- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-11
- Bylos Nr.
- eI-828-811/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03353-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. R. (toliau – ir Pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, (I t., 1–82; 86–87) prašo priteisti solidariai iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN): 1) 62 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) 13 000,60 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) pareiškėjo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)) laikotarpyje nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 5 d. Nurodo, kad šiuo laikotarpiu į Lukiškių TI-K buvo gabenamas šešis kartus ir teigia, kad buvo kalinamas negyvenamosios paskirties kamerose, kurios kameros buvo itin mažos ir perpildytos, kamerose buvo nešvaru ir netvarkinga, didesnę kalinimo laiko dalį buvo kankinamas šalčiu ir drėgme, nebuvo aprūpinamas valymo priemonėmis, o įkalinimo įstaigos administracija kamerų nevalydavo, todėl sąlygos buvo antisanitarinės ir žemino žmogiškąjį orumą. Tuo pačiu teigia, kad buvo kankinamas alkiu ir diskriminuojamas maitinant, nebuvo aprūpintas higienos ir pirmo būtinumo buities priemonėmis, nebuvo aprūpinamas jokiomis pajamomis.
Nurodo, kad Teisingumo ministerija atsakinga už tai, kad nesukūrė kontrolės mechanizmo, nesiėmė jokių priemonių, kad jai pavaldžios valstybės įstaigos ir pareigūnai nepažeidinėtų fundamentalių žmogaus teisių, taip pat už priimtus nekokybiškus teisės aktus, kurie sudarė sąlygas neturtinei žalai atsirasti.
Teigia, kad už jam kilusią neturtinę žalą taipogi turi atsakyti ir Kalėjimų departamentas dėl nekokybiško teisinio reguliavimo, nes ši institucija, anot pareiškėjo, privalėjo spręsti klausimus, susijusius su tinkamų įkalinimo įstaigose laikomų asmenų gyvenimo sąlygų užtikrinimu, įkalinimo įstaigų vidaus kontrole, naujų įkalinimo įstaigų statyba ir tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K privalo skelbti visus be išimties teismų sprendimus, kuriuose pripažinta, kad Lukiškių TI-K buvo pažeistos žmogaus teisės, tačiau Kalėjimo departamento puslapyje skelbiami tik 65 sprendimai, nors teismų informacinėje sistemoje ,,Liteko“ tokių sprendimų yra šimtus kartų daugiau.
Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to jose buvo tik vienas praustuvas, nors pagal teisės aktus turi būti du – vienas sanitariniame mazge, kitas – apgyvendinimui skirtoje kameros dalyje. Tualetas buvo kameroje tik už simbolinės 1,50 metro sienelės ir neizoliuotas, o kadangi kamerose buvo iki 4 asmenų, pasinaudoti tualetu žmogaus orumą nežeminančiomis sąlygomis nebuvo jokios galimybės. Be to, tualeto plotas buvo mažesnis, nei 1 kv. m., juo naudotis buvo visiškai nepatogu, virš praustuvės nebuvo veidrodžių, sanitariniai mazgai neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, nebuvo užtikrintas privalomas vėdinimo, temperatūros ir drėgmės režimas, todėl visą laiką sklisdavo smarvė ir drėgmė. Tuo pačiu nurodo, kad negalėjo vėdinti kamerų per langus dėl neteisėtai įrengtų perteklinių grotų, privalomų elektrinių ventiliatorių ir šildytuvų neišduodavo, todėl kamerose šaltuoju metų laiku buvo nepakeliamai šalta ir drėgna, o šiltuoju – tvanku ir karšta. Dėl kamerose buvusios drėgmės ir pelėsio, išskalbti rūbai ne džiūdavo, o pūdavo.
Visose kamerose nuo lubų ir sienų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos, veisėsi pelėsis, o grindys buvo suirusio ir išdaužyto betono, todėl nuo jų nuolat kildavo cemento dulkės. Įstaigos administracija patalpų nevalė, nedezinfekavo, o galimybės patiems valytis patalpas buvo apribotos, nes plovimo, valymo ir dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos.
Vidiniai langų rėmai įstiklinti matiniais stiklais, išorinės grotos aptrauktos tinklu, tuo dar labiau sumažinant natūralų apšvietimą.
Kamerose buvo įrengti seni savadarbiai gultai, kurie buvo surūdiję, jų paviršiai tepė rūbus, kampai buvo smailūs, todėl pareiškėjas tvirtina ne kartą susižeidęs į aštrius gultų kampus. Be to, gultai buvo per siauri ir per trumpi, todėl pareiškėjas teigia buvęs priverstas miegoti nenatūralioje pozoje, kas sukeldavo jam sąnarių ir stuburo skausmus, nemigą ir neužtikrino tinkamo poilsio. Tuo pačiu tvirtina, kad gultai buvo dviaukščiai, priglausti prie šaltų ir drėgnų sienų, suglausti galais su kitais gultais neužtikrino privatumo. Be to, kamerose nebuvo spintelių arba lentynų, sieninės lentynos knygoms, daiktams ir maisto produktams susidėti, neįrengtos spintelės bei dėžės po lova asmeniniams daiktams laikyti, todėl pareiškėjas teigia daiktus buvęs priverstas laikyti krepšiuose po gultais, kur buvo tarakonų.
