Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas H. R. su skundu (b. l. 4–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas), 1 225,34 Eur žalą, atsiradusią taikant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 132 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui dirbant nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio; 2) priteisti iš atsakovo 5 052,42 Eur turtinę žalą, atsiradusią taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 228, pareiškėjui dirbant nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio; 3) priteisti iš atsakovo 28 962 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio iš jo darbo užmokesčio kas mėnesį išskaitė 25 proc. dydžio išskaitas į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, iš viso 1 225,34 Eur. Alytaus PN taikė BVK 132 straipsnio 1 dalį. Taip pat Alytaus PN per visą pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 228 „Dėl nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) ir dėl to pareiškėjui nebuvo išmokėta 5 052,42 Eur darbo užmokesčio. Pareiškėjo teigimu, tai prieštarauja Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai, kuri reikalauja, kad minimali alga sudarytų 60 proc. vidutinės algos. Pareiškėjas negaudavo dalies atlygio už darbą kaip kiti Lietuvos Respublikos laisvi piliečiai, todėl, lyginant su laisvų piliečių darbo užmokesčiu, tai laikytina diskriminacija. Lietuvos Respublikoje deklaruojama, kad nuteistasis pilnai išlaikomas valstybės, todėl nuteistasis negali būti paramos teikėjas ir remti kitą nuteistąjį, kadangi tai yra valstybės įsipareigojimas pilnai išlaikyti nuteistąjį, kad jo gyvenimo kokybė atitiktų higienos normas. Dėl to patyrė žalą, kuri pasireiškė tuo, kad negalėjo sau leisti įsigyti drabužių pagal sezoną, avalynės, nusipirkti ekologiškesnio maisto, cigarečių, negalėjo palaikyti glaudesnių ryšių su artimaisiais, nes neužteko pinigų nusipirkti taksofono kortelių, vokų, negalėjo jaustis pilnaverčiam prieš kitus nuteistuosius.Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), siekiant nustatyti, ar BVK 132 straipsnio 1 dalies redakcija neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir ar nuteistasis gali būti paramos teikėjas, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 228 redakcija neprieštarauja Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalies redakcijai ir ar nuteistojo darbas yra bausmės dalis.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 14–16) į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad Alytaus PN pareiškėjui mokėjo atlyginimą vadovaujantis teisės aktais, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, jog jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais ar neveikimu padarė jam žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovas daliai pareiškėjo reikalavimų prašė taikyti senaties terminą.