- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-01-13
- Bylos Nr.
- 1-56-486/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jeugenijuš Jaglinski
- Kaltinamasis
- R. D.
- Nukentėjusysis
- M. K.
- Advokatai
- Eugenijus Markevičius
- Kategorijos
- 1.2.14.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jeugenijuš Jaglinski, sekretoriaujant Aušrai Razutienei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Sėmenienei, kaltinamajam R. D., kaltinamojo gynėjui advokatui Eugenijui Markevičiui, nukentėjusiajai M. K., vertėjoms Olgai Macijauskienei, Helenai Žemaitel, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, išsituokęs, turintis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
R. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. gegužės 28 d., apie 17.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), priėjęs prie automobilio „Honda Jazz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame sėdėjo nukentėjusioji M. K., grasindamas ją nužudyti sugriebė rankomis už kaklo ir pradėjo ją smaugti, tokiu būdu grasino nužudyti nukentėjusiąją, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir tuo sukėlė jai fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais R. D. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje.
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. D. savo kaltės nepripažino. Parodė kad jie su nukentėjusiąja M. K. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Vėliau kaltinamasis pastebėjo, kad nukentėjusioji iš jo sąskaitos pradėjo vogti pinigus, iš pradžių paimdavo pinigų po 200 eurų, po to jau daugiau, po 1000 eurų, 2000 eurų. Dėl to jie susipyko. Įvykio dieną kaltinamasis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kur dirba nukentėjusioji, norėjo pakalbėti geruoju dėl pinigų, tai buvo gal apie 16.30 valandą, tiksliai nepasakys. R. D. stovėjo prie (duomenys neskelbtini) pastato, už šlagbaumo, o nukentėjusiosios mašina buvo arčiau pačio (duomenys neskelbtini) pastato. Kaltinamasis pakankamai ilgai laukė nukentėjusiosios, rūkė. Nusibodo laukti, galvojo jau važiuoti pas advokatą, pasitarti kaip reikia elgtis šioje situacijoje. Staiga pamatė, kad M. K. visai šalia jo, prie šlagbaumo su savo mašina. Nukentėjusioji jam su ranka pamojavo, pakvietė eiti iš paskos ir nuvažiavusi už (duomenys neskelbtini) pastato kampo, sustojo. Kaltinamasis R. D. atvyko į tą vietą, kur nukentėjusioji jam pamojavo, ten stovėjo kažkoks mikroautobusas ir šalia nukentėjusiosios mašina. Kadangi nukentėjusioji pati pakvietė, tai kaltinamasis pamanė, kad eis pasikalbėti pas ją į mašiną, nes už tų pinigų nuėmimą jai gresia kalėjimas, tai apie tai ir norėjo pakalbėti geruoju. Jis atsisėdo į nukentėjusiosios automobilį, į keleivio vietą. Tuomet nukentėjusioji pradėjo kažko mojuoti su telefonu, gestu rodydama „užeik“. Kaltinamasis suprato, kad čia kažkas neaiškaus, išlipo ir nuėjo į savo automobilį. Tada to autobusiuko išlipo žmogus, ne šitas kuris buvo apklaustas teisme kaip liudytojas, o tas buvo jaunesnis. Tada tas žmogus paklausė „ką tu ten darai“. Kaltinamasis nustebo ir atsakė: „koks tavo reikalas“. Kaltinamojo automobilio langas buvo atidarytas, nes buvo karšta. Tuomet tas žmogus bandė per langą lįsti į automobilį, sugriebė jį už markinių bandė tempti kaltinamąjį. Tada R. D. griebė už savo lazdos, ja su savimi visada turi pasiramsčiuoti. Tada tas vyras kaltinamąjį paleido, jis nesuprato, kas vyksta ir išvažiavo. Tačiau netrukus nusprendė grįžti pažiūrėti kas ten vyksta. Kai sugrįžo į tą vietą pamatė, kad už to autobusiuko vairo sėdėjo M. K.. R. D. mano, kad viskas buvo specialiai suplanuota, čia ne jo fantazijos vaisius, nukentėjusioji norėjo su juo susidoroti. Įvykio vietoje į jo automobilį norėjo įsibrauti visai kitas vyras, sportiškas, jaunas, tikrai ne šitas, kuris liudijo teisme. Kodėl nukentėjusioji sėdėjo už to autobusiuko vairo, kaltinamasis paaiškinti negali. Iš kur ant nukentėjusiosios kaklo buvo atsiradęs nufotografuotas paraudimas, tai kaltinamasis mano, kad čia falsifikacija, gal lūpdažiu patepė. Įvykio metu jokio fizinio kontakto su nukentėjusiąja nebuvo, tik ji kažkam mojavo su telefonu rankoje, sakydama „užeik“. Kai tas vyras pamatė kaltinamojo lazdą, tiesiog išsigando. R. D. manymu, nukentėjusioji parašė tokį pareiškimą, todėl, kad ji žinojo, jog kaltinamasis rašys prokuratūrai dėl neteisėto pinigų nuėmimo, spėja, kad čia yra nukentėjusiosios kerštas.
Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji M. K. parodė, kad jie su kaltinamuoju anksčiau kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, pirko mašinas, darė dovanas. Pinigai buvo bendri, gyveno kaip sugyventiniai, o dabar jau (duomenys neskelbtini) metai niekas jų nesieja. Kaltinamasis liko be darbo, pablogėjo jo sveikata, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, agresyvėti. Pati nukentėjusioji serga (duomenys neskelbtini), todėl išvažiavo į kaimą. Ji turi sodybą kaime, sodyba likusi jai iš pirmos santuokos, kartu su sūnumi. Ji paprašė kaltinamojo nustoti gerti, nes ji neturi sveikatos ir kaltinamasis neturi sveikatos jau irgi. Nuo to laiko kaltinamasis ją persekiojo, rašė žinutes girtas, gąsdino. Įvykio dieną, tai nukentėjusioji išėjo iš darbo apie 17.30 val., sėdo į mašiną ir pradėjo važiuoti, bet turėjo praleisti kitą mašiną, kurioje, pasirodo, sėdėjo kaltinamasis ir jis jos specialiai nepraleido, vos ne į šoną jai įvažiavo, tada ji prisiparkavo. Tada kaltinamasis įšoko į jos mašiną iš keleivio pusės, pradėjo rėkti „atiduok man telefoną“. Pradėjo ją smaugti, ir plėšti iš rankų telefoną. Tačiau telefonas iškrito, jis jo nesugebėjo pakelti ir tada, kadangi langas buvo atviras, ji gal pradėjo šaukti „gelbėkit“. Kaltinamasis ją su ranka pradėjo smaugti, apglėbęs kaklą su kaire ranka, nuo to ir atsirado raudonos dėmės kakle. Po to iš savo mašinos išbėgo liudytojas, kuris pamatė šį įvykį, sakė „ką jūs darote“. Tuomet R. D. šoko greitai į savo mašiną, o liudytojas dar filmavo ir pasiūlė skambinti į policiją užfiksuoti faktą ir siūlėsi dar ją palydėti, bet ji atsisakė. 2019-05-28 ikiteisminio tyrimo metu buvo tyrėjos užduotis kreiptis į medicininę apžiūrą, bet ji nesikreipė. Medikams ji nieko nesiuntė, pas juos nesikreipė, tik pati padarė nuotrauką, kuri yra byloje. Turi ir nuotrauką mobiliajame telefone su data. Kaltinamasis smaugė ją ne abiem rankomis, o viena, o kita ranka bandė atimti telefoną. Nukentėjusioji pagalvojo, kad kaltinamasis ją norėjo nužudyti, todėl kad jis ir ankščiau taip šnekėjo. Ji neatsimena savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Ji sakė, kaip buvo, kad smaugė viena ranka. Gal ikiteisminio metu ten netiksliai pažymėta, kad abiem rankomis. Kai išlipo iš automobilio, kaltinamasis jau buvo išvažiavęs. Atsisėdo į liudytojo mašiną, norėjo pažiūrėti, nes liudytojas nufilmavo įvykį. Pareiškimą