Tvirtina, kad nebuvo išduotos priemonės indams plauti, ne iškart atvykęs gaudavo tualetinio popieriaus, kurio normą - 1 ritinėlį per mėnesį laiko diskriminacine lyginant su moterims išduodama 2 vienetų per mėnesį tualetinio popieriaus norma. Tuo pačiu teigia, kad atvykus į Lukiškių TI-K ne iškart buvo išduodamas muilas, o 30 gramų muilo, kurį privalo išduoti kiekvieną kartą einant prastis į dušą, nė karto nėra gavęs. Be to, nurodo, kad ne visada kamerose būdavo šluota, semtuvėlis šiukšlėms, šiukšlių kibiras, skuduras grindims plauti, o valymo medžiagos sanitariniams įrenginiams valyti ir kameroms plauti nebuvo išduotos nė karto. Lukiškių TI-K taip pat nevykdė pareigos kasdien valyti ir dezinfekuoti sanitarinius mazgus, neatliko kasmėnesinio valymo.
Nurodo, kad jis nebuvo parūpintas antklodės užvalkalu, antra paklode ir antru pagalvės užvalkalu, o čiužinių ir antklodės užvalkalų Lukiškių TI-K neturi. Teigia, jog lovos skalbiniai skalbiami nekokybiškai. Karantine (kameros 104-125) nei paklodė, nei antras pagalvės užvalkalas apskirtai nebūdavo išduodami, taip pat retai išduodavo rankšluostį. Todėl teigia buvęs priverstas naudotis purvinu minkštuoju lovos inventoriumi, iš kurio dezinfekavimas nepašalina įsigėrusio prakaito, kūno riebalų, dulkių ir nemalonaus kvapo, nes iš naujai atvykusiu asmenų jų turimi pledai, lovatiesės, dideli rankšluosčiai kratos metu yra atimami ir grąžinami tik jiems išvykstant.
Teigia, kad jam yra nepriimtinas užvalkalo ir paklodės keitimas tik vieną kartą per savaitę, nes asmeniui prakaituojant, antra paklodė ir pagalvės užvalkalas yra būtinas.
Tvirtina, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K, jo sveikata nebuvo nė karto patikrinta, taip pat jis nebuvo patikrintas dėl galimo apsikrėtimo niežais ir utėlėmis, o paskirstymo skyriuje niekada nebūdavo nei medicinos darbuotojo, nei informacijos apie teisę pasinaudoti sanitarine švarykla bei gauti medicinos pagalbą. Teigia, kad vietoje sanitarinės švaryklos, sudaroma formali galimybė pasinaudoti dušu, tačiau nei muilas, nei rankšluostis neišduodami. Be to, iš atvykusių asmenų nuolat tyčiojamasi, liepiant neštis į dušą visus asmeninius daiktus, įskaitant elektros prietaisus (pvz. televizorių) ir netgi išduotą minkštąjį lovos inventorių. Dušuose nėra atitvertos dalies, baldų, nei vietos daiktams pasidėti – visus daiktus teko dėti ant grindų, todėl jie dėl tekančio vandens būdavo šlapi.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas perpildytose kamerose su asmenimis, kurių sveikatos būklė nebuvo privalomai patikrinta, taip keliant pavojų susirgti užkrečiamomis ligomis ir grėsme sveikatai. O dėl ydingos ir teisės aktų reikalavimams priešingos registravimosi pas medicinos darbuotojus tvarkos iš viso nebuvo galimybės jam gauti medicininę pagalbą.
Teigia, kad buvo pažeista jo teisė naudotis dušu du kartus per savaitę, nes pagal Lukiškių TI- K taisykles, jis turėjo galimybę naudotis dušu tik kartą per savaitę, o vasaros metu atjungus centralizuotai tiekiamą šiltą vandenį, pareiškėjas galėjo tik vieną du kartus per mėnesį. Tuo pačiu teigia, jog neturėjo galimybės nusiprausti po dušu po pasivaikščiojimo ar pasportavus. Be to, 15 minučių prausimosi po dušu apribojimą laiko neteisėtu.
Nurodo, kad daugumoje kamerų nėra įrengtų privalomų pareigūnų iškvietimo mygtukų arba jie yra neveikia, todėl norint išsikviesti pareigūnus, kartais net po valandą tenka daužyti kameros duris, nors galimos situacijos, kai, pvz., prireikus skubios medicininės pagalbos, iškviesti pareigūnus reikia skubiai, todėl kilo grėsmė kalinamų asmenų sveikatai ir netgi gyvybei.
Tuo pačiu pareiškėjas teigia, kad jo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatinėjo, jis yra stambesnio sudėjimo už statistinį vidurkį, intensyviai sportuojantis, todėl individualūs jo poreikiai yra didesni, nei vidutiniai. Mitybos normos visiškai neatitiko jo asmeninių fiziologinių poreikių, jam negaunant papildomo maisto davinio, jo teisė tinkamai maitintis buvo apribota, taigi jis buvo kankinamas alkiu. Nurodo, kad neturėjo teisės pasirinkti kurį nors iš patvirtintų dvylikos valgiaraščių, išskyrus valgiaraštį nedirbantiems vegetarams vyrams.
