Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,

2020 m. spalio 28 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

3) atsakovės 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 16S-201-(14.16.3), kuriuo pareiškėjui grąžinta nuosavybėn natūra 0,0230 ha žemės dalis (32-iuose sklypuose).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014-11-01 įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, numatantis galimybę piliečiams iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, esančius 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, neatkuriamos.

Liteko – Lietuvos teismų informacinės sistemos – duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-6-243/2010 atmetė pareiškėjo V. S. skundą dėl įpareigojimo Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant jam nuosavybėn natūra žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog minėtoje byloje teismas kreipėsi į Konstitucinį teismą, prašydamas ištirti byloje taikomo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004-11-03 redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 9 d. nutarimu konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004-11-03 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvirtinti 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, nukrypo nuo iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos imperatyvų ir neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2001-08-03 redakcija) ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004-03-23 redakcija). Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 9 d. nutarime pažymėjo, jog principinė nuostata, kad miestų miškai nėra grąžinami piliečiams natūra, o yra valstybės išperkami, buvo įtvirtinta jau nuo 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu minėtoje administracinėje byloje Nr. 1-6-243/2010 taip pat nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog nėra panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. 75, kuriuo suderintoje laisvos (neužstatytos) žemės kartografinėje medžiagoje dalis A. M. turėtos žemės pažymėta kaip laisva (neužstatyta), ir Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. A1-4.1.-359, kuriuo patvirtintas jam grąžintino natūra žemės sklypo dydis, ribos bei apribojimai, nėra teisiškai reikšmingi. Lietuvos Vyriausiojo administracinio išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525–19/2010 konstatavo, jog iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria (Konstitucinio Teismo 1994-05-27 nutarimas). Piliečio nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda ne nuo prašymų pateikimo, žemės reformos žemėtvarkos projektų (schemų) ir kitų privalomųjų dokumentų parengimo, bet nuo institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra ar kitais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais priėmimo. Pareiškėjo nurodytų administracinių aktų pagrindu jam tiesiogiai neatsiranda nuosavybės teisės. Galiojančiu teisiniu reguliavimu tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais. Teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus. Teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu minėtoje administracinėje byloje Nr. 1-6-243/2010 konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo V. S. skundą, nes žemė, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirtina valstybės išperkamai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Pažymėtina ir tai, jog po Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-6-243/2010 priėmimo buvo sprendžiami klausimai, ar žemė, į kurią pareiškėjas V. S. pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirtina valstybės išperkamai (miško žemė). Iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, jog Valstybinė miškų tarnyba 2018 m. birželio 22 d. raštu Nr. R6-4765 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų“, atsakydama Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus prašymus, informavo, kad, įvertinus pateiktus VĮ Valstybinės miškų urėdijos dokumentus bei Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio specialistams atlikus patikrinimą vietoje, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys nebus tikslinami. Informaciją apie 2018 m. rugsėjo 6 d. priimtą sprendimą Nr. R-1534 „Dėl Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo“, kuriuo Valstybinė miškų tarnyba nusprendė atsisakyti tikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis išbraukiant iš miško žemės ploto Palangos girininkijos 105 kvartalo 32 taksacinį sklypą bei siūlyti Aplinkos ministerijai tikslinti Palangos miesto savivaldybės valstybinės miškų plotų schemą išbraukiant mieste esantį miško plotą iš valstybinės reikšmės miškų plotų, Valstybinė miškų tarnyba 2018 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. R2-1534 „Dėl Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo“ pateikė pareiškėjui V. S. ir Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriui.

Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovė pagrįstai nurodė pareiškėjui, kad negali būti jam atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas V. S. nepasinaudojo aukščiau nurodytomis galimybėmis pareikšti/pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę. Kaip jau nurodyta, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pažymėtina, jog apie tai pareiškėjas V. S. buvo informuotas Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus 2017 m. kovo 4 d. raštu Nr. 16SD-379-(14.16.104.) „Dėl informacijos pateikimo“.

Pareiškėjas teigia, kad grąžintina žemė yra prestižinėje Palangos vietoje, (duomenys neskelbtini) rajone, todėl kompensacija pinigais 585,76 Eur yra netinkama (maža) .