rašė gegužės 28 dieną, tačiau pateikė į policiją kitą dieną. Dėl raudonos dėmės ant kaklo, tai fiksavo ją namuose, marti nufotografavo. Buvo kelias paras raudona dėmė. Dėmė pradžioje buvo raudona, vėliau pasidarė melsvoka. Kai smaugė, nukentėjusioji jautė dusulį, sąmonės nebuvo praradusi, vaistų nevartojo. Dėl liudytojo, tai kategoriškai negali pasakyti, kad jo nepažįsta. Telefonu yra bendravusi su liudytoju, jis ir dabar paskambina, pasikonsultuoja retkarčiais dėl mokesčių. Bet dėl teismo, dėl šios dienos posėdžio, tai su liudytoju nei tarėsi, nei kalbėjosi.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. P. parodė, kad nukentėjusioji yra iš matymo matyta, nes anksčiau būdavo (duomenys neskelbtini) savo įmonės reikalais, o su kaltinamuoju nepažįstami. Įvykio dieną liudytojas privažiavo prie (duomenys neskelbtini), norėjo važiuoti į (duomenys neskelbtini) ir jam atėjo žinutė, todėl pradėjo ją skaityti. Tuomet pamatė iš savo mašinos, kad kitoje mašinoje vyriškis pasilenkęs prie moters, pamanė, kad galbūt nori pabučiuoti, bet paskui pamatė, kad moteris muistosi. Nukentėjusiosios mašina buvo lyg blokuota, negalėjo išvažiuoti. Tuomet liudytojas priėjo prie tos mašinos, laikydamas tos mašinos dureles ir to vyriškio paklausė „ką tai moteriai darai“. J. P. norėjo ištraukti raktelius, bet tas vyriškis su dešine ranka pasiėmė kažkokį strypą, liudytojas tada atšoko nuo mašinos toliau. Tuomet kaltinamasis nuėjo į savo mašiną ir nuvažiavo. J. P. dar padarė keletą nuotraukų telefonu. Po to liudytojas pamatė nukentėjusiąją, jai ant kaklo buvo raudonos dėmės, pasakė, kad liptų į jo mašiną, užsirašys savo kontaktus. Liudytojas mano, kad kaltinamasis jį su tuo strypu norėjo tik pagąsdinti. Kaip buvo apsirengęs kaltinamasis, liudytojas šiuo metu neatsimena. Su nukentėjusiąja pažįstami tik iš matymo. Liudytojas dažnai lankydavosi (duomenys neskelbtini) kur dirba nukentėjusioji. Nuo nukentėjusiosios jo automobilis buvo atstumu per 1 mašiną. Jis matė, kaip kaltinamasis smaugė nukentėjusiąją. Ar abiem rankomis, ar viena, negali pasakyti. Ar šaukė toji moteris ar ne, jis negirdėjo, nes jo automobilio langai buvo uždaryti. Dėl bylos su nukentėjusiąja nebendravo, tik ji pasakė, kad gali pakviesti jį į bylą. Jokių detalių su nukentėjusiąja dėl bylos neaptarinėjo. Dėl ko viskas vyko, nukentėjusioji nelabai pasakojo, tik sakė, kad ji norėjo važiuoti ir kaltinamasis užstojo kelią.
Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. T. parodė, kad dirba tyrėja. Apklausiant R. D. buvo užduotas klausimas ar jis supranta lietuvių kalbą, ar reikalingas vertėjas. Jeigu įtariamasis nurodo, kad supranta lietuvių kalbą ir advokato nereikia, tai jie taip ir parašo, viskas fiksuojama apklausos protokole. Jis gynėjo atsisakė, kalbėjo lietuviškai. Bet kokiu atveju, jeigu būtų daugiau asmenų, mačiusių, ar dalyvavusių įvykyje, jų vardai, pavardės būtų užrašomos. Jeigu būtų kokie nors daiktiniai įrodymai byloje, tai būtų paimti tyrimui, apžiūrėti, įvertinti ir po to grąžinti. Buvo dar vienas asmuo dalyvavęs su nukentėjusiąją, galbūt tai ne draugas buvo nukentėjusiosios, gal netinkamai išsireiškė. Tiesiog buvo asmuo, jo pavardės neprisimena. Pranešime apie įtarimą buvo parašyta, kad „sugriebė rankomis ir pradėjo smaugti“, tai kaip tą nustatė, dabar negali pasakyti. Kodėl bylos perduodamos kitiems, tai taip yra visuose policijos komisariatuose tiriant bylas. K. B. perdavė jai informaciją, ją užfiksavo, o liudytoja bylą toliau tyrė. Kaip buvo atliekama įvykio vietos apžiūra liudytoja nesidomėjo. Ar buvo filmavimo kameros prie (duomenys neskelbtini) ar ne, liudytoja negali pasakyti, ji neatlieka pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų. Kiek pamena, tai parodė, kad iš pradžių automobilį pastatė po kameromis, o po to išvažiavo iš tos vietos ir ta vieta jau nebuvo filmuojama.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. N. parodė, kad R. D. atvažiavo pas jį tą pačią dieną po įvykio, visas susinervinęs. Norėjo pasipasakoti, kad jį norėjo sumušti, sakė, kad važiavo kalbėtis su savo buvusia sugyventine. Jo sugyventinės liudytojas nepažįsta. R. jam sakė, kad buvusi sugyventinė paskyrė susitikimą prie (duomenys neskelbtini). Po to dar sakė, kad buvo vyras prie jo mašinos, kuris norėjo ištraukti R. iš mašinos. Kaltinamasis buvo apsirengęs juodos spalvos marškinėlius. Užrašų ant jų lyg nebuvo, gal lyg iš šonų buvo juostelės. Liudytojas pastebėjo, kad marškinėliai suplėšyti. Nei vardo, nei pavardės to asmens, kuris suplėšė marškinėlius, R. jam nesakė. Sakė, kad buvo nepažįstamas vyras ir viskas. Kas ką smaugė, tai liudytojui net nelabai įdomu. Jis tik nori paliudyti dėl suplėšytų marškinėlių, jis tą matė. Santykiai su kaltinamuoju geri, bendrauja.
Teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. B. parodė, kad ji dirba tyrėja. Kiek liudytoja pamena, rašė pareiškimą ir teikė nuotraukas pati nukentėjusioji. Buvo pas nukentėjusiąją paraudimai, liudytoja matė. Neatsimena, ar įvykio vietą ji viena apžiūrinėjo. Įvykio vietos apžiūros metu nuotraukas atrodo ji darė, kamerų prie (duomenys neskelbtini) nėra, tą ir parašė. Ar galėjo būti vaizdo kameros ant stulpų, tai gal čia prielaidos daromas, ką liudytoja matė, tą aprašė. (Pateikiamos nuotraukos). Nėra ten kamerų, jos nėra nukreiptos būtent į tą vietą. Tos vietos kur stovėjo automobilis nefilmuoja kameros, taip ir parašė įvykio vietos apžiūros protokole. Dėl užduoties atlikti objektų tyrimą pas medicinos ekspertus, tai dabar neatsimena, ar į rankas nukentėjusiajai atidavė, bet greičiausiai į rankas ir jai buvo paaiškinta nuvykti. Liudytoja nesiaiškino, ar asmuo nuvyko pas medicinos ekspertus, ji perduoda bylą, ji atlieka tik pirminius procesinius veiksmus. Kai pateiktos nuotraukos, tai čia kitų objektų aprašymas, jos yra nukentėjusiosios apklausoje. Sužalota buvo galvos sritis, taip ir parašė. Liudytoja iš nukentėjusiosios nuotraukos tą aprašė, ką matė, kokius sužalojimus ir kur, pati nukentėjusioji nedalyvavo. Kaip nukentėjusioji parodė kurioje vietoje tas automobilis galimai stovėjo tą ir užfiksavo.
