleido jis nebepuolė ant anūko ir jos motinos, o išėjo į buto koridorių ir ten dar garsiai rėkavo, reikšdamas pretenzijas, kad jos anūkas D. ir jo mama čia gyventi neturėtų, nes jam nebelieka gyvenimui vietos bute. Atvykus policijai J. F. išbėgo iš buto. Ji yra D. F. globėja. Dėl D. F. padaryto kūno sužalojimo jie į medicinos įstaigą ir Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos institutą nesikreipė. Šiuo metu jokių sužalojimo žymių ant D. F. lūpos nebesimato. Dėl pareikšto grasinimo ji labai išsigando ir mano, kad pareikštas grasinimas buvo realus, nes jis grasinimą pareiškė agresyviai. Grasinimas buvo nukreiptas jos anūko D. F. ir jo motinos R. F. atžvilgiu. Dėl situacijos su peiliu bijojo, kad sūnaus J. F. pareikštas grasinimas gali būti įvykdytas. Kitą dieną sūnus J. F. dėl minėto įvykio atsiprašė tik jos, su kitais šeimos nariais nebendrauja (b. l. 16-18).

Teisiamajame posėdyje liudytoja kviečiama R. F. kaip kaltinamojo sesuo atsisakė duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. F. parodė, kad gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini). Bute dar gyvena jos sūnus D., tėvai T. ir S., brolis J. ir senelis A. 2017 m. sausio pradžioje ji grįžo namo iš parduotuvės, namuose tuo metu buvo visi šeimos nariai. Matė, kad jos brolis J. yra piktas ir susierzinęs. Jai nespėjus nusirengti, jis pradėjo priekaištauti dėl D. netinkamo elgesio ir auklėjimo. Brolis jai pradėjo pakeltu tonu aiškinti, kad jos sūnus yra nedėkingas ir neklauso jo, atsisakė valgyti. Ji sūnui ramiu tonu paaiškino, kad negalima taip elgtis, kad reikia dėkoti dėdei, jog jis rūpinasi ir daro valgyti. J. išėjo iš kambario pasipiktinęs, buvo išgėręs. Ką, kiek ir kur jis gėrė, nežino. Maždaug už 10 minučių jis grįžo su lapeliu rankose. Ant lapelio jis paraše, kad atsiprašymus priims tik rašytine forma. D. pradėjo juoktis, tai dar labiau įsiutino J., kuris vaikščiojo po butą ir keikėsi. Ji paprašė sūnaus nueiti pas J. ir atsiprašyti. D. tik nusijuokė ir niekur nėjo. J. sėdėjo virtuvėje, iš kur pašaukė D.. D. nuėjo pas jį, o ji kartu su mama liko kambaryje. Išgirdusi brolį šaukiant iš karto atėjo ir pamatė, kaip koridoriuje D. nustūmė nuo savęs J.. Ji paklausė, kas čia vyksta, tada J. pradėjo rėkti ir klausinėti, kodėl jos sūnus jį stumdo. Ji liepė broliui neliesti vaiko. Tada brolis jai vieną kartą kumščiu sudavė jai į galvą, sukeldamas fizinį skausmą. Dėl to į medikus nesikreipė ir pretenzijų neturi. Mama jai liepė eiti pas tėvą į kambarį. Būnant kambaryje ji pamatė, kad D. viršutinė lūpa praskelta ir bėga kraujas. Po kelių minučių į kambarį įlėkė brolis. Rankoje jis laikė peilį ir šaukė, kad jis šiuose namuose yra pats svarbiausias, kad butas yra jo ir jie visi turi išsinešdinti. Jos tėvas pamatęs tai pašoko ir bandė raminti brolį. Jie kartu su mama laikė brolį ir tėvui pavyko išmušti peilį iš brolio rankos. Kažkodėl brolis paskambino jų sesei J. ir padavė ragelį mamai. Mama pasakė, kad sesuo kviestų policiją, nes J. čia neaišku ką išdarinėja. Išgirdęs tai J. apsirengė ir išėjo iš namų. Pas juos buvo atvykę policijos pareigūnai, tačiau J. grįžo namo tik sekančią dieną. Dėl to, kas įvyko, ji broliui jokių pretenzijų neturi. Jis jos ir sūnaus D. atsiprašė (b. l. 44).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas S. F. parodė, kad yra kaltinamojo J. F. tėvas, nurodė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. Tą dieną Ž. (J. F.) padarė valgyti ir atnešė D.. Šis atsisakė ir metė maistą Ž.. Susibarę jie stumtelėjo vienas kitą koridoriuje. Jis (S. F.) tuo metu buvo kambaryje. Jo durys buvo atidarytos, todėl matė, kaip įvyko konfliktas. Matė, kaip D. sudavė Ž., nes jis užsiima boksu. Muštynių nebuvo, stumtelėjo ir išsiskirstė. Paskui atvyko policija, kas ją iškvietė, nežino. Nematė, kad D. būtų susiėmęs už veido. Teigė, kad J. jam kambaryje negrasino. Atvažiavusi policija senelio kambaryje rado peilį, galbūt, peilis yra jo. Peilio pas J. F. nematė. Jo kambaryje konflikto nebuvo.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas S. F. parodė, kad gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini) Kartu bute gyvena žmona T., sūnus J., dukra R., žmonos tėvas A. ir anūkas D. 2017 m. sausio pradžioje visi buvo namuose. J. buvo išgėręs, ką jis gėrė, nematė. Išgirdo, kaip J. kažką šaukia. Pasirodo, jis padarė D. valgyti, o šis atsisakė, išmėtė maistą ir nieko nevalgė. Jie su J. pykosi. D. turi neįgalumą ir gauna neįgaliojo pensiją. Kaip ir sakė, jie konfliktavo tarpusavyje. Kas tarp jų tiksliai įvyko, pasakyti negali, nes nematė. Kiek žino D. pastūmė J.. Kadangi D. yra labai sudėtingas vaikas, sunkiu charakteriu, tai su juo yra sudėtinga susikalbėti. Jis sėdėjo kambaryje, kai išgirdo koridoriuje triukšmą. Dukra su anūku įlėkė į kambarį. Po kiek laiko į kambarį atbėgo sūnus J., rankoje jis laikė peilį ir rėkė, kad jis yra šeimininkas, kad butas jo. Jis kartu su žmona pradėjo jį raminti, tai jis peilį pats numetė ant grindų. Kas kvietė policiją, nežino, bet tai išgirdęs J., apsirengė ir išėjo iš namų. Grįžo jis tik kitą dieną. Ar anūkui buvo praskelta lupą, nežino. Tiesą pasakius jis asmeniškai to nematė arba neužfiksavo. Jo sūnus nemušė (b. l. 46).

Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nukentėjusysis D. F. parodė, kad norėjo valgyti, dėdė vardu Ž. (J. F.) ant jo rėkė. Dėdė jo nemušė, jam kraujas nebėgo. Dėdė muša mamą ir tėtuką S.. R. pataikė (parodė pirštu į kaktą). Mušė ranka, vieną kartą pataikė. Tėtukui niekur nepataikė. Kai dėdė rėkė buvo šiek tiek išsigandęs, bijojo, kad puls tėtuką. Dėdė norėjo pastumti tėtuką ir trenkė mamai. Dėdė rankoje laikė peilį (parodė rankomis, kad peilis buvo virš 10 cm), iš kur gavo, nežino. Nurodė, kad su dėde sutaria gerai, pyksta kai būna girtas. Paaiškino, kad dėdė jam grasino peiliu. Kai buvo pas L., girdėjo, kaip kalbėjo telefonu, kad užkas jį ir mamą. Dėdė peiliu grasino tą pačią dieną, kai jis nenorėjo valgyti. Kai dėdė grasino peiliu, močiutė su tėtuku išmušė peilį. Peilis iškrito iš kišenės (b. l. 40-42).

Nukentėjusiosios T. F. rašytiniame pareikšime nurodyta, kad 2017 m. sausio 6 d. jos sūnus J. F. būdamas girtas sumušė jos anūką, turintį sunkią negalią. Šokinėjo su peiliu. Puolė juos ir žadėjo visus papjauti (b. l. 1).