Pareiškėjo tvirtinimu, jam nebuvo mokamos socialinės pašalpos ir išmokos iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, nebuvo teikiama tikslinė parama, jis nebuvo parūpintas nei darbinėmis, nei kitomis pajamomis ir buvo dirbtinai įstumtas į žmogaus orumą žeminantį skurdą, iš jo buvo atimta galimybė planuoti šeimą, materialiai aprūpinti savo artimuosius, be to jis tapo draugų ir artimųjų išlaikytiniu.
Teigia, kad nepaisant bendrojo diskriminacijos draudimo, reikalavimų nenuteistiesiems asmenims taikyti švelnesnį režimą, nei nuteistiesiems, pareiškėjas buvo diskriminuojamas.
Nurodo, kad buvo suteikiami tik 1 valandos pasivaikščiojimai atvirame ore, dėl ko jis buvo diskriminuojamas pataisos namuose laikomų asmenų atžvilgiu. Pasivaikščiojimai suteikiami 6 val. ryto, jų metu nesuteikiama teisė pasinaudoti tualetu, o išsakius prašymą nueiti į tualetą, pasivaikščiojimas nutraukiamas ir tą dieną daugiau nebesuteikiamas. Pasivaikščiojimų kiemelyje nėra pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl kartais tenka ir visą pasivaikščiojimui skirtą valandą laiko daužyti kiemelio duris.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, jis turėjo galimybę gauti tik iki 2 valandų trukmės trumpalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai apskritai nebuvo suteikiami.
Tuo pačiu nurodo, kad indams ir rankoms prieš valgį plauti buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, todėl, pareiškėjo manymu, jis buvo diskriminuojamas nuteistųjų ir panašioje įstaigoje kalinčių moterų atžvilgiu. Be to teigia, kad negaudavo pirmojo būtinumo higienos priemonių, o skirtingą vyrų ir moterų aprūpinimo tualetiniu popieriumi normą, galiojusią iki 2017 m. sausio 1 d., laiko taip pat diskriminacine. Tuo pačiu teigia buvęs diskriminuojamas pataisos namuose buvusių asmenų atžvilgiu, kurie turėjo galimybę naudotis bendrabučio virtuve ir patys gamintis maistą. Kadangi buvo maitinamas nedirbantiems vyrams nustatytomis mitybos normomis, teigia buvęs diskriminuojamas moterų ir dirbančių vyrų atžvilgiu. Negaudavo tam tikrų maisto produktų ir patiekalų - bandelių, batono, džemo, kakavos, makaronų apkepo, sklindžių, sviesto, troškintų daržovių, omleto, šviežių vaisių ir uogų, varškėčių ir varškės apkepo, kurie buvo tiekiami moterims, todėl mano buvęs diskriminuojamu pagal lytį. Tam tikromis dienomis nurodo negaudavęs fermentinio sūrio, kiaušinių, margarino, pieno, kefyro, varškės, kurie buvo tiekiami dirbantiems vyrams ir tai prilygina diskriminacijai pagal socialinį požymį.
Neturtinę žalą pareiškėjas vertina 62 000 Eur suma.
Pareiškėjas turtinės žalos atlyginimą sieja su šiomis aplinkybėmis: 1) valstybė neteisėtai pažeisdama pareiškėjo teises, sutaupė lėšų, susijusių su pastatų įregistravimo gyvenamaisiais, būtinojo pastatų remonto, neišduotų higienos ir buities priemonių, kamerų įrengimo priemonių, diskriminacinio maitinimo skirtumo verte, tuo gaudama naudos bei pareiškėjo teisių pažeidimo tikslu panaudojo valstybės lėšas - kamerose įrengė perteklines grotas ir gultus; 2) prisiimtu ir neįvykdytu įsipareigojimu pastatyti pakankamą kiekį teisės akus atitinkančių įkalinimo įstaigų ir teigia, kad visų deklaruotų finansavimo poreikių suma (87 mln. 529 tūkst. Eur), kuri nebuvo skirta iš valstybės biudžeto tam, kad pareiškėjas būtų išvengęs žmogaus teisių pažeidimų, yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kuri, anot pareiškėjo, yra vertinamasis kriterijus teismui nustatant pareiškėjo turtinės žalos dydį; pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jam nė karto nebuvo skirta pašalpa ar parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, jis nebuvo parūpintas darbinėmis pajamomis ir teigia, kad turtinė žala dėl šių pažeidimų yra 400 Eur; dėl diskriminacijos maitinant, turtinę žalą nurodo esant 80,60 Eur; dėl kamerose įrengtų perteklinių grotų nurodo esant 1 200 Eur; dėl sutaupytų lėšų užtikrinant tinkamą kiekį baldų kameroje – 3 250 Eur; dėl įrengtų savadarbių gultų ir neteisėto lovų neįrengimo – 6 400 Eur, dėl sutaupymo neįrengiant stalus – 1 000 Eur, dėl sutaupytų lėšų neaprūpinant taburetėmis – 200 Eur, dėl neaprūpinimo valymo inventoriumi – 120 Eur, dėl sutaupytų lėšų lovos inventoriui – 3 100 Eur. Viso pareiškėjas turtinę žalą vertina 13 000,6 Eur; 3) turtinė žala pasireiškė jam neišduotų higienos, buities ir kitų materialinio aprūpinimo priemonių verte, kamerose trūkstamų baldų ir privalomos įrengti tvarkingos įrangos verte, jam teikto diskriminacinio maitinimo verčių skirtumu, nesuteikta socialine parama, darbinėmis pajamomis, kamerose neteisėtai įrengtų perteklinių grotų įrengimo kaina, neteisėtai neišduotomis higienos ir kitomis priemonėmis, kitomis atsakovės ir jos atstovo neteisėtai panaudotomis lėšomis pareiškėjo teisių pažeidinėjimo tikslu.