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ yra patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (minėta, toliau - Metodika).

Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu (bylos Nr. 6/2010) konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu (bylos Nr. 6/2010), išnagrinėjęs prašymą ištirti, ar Metodikos 4.2 punktas dėl nustatyto žemės vertės dydžio atitinka Konstituciją ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nustatė, kad Metodikos 4.2 punktas, kuriame nustatyta sklypo vertė kitai paskirčiai naudojamai žemei miestuose, yra teisėtas, kadangi atsižvelgiama į miesto dydį, jo priskyrimo miesto teritorijai datą bei kitus faktorius, lemiančius žemės vertę. Tokiu būdu žemės vertė didinama kelis ar keliolika kartų, priklausomai nuo koeficiento ar indekso dydžio. Ankstesniame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė pati nusistato išperkamos žemės kainą dėl didelio nuosavybės teisių atkūrimo masto, nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimo bei ribotų finansinių galimybių; nesant galimybės kiekvieną išperkamą žemės sklypą įvertinti individualiai, nustatyta vidutinė žemės kaina visai miesto teritorijai atsižvelgiant į jo dydį. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad atkuriant nuosavybės teises privalo būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo bei asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą nekilnojamąjį turtą yra teisinga, reikėtų vertinti dabartinę bei nacionalizacijos metu buvusią turto vertę, kokybės pokyčius. Konstitucinis Teismas šiame nutarime atkreipė dėmesį, kad nederėtų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisių paėmimo visuomenės poreikiams institutų, kurių prigimtis ir paskirtis yra skirtinga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punktas neprieštarauja Konstitucijai bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovė skundžiamu sprendimu tinkamai apskaičiavo pareiškėjui kompensaciją už 0,3643 ha negrąžintos žemės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos 2020 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 16S-209- (14.16.3) priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti nurodytą sprendimą nėra teisinio pagrindo, pareiškėjo patikslintas skundas dėl šio reikalavimo atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Atsakovės pateiktais duomenimis nustatyta, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 176 suderintoje informacijoje apie laisvą (neužstatytą) žemę dalis buvusių Palangos miesto bendrųjų ganyklų pažymėta kaip laisva (neužstatyta), t. y., galima grąžinti natūra, žemė. Atsižvelgiant į tai, buvusių bendrųjų ganyklų teritorijoje suformuotuose sklypuose skundžiamu Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 16S-201-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui V. S.“ pareiškėjui grąžinta nuosavybėn natūra 0,0230 ha žemės dalis (32-iuose sklypuose) ir skundžiamu 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 16S-323-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui V. S.“ grąžinta 0,0158 ha žemės dalis (4-iuose sklypuose). Taigi, minėtais atsakovės sprendimais pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės. Atsakovė pareiškėjui ir jo atstovui K. S. jų nurodytais adresais išsiuntė minėtus sprendimus, tačiau jie neįteikti (neatsiėmė pašte per saugomą laikotarpį), šie sprendimai įteikti pareiškėjo atstovui pakartotinai išsiuntus su 2020 m. birželio 12 d. raštu. Atsakovė iš anksto, t. y. iki minėtų sprendimų priėmimo, neprivalėjo informuoti pareiškėjo ar jo atstovo apie būsimų sprendimų priėmimą, nes to nenumato galiojantys įstatymai. Atsakovė minėtus sprendimus priėmė vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui ir pagal turimus duomenis. Minėti atsakovės sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo patikslintas skundas ir šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2020 m. gegužės 11 d. raštą „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ Nr. 1 6SD-1061-(16.14.104), kuriuo atsakovė netenkino pareiškėjo atstovo K. S. 2020 m. balandžio 27 d. prašymo (atsakovė jį gavo 2020-04-28) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese, priverstinio atlyginimo pinigais sprendimo atidėjimo“. Minėtu prašymu nurodyta, jog nesutinkama su kompensacija pinigais už negrąžintą žemės sklypą ir pateiktas pareiškimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso neteisėtumo. Prašyme teigiama, jog įrodinėjama, kad įvairios institucijos 2004-2020 m. dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. S. atliko neteisėtus veiksmus. Minėtu prašymu prašoma atidėti sprendimo priėmimą dėl kompensacijos pinigais paskyrimo už valstybės išperkamą pinigais iki Vilniaus apygardos administracinis teismas galutinai išspręs tą bylą.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba 2020 m. gegužės 11 d. raštu „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ Nr. 1 6SD-1061-(16.14.104) netenkino minėto pareiškėjo atstovo prašymo ir minėtu raštu nurodė aplinkybių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui eigą ir aktualius įstatymus bei pridėjo priimtą sprendimą ir paprašė pateikti pareiškėjo ar jo atstovo, turinčio teisę gauti pareiškėjui skirtas pinigines lėšas, banko sąskaitos Nr., į kurią bus pervesta piniginė kompensacija.