Teisiamojo posėdžio metu ekspertas Januš Rybalko paaiškino, kad iš nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefono gauta nuotrauka byloje spausdinta ant paprasto popieriaus, ir mažai ką matosi iš jos. Jeigu mobilaus ryšio kokioje kitoje laikmenoje, jeigu tokią pačią nuotrauką nukentėjusioji turi, tai gal galėtų daugiau pamatyti, ekspertui pravartu būtų pažiūrėti. Iš telefone parodytos nuotraukos matyti, kad ant nukentėjusiosios kaklo dėmė į lūpdažio nudažymą nepanašu, bet irgi negalima tvirtinti, kad čia mechaninis poveikis. Kiek girdėjo iš pagarsintų parodymų, tai nukentėjusioji sėdėjo vairuotojo sėdynėje, o užpuolikas sėdėjo keleivio sėdynėje ir griebė jai su kaire ranka. Tai jeigu įsivaizduoti tą situaciją, tai užpuolikui nepatogu taip griebti, labiau būdinga su dešine. Dėl kakle esančių pėdsakų, tai gali likti ar nelikti, priklauso nuo paspaudimo. Tie pėdsakai dažniausiai būna apvalios formos gali būti, puslankio formos. Šioje nuotraukoje matomas paraudimas, kuris randasi kiek žemiau ausies kaušelio. Iš praktikos savo gali pasakyti, kad jis nėra būdingas tokios formos, ploto paspaudimui spaudžiant rankos pirštais, nei lokalizacija, spaudžiant rankos pirštais. Dar klausimas dėl kraujosruvų, tai kada daryta nuotrauka, ekspertas tos informacijos nežino, todėl jis kaip ekspertas, negali vertinti šios nuotraukos kaip paraudimo ar smaugimo įrodymas. Jeigu kaltinamasis spaudė delnu, tai turi būti likę pirštai ir, jeigu vienoje pusėje išliko pėdsakai, tai klausimas iškyla, ar liko kitoje kaklo pusėje pėdsakai. Jeigu smaugimas, tai lieka pėdsakai vienoje ir kitoje kaklo pusėje. O šito momento jis nežino, ar liko tie pėdsakai abiejose kaklo pusėse. Ar jai skaudėjo abejose kaklo pusėse. Ar jie buvo, ar nebuvo, ar nenufotografavo nukentėjusioji. Bet nukentėjusioji sakė, kad jai skaudėjo. Jis negali patvirtinti, kad tai sužalojimas, o kas tai, negali pasakyti. Ne visada iš nuotraukų galima pasakyti, kad tai sužalojimas. Gal tai paraudimas, kaip iš nuotraukos matyti. Žmogus ką nori matyti, tą ir mato, tai labai dažnai taip būna. Paraudimas irgi sukelia skausmą. Skausmo sukėlimas nėra kvalifikuojamas ekspertų praktikoje, kvalifikuojamas sužalojimas. Ar tai nuo kažkokių medžiagų tas paraudimas, tai negali pasakyti. Tai esant prielaidai, kad tie paraudimai mechaninio poveikio, tai jis negali to tvirtinti. Bet, esant prielaidai, jeigu užpuolikas spaudžia kaire ranka ir pėdsakas atsiranda ant nukentėjusiosios kaklo kairėje pusėje, kaklo sprando kairėje pusėje, tai lieka variantas, kad jis savo kaire ranka turėjo ją apkabinti (rodo), bet labai nepatogu žemiau ausies spausti. Bet čia ne smaugimas, nes smaugiama iš priekio, už kaklo (rodo). Ekspertui nepanašu ir pagal lokalizaciją į smaugimą. Tipiškas smaugimas tai ne žemiau ausies, be to, nepatogu su kaire ranka ten prisiliesti žemiau ausies. Žmogus pats sau gali daug ką padaryti tame tarpe ir tai, kad pats sau suspausti toje vietoje. Po paspaudimo, jeigu tai kraujosruva, jos keičiasi, būna iš pradžių rausvos, gali būti ir violetinės, po to darosi žalsvos, murzinai rudos. Tas procesas trunka ilgai, gali užtrukti iki 2 savaičių. Priklauso ir nuo asmeninių nukentėjusiosios kūno savybių.
