- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-121-449/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Nuteistasis
- N. A., E. C., D. B., I. K.
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. M., A. R., L. Š. (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. bei jo gynėjo ir nuteistojo E. C. (E. C.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais (redakcija galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.), bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.
Nuteistasis N. A. įpareigotas tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – 8 mėnesiams;
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 3 mėnesiams;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmė, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais (redakcija galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.), bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.
Nuteistasis E. C. įpareigotas tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš nuteistųjų N. A., E. C., D. B. ir I. K. nuspręsta solidariai išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią 266 702,10 Eur pinigų sumą valstybei.
Baudžiamojoje byloje taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į nuteistojo N. A. turtą – butą, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), nuspręsta taikyti iki visiško turto konfiskavimo įvykdymo.
Šioje byloje pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas taip pat D. B. (D. B.) ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas I. K. (I. K.), dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. N. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. spalio 25 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su tiksliai tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei D. B., E. C., J. D., kuris miręs ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta teismo nutartimi, I. K., dirbdamas AB „X“ pardavimų vadovo Baltijos šalims pareigose ir, būdamas atsakingu už prekybą žaliavomis Pabaltijo šalyse, turėdamas teisę atstovauti ir priimti sprendimus AB „X“ vardu, žinodamas, kad bendrovės AB „X“ grūdai“ tiesioginis cukraus tiekėjas yra Lenkijos įmonė, sukčiaudamas Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas bendrovės AB „X“ naudai (pasinaudoti PVM atskaita) išvengti mokėtino pardavimo PVM, bei įteisinti neteisėtai su 0 PVM tarifu įsigytas ir į Lietuvos Respubliką atgabentas prekes (cukrų), organizavo įmonių – UAB „1“, UAB ,,2“ ir UAB „3“ įsigijimą ir jų panaudojimą fiktyviai veiklai įtraukiant šias įmones į cukraus įsigijimo grandinę, o būtent:
tyčia, žinodamas, kad UAB „1“ (duomenys neskelbtini), jokių prekių bendrovei AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „1“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „1“ dokumentais, per tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis bei E. C. organizavo UAB „1“ įmonės įgijimą, jos direktoriumi ir akcininku 2014 m. balandžio 30 d.–2014 m. birželio 23 d. laikotarpiu įformino D. B., o laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 23 d. iki šiol įformino nieko tiksliai apie nusikalstamą veiką nežinojusį A. J.. Per nenustatytus asmenis veikdamas šių asmenų vardais, disponuodamas visais turimais įmonės rekvizitais, cukraus įgijimą iš Lenkijos įmonės įformino UAB „1“ vardu, po ko laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surašytomis 68 PVM sąskaitomis faktūromis: 1. 2014-05-07 Nr. NOB 00011 86 231,61 Lt, 2. 2014-05-08 Nr. NOB 00012 129 347,06 Lt, 3. 2014-05-12 Nr. NOB 00013 86 231,38 Lt, 4. 2014-05-13 Nr. NOB 00014 86 231,38 Lt, 5. 2014-05-17 Nr. NOB 00017 86 231,38 Lt, 6. 2014-05-20 Nr. NOB 00018 86 231,38 Lt, 7. 2014-05-20 Nr. NOB 00019 43 613,36 Lt, 8. 2014-05-21 Nr. NOB 00020 43 115,81 Lt, 9. 2014-05-22 Nr. NOB 00021 129 347,40 Lt, 10. 2014-05-23 Nr. NOB 00023 86 231,38 Lt, 11. 2014-05-27 Nr. NOB 00024 94 854,77 Lt, 12. 2014-05-28 Nr. NOB 00025 43 115,81 Lt, 13. 2014-06-02 Nr. NOB 00026 86 231,38 Lt, 14. 2014-06-02 Nr. NOB 00027 47 427,26 Lt, 15. 2014-06-03 Nr. NOB 00028 44 118,44 Lt, 16. 2014-06-04 Nr. NOB 00029 43 115,69 Lt, 17. 2014-06-06 Nr. NOB 00030 44 118,44 Lt, 18. 2014-06-11 Nr. NOB 00031 43 717,40 Lt, 19. 2014-06-12 Nr. NOB 00032 43 717,40 Lt, 20. 2014-06-20 Nr. NOB 00033 82 988,91 Lt, 21. 2014-06-25 Nr. NOB 00034 43 717,40 Lt, 22. 2014-06-25 Nr. NOB 00035 43 115,81 Lt, 23. 2014-06-25 Nr. NOB 00036 86 231,38 Lt, 24. 2014- 06-27 Nr. NOB 00037 86 231,38 Lt, 25. 2014-06-27 Nr. NOB 00038 43 115,81 Lt, 26. 2014-06-27 Nr. NOB 00039 172 462,75 Lt, 27. 2014-06-30 Nr. NOB 00041 43 115,81 Lt, 28. 2014-06-30 Nr. NOB 00042 43 717,40 Lt, 29. 2014-06-30 Nr. NOB 00043 172 462,75 Lt, 30. 2014-06-30 Nr. NOB 00044 43 717,40 Lt, 31. 2014-07-01 Nr. NOB 00045 43 115,81 Lt, 32. 2014-07-01 Nr. NOB 00046 43 115,81 Lt, 33. 2014-07-02 Nr. NOB 00048 41 319,20 Lt, 34. 2014-07-02 Nr. NOB 00049 43 115,81 Lt, 35. 2014-07-02 Nr. NOB 00050 129 347,06 Lt, 36. 2014-07-03 Nr. NOB 00065 172 462,75 Lt, 37. 2014-07-03 Nr. NOB 00067 129 347,06 Lt, 38. 2014-07-03 Nr. NOB 00068 44 118,50 Lt, 39. 2014-07-03 Nr. NOB 00069 129 347,06 Lt, 40. 2014-07-03 Nr. NOB 00070 86 231,38 Lt, 41. 2014-07-03 Nr. NOB 00071 215 578,44 Lt, 42. 2014-07-03 Nr. NOB 00072 43 115,69 Lt, 43. 2014-07-03 Nr. NOB 00073 43 717,40 Lt, 44. 2014-07-03 Nr. NOB 00075 43 115,69 Lt, 45. 2014-07-08 Nr. NOB 00077 42 514,27 Lt, 46. 2014-07-08 Nr. NOB 00078 45 923,28 Lt, 47. 2014-07-09 Nr. NOB 00079 45 923,28 Lt, 48. 2014-07-09 Nr. NOB 00080 170 057,08 Lt, 49. 2014-07-09 Nr. NOB 00081 127 542,81 Lt, 50. 2014-07-10 Nr. NOB 00083 127 542,81 Lt, 51. 2014-07-10 Nr. NOB 00084 170 057,08 Lt, 52. 2014-07-11 Nr. NOB 00090 212 571,35 Lt, 53. 2014-07-11 Nr. NOB 00091 127 542,81 Lt, 54. 2014-07-11 Nr. NOB 00092 43 115,69 Lt, 55. 2014-07-14 Nr. NOB 00093 136 867,26 Lt, 56. 2014-07-14 Nr. NOB 00094 125 771,38 Lt, 57. 2014-07-15 Nr. NOB 00095 170 057,08 Lt, 58. 2014-07-15 Nr. NOB 00096 85 028,54 Lt, 59. 2014-07-15 Nr. NOB 00099 45 622,42 Lt, 60. 2014-07-16 Nr. NOB 000100 43 015,50 Lt, 61. 2014-07-16 Nr. NOB 000101 170 057,08 Lt, 62. 2014-07-22 Nr. NOB 000105 84 025,50 Lt, 63. 2014-07-23 Nr. NOB 000108 42 012,75 Lt, 64. 2014-07-23 Nr. NOB 000109 84 025,50 Lt, 65. 2014-07-24 Nr. NOB 000112 90 042 Lt, 66. 2014-07-28 Nr. NOB 000113 90 042 Lt, 67. 2014-07-29 Nr. NOB 000117 42 213,42 Lt, 68. 2014-08-01 Nr. NOB 000120 42 213,42 Lt įformino, kad bendrovė „1“ 3 211,875 tonas balto cukraus pardavė akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 5 784 937,38 Lt (1 675 433,67 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 1 003 997,46 Lt (290 777,76 Eur PVM). Po ko 2014 m. gegužės 7 d.–2014 m. liepos 28 d. laikotarpiu N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB „X“ kompiuterinę programą vėliau iš AB „X“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke buvo pervesta 5 786 708,81 Lt (1 675 946,71 Eur) suma į bendrovės „1“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke Tuo būdu N. A., žinodamas, kad realus cukraus pirkėjas iš Lenkijos įmonės yra AB ,,X“, tačiau PVM mokėjimo pareigą perkeldamas fiktyviai įmonei UAB ,,1“ jis AB ,,X“ naudai padėjo pasinaudoti PVM atskaita – išvengti mokėtino PVM mokesčio tuo metu galiojusia valiuta 1 003 997,46 Lt (290 777,76 Eur PVM).
Taip pat jis tyčia, žinodamas, kad UAB „2“ (duomenys neskelbtini), jokių prekių AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „2“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „2“ dokumentais, per tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis ir I. K. organizavo UAB „2“ įmonės įgijimą, jos direktoriumi ir akcininku nuo 2014 m. balandžio 7 d. įformino J. D.. Per nenustatytus asmenis veikdamas šio asmens vardu, disponuodamas visais turimais įmonės rekvizitais, cukraus įgijimą iš Lenkijos įmonės įformino UAB „2“ vardu, po ko laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surašytomis 13 vienetų PVM sąskaitų faktūrų: 2014-08- 06 Serija Nr. 5 174 066,92 Lt, 2014-08-08 Serija Nr. 6 42 012,75 Lt, 2014-08-11 Serija Nr. 7 126 439,29 Lt, 2014-08-11 Serija Nr. 8 265,09 Lt, 2014-08-14 Serija Nr. 9 208 058,53 Lt, 2014-08-18 Serija Nr. 10 208 058,53 Lt, 2014-08-19 Serija Nr. 11 290 980,51 Lt, 2014-08-21 Serija Nr. 12 88 236,88 Lt, 2014-08-21 Serija Nr.13 41 411,04 Lt, 2014-08-25 Serija Nr. 14 123 932,56 Lt, 2014-08-28 Serija Nr. 15 82 421,04 Lt, 2014-08-29 Serija Nr. 16 126 639,66 Lt, 2014-08-29 Serija Nr. 17 įformino, kad bendrovė „2“ 960,15 tonas balto cukraus pardavė akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 1 676 663,26Lt (485 595,24 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 290 991,15 Lt (84 276,86 Eur PVM). Po ko nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB „X“ kompiuterinę programą, vėliau AB „X“ iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke buvo pervesti tuo metu galiojusia valiuta 1 676 663,27 Lt (485 595,25 Eur) sumą į bendrovės „2“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“ tuo metu galiojusia valiuta 802 818,88 Lt (232 512,42 Eur) ir į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke tuo metu galiojusia valiuta 873 844,39 Lt (253 082,83 Eur). Tuo būdu N. A., žinodamas, kad realus cukraus pirkėjas iš Lenkijos įmonės yra AB ,,X“, tačiau PVM mokėjimo pareigą perkeldamas fiktyviai įmonei UAB ,,2“ jis AB ,,X“ naudai padėjo pasinaudoti PVM atskaita – išvengti mokėtino PVM mokesčio tuo metu galiojusia valiuta 290 991,15 Lt (84 276,86 Eur PVM).
Taip pat jis tyčia, žinodamas, kad UAB „3“ (duomenys neskelbtini), jokių prekių bendrovei AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „3“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „3“ dokumentais, per tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis organizavo UAB „3“ įmonės įgijimą, jos direktoriumi ir akcininku nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. įformino I. K.. Per nenustatytus asmenis veikdamas šio asmens vardu, disponuodamas visais turimais įmonės UAB „3“ rekvizitais, N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB „X“ kompiuterinę programą, vėliau 2014-09-08 AB „X“ iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke dar nesant apmokėjimo pagrindo (išrašytos sąskaitos faktūros) buvo pervesta tuo metu galiojusia valiuta 283 459,73 Lt (82 095,61 Eur) suma į bendrovės „3“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) DNB banke. Po ko 2014-09-09 cukraus įgijimą iš Lenkijos įmonės įformino UAB „3“ vardu, o tą pačią dieną – 2014-09-09 tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis UAB „3“ vardu įformino PVM sąskaitą faktūrą „Serija Nr. 1, pagal kurią įformino 168 tonas balto cukraus pardavimą akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 283 459,73 Lt (82 095,61 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 49 195,49 Lt (14 248 Eur).Tuo būdu N. A., žinodamas, kad realus cukraus pirkėjas iš Lenkijos įmonės yra AB ,,X“, tačiau PVM mokėjimo pareigą perkeldamas fiktyviai įmonei UAB ,,3“ jis AB ,,X“ naudai padėjo pasinaudoti PVM atskaita – išvengti mokėtino PVM mokesčio tuo metu galiojusia valiuta 49 195,49 Lt (14 248 Eur).
Šiais savo veiksmais N. A. PVM mokėjimo pareigą perkeldamas fiktyvioms įmonėms: UAB ,,1“ – tuo metu galiojusia valiuta 1 003 997,46 Lt (290 777,76 Eur PVM), UAB ,,2“ – tuo metu galiojusia valiuta 290 991,15 Lt (84 276,86 Eur PVM) ir UAB ,,3“ – tuo metu galiojusia valiuta 49 195,49 Lt (14 248 Eur) AB ,,X“ naudai padėjo pasinaudoti PVM atskaita – išvengti mokėtino PVM mokesčio tuo metu galiojusia valiuta 1 344 184,1 Lt (389 302,62 Eur). Tokiais veiksmais N. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
2. Be to, N. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. spalio 25 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su tiksliai tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei D. B., E. C., J. D., I. K., dirbdamas AB „X“ ir būdamas atsakingu už prekybą žaliavomis Pabaltijo šalyse, turėdamas teisę atstovauti ir priimti sprendimus AB „X“ vardu, žinodamas, kad bendrovės AB „X“ tiesioginis cukraus tiekėjas yra Lenkijos įmonė, sukčiaudamas Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas AB „X“ naudai (pasinaudoti PVM atskaita) išvengti mokėti pardavimo PVM, įteisinti neteisėtai su 0 PVM tarifu įsigytas ir į Lietuvos Respubliką atgabentas prekes (cukrų), žinodamas, kad į sukčiavimo grandinę įtraukus fiktyvias įmones – UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ PVM mokėjimo pareiga bus perkelta šioms įmonėms, tačiau iš anksto žinodamas, kad šios įmonės PVM valstybės biudžetui nemokės, jis siekdamas įgyti UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ priklausančias lėšas, gautas iš įmonės AB „X“ kaip atsiskaitymo už parduodamą cukrų metu sumokėtas PVM, organizavo įmonių – UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ įsigijimą ir jų panaudojimą fiktyviai veiklai įtraukiant šias įmones į cukraus įsigijimo grandinę, o būtent:
tyčia, žinodamas, kad UAB „1“ (duomenys neskelbtini), jokių prekių bendrovei AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „1“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „1“ dokumentais, per tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis bei E. C. organizavo UAB „1“ įmonės įgijimą, jos direktoriumi ir akcininku 2014 m. balandžio 30 d.–2014 m. birželio 23 d. laikotarpiu įformino D. B., o laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 23 d. iki šiol įformino nieko tiksliai apie nusikalstamą veiką nežinojusį A. J.. Per nenustatytus asmenis veikdamas šių asmenų vardais, disponuodamas visais turimais įmonės rekvizitais, cukraus įgijimą iš Lenkijos įmonės įformino UAB „1“ vardu, po ko laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surašytomis 68 vienetais PVM sąskaitų faktūrų: 1. 2014-05-07 Nr. NOB 00011 86 231,61 Lt, 2. 2014-05-08 Nr .NOB 00012 129 347,06 Lt, 3. 2014-05-12 Nr. NOB 00013 86 231,38 Lt, 4. 2014-05-13 Nr. NOB 00014 86 231,38 Lt, 5. 2014-05-17 Nr. NOB 00017 86 231,38 Lt, 6. 2014-05-20 Nr. NOB 00018 86 231,38 Lt, 7. 2014-05-20 Nr. NOB 00019 43 613,36 Lt, 8. 2014-05-21 Nr. NOB 00020 43 115,81 Lt, 9. 2014-05-22 Nr. NOB 00021 129 347,40 Lt, 10. 2014-05-23 Nr. NOB 00023 86 231,38 Lt, 11. 2014-05-27 Nr. NOB 00024 94 854,77 Lt, 12. 2014-05-28 Nr. NOB 00025 43 115,81 Lt, 13. 2014- 06-02 Nr. NOB 00026 86 231,38 Lt, 14. 2014-06-02 Nr. NOB 00027 47 427,26 Lt, 15. 2014-06-03 Nr. NOB 00028 44 118,44 Lt, 16. 2014-06-04 Nr. NOB 00029 43 115,69 Lt, 17. 2014-06-06 Nr. NOB 00030 44 118,44 Lt, 18. 2014-06-11 Nr. NOB 00031 43 717,40 Lt, 19. 2014-06-12 Nr. NOB 00032 43 717,40 Lt, 20. 2014-06-20 Nr. NOB 00033 82 988,91 Lt, 21. 2014-06-25 Nr. NOB 00034 43 717,40 Lt, 22. 2014-06-25 Nr. NOB 00035 43 115,81 Lt, 23. 2014-06-25 Nr. NOB 00036 86 231,38 Lt, 24. 2014-06-27 Nr. NOB 00037 86 231,38 Lt, 25. 2014-06-27 Nr. NOB 00038 43 115,81 Lt, 26. 2014-06-27 Nr. NOB 00039 172 462,75 Lt, 27. 2014-06-30 Nr. NOB 00041 43 115,81 Lt, 28. 2014-06-30 Nr. NOB 00042 43 717,40 Lt, 29. 2014-06-30 Nr. NOB 00043 172 462,75 Lt, 30. 2014-06-30 Nr. NOB 00044 43 717,40 Lt, 31. 2014-07-01 Nr. NOB 00045 43 115,81 Lt, 32. 2014-07-01 Nr. NOB 00046 43 115,81 Lt, 33. 2014-07-02 Nr. NOB 00048 41 319,20 Lt, 34. 2014-07-02 Nr. NOB 00049 43 115,81 Lt, 35. 2014-07-02 Nr. NOB 00050 129 347,06 Lt, 36. 2014-07-03 Nr. NOB 00065 172 462,75 Lt, 37. 2014-07-03 Nr. NOB 00067 129 347,06 Lt, 38. 2014-07-03 Nr. NOB 00068 44 118,50 Lt, 39. 2014-07-03 Nr. NOB 00069 129 347,06 Lt, 40. 2014-07-03 Nr. NOB 00070 86 231,38 Lt, 41. 2014-07-03 Nr. NOB 00071 215 578,44 Lt, 42. 2014-07-03 Nr. NOB 00072 43 115,69 Lt, 43. 2014-07-03 Nr. NOB 00073 43 717,40 Lt, 44. 2014-07-03 Nr. NOB 00075 43 115,69 Lt, 45. 2014-07-08 Nr. NOB 00077 42 514,27 Lt, 46. 2014-07-08 Nr. NOB 00078 45 923,28 Lt, 47. 2014-07-09 Nr. NOB 00079 45 923,28 Lt, 48. 2014-07-09 Nr. NOB 00080 170 057,08 Lt, 49. 2014-07-09 Nr. NOB 00081 127 542,81 Lt, 50. 2014-07-10 Nr. NOB 00083 127 542,81 Lt, 51. 2014-07-10 Nr. NOB 00084 170 057,08 Lt, 52. 2014-07-11 Nr. NOB 00090 212 571,35 Lt, 53. 2014-07-11 Nr. NOB 00091 127 542,81 Lt, 54. 2014-07-11 Nr. NOB 00092 43 115,69 Lt, 55. 2014-07-14 Nr. NOB 00093 136 867,26 Lt, 56. 2014-07-14 Nr. NOB 00094 125 771,38 Lt, 57. 2014-07-15 Nr. NOB 00095 170 057,08 Lt, 58. 2014-07-15 Nr. NOB 00096 85 028,54 Lt, 59. 2014-07-15 Nr. NOB 00099 45 622,42 Lt, 60. 2014-07-16 Nr. NOB 000100 43 015,50 Lt, 61. 2014-07-16 Nr. NOB 000101 170 057,08 Lt, 62. 2014-07-22 Nr. NOB 000105 84 025,50 Lt, 63. 2014-07-23 Nr. NOB 000108 42 012,75 Lt, 64. 2014-07-23 Nr. NOB 000109 84 025,50 Lt, 65. 2014-07-24 Nr. NOB 000112 90 042 Lt, 66. 2014-07-28 Nr. NOB 000113 90 042 Lt, 67. 2014-07-29 Nr. NOB 000117 42 213,42 Lt, 68. 2014-08-01 Nr. NOB 000120 42 213,42 Lt įformino, kad bendrovė „1“ 3 211,875 tonas balto cukraus pardavė akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 5 784 937,38 Lt (1 675 433,67 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 1 003 997,46 Lt (290 777,76 Eur PVM). Po ko 2014 m. gegužės 7 d.–2014 m. liepos 28 d. laikotarpiu N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB „X“ kompiuterinę programą vėliau iš AB „X“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke buvo pervesta 5 786 708,81 Lt (1 675 946,71 Eur) suma į bendrovės „1“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke. Po ko panaudojus dalį „X“ pervestų lėšų įvairiems mokėjimams, iš jų atsiskaitymams su realiu cukraus tiekėju Lenkijos įmonė, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. birželio 20 d. nusikaltimo bendrininkui D. B. iš UAB „1“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB bankas per 11 kartų pagal čekius paėmus grynais pinigais tuo metu galiojusia valiuta 294 419 Lt (85 269,64 Eur), laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. liepos 29 d. grynais pinigais iš bankomatų Vilniuje D. B. išduota mokėjimo kortele paėmus tuo metu galiojusia valiuta 172 950 Lt (50 089,78 Eur) bei laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d. per 5 kartus – sumomis nuo 20 000 Lt (5 792,40 Eur) iki 80 000 Lt (23 169,60 Eur) pagal 4 fiktyvias paskolos sutartis: 2014-05-06 Nr. 1, 2014-05-07 Nr. 2014/02, 2014-05-07 Nr. 2014/03 ir 2014-05-27 Nr. 2014/03, sudarytas tarp UAB ,,1“ direktoriaus D. B. ir UAB ,,1“ akcininko E. C. pervedus tuo metu galiojusia valiuta 250 000 Lt (72 405 Eur) nusikaltimo bendrininkui E. C. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“ jis kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei nusikaltimo bendrininkais E. C., D. B. pasisavino E. C. ir D. B. žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB ,,1“ priklausantį turtą – pinigines lėšas tuo metu galiojusia valiuta 717 369 Lt (294 419+172 950+250 000 Lt) (207 764,42 Eur), padarydamas didelę turtinę žalą UAB ,,1“.