Nukentėjusiosios T. F. rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad 2017 m. sausio 6 d., apie 15 val. jos sūnus J. F. atėjo namo girtas. Jos anūkui D. pasakė valgyti burokėlių mišrainę, kurią jis pagamino. D. atsisakė valgyti, tada J. pradėjo ant jo šaukti, kad D. nepatinka viskas, ką jis pagamina. Virtuvėje buvo ji, D. ir J. Vėliau D. patraukė į tamsų kambariuką, o J. jam iš paskos. Ji pati pasiliko virtuvėje, išgirdo D. riksmą ir pamatė, kad J. jam sudavė ranka per veidą, D. ištino lūpa. Pradėjo rėkti ant sūnaus J., ką jis išdarinėja, ir J. išėjo iš tamsaus kambariuko. D. išbėgo į kambarį pas dėduką S. F., ten buvo ir jo mama R. F.. Kambaryje buvo keturiese, kai J. išbėgo į laiptinę ir staigiai sugrįžo. Sugrįžęs jis puolė su peiliu, grasino, kad visus papjaus. Tėvas S. F. stvėrė J. už rankos ir ją užlaužė, J. iškrito peilis, jis pats nukrito ant lovos, ji jiems ant viršaus, tuo metu paskambino dukra J. G., išgirdo siaubingą triukšmą, paklausė, kas atsitiko, pasakė dukrai kviesti policiją, nes sūnus žiauriai elgiasi. Pamatęs policiją sūnus pabėgo (b. l. 14).

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiosios patrulio A. K. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, kad 2017 m. sausio 6 d., apie 16.15 val. iš VPK OVS buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Atvykus minėtu adresu T. F. paaiškino, kad jos sūnus J. F. grasino visiems peiliu, norėjo nužudyti, trenkė D. F. į nosį ir R. F. į galvą (b. l. 6).

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato tyrėjos D. A. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2017 m. kovo 15 d. telefonu bendrauta su nepilnamečio nukentėjusiojo D. F. įstatymine atstove T. F.. Pasiteiravus, ar jie kreipėsi į Valstybinę teismo medicinos tarnybą dėl apžiūros, T. F. nurodė, kad siuntimą iš policijos pareigūnų gavo, tačiau į tarnybą jie nesikreipė, į gydytojus dėl anūko patirtų sužalojimų taip pat neiškreipė ir niekur nieko nefiksavo. 2017 m. kovo 15 d. telefonu bendrauta su Valstybinės tesimo medicinos tarnybos skyriaus darbuotoja, kuri patvirtino, kad D. F. iki 2017 m. kovo 15 d. į tarnybą nesikreipė ir atvykę nebuvo (b. l. 34).

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

BK 140 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam turi būti sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, arba jis trumpam susargdinamas. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal šį straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, išreikštą taip, kad aplinkiniai tai suprastų, arba būtų kreipimasis pagalbos į medikus (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato tyrėjos D. A. tarnybinio pranešimo, nukentėjusysis D. F. ir jo įstatyminė atstovė T. F. į Valstybinę teismo medicinos tarnybą dėl apžiūros nesikreipė ir atvykę nebuvo, todėl nukentėjusiajam D. F. nebuvo nustatytas nei nežymus sveikatos sutrikdymas, nei trumpalaikis susirgimas, atsižvelgiant į tai, byloje aktualu nustatyti ar dėl J. F. veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą.