Pareiškėjas jam asmeniškai kilusią turtinę žalą įvertino 13,000,60 Eur suma.
Kalėjimų departamentas prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 93-95). Nurodo, kad 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 buvo patvirtinta Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa, kurios 12 punkte nustatyta, kad ši programa turi būti įgyvendinta 2014 – 2022 metais. Teigia, jog pareiškėjo laikymo laisvės atėmimo vietose metu Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos įgyvendinimas dar neturėjo būti baigtas, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai būti laikomam sąlygomis, kurių įgyvendinimui dar nėra pasibaigęs terminas.
Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, kad Kalėjimų departamentas savo veiksmais pareiškėjui padarė tiesioginės žalos. Nusiskundimus pareiškėjas išdėstė labai abstrakčiai, nenurodydamas nei konkrečių kamerų, nei laikotarpių, kuomet jautėsi žeminamas ir kankinamas, todėl, atsakovės atstovo nuomone, spręstina, jog pareiškėjo išgyvenimai nebuvo labai intensyvūs ir žymūs. Tuo pačiu nurodo, kad nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, jog dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų sutriko jo sveikata, taip pat nenustatyta, kad jo teisės buvo pažeistos siekiant jį išskirti iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.
Šalies argumentai
Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 159-162). Nurodo, kad Teisingumo ministerija atstovauja bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Tuo tarpu byloje pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš neteisėtai priimtų norminių teisės aktų, kurių rengėjas buvo Teisingumo ministerija, taigi tokio pobūdžio byloje Teisingumo ministerija turėtų būti atsakovas.
Teisingumo ministerija nurodė, jog šioje byloje pareiškėjas nesutinka su norminiais teisės aktais, tačiau pareiškėjas neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių teisės aktų ištyrimo. Anot Teisingumo ministerijos, pareiškėjo skundo teiginiai, kad, jo nuomone, Teisingumo ministro priimtus teisės aktus nekokybiška teisėkūra yra deklaratyvūs bei niekuo nepagrįsti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–10). Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Nurodo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų etikos taisyklių reikalavimais, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teigė, jog Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Akcentavo, jog vadovaujantis 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintomis Lietuvos higienos normomis HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros, jis bendras aukštis – 1,6 m (iš jų 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpino Ūkio skyriaus inspektoriai, atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Nurodė, jog nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Teigia, kad Lukiškių TI-k kameros įrengtos vadovaujantis TI taisyklėmis. Pagal 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji bei jų kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K iki 2017 m. sausio mėnesio nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nėra kompetentingas savarankiškai suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodo, kokių konkrečiai veiksmų jis ėmėsi, siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti ilgalaikių pasimatymų.
Teigia, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Nurodė, jog pagal HN 134:2015 17 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėjo, kad maistas yra gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 5 d.
Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastinam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog jo laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo „dėl R. R. skundo“ (toliau – Ūkio skyriaus pranešimas) (II t., b. l. 46–49) matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m².
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 5 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko Konvencijos reikalavimų 2015 m. lapkričio 19 d. ir 2016 m. vasario 27 d. (iš viso 2 paras), o nacionalinės teisės reikalavimų - 2016 m. sausio 19-20 dienomis (iš viso 2 paras). Visomis kitomis pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K asmeniui tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 2015 m. lapkričio 19 d. kameroje 109, 2016 m. sausio 19-20 dienomis kameroje Nr. 113, 2016 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 115, viso 4 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kamerų tipo patalpoje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto kamerose.
Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas ne gyvenamosiose patalpose, o rūsiuose ir negyvenamosios paskirties pastatų cokoliniuose aukštuose, kadangi visi Lukiškių TI-K pastatai VĮ Registrų centre įregistruoti kaip pagalbinės patalpos. Taigi, pareiškėjas iš esmės teigia, kad tai yra HN 134:2015 13 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, pažeidimas.
Ūkio skyriaus pranešime nurodyta (II t., b. l. 46–49), kad pareiškėjas buvo apgyvendintas gyvenamosios paskirties pastatuose. Pažymėtina, kad į bylą pateikti patikrinimo aktai, atlikti įvairiose kamerose (įskaitant ir tas kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas) (II t., b. l. 51–76; 82–135), tačiau nė viename iš jų nėra konstatuotas Lietuvos higienos normos (toliau – ir HN) 134:2015 13 punkto pažeidimas. Vadinasi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti HN 134:2015 13 punkto pažeidimo ir teigti, kad pareiškėjas buvo laikomas ne gyvenamosiose, o pagalbinėse patalpose.
Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, kameros duryse buvo stebėjimo akutės, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu.
Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę, net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Lukiškių TI-K neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Iš byloje esančio Ūkio skyriaus pranešimo (II t., b. l. 46–49) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad tik dalyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu visais atvejais buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika bei atsakovės atstovo pateikta informacija, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies - neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Pareiškėjas neturtinės žalos dydį be kita ko grindžia aplinkybe, jog buvo diskriminuojamas, kadangi jam buvo suteikiami tik iki dviejų valandų trukmės trumpalaikiai pasimatymai, o ilgalaikiai pasimatymai jam nebuvo suteikiami.
Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) XI skyriuje. Minėti teisės aktai numato, kad suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams, o Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t.y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Ilgalaikių pasimatymų suimtiesiems suteikimo klausimu aktualus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime – po 2 valandų trukmės pasimatymą, nuteistajam – po valandos, be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šiuo aspektu, be kita ko, paminėjo, kad tokiais atvejais svarbu analizuoti individualias situacijos aplinkybes, konkretų poreikį ir pagrįstumą nagrinėjamu atveju drausti suimtajam pasimatyti su šeima atitinkamą laiko tarpą. Pastebėtina, kad EŽTT šioje byloje Lukiškių tardymo izoliatoriaus paaiškinimą, jog įstaiga neturėjo tinkamų sąlygų užtikrinti ilgalaikius pasimatymus su šeima, laikė Konvencijos prasme nepriimtinu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, taip pat remiasi minėtu EŽTT sprendimu suformuota praktika (pvz., LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016). Tačiau pažymėtina, kad tiek EŽTT išnagrinėtoje byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), tiek LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 pareiškėjai kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, bet Lukiškių TI-K administracijos sprendimais tai nebuvo leista. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kameros buvo netvarkingos, apipelijusios, neremontuotos, dažai nusilupę, veisėsi pelėsis, o grindys buvo suirusios ir išdaužyto betono, todėl nuo jų nuolat kildavo cemento dulkės; kameroje buvo drėgna ir netinkamai ventiliuojama, pareiškėjas negalėjo vėdinti kamerų per langus dėl įrengtų perteklinių grotų, privalomų elektrinių ventiliatorių ir šildytuvų neišduodavo, todėl kamerose šaltuoju metų laiku buvo nepakeliamai šalta ir drėgna, o šiltuoju – tvanku ir karšta, buvo buitinių parazitų, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas.
HN 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir (ar) persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-91 (t II b. l. 51-53) matyti, kad kameroje Nr. 111 nustatytas HN 134:2015 16 punkto pažeidimas – išmatuota temperatūra buvo 17 laipsnių, t. y. 1 laipsniu žemesnė, nei nustatyta HN 134:2015, tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo tik 2015 m. sausio 7-8 d., todėl dėl tokio trumpo buvimo šioje kameroje laiko pareiškėjui negalėjo kilti neigiamų pasekmių. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-433 (t. II b. l. 56-58) nenustatyti higienos normų pažeidimai kamerose Nr. 113 ir 120, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. sausio 19-20 d.; Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 15 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-379 nenustatyti pažeidimai kameroje Nr. 115, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. vasario 26 – kovo 1 dienomis; Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 2 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1367, 2015 m. liepos 15 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1734, 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2936 (t. II b. l. 82-85, 89-91, 94-96) pažeidimų nenustatyta kameroje Nr. 123, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. spalio 5 d.; Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 22 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1582 nurodyta, kad nubyrėjusio tinko vizualiai nenustatyta, grindų ir lubų paviršiai tinkami lengvam valymui (t. II b. l. 86-88). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 2 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-396 bei 2015 m. birželio 2 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1369 pažeidimų nenustatyta kameroje Nr. 375 (t. II, b. l. 97-98, 99-104), kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. spalio 6 d.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. yra sudariusi paslaugų sutartį su UAB ,,Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr.: 123; 375; 318; 109; 328; 111; 377; 120; 113; 254; 115 ir 253. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nėra duomenų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatyti kamerų neatitikimai šiuo aspektu (II t., b. l. 51–76; 82-135). Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga laisvės atėmimo vietose privalomai aprūpinti asmenis elektriniais ventiliatoriais ir šildytuvais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiais aspektais.
Pažymėtina, jog pareiškėjas nurodė, jog kamerose įrengtos grotos kėlė nepatogumų – trukdė vėdinti patalpą per langą ir apsunkino natūralios šviesos patekimą. Iš minėtų HN 134:2015 nuostatų matyti, kad patalpos vėdinimas per langą natūraliu būdu atitinka teisės aktų reikalavimus, o gyvenamosios kameros natūralaus apšvietimo normų ir kriterijų minėta higienos norma nereglamentuoja. Eksploatavimo taisyklių 14 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1 punktas); kameroje įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 punktas). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kameros grotų keliamų nepatogumų, taip pat dėl netinkamo apšvietimo. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl grotų paminėto teisinio reguliavimo kontekste, teismas juos atmeta kaip abstrakčius ir nepagrįstus, nes grotų kameros lango angoje įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Taip pat pažymėtina, kad iš Centro pateiktų patikrinimo aktų (II t., b. l. 51–76; 82-135) matyti, jog kamerose Nr. 113, 120, 123 įrengtas vėdinimas per langus atitinka HN 134:2015 nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi netinkama oro temperatūra ar drėgme Lukiškių TI-K administracijai, todėl pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais, jo teisių pažeidimas šiuo aspektu nėra konstatuotinas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš teisės naudotis dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę bei dušų įrengimo – kad dušuose nėra atitvertos dalies, baldų, vietos daiktams pasidėti.