Taip pat jis tyčia, žinodamas, kad UAB „2“ (duomenys neskelbtini), jokių prekių bendrovei AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „2“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „2“ dokumentais, per tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis ir I. K. organizavo UAB „2“ įmonės įgijimą, jos direktoriumi ir akcininku nuo 2014 m. balandžio 7 d. įformino J. D.. Per nenustatytus asmenis veikdamas šio asmens vardu, disponuodamas visais turimais įmonės rekvizitais, cukraus įgijimą iš Lenkijos įmonės įformino UAB „2“ vardu, po ko laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surašytomis 13 vienetų PVM sąskaitų faktūrų: 2014-08-06 Serija Nr. 5 174 066,92 Lt, 2014-08-08 Serija Nr. 6 42 012,75 Lt, 2014-08-11 Serija Nr. 7 126 439,29 Lt, 2014-08-11 Serija Nr. 8 265,09 Lt, 2014-08-14 Serija Nr. 9 208 058,53 Lt, 2014-08-18 Serija Nr. 10 208 058,53 Lt, 2014-08-19 Serija Nr. 11 290 980,51 Lt, 2014-08-21 Serija Nr. 12 88 236,88 Lt, 2014-08-21 Serija Nr. 13 41 411,04 Lt, 2014-08-25 Serija Nr. 14 123 932,56 Lt, 2014-08-28 Serija Nr. 15 82 421,04 Lt, 2014-08-29 Serija Nr. 16 126 639,66 Lt, 2014-08-29 Serija Nr. 17 įformino, kad bendrovė „2“ 960,15 tonas balto cukraus pardavė akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 1 676 663,26Lt (485 595,24 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 290 991,15 Lt (84 276,86 Eur PVM). Po ko nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB „X“ kompiuterinę programą, vėliau AB „X“ iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke buvo pervesta tuo metu galiojusia valiuta 1 676 663,27 Lt (485 595,25 Eur) į bendrovės „2“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“ tuo metu galiojusia valiuta 802 818,88 Lt (232 512,42 Eur) ir į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke tuo metu galiojusia valiuta 873 844,39 Lt (253 082,83 Eur). Po ko panaudojus dalį „X“ pervestų lėšų įvairiems mokėjimams, iš jų atsiskaitymams su realiu cukraus tiekėju Lenkijos įmonė, o laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. per 11 kartų, iš UAB „2“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB bankas J. D. išduota mokėjimo kortele grynais pinigais iš bankomatų Vilniuje išėmus tuo metu galiojusia valiuta 176 500 Lt (51 117,93 Eur), jis kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei nusikaltimo bendrininku I. K. pasisavino žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB ,,2“ priklausantį turtą – pinigines lėšas tuo metu galiojusia valiuta 176 500 Lt (51 117,93 Eur), padarydamas didelę turtinę žalą UAB ,,2“.
Taip pat jis tyčia, žinodamas, kad UAB „3“ (duomenys neskelbtini), jokių prekių bendrovei AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „3“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „3“ dokumentais, per tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis ir I. K. organizavo UAB „3“ įmonės įgijimą, jos direktoriumi ir akcininku nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. įformino I. K.. Per nenustatytus asmenis veikdamas šio asmens vardu, disponuodamas visais turimais įmonės UAB „3“ rekvizitais, N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB „X“ kompiuterinę programą, vėliau 2014-09-08 AB „X“ iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke dar nesant apmokėjimo pagrindo (išrašytos sąskaitos faktūros) pervedus tuo metu galiojusia valiuta 283 459,73 Lt (82 095,61 Eur) suma į bendrovės „3“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) DNB banke. Po ko 2014-09-09 cukraus įgijimą iš Lenkijos įmonės įforminus UAB „3“ vardu, o tą pačią dieną – 2014-09-09 tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis UAB „3“ vardu įforminus PVM sąskaitą faktūrą „Serija Nr. 1, pagal kurią buvo įformintas 168 tonas balto cukraus pardavimas akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 283 459,73 Lt (82 095,61 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 49 195,49 Lt (14 248 Eur). Po ko panaudojus dalį „X“ pervestų lėšų įvairiems mokėjimams, iš jų atsiskaitymams su realiu cukraus tiekėju Lenkijos įmonė, o 2014-09-08 iš UAB „3“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) DNB bankas nusikaltimo bendrininkui I. K. išdavus grynais pinigais pagal čekį tuo metu galiojusia valiuta 27 000 Lt (7 819,74 Eur), jis kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei nusikaltimo bendrininkais ir I. K. pasisavino I. K. žinioje buvusį svetimą UAB ,,3“ priklausantį turtą – pinigines lėšas tuo metu galiojusia valiuta 27 000 Lt (7 819,74 Eur), padarydamas turtinę žalą UAB ,,3“. Tuo būdu N. A. veikdamas kartu su tiksliai tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei D. B., E. C., I. K. pasisavino UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ priklausantį turtą – pinigines lėšas tuo metu galiojusia valiuta viso 920 869 Lt (viso 266 702,10 Eur) (717 369 Lt (207 764,42 Eur)+ 176 500 Lt (51 117,93 Eur) +27 000 Lt (7 819,74 Eur)), padarydamas didelę turtinę žalą. Tokiais veiksmais N. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
3. E. C. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės, o būtent:
laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. A., D. B. bei kitais tiksliai tyrimo metu nenustatytais asmenimis, organizavo UAB „1“(duomenys neskelbtini), įmonės įgijimą D. B. vardu. 2014-05-06 Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DAR2014/05/06 įgijęs UAB ,,1“ 100 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų bei tapęs šios įmonės akcininku, E. C. žinodamas, kad UAB ,,1“ jokios realios veiklos nevykdo, o yra naudojama žinomai fiktyviems sandoriams įforminti, sukčiaujant Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas AB „X“ naudai (pasinaudoti PVM atskaita) išvengti mokėtino pardavimo PVM, bei įteisinti neteisėtai su 0 PVM tarifu įsigytas ir į Lietuvos Respubliką atgabentas prekes (cukrų), tyčia, žinodamas, kad UAB „1“ jokių prekių AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „1“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „1“ dokumentais, per N. A. bei tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis, tiek pats savarankiškai tiek duodamas nurodymus D. B. organizavo UAB „1“ fiktyvaus cukraus įgijimo iš Lenkijos įmonės patvirtinančių dokumentų išrašymą bei apmokėjimą UAB ,,1“ vardu, tuo būdu laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surašytomis 68 PVM sąskaitomis faktūromis: 1. 2014-05-07 Nr. NOB 00011 86 231,61 Lt, 2. 2014-05-08 Nr. NOB 00012 129 347,06 Lt, 3. 2014-05-12 Nr. NOB 00013 86 231,38 Lt, 4. 2014-05-13 Nr. NOB 00014 86 231,38 Lt, 5. 2014-05-17 Nr. NOB 00017 86 231,38 Lt, 6. 2014-05-20 Nr. NOB 00018 86 231,38 Lt, 7. 2014-05-20 Nr. NOB 00019 43 613,36 Lt, 8. 2014-05-21 Nr. NOB 00020 43 115,81 Lt, 9. 2014-05-22 Nr. NOB 00021 129 347,40 Lt, 10. 2014-05-23 Nr. NOB 00023 86 231,38 Lt, 11. 2014-05-27 Nr. NOB 00024 94 854,77 Lt, 12. 2014-05-28 Nr. NOB 00025 43 115,81 Lt, 13. 2014- 06-02 Nr. NOB 00026 86 231,38 Lt, 14. 2014-06-02 Nr. NOB 00027 47 427,26 Lt, 15. 2014-06-03 Nr. NOB 00028 44 118,44 Lt, 16. 2014-06-04 Nr. NOB 00029 43 115,69 Lt, 17. 2014-06-06 Nr. NOB 00030 44 118,44 Lt, 18. 2014-06-11 Nr. NOB 00031 43 717,40 Lt, 19. 2014-06-12 Nr. NOB 00032 43 717,40 Lt, 20. 2014-06-20 Nr. NOB 00033 82 988,91 Lt, 21. 2014-06-25 Nr. NOB 00034 43 717,40 Lt, 22. 2014-06-25 Nr. NOB 00035 43 115,81 Lt, 23. 2014-06-25 Nr. NOB 00036 86 231,38 Lt, 24. 2014-06-27 Nr. NOB 00037 86 231,38 Lt, 25. 2014-06-27 Nr. NOB 00038 43 115,81 Lt, 26. 2014-06-27 Nr. NOB 00039 172 462,75 Lt, 27. 2014- 06-30 Nr. NOB 00041 43 115,81 Lt, 28. 2014-06-30 Nr. NOB 00042 43 717,40 Lt, 29. 2014-06-30 Nr. NOB 00043 172 462,75 Lt, 30. 2014-06-30 Nr. NOB 00044 43 717,40 Lt, 31. 2014-07-01 Nr. NOB 00045 43 115,81 Lt, 32. 2014-07-01 Nr. NOB 00046 43 115,81 Lt, 33. 2014-07-02 Nr. NOB 00048 41 319,20 Lt, 34. 2014-07-02 Nr. NOB 00049 43 115,81 Lt, 35. 2014-07-02 Nr. NOB 00050 129 347,06 Lt, 36. 2014-07-03 Nr. NOB 00065 172 462,75 Lt, 37. 2014-07-03 Nr. NOB 00067 129 347,06 Lt, 38. 2014-07-03 Nr. NOB 00068 44 118,50 Lt, 39. 2014-07-03 Nr. NOB 00069 129 347,06 Lt, 40. 2014-07-03 Nr. NOB 00070 86 231,38 Lt, 41. 2014-07-03 Nr. NOB 00071 215 578,44 Lt, 42. 2014-07-03 Nr. NOB 00072 43 115,69 Lt, 43. 2014-07-03 Nr. NOB 00073 43 717,40 Lt, 44. 2014-07-03 Nr. NOB 00075 43 115,69 Lt, 45. 2014-07-08 Nr. NOB 00077 42 514,27 Lt, 46. 2014-07-08 Nr. NOB 00078 45 923,28 Lt, 47. 2014-07-09 Nr. NOB 00079 45 923,28 Lt, 48. 2014-07-09 Nr. NOB 00080 170 057,08 Lt, 49. 2014-07-09 Nr. NOB 00081 127 542,81 Lt, 50. 2014-07-10 Nr. NOB 00083 127 542,81 Lt, 51. 2014-07-10 Nr. NOB 00084 170 057,08 Lt, 52. 2014-07-11 Nr. NOB 00090 212 571,35 Lt, 53. 2014-07-11 Nr. NOB 00091 127 542,81 Lt, 54. 2014-07-11 Nr. NOB 00092 43 115,69 Lt, 55. 2014-07-14 Nr. NOB 00093 136 867,26 Lt, 56. 2014-07-14 Nr. NOB 00094 125 771,38 Lt, 57. 2014-07-15 Nr. NOB 00095 170 057,08 Lt, 58. 2014-07-15 Nr. NOB 00096 85 028,54 Lt, 59. 2014-07-15 Nr. NOB 00099 45 622,42 Lt, 60. 2014-07-16 Nr. NOB 000100 43 015,50 Lt, 61. 2014-07-16 Nr. NOB 000101 170 057,08 Lt, 62. 2014-07-22 Nr. NOB 000105 84 025,50 Lt, 63. 2014-07-23 Nr. NOB 000108 42 012,75 Lt, 64. 2014-07-23 Nr. NOB 000109 84 025,50 Lt, 65. 2014-07-24 Nr. NOB 000112 90 042,00 Lt, 66. 2014-07-28 Nr. NOB 000113 90 042,00 Lt, 67. 2014-07-29 Nr. NOB 000117 42 213,42 Lt, 68. 2014-08-01 Nr. NOB 000120 42 213,42 Lt buvo įforminta, kad bendrovė „1“ 3 211,875 tonas balto cukraus pardavė akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 5 784 937,38 Lt (1 675 433,67 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 1 003 997,46 Lt (290 777,76 Eur PVM). Po ko nuo 2014 m. gegužės 7 d.–2014 m. liepos 28 d. laikotarpiu AB „X“ dirbusiam N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB „X“ kompiuterinę programą vėliau iš AB „X“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke buvo pervesta 5 786 708,81 Lt (1 675 946,71 Eur) suma į bendrovės „1“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke.
Tuo būdu E. C., žinodamas, kad realus cukraus pirkėjas iš Lenkijos įmonės yra AB ,,X“, o ne UAB ,,1“, kuri yra tik tarpinė įmonė PVM sukčiavimo grandinėje fiktyviems sandoriams įforminti suformuojant pareigą UAB ,,1“ mokėti į valstybės biudžetą PVM, tačiau žinodamas, kad ši įmonė PVM valstybės biudžetui nesumokės, PVM mokėjimo pareigą perkeldamas fiktyviai įmonei UAB ,,1“ jis AB ,,X“ naudai padėjo pasinaudoti PVM atskaita – išvengti mokėtino PVM mokesčio tuo metu galiojusia valiuta 1 003 997,46 Lt (290 777,76 Eur PVM). Tokiais veiksmais E. C. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Taip pat E. C. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. A., D. B. bei kitais tiksliai tyrimo metu nenustatytais asmenimis, organizavo UAB „1“ (duomenys neskelbtini), įmonės įgijimą D. B. vardu. 2014-05-06 Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DAR2014/05/06 E. C. iš D. B. įgijęs UAB ,,1“ 100 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų bei tapęs šios įmonės akcininku, žinodamas, kad UAB ,,1“ jokios realios veiklos nevykdo, o yra naudojama žinomai fiktyviems sandoriams įforminti, sukčiaujant Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas AB „X“ naudai (pasinaudoti PVM atskaita) išvengti mokėtino pardavimo PVM, bei įteisinti neteisėtai su 0 PVM tarifu įsigytas ir į Lietuvos Respubliką atgabentas prekes (cukrų), jis siekdamas įgyti UAB „1“ priklausančias lėšas, gautas iš įmonės AB „X“ kaip atsiskaitymo už parduodamą cukrų metu sumokėtas PVM, tyčia, žinodamas, kad UAB „1“ jokių prekių AB „X“ neparduos, sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „1“ yra fiktyvūs, įforminami pasinaudojant suklastotais UAB „1“ dokumentais, per N. A. bei tiksliai tyrimo metu nenustatytus asmenis, tiek pats savarankiškai tiek duodamas nurodymus D. B. organizavo UAB „1“ fiktyvaus cukraus įgijimo iš Lenkijos įmonės patvirtinančių dokumentų išrašymą bei apmokėjimą UAB ,,1“ vardu, tuo būdu laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surašytomis 68 PVM sąskaitomis faktūromis: 1. 2014-05-07 Nr. NOB 00011 86 231,61 Lt, 2. 2014-05-08 Nr. NOB 00012 129 347,06 Lt, 3. 2014-05-12 Nr. NOB 00013 86 231,38 Lt, 4. 2014-05-13 Nr. NOB 00014 86 231,38 Lt, 5. 2014-05-17 Nr. NOB 00017 86 231,38 Lt, 6. 2014-05-20 Nr. NOB 00018 86 231,38 Lt, 7. 2014-05-20 Nr. NOB 00019 43 613,36 Lt, 8. 2014-05-21 Nr. NOB 00020 43 115,81 Lt, 9. 2014-05-22 Nr. NOB 00021 129 347,40 Lt, 10. 2014-05-23 Nr. NOB 00023 86 231,38 Lt, 11. 2014-05-27 Nr. NOB 00024 94 854,77 Lt, 12. 2014-05-28 Nr. NOB 00025 43 115,81 Lt, 13. 2014-06-02 Nr. NOB 00026 86 231,38 Lt, 14. 2014-06-02 Nr. NOB 00027 47 427,26 Lt, 15. 2014-06-03 Nr. NOB 00028 44 118,44 Lt, 16. 2014-06-04 Nr. NOB 00029 43 115,69 Lt, 17. 2014-06-06 Nr. NOB 00030 44 118,44 Lt, 18. 2014-06-11 Nr. NOB 00031 43 717,40 Lt, 19. 2014-06-12 Nr. NOB 00032 43 717,40 Lt, 20. 2014-06-20 Nr. NOB 00033 82 988,91 Lt, 21. 2014-06-25 Nr. NOB 00034 43 717,40 Lt, 22. 2014-06-25 Nr. NOB 00035 43 115,81 Lt, 23. 2014-06-25 Nr. NOB 00036 86 231,38 Lt, 24. 2014-06-27 Nr. NOB 00037 86 231,38 Lt, 25. 2014-06-27 Nr. NOB 00038 43 115,81 Lt, 26. 2014-06-27 Nr. NOB 00039 172 462,75 Lt, 27. 2014-06-30 Nr. NOB 00041 43 115,81 Lt, 28. 2014-06-30 Nr. NOB 00042 43 717,40 Lt, 29. 2014-06-30 Nr. NOB 00043 172 462,75 Lt, 30. 2014-06-30 Nr. NOB 00044 43 717,40 Lt, 31. 2014-07-01 Nr. NOB 00045 43 115,81 Lt, 32. 2014-07-01 Nr. NOB 00046 43 115,81 Lt, 33. 2014-07-02 Nr. NOB 00048 41 319,20 Lt, 34. 2014-07-02 Nr. NOB 00049 43 115,81 Lt, 35. 2014-07-02 Nr. NOB 00050 129 347,06 Lt, 36. 2014-07-03 Nr. NOB 00065 172 462,75 Lt, 37. 2014-07-03 Nr. NOB 00067 129 347,06 Lt, 38. 2014-07-03 Nr. NOB 00068 44 118,50 Lt, 39. 2014-07-03 Nr. NOB 00069 129 347,06 Lt, 40. 2014-07-03 Nr. NOB 00070 86 231,38 Lt, 41. 2014-07-03 Nr. NOB 00071 215 578,44 Lt, 42. 2014-07-03 Nr. NOB 00072 43 115,69 Lt, 43. 2014-07-03 Nr. NOB 00073 43 717,40 Lt, 44. 2014-07-03 Nr. NOB 00075 43 115,69 Lt, 45. 2014-07-08 Nr. NOB 00077 42 514,27 Lt, 46. 2014-07-08 Nr. NOB 00078 45 923,28 Lt, 47. 2014-07-09 Nr. NOB 00079 45 923,28 Lt, 48. 2014-07-09 Nr. NOB 00080 170 057,08 Lt, 49. 2014-07-09 Nr. NOB 00081 127 542,81 Lt, 50. 2014-07-10 Nr. NOB 00083 127 542,81 Lt, 51. 2014-07-10 Nr. NOB 00084 170 057,08 Lt, 52. 2014-07-11 Nr. NOB 00090 212 571,35 Lt, 53. 2014-07-11 Nr. NOB 00091 127 542,81 Lt, 54. 2014-07-11 Nr. NOB 00092 43 115,69 Lt, 55. 2014-07-14 Nr. NOB 00093 136 867,26 Lt, 56. 2014-07-14 Nr. NOB 00094 125 771,38 Lt, 57. 2014-07-15 Nr. NOB 00095 170 057,08 Lt, 58. 2014-07-15 Nr. NOB 00096 85 028,54 Lt, 59. 2014-07-15 Nr. NOB 00099 45 622,42 Lt, 60. 2014-07-16 Nr. NOB 000100 43 015,50 Lt, 61. 2014-07-16 Nr. NOB 000101 170 057,08 Lt, 62. 2014-07-22 Nr. NOB 000105 84 025,50 Lt, 63. 2014-07-23 Nr. NOB 000108 42 012,75 Lt, 64. 2014-07-23 Nr. NOB 000109 84 025,50 Lt, 65. 2014-07-24 Nr. NOB 000112 90 042,00 Lt, 66. 2014-07-28 Nr. NOB 000113 90 042,00 Lt, 67. 2014-07-29 Nr. NOB 000117 42 213,42 Lt, 68. 2014-08-01 Nr. NOB 000120 42 213,42 Lt buvo įforminta, kad bendrovė „1“ 3 211,875 tonas balto cukraus pardavė akcinei bendrovei „X“ už bendrą tuo metu galiojusia valiuta 5 784 937,38 Lt (1 675 433,67 Eur) iš jų PVM tuo metu galiojusia valiuta 1 003 997,46 Lt (290 777,76 Eur PVM), o vėliau iš AB „X“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke buvo pervesta 5 786 708,81 Lt (1 675 946,71 Eur) suma į bendrovės „1“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke.
