- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-27
- Bylos Nr.
- 2S-1279-343/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-06665-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- Ž. R.
- Atsakovas
- L. B., R. A., Z. G.
- Advokatai
- Albertas Kručkauskas
- Kategorijos
- 99.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Ž. R. atstovo advokato Alberto Kručkausko atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas atsakovėms L. B., R. A. ir Z. G. pareikšto ieškinio dėl vekselio ir su juo susijusių sandorių pripažinimo negaliojančiais pašalinti, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Ž. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 3-9, t. 1), prašydamas pripažinti negaliojančiais atsakovės L. B. 2008 m. rugpjūčio 24 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį bei su juo susijusius sandorius – minėto vekselio pagrindu 2010m. kovo 22 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) ir vekselio bei vykdomojo įrašo pagrindu 2011 m. rugpjūčio 2 d. tarp R. A. ir Z. G. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškovas reikalavimą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu reiškė actio Pauliana pagrindu, o taip pat nurodė, kad tuo atveju, jei, nagrinėjant bylą, būtų nustatyta, kad nėra sąlygų ginčo atveju taikyti CK 6.66 straipsnio 1 dalį, t. y. ginčijamą vekselį pripažinti negaliojančiu pagal actio Pauliana instituto nuostatas, ginčijamas vekselis turėtų būti pripažintas kaip niekinis sandoris remiantis CK 1.81 straipsnio nuostatomis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, sudarytas su tikslu išvengti išieškojimo iš atsakovės turto, o taip pat remiantis CK 1.86 straipsniu, kaip sandoris, sudarytas tik dėl akių, t. y. neketinant sukurti realių teisinių pasekmių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi (b.l. 29, t. 3) nustatė ieškovui 10 dienų terminą nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. teismas įpareigojo ieškovą patikslinti ieškinį aiškiai nurodant, kokiu pagrindu ieškovas ginčija sandorį ir išdėstyti tai patvirtinančias faktines aplinkybes bei sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, kadangi ieškinio, pareikšto pagal CK 1.81 ir 1.86 straipsnius bei pagal CK 6.66 straipsnį patenkinimas sukelia šalims skirtingas teisines pasekmes. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinyje vekselį prašo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu arba CK 1.81 straipsnio bei 1.86 straipsnio pagrindais, o 2012 m. lapkričio 8 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje ieškovo atstovas pareiškė prašymą tikslinti ieškinio pagrindą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu (b.l. 45-48) ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo reikalavimas ieškovui aiškiai nurodyti, kokiu pagrindu ieškovas ginčija sandorį, yra perteklinis ir nepagrįstas. CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, t. y. faktinis ieškinio pagrindas. CPK nenumato reikalavimo ieškinyje nurodyti tikslų jo teisinį pagrindą, t. y. ieškovas neprivalo ieškinyje nurodyti įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias teisės normas. Kadangi ieškovas pareikštame ieškinyje yra nurodęs ieškinio dalyką, t. y. reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais, o taip pat faktines aplinkybes, kuriomis pagrindė savo reikalavimą, nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu šie sandoriai pripažintini negaliojančiais pagal išdėstytas faktines aplinkybes yra teismo, o ne ieškovo pareiga. Be to, niekas nedraudžia asmeniui reikalauti sandorius pripažinti negaliojančiais tiek actio Pauliana, tiek ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.
2. Ieškovas už pareikštą ieškinį yra sumokėjęs 500 Lt žyminio mokesčio, kadangi buvo reiškiamas neturtinis reikalavimas, o pagal tuo metu galiojusią CPK redakciją reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais buvo laikomas neturtiniu, dėl ko laikytina, kad ieškovas yra tinkamai įvykdęs pareigą sumokėti žyminį mokestį už pareikštą ieškinį. Nurodytą poziciją patvirtina ir Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis priimta šioje byloje, kurioje nurodyta, kad dėl to, jog byla nebuvo išnagrinėta iš esmės iki 2012 m. lapkričio 6 d., t. y. iki tada, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartimi buvo pakeistas tokių bylų rūšinis teismingumas, šalys neturi patirti papildomų bylinėjimosi išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Šioje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą patikslinti ieškinį aiškiai nurodant, kokiu pagrindu ieškovas ginčija sandorį, bei išdėstyti tai patvirtinančias faktines aplinkybes, o taip pat sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį.