J. F. pareikštas kaltinimas dėl fizinio skausmo sukėlimo iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiosios T. F. duotais parodymais, kurie yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad J. F. trenkė D. F. kumščiu į veidą ir nežymiai praskėlė apatinę lūpą iš vidinės pusės, nors tuo metu, jos pačios teigimu, ji buvo virtuvėje. Todėl kyla klausimas, kaip T. F. galėjo matyti nurodytą kaltinamojo smūgį. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. F. parodė, kad matė, jog jos sūnui D. F. buvo praskelta lūpa ir bėgo kraujas, tačiau teisme ši liudytoja parodymus duoti atsisakė. Nurodytus ikiteisminio tyrimo metu duotus R. F. ir T. F. parodymus, paneigia teisme duoti pačios nukentėjusiosios T. F. parodymai, kuriuose ji patvirtino, visgi, nemačiusi, kaip kaltinamasis trenkė nukentėjusiajam, o atbėgusi iš virtuvės pastebėjo, kad D. F. laikėsi už lūpos. D. F. sakė jai, kad J. F. jam sudavė. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo teisėjui D. F. nurodė, kad J. F. jo nemušė ir iš lūpos kraujas jam nebėgo. Teismo posėdyje nukentėjusysis buvo apibūdintas kaip fantazuoti mėgstantis vaikas, todėl, sakydamas T. F., kad D. F. jį mušė, galėjo jį ir apkalbėti. Teisme T. F. patvirtino, kad D. F. lūpa prakirsta nebuvo, buvo tik guziukas iš lūpos vidaus. Liudytoja J. G. teisme parodė, kad atvažiavusi iš karto po įvykio, nematė D. sužalojimų, jis pats niekuo nesiskundė. Liudytojas S. F. teisme taip pat teigė nematęs, kad nukentėjusysis D. F. būtų susiėmęs už veido. Savo kaltę neigė ir kaltinamasis, parodydamas, kad sūnėno nemušė, tarp jų įvyko tik žodinis konfliktas.

Taigi, iš esmės nei vienas iš teisme apklaustų asmenų nepatvirtino matę smurto panaudojimą, o tuo atveju, jei kaltinamasis, visgi ir būtų sudavęs D. F., kaip minėta, materialios BK 140 straipsnio 2 dalies sudėties konstatavimui, vien fizinio kontakto nepakanka. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. F. dėl J. F. veiksmų patyrė fizinį skausmą. Byloje neužfiksuota, kad nukentėjusysis po įvykio skundėsi, kad jam skauda ar kitaip tai parodė. Teismo vertinimu, vien laikymasis už lūpos nepatvirtina, kad jis skausmą patyrė. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju aukščiau išdėstytos aplinkybės teismui kelia pagrįstų abejonių, kad J. F. 2017 m. sausio 6 d. konflikto metu smurtavo prieš nukentėjusįjį D. F. tai sukeldamas jam fizinį skausmą baudžiamojo įstatymo prasme, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kaltinamojo veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtis. J. F. dėl nurodytos veikos padarymo išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Motyvuojamoji dalis

BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo grasinimo pareiškimo momento. Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal minėtą straipsnį būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, t. y. kad grasinimas yra realus ir gali būti įgyvendintas.