Po ko E. C. kartu su D. B. bei kitais tiksliai tyrimo metu nenustatytais asmenimis, disponuojant UAB ,,1“ rekvizitais bei bankinio mokėjimo priemonėmis dalį „X“ pervestų lėšų panaudojo įvairiems mokėjimams, iš jų atsiskaitymams su realiu cukraus tiekėju Lenkijos įmone Laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. birželio 20 d. nusikaltimo bendrininkui D. B. iš UAB „1“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB bankas per 11 kartų pagal čekius paėmus grynais pinigais tuo metu galiojusia valiuta 294 419 Lt (85 269,64 Eur), laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. liepos 29 d. grynais pinigais iš bankomatų Vilniuje D. B. išduota mokėjimo kortele paėmus tuo metu galiojusia valiuta 172 950 Lt (50 089,78 Eur) bei laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d. per 5 kartus – sumomis nuo 20 000 Lt (5 792,40 Eur) iki 80 000 Lt (23 169,60 Eur) pagal 4 fiktyvias paskolos sutartis: 2014-05-06 Nr. 1, 2014-05-07 Nr. 2014/02, 2014-05-07 Nr. 2014/03 ir 2014-05-27 Nr. 2014/03, sudarytas tarp UAB ,,1“ direktoriaus D. B. ir UAB ,,1“ akcininko E. C., pervedus tuo metu galiojusia valiuta bendroje sumoje 250 000 Lt (72 405 Eur) nusikaltimo bendrininkui E. C. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“ jis kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei nusikaltimo bendrininkais bei N. A., D. B. pasisavino E. C. ir D. B. žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB ,,1“ priklausantį turtą – pinigines lėšas tuo metu galiojusia valiuta 717 369 Lt (294 419+172 950+250 000 Lt) (207 764,42 Eur), padarydamas didelę turtinę žalą UAB ,,1“. Tokiais veiksmais E. C. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
E. C. taip pat dar pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šios dalies nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
I. A. skundų argumentai
4. Nuteistojo N. A. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria N. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir jį išteisinti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš N. A. ir kitų nuteistųjų nuspręsta solidariai išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 266 702,10 Eur valstybei.
Gynėjo įsitikinimu, teismas nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Teismas N. A. pripažino kaltu be jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę ir dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatų, vertino įrodymus, todėl apkaltinamasis nuosprendis N. A. atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apkaltinamasis nuosprendis visiškai nemotyvuotas, nuosprendyje motyvuojant nuteisimą tiesiog nurodyta ta pati frazė, kad „teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta“, perkeltas valstybės kaltintojo suformuotas kaltinimas, visiškai nemotyvuojant teismo išvadų dėl N. A. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, visiškai nenurodant, kurie įrodymai ir kaip patvirtina jo kaltę. Teismui nuosprendyje išdėsčius vien įrodymus ir neatlikus jų analizės, neatskleidus jų tarpusavio ryšio, neįvertinus įrodymų ir nesurašius išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, buvo pažeisti (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktai, reglamentuojantys apkaltinamojo nuosprendžio surašymą. Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, kad kaltinamojo parodymai, nepaisant jų specifiškumo, taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, ir tam, kad juos atmesti, būtina nurodyti, kokie patikimi įrodymai juos paneigia. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių N. A. parodymus.
N. A. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nedalyvavo steigiant UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“, apie minėtų įmonių atsakingų asmenų tikslą nesumokėti PVM mokesčio jis nieko nežinojo, nežinojo, kad įmonių atsakingi asmenys pasisavins įmonių lėšas. Taip pat, jis teigė, kad jam P. P., kuris buvo giminystės ryšiais susijęs su AB „X“ direktoriumi, tiesiog nurodė, kad jam paskambins įmonių atstovai, kurie gali parduoti įmonei cukrų. Jam dėl sandorių su minėtomis įmonėmis jokių įtarimų nekilo, kadangi viskas vyko sklandžiai, cukrus buvo pristatytas, dalis panaudota AB „X“ veikloje, dalis parduota ir uždirbtos pajamos bendrovei. Pastebėtina ir tai, kad P. P. buvo pareikšti įtarimai, tačiau vėliau jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Kadangi P. P. būdamas įtariamuoju atsisakė duoti parodymus, tai nutraukus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, jis turėjo būti apklaustas kaip liudytojas, tačiau apklaustas nebuvo, o gynybos prašymai buvo atmesti. Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių N. A. nurodytas aplinkybes susijusias su P. P., todėl negalint jo apklausti (nes asmuo jau miręs), visi nepašalinti bylos neaiškumai turėtų būti vertinami N. A. naudai. Bylos medžiaga patvirtina, kad N. A. net nebuvo pažįstamas su kitais įtariamaisiais, su jais nebendravo ir nesitarė dėl jokių neteisėtų veiksmų. Taip pat, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad N. A. nedalyvavo įsteigiant įmones UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad UAB „1“ cukrų pardavinėjo ne tik AB „X“, bet ir UAB „R“, o tai tik patvirtina, kad įmonė realiai vykdė veiklą. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. A. iš UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ susijusių asmenų būtų gavęs kokius nors pinigus ir taip juos pasisavinęs.
Aplinkybė, kad N. A. kompiuteryje buvo rasti sutarčių projektai, jokiu būdu nepatvirtina, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Sutarčių projektai tik patvirtina, kad vyko cukraus pirkimo sandoriai, jie buvo realūs ir ekonomiškai naudingi AB „X“. Rastos sutartys patvirtina, kad N. A. nežinojo, kokie asmenys realiai veikė įmonių vardu, nes kaip matyti iš rastų sutarčių šablonų, įmones atstovaujantys asmenys nurodyti iš viešai prieinamų duomenų. Nors nuo 2014-04-30 UAB „1“ vadovu tapo D. B., tačiau viešai prieinamoje informacijoje „RekvizitaiLT“ duomenys taip greitai nėra atnaujinami ir 2014-05-02 rengiant pirmąjį sutarties projektą (o vėliau vėlesnius sutarčių projektus) duomenys nebuvo pasikeitę. Tai tik patvirtina, kad N. A. nežinojo, kad UAB „1“ vadovas pasikeitė, nežinojo kokie realiai asmenys veikė UAB „1“ vardu, todėl negalėjo žinoti, kad minėti asmenys galėjo turėti neteisėtų ketinimų daryti nusikalstamas veikas. Analogiška situacija buvo ir su įmone UAB „2“, N. A. sutartis parengė pagal jam pateiktą ir prieinamą informaciją. Akivaizdu, kad jeigu N. A. būtų taręsis dalyvauti nusikalstamoje veikoje, jis būtų žinojęs apie pasikeitusius įmonių vadovus ir apie tai, kad sutartis turėtų pasirašyti kiti asmenys. Vien ta aplinkybė, kad N. A. rengė sutarties projektus, jokiu būdu nepatvirtina, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje, turėjo tikslą sukčiauti ar pasisavinti įmonių turtą. Priešingai, sutarčių projektai patvirtina, kad pats N. A. buvo suklaidintas ir apgautas bei vadovavosi tiesiog jam pateikta informacija. Faktą, jog N. A. tiesiog buvo pats apgautas ir suklaidintas, patvirtino ir AB „X“ vadovas T. B..
Taip pat, kaip įrodymą patvirtinantį N. A. kaltę, teismas laikė ir tai, kad jis jau nebedirbdamas AB „X“, dirbdamas UAB „N“ kreipėsi į Lenkijos bendrovę dėl cukraus įsigijimo. Tai pasak teismo, patvirtina, kad N. A. organizavo cukraus įsigijimą UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ vardu. Pažymėtina, kad negalima sutikti su tokia teismo padaryta išvada. Visų pirma, vien ta aplinkybė, kad N. A. pakeitęs darbą, siekdamas įgyti cukrų, po dviejų metų po tariamai padarytų nusikalstamų veikų, žinodamas Lenkijos cukraus tiekėją kreipėsi į jį dėl cukraus pardavimo UAB „N“, jokiu būdu nepatvirtina, kad jis organizavo cukraus įsigijimą UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ vardu. Antra, Lenkijos bendrovė pateikdama paaiškinimą, aiškiai nurodė, su kokiais asmenimis buvo bendrauta dėl cukraus įsigijimo, nurodė elektroninių paštų adresus, telefonus, tarp jų N. A. kontaktų nebuvo.
Taip pat, teismas nagrinėdamas bylą, perkeldamas kaltinamojo akto turinį, laikė nustatytu faktu, kad N. A. veikė grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Tokia formuluotė negali būti vartojama kaltinant asmenį ir juo labiau pripažįstant jį kaltu, kadangi asmuo gali būti kaltinamas ir pripažintas kaltu tik tais veiksmais, dėl kurių surinkti įrodymai ir ištirtos visos veiksmų aplinkybės. Nurodant, kad asmuo veikė su nenustatytais asmenimis, šiurkščiai pažeidžiama įstatymo saugoma asmens teisė į gynybą, nes šis asmuo nežino, nuo ko jis turėtų gintis. Logiška ir akivaizdu, kad tuo, kas nenustatyta ir nėra akivaizdu, asmuo negali būti kaltinamas ir jis negali dėl to atsakyti. Taigi, kaltinimas nusikalstamų veikų padarymu turi būti aiškus, tikslus, nepažeidžiantis asmens teisės į gynybą. Todėl, akivaizdu, kad byla buvo išnagrinėta pagal kaltinamąjį aktą neatitinkantį (duomenys neskelbtini) straipsnio reikalavimų. Tuo tarpu teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nurodydamas, kad N. A. veikė bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, grubiai pažeidė nekaltumo prezumciją ir nuosprendį grindė prielaidomis, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo kiti asmenys.
N. A. nuteistas dėl to, kad sukčiavo AB „X“ naudai siekiant pasinaudoti PVM atskaita. Tačiau pažymėtina, kad jokios realios naudos AB „X“ negavo, jie PVM mokestį sumokėjo cukraus pardavėjams ir patyrė realias išlaidas, dėl ko pagrįstai pirkimo PVM įtraukė į PVM deklaraciją. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad AB „X“ valstybei sumokėjo 389 000 Eur PVM mokestį, kas patvirtina, kad jokios naudos AB „X“ negavo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad cukraus įsigijimas buvo tik formalus, realiai UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ jokio cukraus nesiekė įsigyti ar parduoti, o tik buvo siekiama sukčiauti valstybės atžvilgiu, minėtoms įmonėms nesumokant PVM ir pasisavinti įmonių turtą. Visų pirma, N. A. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad įmonės nemokės PVM valstybės biudžetui. Įmonės buvo registruotos kaip PVM mokėtojos, laiku vykdydavo užsakymus. Pastebėtina ir tai, kad tarp AB „X“ ir UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ buvo sudaryti sandoriai ir šalys juos vykdė. N. A. ir AB „X“ nebuvo pagrindo abejoti kitos sutarties šalies sąžiningumu, juo labiau, kad civilinėje teisėje, asmenims sudarant sandorius, galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Šiuo atveju, N. A. kaltė tarsi grindžiama VMI atliktu patikrinimu, kad įmonė nebuvo pakankamai atidi sudarydama ginčo sandorius. Tačiau neatidumas, neapdairumas yra neatsargi kaltės forma, tuo tarpu sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad N. A. veiksmuose nėra tyčinio nusikaltimo požymių. Apeliantas nesutinka ir su teismo argumentais, kad UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ tik formaliai pirko cukrų iš Lenkijos įmonės, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad su Lenkijos įmone dėl cukraus pirkimo bendravo UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ atstovai, minėtos įmonės su Lenkijos cukraus gamintoju atsiskaitė už nupirktą cukrų. Taigi, kad UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ užsakiusios ir sumokėjusios už cukrų, tapo cukraus savininkėmis, todėl turėjo pilną teisę disponuoti cukrumi ir jį parduoti AB „X“. Taip pat, byloje esantys įrodymai, patvirtino, kad AB „X“ užsakė ir sumokėjo minėtoms įmonėms už cukrų, todėl įgijo pilną teisę disponuoti įsigytu cukrumi ir jį parduoti. Atkreiptinas dėmesys, kad prekių įsigijimas ir jų pardavimas nėra įstatymų draudžiama veikla ir labai daug tiek Lietuvos tiek užsienio įmonių uždirba pajamas būtent tik perpardavinėdamos prekes. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sandoriai tarp įmonių buvo realūs. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į kaltinimo prieštaringumą, t. y. vienu atveju teigiama, kad sandoriai tarp AB „X“ ir UAB „1“, UAB „2“, UAB 3“ nebuvo realūs, įmonės jokio cukraus neįgijo, todėl buvo sukčiaujama valstybės atžvilgiu, kitu atveju jau teigiama, kad buvo pasisavintas UAB ,,1“, UAB „2“, UAB „3“ priklausantis turtas, t. y. piniginės lėšos gautos už cukraus pardavimą.
Dėl turto pasisavinimo apeliantas nurodo, kad N. A. nepasisavino jokio UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ turto, su minėtų įmonių vadovais ar kokiais nors kitais asmenimis dėl įmonės piniginių lėšų pasisavinimo ar naudos gavimo nesitarė ir iš minėtų įmonių ir/ar jų atstovų, negavo jokių pinigų. Be to, N. A. apskritai negali būti laikomas tinkamu pasisavinimo nusikaltimo subjektu, nes minėtų įmonių turtas jam niekada nebuvo patikėtas.
Apeliantas teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių N. A. susitarimą su kitais nuteistaisiais ar „nenustatytais“ asmenimis, jis neturėjo jokio tikslo nei sukčiauti, nei pasisavinti UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ turto. Apeliantas neįtarė, kad minėtos įmonės nesumokės valstybės biudžetui PVM mokesčio. N. A. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, o juos paneigiančių duomenų byloje nėra. Kiti byloje esantys nuteistieji, kurie pasak teismo veikė bendrai su N. A., neigė bet kokius susitarimus su N. A., paneigė, kad jį apskritai pažinojo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų teismo nustatytas aplinkybes t. y. N. A. susitarimą su kitais nuteistaisiais. Priešingai, byloje esantys įrodymai, įskaitant kitų nuteistųjų parodymus, patvirtina, kad N. A. nesitarė dėl jokių nusikalstamų veikų padarymo. Vien tai, kad N. A. dirbdamas vadybininku atliko savo darbines funkcijas ieškodamas cukraus pardavėjų ir pirkėjų, jokiu būdu nepatvirtina, kad jis buvo susitaręs sukčiauti ir pasisavinti įmonių turtą. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad nei iš kaltinamojo akto, nei iš skundžiamo nuosprendžio, nėra aišku, kokius tariamo bendrininko veiksmus atliko N. A.. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad N. A. nesitarė su UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ atstovais ar kitais asmenimis, sukčiauti ar pasisavinti minėtų įmonių lėšas. Dėl šių priežasčių, teismo padarytos prielaidos dėl N. A. kaltės, dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, bendrininkavimo su kitais asmenimis yra nepagrįstos, todėl skundžiamas nuosprendis N. A. atžvilgiu naikintinas.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu iš visų nuteistųjų solidariai išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 266 702,10 Eur valstybei. Byloje nėra jokių duomenų, jog N. A. būtų įgijęs kokį nors turtą iš tariamos nusikalstamos veikos ar gavęs kokios nors finansinės naudos (neskaitant darbo užmokesčio mokamo AB „X“), nėra duomenų, kad kiti nuteistieji, kurie galimai pasisavino savo valdomų įmonių UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ pinigines lėšas, būtų bent dalį jų perdavę N. A.. Kiek konkrečiai pinigų dėl savo tariamos nusikalstamos veikos gavo N. A., nebuvo nurodyta net ir jam pateiktame kaltinime. Pažymėtina, kad apskritai turtinės naudos gavimo faktas t. y. pinigų iš inkriminuotos nusikalstamos veikos gavimo faktas N. A. atžvilgiu byloje nebuvo net įrodinėjamas, nors kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo taikymu. Be to, teismas nutaręs iš nuosprendyje nustatytų nusikalstamų veikų gautus pinigus konfiskuoti iš nuteistųjų solidariai, tuo pačiu išplėtė nubaudimo ribas, nes solidarioji atsakomybė rodo, kad pritaikius tokią baudžiamojo poveikio priemonę iš kaltininko gali būti išieškota ne tik ta suma, kuri atitiks jo turėtą turtinę naudą, bet žymiai didesnė. Šiuo atveju, kaip ir minėta, N. A. negavo jokios turtinės naudos, negavo jokių pinigų iš tariamos nusikalstamos veikos rezultato, todėl jo atžvilgiu turto konfiskavimas apskritai negalėjo būti taikomas. Be to, galimybės taikyti solidarią atsakomybę baudžiamojoje teisėje įstatymai nenumato. Teismų praktikoje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra individuali baudžiamojo poveikio priemonė, skiriama kartu su bausme nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Solidaraus turto konfiskavimo baudžiamasis įstatymas nenumato ir tokia konfiskavimo rūšis negali būti taikoma. Šiuo atveju teismas plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, todėl netinkamai jį taikė ir padarė esminius baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimus, dėl to nuosprendžio dalis, kuria N. A. atžvilgiu taikytas solidarusis turto konfiskavimas turi būti panaikinta.