2019-05-28 Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 5-ajame policijos komisariate gautas M. K. pareiškimas, kuriuo ji prašo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jos užpuolimo prie darbo, buvusio sugyventinio R. D., su kurio jau beveik (duomenys neskelbtini) metai yra išsiskyrę ir neveda jokio bendro gyvenimo. Minėtas asmuo 2019 m. gegužės 28 d. atvykęs prie jos darbo (duomenys neskelbtini) užstatė jos mašiną savo mašina, įšoko į jos mašinos saloną ir griebė ją už gerklės rėkdamas, kad atiduotų mobilųjį telefoną, nes bijojo, kad jį neišsikviestų pagalbos. Visą tai matė žmogus, šalia sėdėdamas savo mašinoje ir gali paliudyti, nes ji pradėjo rėkti, kad liudininkas nufilmuotų kas vyksta. R. D. pamatęs, kad yra filmuojamas paleido ją ir nubėgo prie savo mašinos iš kurios išsitraukė kažkokį geležį ir norėjo pulti liudininką, bet tuo metu ėjo pro šalį daugiau žmonių ir jis susilaikė nepuolęs, sėdo į savo mašiną ir nuvažiavo. Neužilgo du kartus pravažiavo stebėdamas ar ji pasitraukė iš vietos. 22 val. vakare parašė grasinančią žinutę, o dar vėliau skambino, į skambutį ir žinutę ji neatsiliepė. Nuo darbo iki jos namų atstumas (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) km žvyrkeliu, per kurį ne vieną kartą buvo sekama. R. D. yra grasinęs ir ankščiau sudeginti, susprogdinti jų namus, sudaužyti mašiną sakydamas, kad neatsižvelgs į nieką. (duomenys neskelbtini) mėnesį jos sūnus yra parašęs pareiškimą Vilniaus r. Policijos komisariatui dėl grasinimų susidoroti. Buvo truputi aprimęs, bet dabar vėl pasirodė ir ėmė grasinti, kad pasamdys reikiamus žmones, kad su ja ir jos šeima susidorotu. Šio žmogaus elgesys yra neadekvatus ir neprognozuojamas, kadangi jis dažnai vartoja alkoholį ir nuspėti jo veiksmų neįmanoma. Jaučia realią grėsmę tiek savo mažamečio anūko, marčios, sūnaus ir savo atžvilgiu, kadangi tai nėra pirmas kartas, todėl mano, kad jis gali įvykdyti savo veiksmus (t. 1, b. l. 1).
Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad nukentėjusioji M. K. pateikė nuotrauką, kuri apžiūrėta kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti. Nuotraukoje ant nukentėjusiosios kaklo matyti paraudimai (t. 1, b. l. 37-40, 41-44).
Akistatos protokole nurodyta, kad nukentėjusioji M. K. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, tačiau patikslino, kad jai išvažiavus iš darbo aikštelės buvęs sugyventinis sudarė avarinę situaciją, dėl kurios ji privalėjo sustoti ir tuomet jis įsėdo į jos automobilį. Įtariamasis R. D. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus (t. 1, b. l. 48-51).
Motyvuojamoji dalis
Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Remiantis LR BPK 20 straipsniu įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato LR BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus.
LR BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Pagal LR BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis, yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto, gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti padariniai.
Remiantis teismų praktika, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K?474?489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).
Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis grasinimas, tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Vertinant, ar grasinimai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203-489/2018). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.