Lukiškių TI-K kalinamiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tai atitinka HN 134:2015 44 punktą. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ suimtieji ir nuteistieji dušu gali naudotis iki 15 minučių. Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitinka Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, HN 134:2015 reikalavimus. Lukiškių TI-K dušinės įrengtos korpusų postuose. Remiantis byloje pateikta medžiaga (II t., b. l. 46-48) nustatyta, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Dušinėse įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui arba persirengimui skirta zona, yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti pažeidimo šiuo aspektu.
Anot pareiškėjo, jis neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog jam suteiktas tik 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas per dieną ir laiko tai diskriminavimu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas. Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. HN 134:2015 pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nereglamentuota. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato. Tuo pačiu teismas įvertina tai, kad pareiškėjas, jo teigimu, turėjo galimybę sportuoti (pats nurodė, jog yra aktyviai sportuojantis), taigi turėjo galimybę išeiti iš kameros. Be to, pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo po kelias dienas, todėl toks trumpalaikis jo buvimas negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjo teiginiai dėl diskriminavimo, nenurodant faktinių aplinkybių, o tik dėstant teisės aktų nuostatas yra deklaratyvūs, abstraktūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina taip pat dėl to, kad neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai arba jų iš viso nebuvo (kamerose ir pasivaikščiojimų kiemelyje).
Teismas pažymi, jog vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar jis buvo sugedęs, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kada ir dėl kokių aplinkybių buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje ar pasivaikščiojimo kiemelyje tuo metu nebuvo ar jis neveikė. Nurodyti teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl sugedusių signalizacijos mygtukų ar jų nebuvimo Lukiškių TI-K jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala.
Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduodamas užvalkalo užklotas, rankšluosčiai.
HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos numato, kad asmeniui turi būti išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė (po 1 vnt.), užvalkalas pagalvei (2 vnt.), paklodė (4 vnt.), rankšluostis (2 vnt.); vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Suimtiesiems nustatomas toks patalynės naudojimo laikas: antklodė – 2 metai, čiužinys – 3 metai, pagalvė – 1 metai. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Ūkio skyriaus pranešime (II t., b. l. 46–49) nurodyta, kad pareiškėjui buvo išduota švari, tvarkinga ir tinkama naudojimui patalynė, rankšluosčiai, antklodė, pagalvė, čiužinys. Iš Centro 2015 m. gruodžio 23 d. atlikto patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2936 (b. l. II t., b. l. 94–96), matyti, kad patikrinimo metu nustatyta, jog Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, įstaigoje pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas ir tai atitiko HN 134:2015 33 punkto reikalavimą. Minėto patikrinimo metu kameroje Nr. 123, kurioje buvo ir pareiškėjas, nustatyta, kad minkštasis inventorius buvo tvarkingas, nesuplyšęs, taigi atitiko HN 134:2015 41 punkto reikalavimą. Byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, skundęsis dėl to, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodami blogos būklės čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kadangi jie buvo riebaluoti, purvini, į juos buvo įsigėręs prakaito kvapas, jie buvo dulkėti bei dvokiantys.
Pagal HN 134:2015 42 punktą, draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 134:2015 43 punktas). Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (HN 134:2015 41 punktas). Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija) (toliau – Aprūpinimo aprašas), 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei.
Ūkio skyriaus pranešime (II t., b. l. 46–49) nurodyta, kad visiems Lukiškių TI-K nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje; patalynė išduodama pagal nustatytas normas. Patikrinimo akte nustatyta, kad patalynė patikrintoje kameroje, kurioje buvo ir pareiškėjas (123) buvo vizualiai švari, nesuplyšusi (b. l. 95). Duomenų apie pareiškėjui išduotą minkštojo inventoriaus būklę nepateikta, tačiau pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų apie tai, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamos kokybės minkštojo inventoriaus ir patalynės. Pareiškėjui nesiskundus dėl šių aplinkybių, Lukiškių TI-K ir neturi galimybės pateikti įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuos pareiškėjo nusiskundimus teismas laiko nepagrįstais, neparemtais jokiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jam nebuvo išduodamas muilas, atskiras rankšluostis, valymo priemonės, skirtos valyti kameras.
Iki 2017 m. galiojusiose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvenos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose nurodyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam (suimtajai), einančiam (einančiai) praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. HN 134:2015 35 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, o 37 punkte nurodyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomis asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Ūkio skyriaus pranešime (II t., b. l. 46–49) nurodyta, kad iki 2017 m. kiekvienam nuteistajam ir suimtajam skirta higienos priemonių mėnesio norma: tualetinis popierius (vyrams – 1 vnt., moterims – 2 vnt.), 200 gr. skalbiamojo muilo, 100 gr. tualetinio muilo, pagal nustatytą bendrą tvarką buvo išduodama mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimu, suimtiesiems dantų pasta (50 ml.), dantų šepetukas (1 vnt.) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.) buvo išduodami kartą per mėnesį. Visos Lukiškių TI-K kameros valymo priemonėmis aprūpintos. Į visas kameras yra išduota: šepetys grindims, šiukšlių semtuvas, kibiras, šluostė, valikliai, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašas“ tvarkai ir švarai palaikyti į visas kameras kiekvieną mėnesį yra išduodami valikliai: geriamoji soda, kalcinuota soda ir skystas universalus valiklis. Valymo priemonių mėnesio norma asmeniui į kameras išduodama per du kartus, pagal nustatytą bendrą tvarką - mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje.