5. Nuteistasis N. A. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį panaikinti. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nurodo kad, pagal Lietuvos A. T. praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytų reikalavimų negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-80-976/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teismas padarė aiškias klaidas tam tikrus įrodymus įvertindamas kaip patvirtinančius apelianto kaltę dalyvavus nusikalstamose veikose, taip pat spręsdamas dėl tokio pobūdžio įrodymų pakankamumo.
Teisiamojo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad bendrovėms „1“, „2“ ir „3“ atsiuntus cukraus kokybės pažymėjimus tapo aišku, kad gamintojas yra Lenkijos bendrovė ir buvo bandoma derėtis tiesiogiai su gamintoju, tačiau susitarti nepavyko, nes Lenkijos bendrovė geresnių kainų nei minėtos bendrovės nepasiūlė. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad pats teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausta Lenkijos įmonės buhalterė E. W. parodė, kad AB „X“ cukrus buvo tiekiamas tokiomis pat sąlygomis kaip ir įmonėms UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“. Akivaizdu tai, kad šiuo atveju, žiūrint iš vadybininko pozicijos, gamintojas negalėjo pasiūlyti geresnės cukraus kainos nei vadybininkui siūlė už minėtų trijų bendrovių „stovintys“ asmenys, todėl kad šios bendrovės pelno nesiekė, t. y. cukrų AB „X“ vadybininkui galėjo pasiūlyti be pardavimo maržos, nes pelnėsi, kaip dabar aišku, iš šių bendrovių sąskaitų pagrobdami valstybei mokėtiną V. T., vadybininkas, šiuo atveju apeliantas, cukrų pirkęs tiesiogiai iš gamintojo, nebūtų padidinęs AB „X“ pelno ir tokiu būdu nebūtų gavęs didesnės su veiklos pelnu susietos kintamosios atlyginimo dalies. Apeliantas, iš vadybininko ir AB „X“ darbuotojo perspektyvų, objektyviai neturėjo teikti prioriteto cukraus pirkimui tiesiai iš gamintojo. Dėl šių aplinkybių sunku pasakyti, kokias aplinkybes įrodinėja teismas, skundžiamame nuosprendyje teigdamas, kad pats N. A. nurodė, kad jo darbo užmokestis priklausė nuo to, kiek įmonė uždirba pirkdama ir parduodama cukrų, kas leidžia daryti išvadą, kad būtent jis turėjo įvertinti sąlygas ir aplinkybes už kokią kainą bus įsigyjamas ir parduodamas cukrus, tačiau būtent ekonominį pasiūlymų naudingumą apeliantas ir įvertino.
Apeliantas nurodo, jog sunku suprasti, kokiu būdu aplinkybė, kad jis, 2016 metais jau dirbdamas UAB „N“, cukraus įsigijimo temomis elektroniniais laiškais bendravo su Lenkijos bendrovės atstovais, patvirtina tai, kad jis 2014 metais, dar dirbdamas AB „X“, į cukraus įsigijimo grandinę įtraukė veiklos nevykdančias bendroves ir su kitais asmenimis pasisavino šioms bendrovėms pervestą mokėtiną V. G. manyti, kad teismas padarė prielaidą, kad tai, jog apeliantas turėjo verslo kontaktą su Lenkijos bendrove ir 2016 m. dirbdamas kitoje bendrovėje, rodo jo išskirtinius ryšius su šiuo Lenkijos cukraus gamintoju. Tačiau iš byloje pateikto 2016 m. apelianto (N. A.), kaip UAB „N“ atstovo, susirašinėjimo cukraus pirkimo temomis, matyti kad jis jokių išskirtinių verslo santykių su Lenkijos bendrove nepalaikė, o dėl cukraus įsigijimo tuo pačiu metu derėjosi ir su kitais Lenkijos cukraus gamintojais ir platintojais, o taip pat su Lietuvos įmone UAB „S“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausta Lenkijos bendrovės vyr. buhalterė E. W. nurodė, kad bendravimas su įmonėmis „1“, „2“ ir „3“ vyko elektroniniu paštu. Įmonėms pateikus išankstinį apmokėjimą prekės būdavo pristatomos į nurodytą vietą. Elektroniniu būdu siunčiamą UAB „1“ korespondenciją pasirašinėjo E. C. ir D. B.. Bendradarbiavimas su UAB „2“ prasidėjo jiems pateikus užsakymą 2014 m. liepos mėnesį. Įmonei atstovavo J. D.. Su UAB „3“ bendradarbiavimas prasidėjo 2014 m. rugsėjo mėn. užsakymą pateikė I. K.. Taigi, buhalterė nenurodė, kad apeliantas kokia nors forma bendravo su šiuo Lenkijos cukraus gamintoju vykstant cukraus prekybai su bendrovėms „1“, „2“ ir „3“.
Apelianto kompiuteryje rasti AB „X“ su įmonėmis „1“, „2“ ir „3“ sutarčių projektai, jokiu aspektu neįrodo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Jis su už šių bendrovių „stovėjusiais“ asmenimis elektroniniais laiškais bei telefonu bendravo kaip AB „X“ vadybininkas ir neturėjo jokios informacijos, jog už šių bendrovių „stovintys“ asmenys neketina valstybei pervesti kartu su cukraus įsigijimo kainą pervesto mokėtino PVM. AB „x“ vadybininkai sutartis dėl produktų įsigijimo rengdavo pagal bendrovės sutarčių šablonus įrašydami į jas sutarties šalį, kainą bei objektą. AB „x“ generalinis direktorius T. B., valdantis 80 procentų šios bendrovės akcijų, apklausiamas specialiuoju liudytoju ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vadybininkas, pagal įmonėje esančias šablonines tinkamas daugmaž visiems atvejams sutartis, parengia sutartį su tiekėjais ar klientais, kuri gali būti jo paties iniciatyva pateikiama įvertinimui teisės ar kuriam kitam skyriui, o vėliau ši parengta sutartis pateikiama įmonėje parašo teisę turinčiam asmeniui pasirašyti. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad kompiuteryje rasti sutarčių projektai niekaip neįrodo apelianto kaltės. Be to, tai, kad į sutartis su minėtomis bendrovėmis vadovais įrašyti asmenys, kurie sutarčių parengimo metu jau buvo pakeisti, įrodo, jog apeliantas niekaip nebuvo susijęs su UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“, t. y. pats už šių bendrovių „nestovėjo“ ir informacijos apie šių bendrovių oficialius ir neoficialius asmenis konkrečiu laikotarpiu neturėjo, o vadovavosi tik jam kaip AB „X“ vadybininkui elektroniniais laiškais pateikta klientų informacija.
Teismas apelianto kaltę grindė liudytojų G. P., R. R., T. B., A. Ž., E. Č. ir E. Z. parodymais, kad minėtas tris bendroves dėl cukraus įsigijimo surado būtent jis (N. A.). Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į tai, kokias pareigas šie asmenys užima/užėmė AB „X“ ir koks jų vaidmuo 2014 m. vykusių cukraus pirkimo sandoriuose. G. P. yra AB „X“ malūno sandėlio vadovas, o R. R. yra jo pavaduotoja. Iš specialisto išvadų dėl UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad AB „X“ PVM sąskaitas faktūras akcinėms bendrovėms „xxx“, „N. R.“ ir „xxx“ išrašė ir krovinio (cukraus), pakrovimą adresu, kur yra AB „X“ malūno elevatorius išdavimą vežėjams, atitinkamai akcinėms bendrovėms „xxx“, „N. R.“ ir „xxx“ parašais patvirtino AB „X“ Malūno sandėlio vadovas G. P. ir sandėlio vadovo pavaduotoja L. R. R.. Atsižvelgiant į tai, kad minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas cukrus į AB „X“ malūno elevatorių pristatytas nebuvo, o iš Lenkijos įmonės Lenkijos vežėjų buvo pristatytas tiesiai UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ nurodytais adresais, t. y. į AB „xxx“, AB „N. R.“ ir AB „xxx“ sandėlius (tai patvirtina byloje esantys CMR važtaraščiai), G. P. ir L. R. R. galimai į PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo pagrindas į PVM deklaraciją įtraukti grąžintiną PVM už parduotą cukrų, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl šie asmenys negali būti laikomi visiškai nesuinteresuotais bylos baigtimi ir objektyviais, nes atskleistos aplinkybės rodo jų pačių galimą dalyvavimą šioje byloje tiriamoje PVM grobstymo schemoje, mažiausiai realizuojant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Taigi , specialistų išvadose dėl UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ ūkinės finansinės veiklos nustatytos aplinkybės, jog AB „X“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatitinka cukraus gamintojo Lenkijos įmonės pateiktų CMR važtaraščių ir konstatuotos aplinkybės, jog cukrus iš minėto gamintojo AB „X“ malūno elevatoriaus net nepasiekė, o buvo nukreipiamas tiesiai į AB „X“ klientų: AB „xxx“, AB „N. R.“ ir AB „xxxx“ produktų saugojimo vietas, rodo, kad su PVM grobstymu galėjo būti susiję ir AB „X“ sistemos asmenys, o tai iš esmės paneigia teismo pritartai kaltinimo koncepcijai, pagal kurią esminė nusikalstamos veikos ašis yra vadybininkas N. A., kuris tariamai ir suorganizavo PVM grobstymo schemą bei subūrė šią schemą įgyvendinti padėjusius asmenis.
Specialistų išvadose dėl UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ ūkinės finansinės veiklos atskleistos cukraus krovinių logistikos aplinkybės suponuoja, kad nusikalstamos veikos įvykdymas be tam tikrų AB „X“ sistemos asmenų būtų buvęs neįmanomas bei suponuoja šių asmenų galimą dalyvavimą grobstant valstybei mokėtiną V. D. šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje be jokio pagrindo ir akivaizdžiai nelogiškai nurodė, kad apeliantas buvo atsakingas ir už cukraus logistiką, t. y. kad jis bendravo su minėtais AB „X“ klientais ir cukraus pristatymo klausimais. Pabrėžiame, kad jokių duomenų, kad apeliantas būtų organizavęs cukraus krovinių logistiką minėtoms bendrovėms nėra ir tai neatitinka nei apelianto pareigybės nei apskritai didelės bendrovės struktūrinės veiklos logikos.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje pateiktame 2015 m. gegužės 28 d. VMI pranešime pasisakant apie AB „X“ sandorius su UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ konstatuota, kad AB „X“ paaiškinime nurodė, kad sutartys nebuvo reikalingos, nes atsiskaitymai už prekes buvo vykdomi po prekių gavimo, tačiau mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad mokėjimai dažnai buvo atliekami anksčiau nei išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Kitaip tariant, AB „X“ pinigus bendrovėms „1“, „2“ ir „3“ pervesdavo netgi anksčiau, nei šios bendrovės pateikdavo PVM sąskaitas faktūras. Šioje vietoje pastebėtina, kad apelianto susieti ir su piniginių lėšų minėtoms bendrovėms pervedimu dar net negavus PVM sąskaitų faktūrų, taip pat neįmanoma. AB „X“ finansų direktorė E. Z. nurodė, jog cukraus rinka buvo greitai kintanti ir būdavo sunku rasti prekių tiekėjų, kuriems būtų galima daryti apmokėjimus su atidėjimu, tačiau nepaaiškino, kodėl buvo klaidinamas mokestinį patikrinimą atlikęs mokesčių administratorius šiam nurodant, kad atsiskaitymai už prekes buvo vykdomi po prekių gavimo. Tačiau tokios aplinkybės nesudomino nei prokuroro, nei teismo.
Iki 2015 m. pabaigos AB „X“ žaliavų verslo vadovo pareigas ėjęs E. Č., kuris buvo tiesioginis apelianto vadovas, AB „X“ teisės ir administravimo tarnybos direktorė A. Ž. bei AB „X“ finansų ir apskaitos skyriaus vedėja E. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, jog verslo valdymo ir apskaitos sistemoje Oracle tvirtino AB „X“ sandorius su bendrovėmis „1“, „2“ ir „3“. Būtent A. Ž. pirmoji atlikdavo potencialaus sandorio patikrą, nes ji turėjo galimybę prisijungti prie registrų ir patikrinti potencialių verslo partnerių akcininkų sudėtį, įsiskolinimus ir kitą partnerio patikimumui vertinti reikšmingą informaciją. Taigi, šie asmenys atliko oficialią apelianto kaip pardavimų ir pirkimų vadybininko inicijuotų sandorių kontrolę ir rizikos vertinimą ir be jų pritarimo sandoriai negalėjo būti sudaryti. Šioje vietoje tampa visiškai neaišku, kam reikalingas, kaip nurodė liudytoja E. Z., gal kokių 6 lygių kontrolės mechanizmas, jei už sandorio kontrahento patikimumo įvertinimą vis tiek yra atsakingas vadybininkas. Kaip matyti, šiuo konkrečiu atveju, AB „X“ vadybininkas, kurio pavaldume nebuvo nei vieno asmens ir jis vienasmeniškai negalėjo sudaryti jokių sandorių, dėl bendrovės sudarytų sandorių atsako net ir baudžiamąja tvarka, nors apelianto tuometis tiesioginis vadovas E. Č. teisme pripažino, kad jo (N. A.) net neapmokė, kaip turėtų būti tikrinami prekių pardavėjai, kad būtų galima nustatyti jų patikimumą.
Pastebėtina, kad nei AB „X“ pateiktuose Eksporto vadybininko pareiginiuose nuostatuose Nr. 17, nei apelianto darbo sutartyje nėra numatyta, kad jis yra atsakingas už bendrovių, iš kurių AB „X“ perka ar parduoda produkciją, patikimumo vertinimą. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktos AB „X“ atsargų priėmimo ir pirkimo dokumentų pateikimo tvarkos, pirkimų vadybininkas pirkimo procese yra atsakingas tik už pirkimo paraiškos sukūrimą verslo valdymo ir apskaitos sistemoje Oracle, kurioje, kaip minėta anksčiau, paraišką tvirtina AB „X“ struktūrinių padalinių vadovai. Apeliantas AB „X“ neatliko funkcijų, susijusių su prekių priėmimu į sandėlį, prekes lydinčių dokumentų patikra, šių dokumentų registravimu ar sąskaitų apmokėjimu. Taigi, struktūrinių padalinių vadovai A. Ž., E. Č. ir E. Z. patikrino ir patvirtino AB „X“ sandorius, todėl akivaizdu, kad šie asmenys yra suinteresuoti atsakomybę dėl kilusių pasekmių perkelti kitam asmeniui.
Apeliaciniame skunde dėstomi liudytojo T. B. parodymai ir pažymima, kad negali formuotis ydinga baudžiamojo proceso praktika, kuomet už bendrovės veiksmus atsakingas generalinis direktorius ir faktinis naudos iš byloje nustatytos nusikalstamos veikos gavėjas – bendrovės, kuri susimažino mokėtiną PVM, didysis akcininkas, kartu su sūnumi valdantis 80 % bendrovės akcijų, išvengia bet kokios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos padarymo nurodydamas, kad nieko nežino apie bendrovės veiklą realizuojant nusikalstamą veiką, ir atsakomybę perkeldamas vadybininkui, kuriam buvo pavesta elektroniniais laiškais ir telefonu bendrauti dėl perkamo ir parduodamo cukraus kainų bei kiekių. T. B. niekaip negalėjo nežinoti apie cukraus pirkimą iš bendrovių „1“, „2“ ir „3“, nes bendrovėje „X“ kiekvieną mėnesį vadybininkai bendrovės tarnybų vadovams ir generaliniam direktoriui T. B. atsiskaitydavo, kokius produktus, kokia kaina ir iš ko perka bei kam ir kokia kaina parduoda. Apelianto manymą, kad T. B., siekdamas išvengti savo baudžiamosios atsakomybės, ją siekė perkelti jam (N. A.), patvirtina ir tai, kad jis negalėjo tiksliai įvardinti AB „X“ kokybės bei logistikos skyrių vadovų pavardžių, tačiau prisiminė vadovaujančių pareigų AB „X“ neužėmusį apeliantą. Visgi, paradoksalu, tačiau teismas vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu specialiojo liudytojo T. B. duotais parodymais BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies numatyta tvarka parodymais ir nieko nepasisakė dėl teisme duotų T. B. parodymų. Teisme T. B. nurodė, kad šiuo metu bendrovėje verslo partnerių patikimumą, t. y., ar tai realiai veikiantis verslo subjektas ir ar sumokės PVM, tikrina Vindikacijos skyrius, kuriame be kita ko dirba buvę teisėsaugos pareigūnai, o kas už tai buvo atsakingas 2014 m. nežino. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas T. B. teisme nurodė „Gal ir vadybininkas negalvojo, nesitikėjo, mūsų įmonė papuolė netikėtai į tai, vadybininkas irgi galėjo pakliūti taip pat.“ Taigi AB „X“ generalinis direktorius ir didysis akcininkas teisme visgi pripažino, kad apeliantas galėjo būti situacijos auka, t. y. galėjo būti įveltas į visą šią situaciją, kuri baigėsi baudžiamuoju persekiojimu, tačiau teismas to nevertino. Toliau skunde apeliantas išdėstė aplinkybes, kokiu būdu jis pateko į tokią situaciją.
Tai, kad 2014 metais pirkti cukrų iš bendrovių „1“, „2“ ir „3“ jam pasiūlė vadybininku AB „X“ tuo metu dirbęs generalinio direktoriaus ir pagrindinio akcininko T. B. sesers sūnus P. P., apeliantas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Šia aplinkybe nėra pagrindo abejoti, nes baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad galėjo būti kitaip. Nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad apeliantas galėjo mažiau kritiškai vertinti P. P. pasiūlymą dėl bendradarbiavimo su konkrečiomis įmonėmis, žinant, kad pastarasis buvo paties T. B. sūnėnas. P. P. jam nuolat skambindavo ir domėdavosi kaip vyksta cukraus pirkimai iš bendrovių „1“, „2“ ir „3“, be to jo žmona AB „X“ buvo jo kolegė tame pačiame skyriuje.
Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad P. P. 2016 m. vasario 2 d. apklausiamas įtariamuoju atsisakė duoti parodymus ir daugiau ikiteisminiame tyrime apklausiamas nebuvo, tačiau nepaisant to, prokuroro 2018 m. balandžio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas P. P. buvo nutrauktas. 2018 m. birželio 15 d. prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo pateikimo stadijoje apeliantas (tik tuomet jam buvo suteikta teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga) prokurorui teikė prašymą apklausti P. P. liudytoju, tačiau prokuroras neskundžiamu nutarimu tokį prašymą tenkinti atsisakė. Prašymą liudytoju apklausti P. P. 2019 m. birželio 17 d. teisme pateikė ir apelianto gynėjas advokatas G. Č., tačiau prokuroras, vykdydamas teismo pavedimą surasti šį asmenį, nustatė, kad P. P. 2018 m. spalio 15 d. mirė. Taigi, nors šis asmuo mirė, apie jo dalyvavimą šioje byloje tiriamoje situacijoje apeliantas ikiteisminio tyrimo įstaigai nurodė likus daugiau nei 2,5 metų iki jo mirties, tačiau šis asmuo byloje liko neapklaustas. Kitaip tariant, apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis, vykdydamas savo, kaip AB „X“ vadybininko, funkcijas cukrų pirko iš bendrovių „1“, „2“ ir „3“ dėl to, kad šias bendroves jam nurodė generalinio direktoriaus sūnėnas, tuo metu AB „X“ dirbęs vadybininku, byloje liko nepaneigta.
Iš bylos medžiagos galima nustatyti UAB „1“ ryšį su E. C., D. B. ir A. J., UAB „2“ ryšį su J. D. bei UAB „3“ ryšį su I. K.. Tačiau byloje nenustatyta jokio apelianto kontakto, t. y. susitikimo, skambučių, susirašinėjimo ar pan. su šiais asmenimis. Apeliantas šiuos asmenis pirmą kartą pamatė teisme, minėti asmenys taip pat teisme patvirtino, kad apelianto nepažįsta. Nuteistasis D. B., prisipažinęs dalyvavęs nusikalstamoje veikoje grobstant mokėtiną PVM, teisme paaiškino, jog į nusikalstamą veiką jį įtraukė asmuo, dirbęs AB „X“, kuris prisistatė Edvino ar Edgaro vardu ir kurį jis galėtų atpažinti. Tačiau D. B. patikino, kad tas asmuo nėra apeliantas.