Byloje nėra ginčo, kad įvykio metu tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykiai buvo konfliktiški, jie vienas kitam reiškė pretenzijas, kaltinamasis dėl neva neteisėtai paimtų pinigų, nukentėjusioji vis priekaištavo dėl kaltinamojo perteklinio alkoholio vartojimo. Tačiau išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatyta, kad joje nėra pakankami objektyvių duomenų pagrindžiančių kaltinamojo R. D. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje. Kaltinamasis R. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę kategoriškai neigė, nurodydamas, kad iš tiesų buvo privažiavęs prie nukentėjusiosios M. K. darbo norėdamas pakalbėti, bet viso proceso metu kategoriškai neigė smurtavimą, kaklo smaugimo faktą, grasinimus nužudyti ar kitaip sužaloti sveikatą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad 2019-05-28, apie 17 val., atvyko prie nukentėjusiosios darbovietės, esančios (duomenys neskelbtini)pastato ir pasistatė savo automobilį ties kameromis, kad viskas matytųsi. Maždaug po valandos iš darbo išėjo M., ji nubėgusi prie savo automobilio, sėdo ir nuvažiavo už pastato (duomenys neskelbtini) kur kaltinamojo manymu nėra kamerų ir ten sustojo. Jis išvažiuodamas iš aikštelės pamatė, kad prie mikroautobuso stovi M. automobilis, M. gestu jį pakvietė ateiti. Jis pasistatęs savo automobilį, atsisėdo į M. automobilio priekinę keleivio sėdynę, sakė „nu ką, pakalbėsim?“. Nukentėjusioji kairėje rankoje laikydama telefoną kažkam pasakė „užeik“. R. D. matė, kad iš kito automobilio išlipo M. draugas ir ėjo link jos automobilio. Priėjęs sugriebė kaltinamąjį už marškinių, o jis pasiėmęs ramentą, nes sunkiai vaikšto, atstūmė tą vyrą ir nuvažiavo. Tas vyras buvo maždaug jo kūno sudėjimo (stambus), pakankamai jauno amžiaus. Šio vyro kaltinamasis anksčiau nėra matęs, tačiau žmonės kalbėjo, kad tai M. draugas. Kai R. D. buvo įlipęs į M. automobilį ir ji laikydama rankoje telefoną pasakė „ateik“ jis tuoj pat išlipo, nieko jai nedarė, jos nesmaugė ir jokio fizinio skausmo jai nesukėlė. Kaltinamasis tokius parodymus teikė viso proceso metu, jie nekito. Pati nukentėjusioji viso proceso metu savo parodymus kaitaliojo. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad 2019-05-28, apie 17.30 val., po darbo, dirba (duomenys neskelbtini) kuri yra(duomenys neskelbtini), sėdo į savo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kai staiga prišokęs buvęs sugyventinis R. D. piktu tonu jai pasakęs „pagavarim“ ir pamatęs, kad ji rankoje laiko mobiliojo ryšio telefoną bandė jį pagriebti, tačiau jam nepavyko. Tuomet sugriebęs rankomis jai už kaklo, pradėjo smaugti. Ji bandė priešintis, buvo labai išsigandusi, šaukėsi pagalbos, nes matė, kad gatvėje buvo žmonių. Jis dar norėjo jai smūgiuoti į veidą, tačiau staiga lyg kažko išsigandęs pasitraukė. Ji patyrė šoką, jautė stiprų skausmą kaklo srityje, buvo baisu. Teisminio nagrinėjimo metu ji parodė, kad tai ji išėjo iš darbo apie 17.30 val., sėdo į mašiną, ir, pradėjo važiuoti, bet turėjo praleisti kitą mašiną, kurioje, pasirodo, sėdėjo kaltinamasis ir jis jos specialiai nepraleido, vos ne į šoną jai įvažiavo, tada ji prisiparkavo. Kelias ten siauras. Tada kaltinamasis įšoko į jos mašiną iš keleivio pusės, pradėjo rėkti „atiduok man telefoną“. Pradėjo ją smaugti, ir plėšti iš rankų telefoną. Tačiau telefonas iškrito, jis jo nesugebėjo pakelti ir tada, kadangi langas buvo atviras, ji pradėjo šaukti „gelbėkit“. Kaltinamasis ją su ranka pradėjo smaugti, apglėbęs kaklą su kaire ranka. Dėl to ir atsirado raudonos dėmės kakle. Po to išbėgo iš mašinos liudytojas, sakė „ką jūs darote“. Tada kaltinamasis šoko greitai į savo mašiną. Teisminio nagrinėjimo metu užklausius dėl akivaizdžių parodymų netikslumų, o būtent ar buvo smaugiama viena ar dviem rankomis, ji