Nagrinėjamu atveju J. F. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis laikydamas rankoje peilį įbėgo į kambarį ir šaukdamas „aš jus papjausiu“ puolė prie šeimos narių – sesers R. F., sūnėno D. F., motinos T. F. ir tėvo S. F.. Pats kaltinamasis J. F. tiek apklausiamas teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu neigė laikęs rankose peilį ir grasinęs savo šeimos nariams, tačiau šią aplinkybę paneigia teisme apklaustų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai. Nors teisme apklausta nukentėjusioji T. F. iš pradžių neigė jai ir kitiems pareikšto grasinimo faktą, tačiau vėliau teismo posėdyje patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jos rašytiniame pareiškime nurodytas aplinkybes, kad J. F. laikydamas rankose peilį sakė „aš jus visus papjausiu“. Aplinkybę, kad kaltinamais laikė rankose peilį patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nukentėjusysis D. F., parodydamas, kad dėdė J. F. jam grasino peiliu, liudytoja R. F., teigdama, kad kaltinamasis laikė rankose peilį. Nors teisme liudytoju apklaustas S. F. parodė, kad peilio J. F. rankose nematė ir jis jam negrasino, šie parodymai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad J. F. laikė rankoje peilį ir rėkė, kad yra namuose šeimininkas. Aplinkybę, jog apklaustas ikiteisminio tyrimo metu S. F. minėjo buvus peilį patvirtino teisme liudytoja apklausta tyrėja D. A., kuri ir apklausė S. F. ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teismas šioje dalyje liudytojo S. F. teisme duotais parodymais nesivadovauja. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog kaltinamasis J. F. laikė rankose peilį ir grasino šeimos nariams, kad visus juos papjaus. Tačiau, kaip minėta aukščiu, vien grasinimo fakto nepakanka nusikaltimo sudėties konstatavimui, būtina nustatyti ir tokio grasinimo realumą. Tokiais atvejais svarbu įvertinti ir tai, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato patys nukentėjusieji. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusioji T. F. ir D. F. realiai priėmė kaltinamojo jiems išsakytus žodžius – „aš jus visus papjausiu“. Teisme apklausta T. F. nurodė, kad asmeniškai jai ar D. kaltinamasis negrasino, jiems jis tikrai nieko negalėjo padaryti, nes jie visi labai gražiai sugyvena, sutaria. Jo žodžiai labiau buvo skirti R. F., tačiau, nukentėjusiosios manymu, tačiau tik pagąsdinti. Grasinimų kaltinamasis tikrai nebūtų jų realizavęs, nes yra labai gero charakterio ir negalėjo nieko padaryti nei jai, nei R., nei tuo labiau D., priešingai, jos sūnus vienintelis jai padeda buityje. Iš bylos medžiagos matyti, kad tuo metu, kai kaltinamasis įėjo į kambarį su peiliu, jie visi, t. y. nukentėjusioji, jos vyras S. F., jos dukra R. F. ir anūkas D. F. buvo kartu. Jai su sutuoktiniu prispaudus J. F. prie lovos, peilis iškrito. Akivaizdu, kad tokie T. F. ir S. F. veiksmai patvirtina, jog kaltinamojo elgesys jiems jokios baimės nesukėlė. Taip pat ta aplinkybė, kad T. F. su savo vyru sugebėjo laikyti prispaudę prie lovos kaltinamąjį, leidžia teigti, kad J. F. nesipriešino – abu jį prilaikę asmenys yra senyvo amžiaus, todėl būdamas fiziškai už juos stipresnis, kaltinamasis nesunkiai būtų galėjęs išsilaisvinti ir toliau pulti peiliu, jei būtų ketinęs iš tikrųjų įgyvendinti savo grasinimus. Vis tik kaltinamasis to nedarė ir išėjo. Grasinimo realumu leidžia abejoti ir paties kaltinamojo J. F. elgesys iki konflikto. Tai, kad J. F. įrengė D. F. kambarį iš buto sandėliuko, jo parodymai, kad gaila motinos, nes jai vienai tenka buities rūpesčiai namuose, todėl jis ateina jai padėti, tai, kad jis visą pusdienį gamino valgį visai šeimai, rodo, kad jam rūpi jo šeimos nariai, yra dėmesingas tiek savo motinai, tiek sūnėnui D. F.. Atsižvelgiant į tai, po neilgo laikotarpio, kai buvo baigtas maisto gaminimas, jo išsakyti žodžiai „aš jus visus papjausiu“ labiau yra panašūs į spontanišką reakciją dėl prieš tai kilusio konflikto. Taip pat pažymėtina, kad policiją nagrinėjamu atveju dėl smurto ir pareikšto grasinimo kvietė ne įvykyje dalyvavę asmenys, o liudytoja J. G., kuri nieko nematė, tik skambučio metu išgirdo triukšmą. Pati T. F. teigė, kad prašydama iškviesti policiją labiau norėjo pagąsdinti savo sūnų, kad jis apsiramintų, neišgėrinėtų. Taigi iš esmės policijos iškvietimas šiuo atveju taip pat nepatvirtina kaltinamojo grasinimų realumo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad J. F. išsakyti žodžiai „aš jus papjausiu“, net ir laikant peilį rankoje, nebuvo sąmoningi ir jis neketino įgyvendinti nurodyto grasinimo. Kaip realaus nepriėmė jo ir patys nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti esant BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, todėl kaltinamasis išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 58) paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti – kompaktinis CD diskas – paliktinas saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

J. F. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. F. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. F. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti – kompaktinį CD diską – palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.