Atkreipiamas apeliacinio teismo dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, ar iš apelianto IP adresų buvo bandoma jungtis prie bendrovių „1“, „2“ ir „3“ sąskaitų, tačiau tokie veiksmai nenustatyti. Taigi, neįmanoma suprasti, kodėl byloje nenustačius jokio apelianto kontakto su bendrovių formaliais ar neformaliais dalyviais bei disponavimo šių bendrovių elektroniniais finansiniais instrumentais, apkaltinamuoju nuosprendžiu jis galėjo būti pripažintas veikęs bendrininkų grupe su D. B., E. C., J. D., I. K., valdęs minėtų bendrovių lėšas bei savinęsis iš minėtų bendrovių banko sąskaitų išgrynintą valstybei mokėtiną V. A. vertinimu, negalima pasirinkti teisingų baudžiamojo proceso krypčių ir priimti teisingų sprendimų nesivadovaujant protingumo principu ir logikos kriterijais, taip pat nesivadovaujant teisine ir gyvenimiška patirtimi. Apeliantas niekada nebuvo teistas, yra baigęs transporto vadybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, bei Kauno technikos universitete įgijęs Vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. Šiuo metu UAB „L“ dirba vykdančiuoju direktoriumi ir kartu su žmona I. A., kuri yra bendrovės „Lašų duona“ generalinė direktorė, augina 2003 m. birželio 16 d. gimusią dukrą Rugilę ir 2005 m. rugpjūčio 8 d. gimusį sūnų Augustą. Taigi, jis yra profesionalus vadybininkas ir šeimos žmogus, o ne nusikaltėlis.
Visgi, kaip matyti, skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo nuomone, įvairių socialinių problemų, įskaitant piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis, turinčius žmones nusikalstamai veikai realizuoti galėjo surinkti ir jų veiksmus koordinuoti toks žmogus kaip apeliantas, o ne P. P., kuris pats turėjo problemų dėl priklausomybės narkotinėms medžiagoms bei, kaip matyti iš prokuroro teismui pateiktos jo teistumo pažymos, buvo teistas dėl vagysčių ir papirkimo. Dėl šių ir visų kitų šiame apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje dėl PVM sukčiavimo schemos įgyvendinimo baudžiamoji atsakomybė buvo ir vis dar yra taikoma ne tam asmeniui, kuris iš tiesų atsakingas už nusikalstamų veikų realizavimą. Išdėstytos aplinkybės suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas ir apeliantas turėtų būti visiškai išteisintas. Tačiau negalima nepastebėti ir akivaizdžios teismo teisės taikymo klaidos pritariant kaltinime pasiūlytam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį.
Apelianto tariamos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, be BK 182 straipsnio 2 dalies, papildomai pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, yra perteklinis net jeigu ir laikyti, kad kaltinime nurodytos aplinkybės yra teisingos. Teisinė logika suponuoja, kad teigiant, jog bendrovės „1“, „2“ ir „3“ buvo įgytos ir naudotos kaip instrumentas nusikalstamai veikai daryti – įtrauktos į cukraus įsigijimo grandinę, o šioms bendrovėms kartu su prekių kaina pervestos PVM sumos, kurias šios bendrovės turėjo sumokėti VMI, tačiau jos buvo išgrynintos ar pervestos į kitas sąskaitas, o AB „X“ PVM deklaracijoje šia suma susimažino mokėtiną PVM, negalima teigti, kad šios lėšos buvo „1“, „2“ ir „3“ turtas BK 183 straipsnio kontekste. Pastebėtina ir tai, kad pardavėjui kartu su prekės kaina pirkėjo pervedamas PVM mokestis apskritai nelaikytinas pardavėjo turtu (nuosavybe), nes pardavėjas, parduodamas PVM apmokestintas prekes tiesiog turi pareigą pirkėjo sumokėtą PVM perduoti mokesčių administratoriui. Dėl šių aplinkybių apeliantui pateiktame kaltinime, kuriam pritarė teismas, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas ne tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį reiškia akivaizdžiai perteklinį kvalifikavimą. Tokią poziciją galima pagrįsti ir Lietuvos A. T. praktika sukčiavimo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, iš kuriuos matyti, kad bylose, kuriuose inkriminuojamos analogiškos PVM sukčiavimo schemos, nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal BK 182 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017 ir kt.). Pagal (duomenys neskelbtini) 225 straipsnių nuostatas baudžiamosios bylos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pirmąja instancija yra teismingos apylinkės teismui ir apeliacine instancija apygardos teismui, todėl šioje byloje dėl perteklinės kvalifikacijos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo iškreiptas ir šios bylos teismingumas.
Dėl turto konfiskavimo apeliantas nurodo, kad teismas nei vienu sakiniu nepasisakė, kas leidžia manyti, jog kažkokiu nusikalstamu būdu gauti pinigai pas apeliantą apskritai kada nors buvo, todėl visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas teigia, kad pinigai „sunaudoti“. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, jog jis būtų įgijęs kokį nors turtą iš nusikalstamos veikos, netgi kaltinime nenurodyta, kiek konkrečiai pinigų dėl savo tariamos nusikalstamos veikos jis gavo. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad byloje nėra ne tik jokių įrodymų, kad apeliantas būtų disponavęs tam tikra suma nusikalstamu būdu gautų pinigų, tačiau tokia suma netgi nenurodoma deklaratyviai. Vertindamas konfiskavimo proporcingumą baudžiamosiose bylose, E. Ž. T. T. savo praktikoje atsižvelgia į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, ar dėl nusikalstamos veikos padaryta turtinė žala valstybei (Ismayilov v. Russia, no. 30352/03, judgment of6 November 2008, Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Pastebėtina, kad kaltinime nurodytas nusikalstamų veikų naudos gavėjas yra AB „X“. Iš bylos medžiagos matyti, kad apskaičiuotą PVM – viso 389 000 Eur, AB „X“ į biudžetą sumokėjo. Atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuotas PVM buvo sumokėtas į biudžetą, o pagal kaltinimą, nusikalstamos veikos naudos gavėjas – AB „X“, šioje byloje tiriamoje situacijoje tam tikrų nusikalstamu būdu gautų lėšų – nusikalstamos veikos rezultato BK 72 straipsnio kontekste, apskritai niekas negavo. Dėl to visiškai neaišku, kokiu pagrindu ir kokia logika vadovaudamasis teismas nustatė iš apelianto valstybei išieškotiną 266 702,10 Eur sumą. Esant tokiai situacijai, apelianto turto konfiskavimas iš esmės reikštų dvigubos PVM sumos už 2014 m. AB „X“ cukraus pardavimus į valstybės biudžetą surinkimą. Visa tai suponuoja akivaizdų teismo taikytos baudžiamojo poveikio priemonės nepagrįstumą.
Lietuvos A. T., akceptuodamas E. Ž. T. T. praktiką aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsnį, yra nurodęs, kad Konvencijos 7 straipsnis neapsiriboja draudimu retrospektyviai taikyti baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis taip pat apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti bausmę ir principą, kad baudžiamojo įstatymo negalima plečiamai aiškinti kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją (Lietuvos A. T. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2016). BK 72 straipsnis, reglamentuojantis turto konfiskavimą, nenumato galimybės tokią baudžiamojo poveikio priemonę taikyti keliems baudžiamojon atsakomybėn traukiamiems asmenims solidariai. Solidari baudžiamoji atsakomybė BK apskritai nenumatyta. Pagal Lietuvoje galiojančią teisę, solidari gali būti tik civilinė atsakomybė, kurios esmė atskleidžiama CK 6.6 straipsnio 4 dalyje. Turto konfiskavimas, be jokios abejonės, yra ne civilinės, tačiau baudžiamosios atsakomybės institutas, todėl teismas plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą ir taikydama baudžiamąjį įstatymą vadovavosi teisės analogija, todėl padarė fundamentalias teisės taikymo bei aiškinimo klaidas bei neteisėtai apribojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos ginamą apelianto teisę į nuosavybės neliečiamumą.
6. Nuteistasis E. C. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo darant šias nusikalstamas veikas; panaikinti nuosprendžio dalį dėl jam paskirto turto konfiskavimo; nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti iš jo asmens kratos metu paimtus daiktus. Lietuvos apeliaciniam teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymams vertinti keliamų reikalavimų ir nuosprendyje padarė teisingas išvadas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, tokiu atveju prašo: iš jo solidariai su kitais nuteistaisiais išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 207 764,42 Eur (UAB ,,1“ padaryta turtinė žala) valstybei; jam paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti švelnesnę galutinę subendrintą bausmę.
Apeliaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo dėmesys atkreipiamas į tai, kad nuteistasis E. C. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, taip pat dėl E. C. atžvilgiu taikomo turto konfiskavimo solidariai su kitais nuteistaisiais, o dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį sutinka ir šios nuosprendžio dalies neginčija.
Apeliantas nurodo, kad teismas, pažeisdamas įrodymams vertinti keliamus reikalavimus, byloje surinktus duomenis vertino fragmentiškai, o ne visumoje, todėl padarė bylos duomenimis neparemtas išvadas, kad jis (E. C.) bendrai su kitais nuteistaisiais veikė bendrininkų grupe ir padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje. Be to, teismas nepašalino byloje atsiradusių prieštaravimų ir abejonių (dėl nuteistojo D. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, vertinimo), apelianto vaidmenį vertino tik kitų nuteistųjų galimai nusikalstamų veiksmų kontekste nenurodydamas konkrečių ir nedviprasmiškų argumentų, galinčių iliustruoti būtent E. C. menamo nusikalstamo veikimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teismas nukrypo ir nuo (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje nurodytų nuosprendžio aprašomosios dalies reikalavimų, iš kurių seka, kad teismas privalo nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos išvados, bet ir motyvus, kuriais teismas atmeta kitus įrodymus.
Teismas , nuosprendyje darydamas išvadas, kad apeliantas dalyvavo bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais ir tokiu būdu padarė nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, šių išvadų nepagrindė jokiais bylos duomenimis, o tik preziumavo, kad jeigu E. C. buvo UAB „1“ akcininkas, bendravo su nuteistuoju D. B., kuris ir pervedė pinigines lėšas kaip esą paskolos padengimą E. C., išgryninęs pinigines lėšas jas atidavė būtent tam pačiam nuteistajam D. B., esą apeliantas tiek sukčiavo, tiek ir pasisavino didelės vertės turtą. Šios teismo išvados yra klaidingos, nenuoseklios, nes jos nėra pagrįstos bylos faktiniais duomenimis.
Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi juo buvo pažeista apelianto (E. C.) teisė į nekaltumo prezumpciją grindžiamą principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltininko naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nukrypo nuo formuluojamos teisminės praktikos, pagal kurią reikalaujama, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktas) teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Šioje byloje teismas, pripažindamas nusikalstamas veikas įrodytomis, paviršutiniškai analizavo bylos duomenis, nesiaiškino ir nešalino juose esančių prieštaravimų. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalis). Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, pabrėžia, kad teismas pažeidė įrodymams vertinti keliamus reikalavimus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nukrypo nuo teisminės praktikos, pagal kurią galiojančiame BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005 ir kt). Teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, pažeidė ir netiesioginių įrodymų vertinimo baudžiamosiose bylose taisykles (kasacinė praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2014).
Viso baudžiamojo proceso metu apeliantas nuosekliai nurodė, kad jam buvo 5-eri metai, kai jo motina A. B. pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį su D. B.. Po kelių gyvenimo metų A. B. ir D. B. susituokė, o išsituokė apie 2008 m. Tuo metu jis nustojo bendrauti su savo motina dėl pastarosios piktnaudžiavimo alkoholiu, todėl, būdamas prisirišęs prie D. B., artimai bendravo tik su juo, nes juo pasitikėjo, gerbė ir laikė jį savo faktiniu tėvu. Jiedu kaip sūnus ir tėvas bendravo ir 2014 metais, kuomet apeliantas baigęs vidurinę mokyklą, išvažiavo dirbti į Angliją, kur prabuvęs vienerius metus grįžo ir įsidarbino UAB „V“. Tai buvo apie 2011–2012 metus. Minėtoje bendrovėje jis išdirbo apie 2,5 metų. 2014 m. viduryje D. B. pasiūlė jam tapti UAB „1“ akcininku, tačiau smulkiai nepasakojo, kokia veikla buvo vykdoma šioje bendrovėje, jam šis klausimas ir nerūpėjo, nes jis pasitikėjo D. B. žodžiais, kad viskas yra teisėta ir ateityje bus galima gauti finansinės naudos iš turimų akcijų dividendų. Apeliantas tokią galimybę vertino kaip tam tikrą „pasipuikavimą“ prieš draugus, panelę, todėl sutiko tapti akcininku. Teisme jis pripažino, kad už jokias paskolos sutartis nemokėjo, kadangi tai buvo pasiūlymas kilęs iš D. B., o jis, pasitikėdamas patėviu manė, kad elgiasi nenusikalstamai. UAB „1“ patalpose (buveinėje) lankėsi 1-2 kartus ir tik tuomet, kai buvo pakeistas adresas. Senuoju adresu, kur buvo įregistruota bendrovė, jis niekada nebuvo ir nežinojo, kur tai yra. 2014 m. gegužės 6 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įforminta, kad D. B. pardavė visas 100 vnt. UAB „1“ paprastas vardines 100 Lt nominalios vertės akcijas E. C., kuris 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pakeitė šios bendrovės buveinės adresą į Vilnius, Vytauto g. 28-15. Šie duomenys nepatvirtina apelianto neteisėtų veiksmų, t. y. sukčiavimo bei turto pasisavinimo. Pažymėtina, kad apeliantas jokios realios administracinės, finansinės, sutartinės ar kitokios veiklos, tiesiogiai susijusios su UAB „1“, nevykdė, nes nuo 2013 m. studijavo Vilniaus Tarptautinėje verslo mokykloje, o ir pati bendrovė nevykdė jokios veiklos. Jis jokių dokumentų D. B. neteikdavo ir, juo labiau, niekam neduodavo nurodymų organizuoti neteisėtą UAB „1“ fiktyvaus cukraus įgijimo patvirtinančių dokumentų išrašymą bei apmokėjimą. Priešingai, būtent D. B. esant reikalui jam pateikdavo kai kuriuos dokumentus, nes buvo reikalingas UAB „1“ akcininko parašas. Kodėl tai daryti prašydavo D. B., jam abejonių nekildavo, nes jis, neturėdamas jokios įmonės valdymo patirties, pasitikėjo jį įdarbinusiu direktoriumi D. B.. Apeliantas buvo įsitikinęs, kad parašai ant sutarčių ir kasos kvitų yra tik formalumas.
Kaip ir minėta, apeliantas pripažįsta, kad jokios paskolos UAB „1“ jis nesuteikinėjo, o iš šios bendrovės gautus pinigus kaip esą paskolos gražinimą jis išėmė iš sąskaitos ir per kelis kartus atidavė D. B.. Ką su šiais pinigais darė D. B. jis nežino. Kartais būdavo, jog D. B. atvažiuodavo pas jį į svečius ir prašydavo pasirašyti ant kai kurių dokumentų. Jis tai padarydavo, nes nematė tame nieko blogo. Kalbant apie kratos metu pas apeliantą rastus kai kuriuos apskaitos dokumentus, pastebėtina, kad laikyti namuose šiuos dokumentus pasiūlė D. B., kuris teigė, jog tai yra svarbūs dokumentai, rodantys, kad jis (E. C.) tikrai esą skolino bendrovei pinigus. Tuo metu apeliantui nekilo įtarimų, kad tame yra nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes jis negavo pinigų iš bendrovės, kuriai faktiškai jokių pinigų ir nedavė (neskolino). Taigi, apeliantas jokių bendrų ketinimų su kitais asmenimis dėl sukčiavimo ir pasisavinimo neturėjo ir nesitarė daryti šių veikų, išskyrus tai, kad iš tiesų klastojo dokumentus. Byloje nėra net menkiausių užuominų apie tai, kad jis būtų žinojęs ar numanęs apie D. B. santykius su N. A. ir I. K., kiek tai susiję su kaltinimais dėl sukčiavimo ir svetimo turto pasisavinimo.
Bylos duomenys parodo, kad apeliantas tebuvo formalus akcininkas. Nuteistasis N. A. yra nurodęs, kad kaltinimuose nurodytų asmenų asmeniškai nepažinojo, nebendravo. Jis bendravo su kažkokiu asmeniu vardu Edgaras, kuris atstovavo UAB „2“, o ne UAB „1“. Nuteistasis I. K. taip pat patvirtino, kad toks asmuo kaip E. C. jam nėra žinomas. AB „Kauno grūdai“ pateiktais VMI duomenimis taip pat nustatyta, kad UAB „1“ atstovavo asmuo vardu Andrius, o ne Edgaras, UAB „1“ PVM sąskaitose faktūrose pasirašinėjo D. B. arba A. J., o ne E. C.. Be to, specialisto išvadoje dėl UAB „1“ ūkinės finansinės veiklos nurodoma, kad į UAB „1“ piniginės lėšos buvo įnešamos D. B. išduota mokėjimo kortele, visais atvejais piniginės lėšos pagal čekius buvo išmokamos D. B.. Kitais duomenimis nustatyta, kad tiek sudarant UAB „1“ patalpų nuomos sutartį, tiek ją nutraukiant pasirašė būtent D. B.. Pasak liudytojo A. R., jis nepažįsta tokio asmens kaip E. C.. Tokios pat nuostatos laikėsi ir kiti liudytojai G. A., G. P., R. R., E. Č., E. Z.. Tai, kad apeliantas tik atlikdavo tam tikrus techninius veiksmus, kurių prašydavo būtent D. B., parodė liudytoja J. S., anot kurios vieną kartą korespondenciją pasiėmė ne D. B., bet E. C.. Įprastai tai darydavo būtent D. B.. Tai patvirtino ir liudytojas M. L..
Apeliantas atkreipia apeliacinio teismo dėmesį į tai, kad vadovaujantis visumine baudžiamosios bylos duomenų analize galima daryti akivaizdžias išvadas, kad: 1) apeliantas, paprašytas D. B., buvo tapęs UAB „1“ akcininku, nors už jokias akcijas jis nemokėjo, kas liudija apie E. C. formalų vaidmenį šios bendrovės valdyme; 2) UAB „1“ direktoriumi ilgą laiką buvo būtent D. B., kuris, skirtingai nei buvo nurodoma šio asmens parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, ne tik organizavo UAB „1“ įsigijimą, šios bendrovės patalpų nuomą, gaunamos ir siunčiamos korespondencijos priėmimą, PVM sąskaitų faktūrų išrašymą ir pasirašymą, piniginių lėšų paėmimą čekių pagalba ir pan., bet ir ryšių su kitais nuteistaisiais – N. A., I. K., Lenkijos bendrove palaikymą; 3) apeliantas, pasitikėdamas D. B. kaip tikru tėvu, atliko fragmentinius, nesistemingus techninio pobūdžio veiksmus, t. y. du kartus priėmė korespondenciją, pasirašė ant kai kurių su UAB „1“ valdymu susijusių dokumentų, tačiau neatliko jokių veiksmų, kurie būtų susiję su šios bendrovės sutartimis, buhalterinės apskaitos pirminiais dokumentais, nebuvo išėmęs UAB „1“ mokėjimo kortelės, ja nesinaudojo ir nedisponavo ir pan.; 4) paprašytas D. B. apeliantas pasirašė ant fiktyvių paskolų sutarčių, tačiau bendrovei jokių pinigų neskolino, o jam pervestus pinigus kaip neva paskolos grąžinimą, atidavė D. B. ir koks šių pinigų likimas nežino; 5) bylos duomenimis (nei tiesioginiais, nei netiesioginiais) nenustatytos jokios sąsajos tarp apelianto ir kitų nuteistųjų, išskyrus D. B., jokios sąsajos su Lenkijos bendrove, UAB „X“ ir pan. Tokiu būdu nėra pagrindo manyti, kad apeliantas veikė bendrininkų grupe darant nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje.