patikslino, kad smaugė viena ranka, gal tiesiog ikiteisminio tyrimu metu tyrėja ne taip užrašė. Teisiamojo posėdžio metu apklaustos tyrėjos D. B. ir R. T. patikino, kad aplinkybes fiksavo tiksliai taip kaip nurodė pati nukentėjusioji. Teismui nėra pagrindo netikėti tokiais policijos pareigūnių parodymais. Be to, liudytoja D. B. nurodė ir tai, kad nukentėjusiajai buvo pateikta užduotis atlikti objektų tyrimą pas medicinos ekspertus, ir jai buvo paaiškinta nuvykti pas medikui. Nukentėjusioji sąmoningai į medikus nesikreipė, teisiamojo posėdžio metu niekaip negalėjo paaiškinti tos priežasties. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas Januš Rybalko nurodė, kad jam buvo pateikta tirti nuotrauka iš mobiliojo ryšio telefono. Pagal nuotrauką ir raudonų žymių mechanizmą, jis negali tiksliai pasakyti, kad žymės yra smurtinio pobūdžio, be to negali ir nustatyti, kad pagal žymių lokalizaciją panašu į smaugimo požymius. Nukentėjusios teiginius, kad prieš ją buvo smurtaujama patvirtino tik vienintelis liudytojas J. P., kuris parodė, kad įvykio dieną įvykio vietoje sėdėdamas automobilyje naršė telefone, kai po kelių minučių staiga pamatė, kad automobilyje, kuris stovėjo maždaug už per vieną automobilį nuo jo, vyras sugriebęs automobilyje sėdinčiai moteriai už kaklo ją smaugia, moteris muistėsi, bandė ištrūkti. Tuomet jis išlipo iš savo automobilio ir ėjo link nurodyto automobilio, jis sunkiai vaikšto, kol priėjo, tas vyras išlipo ir sėdęs į savo automobilį norėjo išvažiuoti. Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas negalėjo patikslinti ar nukentėjusioji buvo smaugiama viena ar abiem rankomis. Patikino tik, kad jokių detalių neaptarinėjo su nukentėjusiąja dėl bylos. Jis matė ant tos moters kaklo paraudimą, iš priekio. Dėl ko viskas vyko, ji nelabai pasakojo, tik sakė, kad ji norėjo važiuoti ir kaltinamasis užstojo kelią. Tačiau teismo vertinimu, vien nukentėjusiosios M. K. bei liudytojo J. P. parodymų nepakanka kaltinamojo kaltei nustatyti. Kiti byloje esantys įrodymai tokie kaip įvykio vietos apžiūros protokolas, parodymai duoti akistatos metu, nepatikslina jokių bylos aplinkybių. Kita vertus, liudytoju apklaustas S. N. patvirtina kaltinamojo parodymus, kad po įvykio jo marškinėliai buvo suplėšyti, jis buvo susijaudinęs. Kaltinamasis apklausiamas buvo nurodęs, kad matė, kad iš kito automobilio išlipo M. draugas ir ėjo link jų automobilio. Priėjęs sugriebė jį už marškinių, o jis pasiėmęs ramentą, nes sunkiai vaikšto, atstūmė tą vyrą ir nuvažiavo.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatytus ir nepašalintus prieštaravimus nukentėjusiosios, kaltinamojo ir liudytojų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, konstatuoja, jog kilusių abejonių kontekste nagrinėjamoje byloje aktualūs kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).
Teismas, remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų vertinimo, sprendžia, kad, nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl R. D. veiksmų ir jais sukeltų padarinių, šioje byloje neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymis, t. y. veika – smurtavimas ir BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyti būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai. Esant šioms aplinkybėms, R. D. turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti, o nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–205/2012, 2K-532/2012).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, 297 straipsniu, 302 straipsniu, 308 straipsniu
nusprendžia:
R. D., gim.(duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. D., gim. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti R. D. palikti nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus, panaikinti.
Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.