Teismo nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės atstovas tinkamai vykdo aptariamų teisės aktų nuostatas. Šiuo atveju pareiškėjas nusiskundimų nekonkretizavo, t. y. nenurodė ir nepateikė konkrečių duomenų apie kameras, į kurias nebuvo išduotas valyti skirtas inventorius, taip pat, kad dėl šio nusiskundimo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais išduoti valyti skirtą inventorių. Be to, patikrinimo aktuose nustatyta, kad kamerose (113, 120, 123) buvo valymo inventorius (šepečiai gintims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai) (II t., b. l. 54–55; 82). Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų ir nenurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas išduoti muilą ar rankšluostį ir jo prašymą buvo atsisakyta patenkinti. Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad už kamerų valymą atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo nusiskundimai laikytini abstrakčiais, nepagrįstais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš Lukiškių TI-K tiekiamo maisto kokybės, teigdamas, kad jis negaudavo tam tikrų maisto produktų, kurie buvo tiekiami moterims (bandelių, batono, džemo, kakavos, makaronų apkepo, sklindžių, sviesto, troškintų daržovių, omleto, šviežių vaisių ir uogų, varškėčių ir varškės apkepo), bei ne visada gaudavo tam tikrus produktus, kurie buvo tiekiami dirbantiems vyrams (fermentinio sūrio, kiaušinių, margarino, pieno, kefyro, varškės).
BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius.
Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Teismo vertinimu, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nors pareiškėjas teigė, kad jautėsi alkanas, tačiau iš esmės neneigė, kad per parą mitybos normos energinė vertė buvo mažesnė kaip 2 298 kcal. Įpareigojimų nustatyti maisto davinį pagal pareiškėjo pageidavimus teisės aktai nenustato. Tuo pačiu iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas dėl maisto kokybės Lukiškių TI-K jo būvimo laikotarpyje nesiskundė, tiekti skunde jo išvardintus produktus ir patiekalus nepageidavo (t. II b. l. 50). Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas pripažįsta, kad atsakovės atstovas pareiškėjui užtikrino tinkamo kaloringumo maitinimą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš aplinkybės, kad jo sveikata atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo patikrinta nei karto, taip pat, kad nebuvo patikrinta kitų kameroje kartu su pareiškėju buvusių asmenų sveikata.
Iš byloje pateikto asmens sveikatos istorijos išrašo (I t., b. l. 109) matyti, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys už kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo stebima, į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, jam suteikiama tinkama pagalba. Taigi, pareiškėjo argumentai neatitinka tikrovės, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nebuvo tikrinama ir kitų asmenų, su kuriais pareiškėjui teko būti vienoje kameroje, sveikata, teismas nepasisako, nes pareiškėjas nenurodė, kada ir su kokiais asmenimis jam teko būti vienoje kameroje, todėl nėra galimybės patikrinti, ar buvo su juo kalėję asmenys apžiūrėti gydytojo.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja taip pat su aplinkybe, kad kamerose nebuvo privalomo skaičiaus taburečių (suoliukų), taip pat kad po lova nebuvo dėžės jo daiktams susidėti.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nurodyta, kad kamerose turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai). Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – Normos) numatyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose privalo būti 1 vnt. spintelės ne daugiau kaip 2 asmenims (Normos 9.3 papunktis), 1 stalas (Normos 9.4 papunktis) suolas arba kėdė, arba taburetė 1 sėdima vieta vienam asmeniui (Normos 9.5 papunktis), maisto produktų spintelė arba lentyna, 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui (Normų 9.6 papunktis).
Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), kamerose kur daugiau nei 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo savo skundo argumentų, kuriose kamerose ir kiek žmonių laikant nebuvo užtikrintos 4 taburetės, tuo tarpu administracija pateikė duomenis, kad, kamerose iki 4 lovų yra įrengtos taburetės, ir šiais duomenimis nėra pagrindo netikėti. Lukiškių TI-K pateikė objektyvius įrodymus apie kamerų įrengimą baldais, todėl pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais. Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės imperatyviai nenurodo, kad po lova privalo būti įrengta dėžė asmeniniams daiktams susidėti. Tuo pačiu byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė įrengti tokią dėžę, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Todėl net ir nesant dėžės asmeniniams daiktams susidėti, negalima teigti, jog Lukiškių TI-K administracija atliko neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose įrengti gultai neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui turi būti suteikiama viena lova ir atskira miegamoji vieta, o kamerose esantys gultai (lovos) buvo nesaugūs, savadarbiai.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato lovų dizaino, nedraudžia įrengti dviaukščių lovų ar gultų. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta atskiroji miegamoji vieta. Nors pareiškėjas teigia, kad kamerose įrengti gultai buvo nesaugūs, tokie teiginiai vertintini kritiškai, kaip pagrįsti prielaidomis, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu dėl kokių nors lovų (gultų) trūkumų jis būtų susižalojęs ar sužalojęs kitus asmenis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovės atstovą su skundu, jog naudojantis dviaukščiais ar nesaugiais gultais jam kilo nepatogumų. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde teigė, kad nebuvo aprūpintas darbu ir pajamomis, negavo socialinių išmokų ar tikslinės paramos.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. spalio 5 d. buvo laikomas suimtas. Suimtųjų darbą reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam dirbti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems dirbti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K dėl įsidarbinimo kreipėsi, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės neaprūpinant jo darbu ir pajamomis Lukiškių TI-K.