Apeliantas skunde nurodo, jog teismas ignoravo tam tikrus bylos duomenis, nebuvo aktyvus tiek, kiek tai buvo reikalinga tikrinant atitinkamas faktines aplinkybes ir jų teisingumą, patikimumą. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad teismo motyvai patvirtina tik tai, kad jis (E. C.) pasirašė akcijų pirkimo sutartį, buvo įdarbintas UAB „1“, jam bene vieną kartą buvo perduoti dokumentai, kurie buvo rasti kratos pas jį namuose metu, kad į jo sąskaitą iš bendrovės sąskaitos buvo pervestos piniginės lėšos, kurias apeliantas išgrynino ir atidavė D. B.. Pabrėžtina, kad teismas, įvardindamas duomenis, neva pagrindžiančius apelianto dalyvavimą sukčiaujant ir pasisavinant svetimą turtą privalėjo įvardinti ne tik duomenis, kurie patvirtina jo santykį su D. B., bet ir atskleisti tokio ryšio, santykio nusikalstamą turinį – susitarimą vykdyti nusikalstamas veikas, apelianto psichinį santykį tarp daromų veiksmų ir numatomų kilti pasekmių, žinojimą to, kas sieja galimai D. B. ir N. A., kas sieja jį (E. C.) su bendrove „X“, šios bendrovės darbuotojais, o ypač N. A. ir pan. Byloje tokių duomenų apskritai nėra, nesama jokių patikimų šaltinių apie tai, kad apeliantas, žinodamas, jog UAB „1“ nevykdo jokios realios prekių pardavimo veiklos, o naudojama vien fiktyviems (neteisėtiems) sandoriams įforminti, padėjo organizuoti šios įmonės įgijimą D. B. vardu; ne kitaip (pvz. aplaidžiai arba nerūpestingai vykdant jam formaliai suteiktas UAB „1“ akcininko pareigas), o būtent tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad teismas, apelianto esą aktyvų vaidmenį UAB „1“ veikloje grįsdamas išvien D. B. parodymais, kurie nebuvo patikrinti teisme, padarė duomenų vertinimo klaidą. Pirma, D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė skirtingas faktines aplinkybes apie jo (E. C.) vaidmenį nusiklatimų daryme. Be to, ikiteisminio tyrimo metu D. B. parodymus davė tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, bet ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl teismas negalėjo savaime remtis D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Antra, teismas, atmesdamas D. B. teisme duotus parodymus, tiki jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau nepaaiškino, kodėl netiki apelianto parodymais. Trečia, pasak teismo, D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina kiti bylos duomenys, tačiau nenurodė, kurie duomenys tai patvirtina. Ketvirta, teismas selektyviai atrinko apelianto kaltę esą pagrindžiančius duomenis, kad pagal J. S. ir M. L. parodymus, jis paimdavo bendrovės korespondenciją, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad tai darė tik du kartus, o visus kitus kartus šiuo klausimu užsiėmė būtent D. B., kuriam buvo prieinama visa buhalterinė ir kita bendrovės „1“ dokumentacija. Penkta, teismas, tikėdamas D. B., bet ne juo (E. C.), netikrino, ar D. B. pateikti teiginiai, kad apeliantas aktyviai dalyvavo bendrovės „1“ veikloje, atitinka tikrovę, nes bylos duomenys liudija priešingai. Būtent D. B. dirbo su piniginėmis lėšomis, pasirašinėjo bendrovės „1“ vardu sutartis, PVM sąskaitas faktūras, disponavo čekių knygele ir mokėjimo kortele, šiomis priemonėms aktyviai naudojosi, ko negalėjo daryti ir nedarė apeliantas. Tai patvirtina ir faktas, kad jis 2014 m. tebuvo 23 metų amžiaus, iki tol niekada nesivertė panašia veikla, todėl negalėjo išmanyti to, ką apie jį kalba D. B.. Šešta, netgi jeigu tikėti D. B. parodymais apie apelianto aktyvų vaidmenį bendrovės „1“ veikloje, tai minėti teiginiai niekaip nepatvirtina išvadų, kad jis bendrininkų grupe atliko jam inkriminuotus veiksmus.
Apeliantas prašo teismo įvertinti tai, kad jis, veikdamas nusikalstamai – klastodamas tikrus dokumentus, gaudamas į savo asmeninę sąskaitą pinigines lėšas, kurias jis D. B. nurodymu išgrynino ir visas iki paskutinio cento atidavė D. B., nesuvokė, nes nuo jo buvo slepiama tai, kad D. B. su kitais asmenimis sugalvojo sukčiavimo PVM mokėjimo srityje mechanizmą, savinosi bendrovės turtą ir pan. Apelianto nusikalstamas veikimas ribojosi ties BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika ir ne daugiau, todėl teismo išvados dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje padarytų veikų nėra pagrįstos jokiais bylos duomenimis.
Apeliantas pastebi, kad bendrininkavimo sukčiausiant ir pasisavinant turtą atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų išsakytais subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-157-976/2019). Skundžiamame teismo nuosprendyje pažeidžiant tokiam procesiniam dokumentui keliamus pagrįstumo, motyvacijos ir teisėtumo reikalavimus, iš esmės yra perkeltos kaltinamojo akto fragmentinės dalys be konkretesnių motyvų, atskleidžiančių ne deklaratyvų, o konkretų, individualizuotą apelianto (E. C.) dalyvavimą darant nusikalstamas veikas – sukčiavimą ir svetimo turto pasisavinimą. Teismas neatskleidė konkretaus turinio aspektų, t. y. apelianto ir kitų bendrininkų N. A. bei D. B. nusikalstamo bendrumo, t. y. faktinių duomenų, kad apeliantas suvokė, kad daro minėtus nusikaltimus ne vienas, o bendrai su kitais nuteistaisiais, kad bendrai suvokė atliekamus nusikalstamus veiksmus – žinodamas, jog UAB „1“ nevykdo jokios realios prekių pardavimo veiklos, o naudojama vien fiktyviems (neteisėtiems) sandoriams įforminti, padėjo ir organizavo šios įmonės įgijimą D. B. vardu; būtent tiesiogine tyčia dalyvavo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo veikloje siekdamas AB „X“ naudai išvengti mokėtino pardavimo PVM mokesčio bei įteisinti neteisėtai 0 PVM tarifu įsigytas ir Lietuvą atgabentas prekes (cukrų); siekdamas padaryti didelę žalą tyčia kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei bendrininkais N. A., D. B. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą – UAB „1“ pinigines lėšas.
Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė jokių duomenų, kurie leistų daryti neabejotinas ir patikimas išvadas apie tai, kad apelianto tyčia bendrininkavimo atveju reiškėsi tuo, kad jis suvokė, jog dalyvauja bendrai su N. A. ir D. B. daromose nusikalstamose veikose, kėsinasi į tą patį objektą supranta, kad savo veiksmais kitiems bendrininkams sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikalstamas veikas, o vykdytojo veiksmai nulemti kitų bendrininkų veiksmų. Teismo nurodyti argumentai, kad jis (E. C.) esą aktyviai dalyvavo UAB „1“ veikloje savaime negali būti laikoma pakankama sąlyga išvadai, kad apeliantas savo veiksmais kitiems bendrininkams sudarė būtinas sąlygas padaryti nusikalstamas veikas. Taigi, tarp apelianto veiksmų ir byloje nustatytų pavojingų padarinių nėra konkretizuojamas ir konstatuojamas joks būtinasis priežastinis ryšys. Apeliantas yra įsitikinęs ir tai jis pagrindė ikiteisminio tyrimo ir teismo metu duotais parodymais, kad jis vykdė tik kai kuriuos D. B. paprašymus pasirašydamas ant tam tikrų dokumentų, gaudamas į savo sąskaitą pinigines lėšas, jas atiduodamas D. B.. Taigi tyčios požiūriu teismas nenurodė jokių duomenų, kad apeliantas suvokė kitų asmenų veiksmus, atitinkančius BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymius.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymams vertinti keliamų reikalavimų ir nuosprendyje padarė teisingas išvadas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, tokiu atveju jis abejoja dėl nuosprendyje nurodytos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio jo (E. C.) atžvilgiu ir dėl jam paskirtų bausmių subendrinimo būdo.
Jam buvo pareikšti ir teisme palaikomi kaltinimai dėl to, kad jis, be kita ko, veikdamas bendrininkų grupe su N. A., D. B. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis pasisavino E. C. ir D. B. žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „1“ priklausantį turtą – pinigines lėšas tuo metu galiojusia valiuta 717 369 Lt (294 419+172 950+250 000 Lt) (207 764,42 Eur), padarydamas didelę turtinę žalą UAB „1“. Taigi matyti, kad jo (E. C.), N. A. ir D. B. atžvilgiu konfiskuotino turto vertė pinigine išraiška turėjo būti ne 266 702,10 Eur, bet 207 764,42 Eur, kadangi apeliantui kaltinimai neapėmė svetimo turto pasisavinimo iš UAB „2“ ir UAB ,3“. Šiuo atveju teismas, apjungdamas padarytas turtines žalas (UAB „2“ – 51 117,93 Eur, UAB ,,3“ – 7 819,74 Eur ir UAB „1“ – 207 764,42 Eur), neteisėtai išplėtė kaltinimus apeliantui ir dėl kitų bendrovių — UAB „2“ ir UAB „3“, nors jis su šiomis bendrovėmis neturi nieko bendro.
Skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs du sunkius ir vieną nesunkų nusikaltimus. BK 63 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio Kodekso 10 ar 11 straipsnius. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas paskirtas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką turėjo ne sudėti iš dalies, bet taikyti bausmių apėmimo principą, kadangi BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos priskiriamos prie sunkių nusikaltimų, o BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika priskiriama prie nesunkių veikų. Turint omenyje teismo nuosprendyje nurodytas faktines sukčiavimo ir turto pasisavinimo faktines aplinkybes, iliustruojančias kaltininkų vieningą tyčią pasipelnyti, šios veikos laikomos padarytos idealios sutapties sąlygomis, kadangi veikos nėra nutolusios viena nuo kitos nei laiko, nei mechanizmo, nei subjektų, nei vieningos tyčios požiūriu. Todėl buvo privalu taikyti paskirtų bausmių subendrinimo jas apimant metodą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. vasario 11 d. E. C. asmens kratos metu buvo paimti šie daiktai: a) asmens tapatybės kortelė; b) asmens pasas; c) mobilaus ryšio telefonas „iPhone“ IMEI Nr. xxxxx, kuriame yra SIM kortelė „Pildyk“ Nr. xxxx. Tačiau skundžiamame nuosprendyje liko neišspręstas šių daiktų grąžinimo apeliantui klausimas.
7. Teismo posėdyje nuteistasis N. A. ir jo gynėjai prašo patenkinti jų apeliacinius skundus. Nuteistasis E. C. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo N. A., jo gynėjo ir nuteistojo E. C. apeliacinius skundus prašo atmesti. Tačiau prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio taikymo E. C. taip, kaip to prašoma šio nuteistojo apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
I. A. instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo N. A. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami, nuteistojo E. C. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo N. A. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį ir dėl nuteistojo E. C. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 punktas). Skundžiamas nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1, 3, 4 punktai).
9. Nuteistieji N. A. ir E. C. bei nuteistojo N. A. gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančias teisės normas, tuo padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus.
10. Iš (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas, padaryta ar ne nusikalstama veika, šią veiką padaręs asmuo kaltas ar ne bei dėl kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažinęs įrodymais bei juos įvertinęs, dauguma atvejų nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su ta įrodymų vertinimo dalimi dėl N. A. kaltumo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį bei nuteistojo E. C. kaltumo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, dėl to ši nuosprendžio dalis naikinama (konkretūs argumentai bus išdėstyti kitose šio nuosprendžio dalyse), tačiau toks teismo įrodymų vertinimas nelaikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu.
11. Apeliantai skunduose teigia, kad nuosprendis surašytas pažeidus BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, reikalavimus; neaišku, ką nustatė pats teismas, nes jis tik perkėlė kaltinimo formuluotes ir įrodymų išdėstymą iš kaltinamojo akto; nėra įrodymų analizės ir pan. Su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalima sutikti. Nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nurodyti (duomenys neskelbtini) straipsnyje. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, jos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus tokiai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus bei aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad teismas daug dėmesio skyrė teismų praktikos citavimui ir nustatytų nusikalstamų veikų aplinkybių perrašymui (nuosprendžio 39–53 lapai), tačiau joje išdėstyti ir įrodymai, kuriais teismas grindžia teismo išvadas, ir glaustai nurodyti motyvai, dėl kurių buvo atmesti kiti įrodymai (nuosprendžio 54–60 lapai). Todėl daryti išvadą, kad surašant nuosprendį buvo padaryti tokie (duomenys neskelbtini) straipsnio reikalavimų pažeidimai, kurie būtų įvertinti esminiais BPK pažeidimais ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo nėra.
Dėl N. A.
nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį ir E. C. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį
Žemesnės instancijos teismas
12. Nagrinėjamoje byloje N. A. ir E. C. nuteisti už kvalifikuotą sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias esmines kvalifikuoto sukčiavimo PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje aplinkybes: N. A., veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei E. C., D. B., I. K. ir J. D. (jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, nes jis miręs), dirbdamas AB ,,X“ pardavimų vadovo Baltijos šalims pareigose ir, būdamas atsakingu už prekybą žaliavomis Pabaltijo šalyse, turėdamas teisę atstovauti ir priimti sprendimus AB ,,X“ vardu, žinodamas, kad AB ,,X“ tiesioginis cukraus tiekėjas yra Lenkijos įmonė, sukčiaudamas PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas AB ,,X“ naudai išvengti mokėtino pardavimo PVM bei įteisinti neteisėtai su 0 PVM tarifu įsigytas ir į Lietuvos Respubliką atgabentas prekes (cukrų), organizavo įmonių UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ įsigijimą ir jų panaudojimą fiktyviai veiklai, įtraukiant šias įmones į cukraus įsigijimo grandinę: N. A. kartu su bendrininkais fiktyvių UAB ,,1“, UAB ,,2“, UAB ,,3“ įmonių vardu įformino cukraus pirkimą iš Lenkijos įmonės, po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surašytomis sąskaitomis faktūromis įformino AB ,,X“ cukraus pirkimą iš fiktyvių UAB ,,1“, UAB ,,2“, UAB ,,3“, po ko N. A. duomenis apie perkamą cukrų įkėlus į AB ,,X“ kompiuterinę programą iš AB ,,X“ sąskaitos buvo pervesti pinigai UAB ,,1“ UAB ,,2“, UAB ,,3“ už tariamai parduotą cukrų, taip PVM mokėjimo pareigą perkeliant fiktyvioms įmonėms. Tokiu būdu N. A. AB ,,X“ padėjo pasinaudoti PVM atskaita – išvengti mokėtino PVM mokesčio 1 344 184,1 Lt (389 302,62 Eur), E. C. AB ,,X“ padėjo pasinaudoti PVM atskaita – išvengti mokėtino PVM mokesčio 1 003 997, 46 Lt (290 777,76 Eur).
13. Apeliantai nuteistieji N. A. ir E. C. bei nuteistojo N. A. gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad nuteistųjų N. A. ir E. C. veikoje nėra bendrininkavimo ir sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Tokie apeliantų teiginiai yra pagrįsti. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2015). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.
14. BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o jo dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia, be kita ko, turtinės prievolės panaikinimu. Turtinės prievolės panaikinimas – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu. Teismų praktikoje kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu. Taigi apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką ir galimybę suklastotų sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyvią teisę į šio mokesčio sugrąžinimą (tiesiogiai ar užskaitos būdu) (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015). Sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.
15. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimui būdinga tai, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja, bendrai veikdami, du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tai reiškia, kad būtinas bendrininkų grupės požymis yra mažiausiai du vykdytojai, t. y. asmenys, vykdantys objektyviąją nusikalstamos veikos sudėtį (ar jos dalį). Pažymėtina, kad kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindą sudaro sudėtingesnės negu vieno asmens daromos veikos požymių visuma, t. y. bendrininkavimo požymių, numatytų BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bendrininkavimą, bendrininkų rūšis bei bendrininkavimo formas (BK 24, 25 straipsniai), ir nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama konkreti bendrai daroma nusikalstama veika, požymių visuma. Vykdytoju laikomas asmuo, tiesiogiai įvykdęs (įgyvendinęs) nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. atlikęs BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad neretai pasitaiko situacijų, kai nusikalstamos veikos sudėtį realizuoja dalimis keli (pvz., du) vykdytojai, taip pat – kai organizatorius atlieka ir vykdytojo veiksmus (ar jų dalį). Sprendžiant, kokie veiksmai priskirtini vykdytojui, būtina atsižvelgti į nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, išdėstytus konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, nagrinėjamu atveju – BK 182 straipsnio 2 dalyje.
16. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. A. ir E. C. bendrininkavus sukčiaujant PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tokią išvadą grindė liudytojų A. R., M. Z., J. S., M. L., G. P., R. R., T. B., A. Ž., E. Č., E. Z., T. B. ir pagal teisinės pagalbos prašymą apklaustos E. W. parodymais, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. pranešimu apie atliktą AB ,,X“ mokestinį tyrimą, specialisto išvada Nr. 5-2/115 dėl UAB ,,1“ ūkinės finansinės veiklos; specialisto išvada Nr. 5-2/119 dėl UAB ,,2“ ūkinės finansinės veiklos ir specialisto išvada Nr. 5-2/103 dėl UAB ,,3“ ūkinės finansinės veiklos, daiktų apžiūros protokolo duomenimis. Visi šie įrodymai buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme ir jie išsamiai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl šiame nuosprendyje jie detaliai nekartojami, tik tiek, kiek būtina atsakyti į apeliacinių skundų argumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, naujai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nenustatė N. A. ir E. C. veikoje sukčiavimo, veikiant bendrininkų grupe, požymių.
17. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matosi, kad N. A. ir E. C. inkriminuotas nusikaltimas – didelės vertės turtinės prievolės išvengimas apgaule (BK 182 straipsnio 2 dalis) pasireiškė tuo, kad bendrininkams iš anksto turint ketinimą sukčiauti PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, jie organizavo fiktyvių įmonių įgijimą, dokumentų, patvirtinančių cukraus įgijimą iš Lenkijos įmonės, išrašymą bei apmokėjimą, sąskaitomis faktūromis įformino cukraus pardavimą AB ,,X“, šiuos duomenis N. A. įkėlė į AB ,,X“ kompiuterinę sistemą, taip bendrininkai apgaule AB ,,X“ naudai padėjo pasinaudoti PVM mokesčio atskaita. Iš aprašyto nusikaltimo padarymo būdo galima spręsti, kad jo sudėties objektyviuosius požymius realizavo visi bendrininkai, t. y. jie visi veikė kaip bendravykdytojai. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų ir teisinių išvadų dėl N. A. ir E. C. bendrininkavimo formos. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). N. A. nuosekliai teigė, kad nedalyvavo steigiant UAB ,,1“ UAB ,,2“, UAB ,,3“, apie minėtų įmonių atsakingų asmenų tikslą nesumokėti PVM mokesčio jis nieko nežinojo, taip pat nežinojo, kad šių įmonių atsakingi asmenys pasisavins įmonių lėšas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad N. A. ir E. C. buvo pažįstami, nėra nustatyta jokių jų ryšių su kitais bendrininkais (D. B. ir I. K.), t. y., kad bendrininkai tiesiogiai ar netiesiogiai bendravo, tarėsi dėl kokių nors neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu prokuroras taip pat pripažino, jog šioje byloje nesurinkta duomenų, kurie konkrečiai patvirtintų kokius nors ryšius tarp kaltinamųjų. Byloje nenustatyta jokių N. A. kontaktų, t. y. susitikimų, skambučių, susirašinėjimų ar pan. su UAB „1“ atstovais E. C., D. B. ir A. J., UAB „2“ atstovu J. D. (miręs) bei UAB „3“ atstovu I. K.. Tiek N. A., tiek E. C., D. B. ir I. K. nuosekliai parodė, kad vienas kito nepažįsta. Taigi esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti buvus N. A., E. C. ir kitų nuteistųjų susitarimą sukčiauti, bendrą tyčią apgaule AB ,,X“ naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės valstybės biudžetui. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad nuteistieji N. A. ir E. C. kartu su kitais nuteistaisiais veikė kaip bendrininkai, o vadovautis vien tik prielaida, kad taip galėjo būti, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį negali.
18. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymo, t. y., jog N. A. surado UAB ,,1“, UAB ,,2“ bei UAB ,,3“ rėmėsi liudytojų G. P., R. R., A. Ž., E. Č. ir E. Z. parodymais. Liudytojas AB ,,X“ sandėlio vadovas G. P. ir jo pavaduotoja liudytoja R. R. parodė, kad atvykus kroviniui su lydinčiais dokumentais, verslo valdymo sistemoje būna sukurtas užsakymas, krovinys iškraunamas, sutikrinamas pagal atvažiavusius dokumentus ir verslo valdymo sistemoje pajamuojamas, dokumentai perduodami į buhalteriją. Dokumentus elektroniniu paštu jiems pateikdavo vadybininkas, šiuo konkrečiu atveju N. A.. Liudytoja A. Ž. teisme parodė, kad dirba AB ,,X“ teisinės tarnybos direktore. Vadybininkas suranda klientą, suderina kainą, ją aptaria su savo vadovu. Sutarčių projektus, įkeltus N. A., turėjo patvirtinti ji, tačiau tai buvo tipinės sutarties formos, todėl pastabų neturėjo ir galėjo patvirtinti. Liudytojas E. Č. parodė, kad N. A. buvo jo pavaldinys. Darbas su tiekėju vykdavo elektroninio ryšio priemonėmis – telefonu, elektroniniu paštu, skype programa. Sudaryta vadybininko sutartis įkeliama į sistemą ir patvirtinama atitinkamų asmenų. Pirkimo užsakymo formą užpildydavo vadybininkas. N. A. UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ surado per tam tikrą laiką, užpildė kompiuterinėje programoje užsakymo lapus cukraus pirkimui iš šių įmonių. Vadybininkui užpildžius užsakymą, liudytojas į savo elektroninį paštą gaudavo pranešimą apie jam paskirtą tvirtinimui užduotį. N. A. ir žodžiu paaiškindavo už kiek jis gali įmonės vardu nupirkti prekių, ir už kiek jas parduoti. Įvertinęs N. A. pateiktą informaciją šiuo atveju patvirtino užsakymą cukraus įsigijimui. Liudytoja E. Z. teisme parodė, kad dirba AB ,,X“ finansų direktore. Vadybininkas sukuria pirkimo ar pardavimo užsakymą, tuomet užsakymą tvirtina kiti asmenys, priklausomai nuo užsakymo sumos. Kiekvienas kontrolėje dalyvaujantis asmuo turi savo pareigas ir funkcijas, kurias jis tvirtina, verslo vadovas tvirtina fizinį modelį, komercijos direktorius tvirtina komercinę veiklą, finansų direktorius tvirtina finansinę veiklą. N. A. buvo patyręs vadybininkas, todėl jis pats vertindavo visas aplinkybes, galimą pelną, tiekėjus. Taigi, išdėstyti liudytojų parodymai patvirtina, kad N. A. AB ,,X“ vardu su UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ sudarė sutartis dėl cukraus įsigijimo ir šias sutartis pateikė tvirtinimui E. Č., A. Ž. ir E. Z.. Šie asmenys, patvirtinę minėtus sandorius, atliko N. A., kaip pardavimų ir pirkimų vadybininko, inicijuotų sandorių kontrolę ir rizikos vertinimą. Nors iš liudytojų parodymų turinio galima suprasti, kad būtent vadybininkas yra atsakingas už bendrovių, iš kurių AB „X“ perka ar parduoda produkciją, patikimumo vertinimą, tačiau liudytojas E. Č. parodė, kad N. A. nebuvo apmokytas, kaip turėtų būti tikrinami prekių pardavėjai, kad būtų galima nustatyti jų patikimumą. Pats N. A. taip pat parodė, kad neturėjo galimybės patikrinti tiekėjų metinės apyvartos, darbuotojų skaičiaus ar mokumo valstybei. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nei sandorius sudariusiam N. A., nei juos patvirtinusiems E. Č., A. Ž. ir E. Z. nekilo abejonių dėl pardavėjo patikimumo ar nesąžiningumo.
Žemesnės instancijos teismas
19. Kita vertus, N. A. visada nuosekliai teigė, kad UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“, kaip galimą cukraus pardavėją, jam pasiūlė P. P.. Su UAB ,,1“ UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ atstovais niekada nebuvo susitikęs, su jais bendravo telefonu ir elektroniniu paštu. UAB ,,1“, UAB ,,2“, UAB ,,3“ steigime, pardavimuose, veikloje nedalyvavo, jokios naudos iš šių įmonių negavo. Šie parodymai savo esme atitinka N. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 22, b. l. 8–9, 182, 183). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nuteistojo parodymais, nes juos paneigiančių objektyvių įrodymų byloje nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šioje byloje P. P. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau vėliau jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Būdamas įtariamuoju, P. P. atsisakė duoti parodymus, o nutraukus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, jis liudytoju apklaustas nebuvo. 2018 m. birželio 15 d. prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo pateikimo stadijoje apeliantas prokurorui teikė prašymą apklausti P. P. liudytoju, tačiau prokuroras neskundžiamu nutarimu tokį prašymą tenkinti atsisakė. Prašymą liudytoju apklausti P. P. teisiamajame posėdyje pateikė ir apelianto gynėjas, tačiau prokuroras, vykdydamas teismo pavedimą surasti šį asmenį, nustatė, kad P. P. yra miręs. Nesant galimybės apklausti P. P., visos abejonės ir prieštaravimai, kurių negalima pašalinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai, todėl laikytina, kad byloje nepaneigta aplinkybė, jog N. A., kaip AB „X“ vadybininkas, cukrų pirko iš bendrovių UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“, kurias jam pasiūlė P. P..
20. Nuteistojo N. A. tyčios sukčiauti nepatvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad iki AB ,,X“ įforminant sandorius su UAB ,,1“ UAB ,,2“, UAB ,,3“, Lenkijos įmonė anksčiau iki 2014 m. bendradarbiavo su AB ,,X“, kuriai atstovavo N. A.. Pirmosios instancijos teisme N. A. parodė, kad UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ atsiuntus cukraus kokybės pažymėjimus tapo aišku, kad gamintojas yra Lenkijos įmonė. Buvo bandoma derėtis tiesiogiai su gamintoju, tačiau susitarti nepavyko, nes Lenkijos įmonė geresnių kainų nei minėtos bendrovės nepasiūlė. Šie nuteistojo N. A. parodymai byloje nepaneigti. Pagal teisinės pagalbos prašymą apklausta Lenkijos įmonės vyr. buhalterė E. W. parodė, kad AB „X“ cukrus buvo tiekiamas tokiomis pat sąlygomis kaip ir įmonėms UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“. Šiuo atveju, akivaizdu, kad N. A. pateiktas UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ cukraus pirkimo pasiūlymas ekonominiu naudingumu AB „X“ nesiskyrė nuo ankstesnių Lenkijos bendrovės pasiūlymų, tačiau tai savaime nereiškia, kad N. A. turėjo teikti prioritetą cukraus pirkimui tiesiogiai iš Lenkijos įmonės.
21. Įvertinęs aplinkybę, kad N. A. kompiuterio apžiūros metu nustatyta, kad jis jau nebedirbdamas AB ,,X“, susirašinėjo su Lenkijos įmone dėl cukraus tiekimo UAB ,,N“, teismas padarė išvadą, kad N. A. organizavo cukraus įgijimą UAB ,,1“ UAB,, 2“, UAB ,,3“ vardu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada padaryta neįvertinus kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Byloje nustatyta, kad N. A., išėjęs iš darbo AB ,,X“, įsteigė įmonę UAB ,,N“, kurios planuojama veikla buvo didmeninė prekyba žemės ūkio produktais, todėl logiška, kad siekdamas įgyti cukrų, jis pasinaudojo ankstesnio darbo metu įgytais cukraus tiekėjų kontaktais, šiuo atveju Lenkijos įmone. Be to, iš byloje esančio N. A., kaip UAB „N“ atstovo, susirašinėjimo cukraus pirkimo temomis, matyti, kad jis dėl cukraus įsigijimo derėjosi ne tik su Lenkijos įmone, bet ir su kitomis įmonėmis. Teisinės pagalbos prašyme iš Lenkijos apklausta Lenkijos įmonės vyr. buhalterė E. W. nurodė, kad bendravimas su įmonėmis „1“, „2“ ir „3“ vyko elektroniniu paštu. Įmonėms pateikus išankstinį apmokėjimą prekės būdavo pristatomos į nurodytą vietą. Elektroniniu būdu siunčiamą UAB „1“ korespondenciją pasirašinėjo E. C. ir D. B.. Bendradarbiavimas su UAB „2“ prasidėjo jiems pateikus užsakymą 2014 m. liepos mėnesį, įmonei atstovavo J. D.. Su UAB „3“ bendradarbiavimas prasidėjo 2014 m. rugsėjo mėn. užsakymą pateikė I. K.. Taigi, buhalterė E. W. nenurodė, kad apeliantas kokia nors forma bendravo su šiuo Lenkijos cukraus gamintoju vykstant cukraus prekybai su bendrovėms „1“, „2“ ir „3“. Taigi, N. A. nustatytas kontaktas su Lenkijos įmone jam jau nebedirbant vadybininku AB ,,X“ priešingai negu nurodoma skundžiamame nuosprendyje, neįrodo N. A. organizavus cukraus įgijimą UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ vardu, tuo pačiu ir nuteistojo ketinimo sukčiauti.
22. Tai, kad N. A. kompiuteryje rasti sutarčių tarp AB ,,X“ ir UAB ,,1“, UAB ,,2“ bei UAB ,,3“ projektai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepatvirtina N. A. ketinimo sukčiauti. Byloje nustatyta, kad N. A., kaip AB ,,X“ vadybininkas, su minėtomis bendrovėmis sudarė sandorius dėl cukraus įsigijimo, todėl visiškai logiška, kad jis rengė šių sutarčių projektus ir jos buvo jo kompiuteryje. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme N. A. nuosekliai teigė, kad elektroniniu paštu ir telefonu bendravo su įmonių atstovais dėl sandorių sudarymo. Andrius atstovavo UAB ,,1“, Edgaras – UAB ,,2“ ir Jurijus atstovavo UAB ,,3“. Telefono, paimto iš N. A. asmens kratos metu, apžiūros protokolo duomenys (t. 21, b. l. 176–177) patvirtina, kad rastas kontaktinis numeris, pavadinimu ,,A. N.“ ir UAB ,,1“ elektroninis pašas xxxx taip pat rastas UAB ,,3“ elektroninis paštas xxx, UAB ,,2” kontaktai, pavadinimu ,,xxx” ir elektroninis paštas xxxx. Taigi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos kontekste sutarčių projektai nepaneigia N. A. ketinimo sudaryti realius ir ekonomiškus cukraus pirkimo sandorius. Aplinkybė, kad sutarčių projektuose su UAB ,,1“ kaip direktorius nurodytas A. R., nors registro duomenimis nuo 2014 m. balandžio 30 d. vadovas buvo D. B. ir analogiškai sutarčių projektuose su UAB ,,2“ kaip direktorius nurodytas M. Z., kai pagal registrų duomenis nuo 2014 m. liepos 7 d. įmonės vadovas buvo J. D., neįrodo N. A. turėjus neteisėtų ketinimų. N. A. teisme parodė, kad sutartis rengė pagal jam pateiktą ir prieinamą informaciją. Akivaizdu, kad jeigu N. A. būtų taręsis dalyvauti nusikalstamoje veikoje, jis būtų žinojęs apie pasikeitusius įmonių vadovus ir apie tai, kad sutartis turėtų pasirašyti kiti asmenys. Kita vertus, galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad viešai prieinamoje informacijoje „RekvizitaiLT“ duomenys taip greitai nėra atnaujinami, todėl rengiant pirmąjį sutarties projektą (2014 m. gegužės 2 d.) duomenys nebuvo pasikeitę. Taigi aplinkybė, kad N. A. rengė sutarties projektus bei nurodė neteisingus rekvzitius savaime neįrodo jį turėjus tikslą sukčiauti.
23. Specialisto išvadose dėl UAB ,,1“, UAB ,2“ ir UAB ,,3“ ūkinės finansinės veiklos nustatyta, kad AB „X“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatitinka cukraus gamintojo Lenkijos įmonės pateiktų CMR važtaraščių ir konstatuota, jog cukrus iš minėto gamintojo AB „X“ malūno elevatoriaus nepasiekė, o buvo nukreipiamas tiesiai į AB „X“ klientų: AB „xxx“, AB „N. R.“ ir AB „xxx“ produktų saugojimo vietas. Teismas, specialistų išvadose nustatytą aplinkybę siedamas su AB „xxx“, AB „N. R.“ ir AB „xxx“ pateikta informacija, jog dėl cukraus užsakymo, pristatymo ir apmokėjimo bendravo su AB ,,X“ atstovu N. A., konstatavo N. A. veiksmuose buvus apgaulę. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada padaryta neįvertinus kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Nuteistais N. A. parodė, kad jis nebuvo atsakingas už tai, ar fiziškai nupirktos prekės pasiekė sandėlį, ar prekė atitinka tiekimo dokumentuose nurodytą informaciją. Liudytojai A. Ž., R. R. ir G. P. taip pat patvirtino, kad vadybininkas nekontroliuoja prekės atvežimą ir išvežimą, t. y. nėra atsakingas už krovinio logistiką. Už krovinio sutikrinimą pagal jį lydinčius dokumentus yra atsakingas sandėlio vadovas G. P. ir jo pavaduotoja R. R.. Iš specialisto išvadų dėl UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad AB „X“ PVM sąskaitas faktūras AB „xxx“, AB „N. R.“ ir AB „xxx“ išrašė ir krovinio (cukraus) pakrovimą adresu, kur yra AB „X“ malūno elevatorius išdavimą vežėjams, atitinkamai AB „xxx“, AB „N. R.“ ir AB „xxxx“ parašais patvirtino AB „X“ malūno sandėlio vadovas G. P. ir sandėlio vadovo pavaduotoja R. R.. Pastaroji teisme parodė, kad jos parašas ant sąskaitų faktūrų patvirtina, kad prekės buvo pristatytos į bendrovės sandėlį ir buvo iškrautos. Liudytojas G. P. teigė neprisimenantis tokių atvejų, kai prekės nevažiuoja tiesiogiai į sandėlį, o jos yra nuperkamos ir parduodamos kitiems pirkėjams. Tokie liudytojų G. P. ir R. R. parodymai neatitinka specialisto išvadose nustatytų aplinkybių. Dėl to, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuoti N. A. veikoje buvus apgaulę, remiantis tuo, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytas cukrus į AB „X“ malūno elevatorių pristatytas nebuvo, o iš Lenkijos įmonės Lenkijos vežėjų buvo pristatytas tiesiai UAB „1“, UAB „2“ ir UAB „3“ nurodytais adresais, t. y. į AB „xxxx“, AB „N. R.“ ir AB „xxxx“ sandėlius, nėra jokio pagrindo.
24. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju N. A. veiksmai (cukraus pirkimo sandorių sudarymas ir duomenų apie perkamą cukrų įkėlimas į kompiuterinę programą) negali būti vertinami kaip apgaule AB ,,X“ naudai mokėtino PVM mokesčio į valstybės biudžetą išvengimas, nes jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios tai padaryti. Apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas tik tada, kai jame nustatyta objektyviai egzistuojanti padariusio pavojingą veiką asmens kaltė. Nagrinėjamoje byloje N. A. tyčia nenustatyta, skundžiamame nuosprendyje nenurodyti argumentai, atskleidžiantys jos turinį. Dėl išdėstytų motyvų N. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ((duomenys neskelbtini) straipsnio 5 dalies 1 punktas). Įvertinusi šiame nuosprendyje aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis E. C. taip pat neturėjo iš anksto susiformavusios tyčios apgaule AB ,,X“ naudai išvengti mokėtino PVM mokesčio į valstybės biudžetą. Visos byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo E. C. tyčia buvo nukreipta ne sukurti naudą AB ,,X“, bet pasisavinti UAB ,,1“, kurios akcininku jis buvo, priklausančias lėšas. Dėl to E. C. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį taip pat išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ((duomenys neskelbtini) straipsnio 5 dalies 1 punktas).
25. Skundžiamu nuosprendžiu N. A. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su tiksliai tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei D. B., E. C. ir I. K. pasisavino UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ priklausantį turtą – 266 702, 10 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad N. A. įforminus cukraus įgijimą iš realiai veiklos nevykdančių UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“, kurios iš AB ,,X“ gautas pinigines lėšas panaudojo cukraus įsigijimui, pervedant jas Lenkijos tiekėjui be PVM, o mokėtiną valstybei PVM šių bendrovių vadovai, nenustatyti asmenys bei N. A. pasidalino tarpusavyje. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nepateikta jokių teisinių argumentų, patvirtinančių šią išvadą, o turtinės naudos gavimo faktas tiesiog preziumuotas. Byloje nėra jokių duomenų, kad kiti nuteistieji, kurie pasisavino savo valdomų įmonių UAB „1“, UAB „2“, UAB „3“ pinigines lėšas, būtų bent dalį jų perdavę N. A.. Tai patvirtino ir prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu pasisakydamas dėl šios aplinkybės, kad ,,ne visada baudžiamosiose bylose pavyksta įrodyti visas aplinkybes, visas nusikalstamos veikos darymo grandis, kur tos pasisavintos lėšos nueina ir panašiai“. Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Nesant tokių įrodymų, nuteistasis N. A. dėl jam inkriminuoto svetimo turto pasisavinimo, t. y. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ((duomenys neskelbtini) straipsnio 5 dalies 1 punktas).
26. Apeliacinės instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį, priimamas sprendimas N. A. panaikinti paskirtą kardomąją priemonę. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs N. A. kaltu dėl UAB ,,1“, UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ turto pasisavinimo, taikė BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas ir kaip nusikalstamos veikos rezultatą iš N. A. ir jo bendrininkų solidariai konfiskavo 266 702, 10 Eur. Apeliacinės instancijos teismui N. A. dėl šios veikos išteisinant, nėra teisinio pagrindo ir taikyti jam turto konfiskavimą, todėl ši baudžiamoji poveikio priemonė naikinama. N. A. išteisinus, naikinama ir procesinė prievartos priemonė - laikinas nuosavybės teisės apribojimas bei jam grąžinamas daiktinis įrodymas, paimtas kratos metu. Šiuo nuosprendžiu nustačius, kad N. A. veikoje nėra sukčiavimo ir turto pasisavinimo požymių, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų šio nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentų, susijusių su veikų kvalifikavimu.
27. Nuteistasis E. C. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir prašo jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nuteistojo E. C. veikoje nustatyti tinkamai, nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.
28. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau, ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2012, 2K-378-895/2016).
29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. C., būdamas UAB ,,1“ akcininku, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai pasisavino jam svetimą šiai bendrovei priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 717 369 Lt (207 764,42 Eur). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, E. C. iš esmės pripažino savo veikos objektyviąją pusę, t. y., jog jis išgrynino pagal fiktyvias paskolos sutartis į banko sąskaitą pervestus bendrovės pinigus. Tačiau nuteistasis neigia pasisavinęs išgrynintas pinigines lėšas ir teigia, kad visas išgrynintas pinigines lėšas jis atidavė D. B.. Analogiškos aplinkybės nurodomos ir nuteistojo E. C. apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. C., veikdamas bendrininkų grupe, UAB ,,1“ priklausančius 717 369 Lt (207 764,42 Eur) pasisavino.
30. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad AB ,,X“ nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. 68 sąskaitų faktūrų pagrindu UAB ,,Nobalta“ buvo pervesta 5 786 708, 81 Lt (1 675 946, 71 Eur) už cukraus įsigijimą. E. C. kartu su bendrininkais dalį – 717 369 Lt (207 764,42 Eur) – šių pinigų išgrynino iš bendrovės sąskaitos ir panaudojo savo tikslais. Nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis E. C. nuo 2014 m. gegužės 6 d. buvo visų UAB „1“ akcijų savininkas, t. y. dėl einamų pareigų šios įmonės turtas buvo nuteistojo žinioje, nes akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Iš 2017 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvados Nr. 5-2/115 dėl UAB ,,1“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo matyti, kad buvęs bendrovės ,,1“ direktorius D. B. bei buvęs bendrovės ,,1“ akcininkas E. C. nepateikė tyrimui kokių nors dokumentų, kad nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. surašytais 4 vnt. kasos pajamų orderių įforminta 286 000 Lt (82 831,33 Eur) paskola iš akcininko E. C. buvo panaudota grynais pinigais kokiems nors įsipareigojimams vykdyti bendrovės ,,1“ vardu, ši 286 000 Lt (82 831,33 Eur) suma neapskaityta kasos knygoje, nes bendrovėje ,,1“ kasos knyga nepildyta, neįnešta į bendrovės ,,1 sąskaitas banke ir bendrovė ,,1“, nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d. pervedusi 250 000 Lt (72 405 Eur), kaip paskolos grąžinimą, į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke ,,Swedbank“ gavėjui E. C., patyrė 250 000 Lt (72 405 Eur) nuostolį. Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. birželio 20 d. per 11 kartų D. B. išmokėta grynais pinigais pagal čekius 294 419 Lt (85 269,64 Eur) suma iš bendrovės ,,1 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke ir nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. liepos 29 d. išimta grynais pinigais iš bankomatų 172 950 Lt (50 089,78 Eur) suma D. B. išduota mokėjimo kortele (t. 2, b. l. 110–137).
31. 2016 m. vasario 11 d. kratos metu E. C. namuose buvo rastos keturios fiktyvios paskolos sutartys: 2014 m. gegužės 6 d. Nr. 1, 2014 m. gegužės 7 d. Nr. 2014/02, 2014 m. gegužės 17 d. Nr. 2014/03 ir 2014 m. gegužės 27 d. Nr. 2014/03, jog E. C. suteikė iš viso 250 000 Lt (72 405 Eur) paskolą UAB ,,1“. Paskolos sutartys pasirašytos UAB ,,1“ akcininko E. C. ir UAB ,,1“ direktoriaus D. B.. Nuteistasis E. C. pirmosios instancijos teisme prisipažino, kad paskolų sutartys buvo fiktyvios ir jis jokių pinigų UAB ,,1“ neskolino. Jam buvo į sąskaitą pervesti pinigai, jis juos išgrynino ir atidavė D. B.. Taigi, apeliantas teisme pripažino, jog jokios paskolos UAB ,,1“ nesuteikė, o iš šios bendrovės gautus pinigus kaip esą paskolos grąžinimą jis išėmė iš sąskaitos ir per kelis kartus atidavė D. B.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo E. C. parodymai dėl jam inkriminuotos veikos aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Nuteistasis E. C. ikiteisminio tyrimo metu (t. 20, b. l. 40–42) parodė, kad iš D. B. pirko UAB ,,1“ akcijas. Akcijas įsigijo kaip garantą, nes buvo jam paskolinęs 200 000 Lt verslui vystyti, kurių dalį (35 000 svarų) jis pasiskolino iš Anglijoje gyvenančio Aleksandro, su kuriuo ten dirbo. Įmonė jokios veiklos nevykdė. Įmonės patalpose nėra buvęs, adreso nežino. Vėliau skola jam buvo grąžinta, o kaltinime šie pinigai įvardinti kaip pasisavintas V. I. pinigus, gražino skolą Aleksandrui, likusius 60 000 Lt išleido savo reikmėms. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. C. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl save apkalbėjo. Kaip jau minėta, teisme jis pripažino, kad paskolos sutartys yra fiktyvios, nes jokių pinigų įmonei neskolino ir visus išgrynintus pinigus atidavė D. B.. Jokių kitų veiksmų įmonės veikloje neatliko, nes buvo tik fiktyvus įmonės akcininkas.
32. Nuteistojo E. C. parodymus, jog jis buvo tik fiktyvus UAB ,,1“ akcininkas ir neatliko jokių kitų veiksmų, išskyrus pinigų išgryninimą, paneigia nuteistojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš dalies paties nuteistojo E. C., liudytojų J. S. ir M. L. parodymai bei rašytiniai bylos duomenys. Nuteistasis D. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 21, b. l. 11–12) parodė, kad kelis mėnesius buvo UAB ,,1“ direktorius, įmonės akcininkas buvo E. C.. Jis į įmonės ofisą atvažiuodavo kiekvieną dieną, ten būdavo ir E. C.. Su įmone susijusius užsakymus, pavedimus ir dokumentų tvarkymus atlikdavo E. C.. Pastarasis įmonei suteikė paskolą, nes trūko lėšų. Įmonei vykdant veiklą, jis iš įmonės paėmė pinigus ir atidavė E. C.. UAB ,,1“ nevykdė jokios veiklos, todėl jis jokio atlygio negavo. Iš įmonės banko sąskaitos jokių pinigų neišiminėjo. Pasirašydavo ant dokumentų, kuriuos pateikdavo E. C.. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. B. parodė, kad dalis ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų yra teisingi, o kita dalis, kuri susijusi su E. C. veiksmais yra neteisingi. Jis parodė, kad E. C. prie įmonės sąskaitos priėjimo neturėjo, bankinių pavedimų nedarė. Viską tvarkė visai kitas žmogus, vardu Edvinas ar Edgaras. E. C. jokios paskolos įmonei nesuteikė, bet paskolos sutartys buvo surašytos. Iš E. C. pinigus jis paėmė, nes jie buvo jo, bet pavedė paimti jam, nes jis kaip akcininkas turi galimybę turėti pinigų. Teismas netikėjo D. B. pakeistais teisme duotais parodymais, o tikėjo jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie atitinka kitus bylos duomenis. Tai, kad D. B. pakeitė savo parodymus, teismas vertino kaip siekį nepakenkti E. C., su kuriuo jį sieja artimi tarpusavio santykiai. Nuteistasis E. C. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas negalėjo remtis nuteistojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie nebuvo teisme patikrinti, be to, parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Sprendžiant dėl apklaustų asmenų parodymų panaudojimo nuosprendyje galimybių teismų praktikoje yra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (duomenys neskelbtini)292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, 2K-73-689/2018).??? Nagrinėjamoje byloje nuteistasis D. B. buvo išsamiai apklaustas pirmosios instancijos teisme. Teisme D. B. iš dalies patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl teisme buvo perskaityti jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo D. B. parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinį, teisme duotus jo parodymus (dėl E. C. vaidmens) pagrįstai vertino kaip neteisingus, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teisėjų kolegija atsakydama į apelianto argumentą, kad teismas negali remtis ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus naudojo tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti formuojant savo vidinį įsitikinimą, o išvadą dėl E. C. kaltumo pasisavinus svetimą didelės vertės turtą pagrindė visų byloje surinktų įrodymų visetu.
33. Aktyvų nuteistojo E. C. vaidmenį UAB ,,1“ veikloje, be nuteistojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, patvirtina ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Liudytojai J. S. ir M. L. parodė, kad UAB ,,1“ korespondencija buvo perduota ir E. C.. 2016 m. vasario 29 d. UAB ,,I“ pateikė sąskaitą faktūrą, patvirtinančią UAB 1“ patalpų nuomą. Sąskaitą kaip gavėjas pasirašė E. C.. Teisinės pagalbos prašyme iš Lenkijos apklausta Lenkijos įmonės vyr. buhalterė E. W. nurodė, kad bendravimas su įmone ,,1“ vyko elektroniniu paštu. Elektroniniu būdu siunčiamą UAB ,,1“ korespondenciją pasirašinėjo E. C. tel. xxx ir D. B. elektroninis paštas xxxx. Nuteistasis E. C. pats nurodė, kad dokumentus, susijusius su bendrovės veikla, jam atveždavo pasirašyti D. B.; pripažino turėjęs prisijungimą prie įmonės elektroninio pašto; jam į asmeninę banko sąskaitą buvo pervesta pinigų suma, kurią jis per kelis kartus išgrynino. Taigi, išdėstyti įrodymai patvirtina, kad E. C. aktyviai dalyvavo UAB ,,1“ veikloje. Aplinkybė, kad E. C. UAB ,,1“ akcininku tapo paprašytas D. B. ir jokių pinigų už akcijas nemokėjo jokiu būdu nepaneigia nuteistojo aktyvaus vaidmens bendrovės veikloje. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad UAB ,,1“ buvo fiktyvi įmonė, todėl logiška, kad už jos įsigijimą nebuvo mokami pinigai.
34. Atkreipiamas dėmesys, kad pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti. Nagrinėjamoje byloje aptariamas nusikaltimas buvo baigtas, E. C. ir jo bendrininkams gavus išgrynintus pinigus, nes, gavę grynuosius pinigus, jie įgijo realią galimybę jais naudotis ir disponuoti savo nuožiūra. Tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad išgrynintus pinigus E. C. panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, nepaneigia jo kaltės, nes, nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtu turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą neturi reikšmės, kokiems kitiems tikslams toks turtas buvo naudojamas. Nusikalstami padariniai šiuo atveju buvo dėl nuteistojo E. C. ir jo bendrininkų bendrų veiksmų kilęs UAB ,,1“ materialaus turto apimties sumažėjimas, t. y. įmonei buvo padaryta turtinės žalos, nes dėl nuteistojo ir kitų bendrininkų veiksmų įmonė neteko 717 369 Lt (207 764,42 Eur) piniginių lėšų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų išdėstytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog E. C. suvokė, kad jis veikia neteisėtai ir kad dėl tokios jo neteisėtos veikos bendrovei bus padaryta turtinė žala ir norėjo taip veikti bei sąmoningai tokių padarinių siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
35. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad UAB ,,1“ turtas buvo pasisavintas bendrais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų bei N. A., D. B. ir E. C. veiksmais. Šiuo nuosprendžiu N. A. BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tokia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales; svarbu tai, kad jie suprato bendrai su kitais asmenimis darantys nusikalstamas veikas, jų pobūdį ir bendrą tikslą, kurie patvirtina jų veiksmuose buvus subjektyviuosius požymius – susitarimą ir bendrą tyčią (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2014). Ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina buvus nuteistųjų E. C. ir D. B. susitarimui pasisavinti jiems svetimą UAB „1“ turtą, nes jie veikė kaip bendravykdytojai. Jie abu realizavo šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviąją pusę, o tuos jų veiksmus ir dėl jų atsiradusius padarinius – padarytą žalą – sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Tai, kad sąskaitas faktūras pasirašė D. B., tik jis disponavo čekių knygele ir banko mokėjimo kortele, nepaneigia jų abiejų veiksmų bendrumo, nes jau vien ta aplinkybė, kad E. C. ir D. B. kaip priemonę bendrovės UAB ,,1“ turtui pasisavinti suklastojo tikrus dokumentus, kurių pagrindu buvo sudarytos fiktyvios paskolų sutartys su E. C. ir UAB ,,1“ ir šių fiktyvių sutarčių pagrindu iš bendrovės sąskaitos paimti grynieji pinigai, rodo nuteistojo E. C. ir D. B. bendrą vieningą tyčią pasisavinti bendrovės lėšas. Kita vertus, nuteistasis E. C. patvirtino, kad jis suprato, jog į jo sąskaitą pervestų pinigų suma, kurią jis išgrynino, buvo labai didelė, todėl visiškai neįtikinama, kad jis nesuprato, jog šie pinigai yra neteisėti, nors žinojo, kad bendrovė jokios veiklos nevykdė. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. C., veikdamas kartu su bendrininkais, pasisavino svetimą jo žinioje buvusį UAB ,,1“ turtą – 717 369 Lt (207 764,42 Eur) (tokia suma vadovaujantis BK 190 straipsniu laikytina didelės vertės turtu), yra pagrįsta ir teisinga. Nuteistojo E. C. veiksmai dėl UAB „1“ didelės vertės svetimo turto pasisavinimo teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Dėl to, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 punktas). Bylos aplinkybių neatitinka teismo išvada, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, E. C. padarė veikdamas bendrininkų grupe su N. A., ši kaltinimo dalis iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama.
36. Šiuo nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, E. C. padarė veikdamas bendrininkų grupe su N. A., jam paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, nes ji nėra per griežta. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės E. C. neginčija. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinant E. C. dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, iš naujo subendrinamos skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Nusikaltimai, numatyti BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, pagal savo pavojingumą labai skiriasi, todėl už juos paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, kaip tai numatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte. Paskyrus E. C. naują subendrintą bausmę, teisėjų kolegija taiko BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), bausmės vykdymo atidėjimo termino ir sąlygų nekeičia.
37. Nuteistasis E. C. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam pareikšti kaltinimai neapėmė svetimo turto pasisavinimo iš UAB ,,2“ ir UAB ,,3“, todėl konfiskuotino turto vertė pinigine išraiška turėjo būti mažesnė, todėl prašo iš jo ir kitų bendrininkų solidariai išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 207 764,42 Eur (UAB ,,1“ padaryta turtinė žala). Prokuroras baigiamųjų kalbų metu šioje dalyje nuteistojo apeliacinį skundą palaikė ir prašė skundžiamo nuosprendžio dalį dėl E. C. konfiskuotinos pinigų sumos keisti taip, kaip nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio turto konfiskavimą, taisykles, tačiau nesutinka su apelianto ir prokuroro prašymu konfiskuoti turtą solidariai.
38. BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. C., veikdamas bendrininkų grupe su N. A. ir D. B., pasisavino didelės vertės UAB „1“ priklausantį turtą – 207 764,42 Eur, o I. K., veikdamas su N. A., pasisavino didelės vertės UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ priklausantį turtą – 58 937,67 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs solidariai išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 266 702,10 Eur (207 764,42 Eur + 58 937,67 Eur) iš visų asmenų, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Svarbu pažymėti tai, kad iš kaltininko negali būti konfiskuota (išieškota) daugiau turto, nei buvo gauta kaip nusikalstamos veikos rezultatas. Nuteistajam E. C. nebuvo pareikštas kaltinimas ir jis nebuvo skundžiamu nuosprendžiu nuteistas dėl UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ priklausančio turto (58 937,67 Eur) pasisavinimo. Šioje byloje E. C. padaryto nusikaltimo rezultatas buvo nusikalstamu būdu užvaldytos UAB „1“ priklausančios lėšos (207 764,42 Eur) ir būtent ši suma iš jo ir bendrininkų turėjo būti išieškota. Apeliacinės instancijos teismui N. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinus, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma (207 764,42 Eur) išieškotina iš E. C. ir D. B..
40. Kaip jau minėta, nepagrįstas nuteistojo E. C. prašymas, kurį palaiko ir prokuroras, konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (207 764,42 Eur) iš bendrininkų išieškoti solidariai. Turto konfiskavimas – tai baudžiamojo poveikio priemonė, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), todėl ši teisinė priemonė negali būti paskiriama bendrininkų grupei nustatant solidarią visų bendrininkų atsakomybę (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Tais atvejais, kai nusikaltimą padaro ne vienas, o keli asmenys veikdami bendrininkų grupe, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma turi būti išieškota iš visų bendrininkų grupe veikusių asmenų. Tačiau ta pinigų suma turi būti išieškoma ne solidariai, o dalimis. Kokia dalis išieškotinos pinigų sumos turi būti išieškoma iš kiekvieno bendrininkų grupės nario, nustatoma atsižvelgiant į kaltininko vaidmenį nusikaltimo padaryme ir kitas nustatytas bylos aplinkybes. Kaip nustatyta bylos duomenimis, nuteistieji E. C. ir D. B., veikdami bendrininkų grupe, pasisavino UAB ,,1“ priklausančias pinigines lėšas – 207 764,42 Eur. Byloje nenustatyta, kokiomis dalimis nuteistieji pasidalino pasisavintus pinigus, tačiau nustatyta, jog abu nuteistieji buvo nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, vykdytojai, jie abu buvo vienodai aktyvūs siekdami nusikalstamo rezultato, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šį rezultatą atitinkanti 207 764,42 Eur suma išieškotina iš abiejų nuteistųjų lygiomis dalimis, t. y. po 103 882,21 Eur. Nors nuteistasis I. K. skundžiamo nuosprendžio neapskundė, tačiau dėl jau paminėtų aplinkybių, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, ši nuosprendžio dalis irgi keičiama konfiskuojant iš nuteistojo I. K. ne solidariai visų bendrovių pasisavinto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, o konfiskuojant iš I. K. būtent UAB ,,2“ ir UAB ,,3“ pasisavinto turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 58 937,67 Eur. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 punktas).
Dėl E. C.
41. Nuteistasis E. C. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas skundžiamame nuosprendyje neišsprendė iš jo kratos metu paimtų daiktų (asmens tapatybės kortelės, asmens paso ir mobilaus ryšio telefono) grąžinimo klausimo. Su tokiu skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Iš 2016 m. vasario 11 d. asmens kratos protokolo duomenų (t. 20, b. l. 21) matyti, kad kratos metu rasta ir paimta: 1) asmens tapatybės kortelė Nr. 11248825, 2) asmens pasas Nr. xxxx 3) mobilaus ryšio telefonas ,,iPhone“ IMEI Nr. xxxxx, kuriame yra SIM kortelė ,,PILDYK“ Nr. xxxx. Ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. vasario 12 d. E. C. paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas. Iš įtariamojo E. C. paimtas asmens pasas Nr. xxx, ir asmens tapatybės kortelė Nr. xxx (t. 20, b. l. 57). Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliekama nepakeista. Tai reiškia, kad kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas taikoma iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Nuosprendžiui įsiteisėjus ir pasibaigus kardomosios priemonės taikymui, asmens dokumentai bus grąžinti. Tačiau apeliantas teisus, kad dėl mobilaus ryšio telefono teismas nepriėmė jokio sprendimo. Teismas nenurodė, kokie veiksmai su šiuo daiktu turėtų būti atliekami po nuosprendžio įsiteisėjimo ir taip nesivadovavo BPK 94 straipsnio nuostatomis ir neišsprendė šio daikto likimo. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, 2016 m. vasario 11 d. asmens kratos metu iš nuteitojo E. C. paimtas mobilaus ryšio telefonas ,,iPhone“ IMEI Nr. xxxx, kuriame yra SIM kortelė ,,PILDYK“ Nr. xxxx, grąžintinas E. C.. Dėl išdėstytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ((duomenys neskelbtini) straipsnio 4 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria N. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
N. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš N. A. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, panaikinti.
N. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
N. A. paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jo turtą – butą, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), panaikinti.
Daiktinius įrodymus – N. A. kratos metu paimtą kompiuterio kietąjį diską – grąžinti išteisintajam N. A..
Nuosprendžio dalį, kuria E. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
E. C. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalį dėl E. C. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, dėl jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės, turto konfiskavimo ir daiktinių įrodymų likimo klausimo išsprendimo pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, E. C. padarė veikdamas bendrininkų grupe su N. A..
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuteistajam E. C. K. apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę E. C. paskirti laisvės atėmimą 1 metams ir 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), nuteistajam E. C. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Paskirti E. C. pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų E. C., D. B. ir I. K. turto konfiskavimo išdėstyti taip:
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, išieškoti tokias konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas valstybei: iš nuteistojo E. C. 103 882,21 Eur (šimtą tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt du eurus, 21 ct), iš nuteistojo D. B. 103 882,21 Eur (šimtą tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt du eurus, 21 ct), iš nuteistojo I. K. 58 937,67 Eur (penkiasdešimt aštuonis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt septynis eurus, 67 ct).
Iš nuteistojo E. C. 2016 m. vasario 11 d. asmens kratos metu paimtą mobilaus ryšio telefoną ,,iPhone“ IMEI Nr. xxxx, kuriame yra SIM kortelė ,,PILDYK“ Nr. xxxx, grąžinti E. C..
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.