Liteko duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 15 d. nutartimi po skundo trūkumų šalinimo priėmė pareiškėjo V. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, ir atsakovei Palangos miesto savivaldybei, atstovaujamai Palangos miesto savivaldybės administracijos, kuriuo pareiškėjas prašo: 1) priteisti pareiškėjui iš atsakovų Valstybinės miškų tarnybos, Valstybinių miškų urėdijos, Nacionalinės Žemės Tarnybos, Palangos miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos solidariai 300000,00 Eur dėl nuosavybės teisių netekimo į žemės sklypą, kadastrinis Nr. 2501/0021:31, esančio (duomenys neskelbtini), vertinama 2004 metų sandorinių aktualioje teritorijoje kainomis; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovų Nacionalinės Žemės Tarnybos, Palangos miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos solidariai 300000,00 Eur už negrąžinamą natūrą likusios 0,20 ha žemę, kuri galėtų būti grąžinta atsakovams tinkamai įgyvendinant pavestas funkcijas (nuomojama laisva valstybinė žemė), vertinama 2004 metų sandorinių aktualioje teritorijoje kainomis; 3) priteisti negautas pajamas už žemės nuomą už 3 metus – 600000,00 Eur (toliau – pirmoji reikalavimų grupė); arba: konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus ir tuo pagrindu žalos atlyginimą atlyginti neturinio pobūdžio sekančių reikalavimų tenkinimu: 1) įpareigoti Valstybinę miškotvarkos tarnybą ištaisyti inventorizacijos klaidą išbraukiant miško taksacinį 105 kv. 32 sklypą, iš tarnybos valdomo Valstybinių miškų kadastro, patikslinti Palangos miesto valstybinės reikšmės plotų schemą išjungiant ginčo sklypą; 2) įpareigoti atsakovus užbaigti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo natūra procedūrą pareiškėjo atžvilgiu, priimant sprendimą grąžinti suformuotą žemės sklypą kadastrinis Nr. 2501/0021:31; 3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybą pakeisti 2015-11-03 įsakymu Nr. 16SK-244-(14.16.110) nustatytą žemės sklypo, kadastrinis Nr. 2501/0021:31, kadastro duomenis į 2004-06-16 įsakymu Nr. A1-4.1.-359 patvirtino grąžintino natūra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) numatytus kadastro duomenis; 4) įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos (duomenys neskelbtini), žemės sklypą nuosavybės teisių į buvusio savininko valdytą žemę atkūrimu; 5) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui pagal ginčo teritorijos schemą suformavus ir patvirtinus žemės sklypą, įstatymo nustatyta tvarka V. S. atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko A. M. valdytą žemę; 6) priteisti žalą, sklypų kainos nuvertėjimą – 40 arų po (nuvertėjo apie 4000 Eur už arą) – 160000,00 Eur (toliau – antroji reikalavimų grupė); 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtą bylą išnagrinėjo 2020 m. lapkričio 17 d. ir teismo procesinį sprendimą skelbs 2020 m. gruodžio 15 d. 15:00 val. (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI3-3599-821/2020).

Netenkinus pareiškėjo patikslinto skundo dėl atsakovės 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 16S-209- (14.16.3) panaikinimo, atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo patikslinto skundo išvestinis reikalavimas panaikinti atsakovės 2020 m. gegužės 11 d. raštą „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ Nr. 1 6SD-1061-(16.14.104).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas dėl visų reikalavimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas.

Atsižvelgiant į tai, nesprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo V. S. patikslintą skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.