Nuteistiesiems bei suimtiesiems gali būti mokama pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, kurios suteikimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Minėto Aprašo 7 punktas numato pašalpų, kurias laisvės atėmimo vietos direktorius gali skirti iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų, tipus ir skyrimo sąlygas. Aprašo 7.1 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus dėl išmokos (pašalpos) skyrimo Lukiškių TI-K administracijai. Pažymėtina, kad suimtųjų ir nuteistųjų teisė į teisės aktuose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų teisės aktuose numatytų kriterijų atitikimo ir sąlygų, nustatytų Aprašo 7 punkte, buvimo. Nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų pašalpų dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias pašalpas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovo veiksmai – piniginės išmokos (pašalpos) neišmokėjimas nesant pareiškėjo prašymo, nepažeidžia minėtų teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos, taip pat kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tam tikrą laiką, kuomet buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatyto ploto reikalavimo arba kuriose nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu), patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, pareiškėjo būvimas Lukiškių TI-K buvo momentinis ir truko tik po kelias dienas, visu kitu laiku pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas. Byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tuo pačiu atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės būtų negrįžtamojo pobūdžio ar kad jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 62 000 Eur neturtinės žalos suma laikytina neadekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Pareiškėjas, be kita ko, kelia abejones dėl to, jog nėra galimybės įvertinti jam padarytą neturtinę žalą piniginiu ekvivalentu ir atitinkamai sutrumpinti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, siūlo dėl šio klausimo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Šiuo aspektu teismas pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Teismui išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualią Konstitucinio Teismo praktiką, nekyla abejonių dėl klausimų, susijusių su laisvės atėmimo bausmėmis priskyrimo išimtinai baudžiamajai teisenai galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti tokio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas prašo priteisti jam 13 000,60 Eur turtinės žalos atlyginimą; teigia, kad turtinė žala pasireiškė jam neišduotų higienos, buities ir kitų materialinio aprūpinimo priemonių verte, kamerose trūkstamų baldų ir privalomos įrengti tvarkingos įrangos verte, jam teikto diskriminacinio maitinimo verčių skirtumu, nesuteikta socialine parama, darbinėmis pajamomis, neteisėtai įrengtų perteklinių grotų įrengimo kaina, neteisėtai neišduotomis higienos ir kitomis priemonėmis, kitomis atsakovės ir jos atstovo neteisėtai panaudotomis lėšomis pareiškėjo teisių pažeidinėjimo tikslu. Pažymėtina, kad teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų visais aspektais, kuriuos jis skunde nurodo kaip jo teisių pažeidimus ir iš kurių kildina turtinę žalą.
CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek pareiškėjas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Pareiškėjas jokių duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais išduoti skunde nurodytas higienos priemones, inventorių, o įstaigos administracija atsisakė jas išduoti, nepateikė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo patirta turtinė žala yra tiesiogiai susijusi su neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais. Be to, pareiškėjo skunde pateikti turtinės žalos skaičiavimai negali būti pripažinti objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais turtinės žalos dydį. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė realių turtinių praradimų ir nuostolių.
Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. Negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam turtinės žalos (netiesioginių nuostolių) atsiradimą sieja su nesuteikta socialine parama, darbinėmis pajamomis. Tačiau teismas nenustatė jokių Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nesuteikiant pareiškėjui darbo ir socialinės pašalpos, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas pats net nesikreipė dėl darbo ar socialinės pašalpos suteikimo. Todėl tokio pobūdžio turtinė žala (netiesioginiai nuostoliai) pareiškėjui negalėjo atsirasti.
Pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti prašomos turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė savo turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių), taip pat negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio. Pažymėtina, kad turtinei žalai atlyginti taikomos visos valstybės civilinei atsakomybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos. Taigi šiuo atveju, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, turtinės žalos atlyginimas negalimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintas.
Remiantis LVAT suformuota praktika bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 ir kt.). Palūkanų dydis šiuo atveju nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Tačiau CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, nagrinėjamu atveju yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tuo tarpu procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia imperatyviai ir vienareikšmiškai nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atitinkamai iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 5 d., o teisme byla iškelta 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi (I t., b. l. 90). Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur dydžio žalą nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento ir Vilniaus pataisos namų pareiškėjo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šiame kontekste pastebėtina, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos pagal ABTĮ 42 straipsnį priteistinos valstybei. Nagrinėjamuoju atveju susidaro neįprasta teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma priteisti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės.
Tai, kad nagrinėjamu atveju žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginama ne iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų, patvirtina ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo, kuris nustato asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl <…> kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnis), atlyginti. Vadovaujantis įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Teisingumo ministerija yra valstybės biudžete numatytų asignavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), valdytoja ir vykdytoja.
Kadangi valstybės patirtas antrines teisines pagalbos išlaidas turėtų padengti pati valstybė, tokių išlaidų priteisimas būtų beprasmis. Atsižvelgus į tai, šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, kodas 188721271, 200 Eur (šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 5 (penki) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.