Dėl ieškinio trūkumų šalinimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios nuostatos įtvirtina teisę kreiptis į teismą, nėra nustatyta konkreti šios teisės įgyvendinimo tvarka. Šią tvarką, siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, tai pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymų leidėjas yra nustatęs CPK ir kituose įstatymuose. Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai užtikrinti visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (dokumentų formos ir turinio prasme), kurių nesilaikant gali būti nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Teismo nutartimi nustatytu terminu nurodytų trūkumų nepašalinus, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis) arba, kaip kad šiuo atveju ieškiniui jau esant priimtam, ieškinys paliekamas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Taigi asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu. Pažymėtina, jog tokių reikalavimų nustatymas nėra savitikslis, be kita ko juo siekiama sudaryti sąlygas nuo ieškinio besiginantiems asmenims suvokti pareikšto reikalavimo esmę, suformuoti savo poziciją ir apsiginti nuo galimo nepagrįsto ieškinio, o taip pat teismui efektyviai vykdyti teisingumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas turi būti naudojamas ne tam, kad būtų kliudoma asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui, tačiau siekiant užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą. Teismas ieškinio priėmimo metu ex officio turi patikrinti teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo Ž. R. ieškinys atsakovėms L. B., R. A. ir Z. G. dėl vekselio ir su juo susijusių sandorių pripažinimo negaliojančiais (b.l. 3-9, t. 1), kuriame ieškovas ginčijamus sandorius prašo pripažinti negaliojančiais tiek actio Pauliana, tiek ir kitais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, buvo priimtas 2012 m. gegužės 23 d. teisėjos rezoliucija, nenustačius ieškinio trūkumų, kurių šalinimui turėtų būti taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas. Ta aplinkybė, kad ieškinio priėmimo stadijoje nebuvo taikytas ieškinio trūkumų šalinimo institutas neužkerta kelio šio instituto taikyti vėliau, civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau pripažintina, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas bylą nagrinėjant teisme gali būti taikomas tik tuo atveju, jei išaiškėję procesinio dokumento turinio trūkumai yra esminiai, t. y. tokie, dėl kurių bylos negalima nagrinėti iš esmės. Priešingu atveju, jei išaiškėję ieškinio trūkumai nėra esminiai, pripažįstama, kad prasidėjęs civilinis procesas turi būti tęsiamas. Kadangi, kaip kad jau buvo nurodyta, ieškovo ieškinys buvo priimtas ir nagrinėjamas teisme, spręstina, ar teismo nustatyti trūkumai, kurių pašalinimui teismas nustatė terminą ieškovui, yra tokie, dėl kurių tolimesnis civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės yra neįmanomas.
Dėl ieškinio trūkumų, susijusių su ieškinio pagrindu
Ieškinys be kitų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų turi atitikti ir CPK 135 straipsnio nuostatas. Ir nors civilinio proceso įstatymo nuostatos ieškiniui nustato daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai, t. y. ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškinyje turi būti nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, o taip pat ieškinio dalykas, t. y. ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas). Ieškinio pareiškime suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovo pareiga (CPK 135 straipsnis). Dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui to daryti už ieškovą. Atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą teisinę prigimtį, formalūs reikalavimai, keliami ieškinio turiniui, yra ne daugiau nei būtina teismo proceso prielaida. Tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas siejamas su įstatymo reikalavimu ieškovui aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, nes ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenurodžius ieškinio pagrindo ir (arba) ieškinio dalyko arba juos nurodžius neaiškiai, teismas galėtų taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba, jeigu būtina tikslinti ieškinio elementus jau iškėlus civilinę bylą, pasinaudoti CPK įtvirtinta galimybe parengiamojo teismo posėdžio metu, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų turinį, iškviesti šalis ir jas apklausti (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Pripažintina, kad įstatymo nustatytas įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus neatitiktų šio instituto paskirties, jeigu būtų taikomas ir tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, o tam tikrų šiais klausimais ieškinyje esančių neaiškumų pašalinimas iš esmės nieko nekeistų. Kitaip tariant, ieškinio trūkumų šalinimo institutas tiek dėl ieškinio pagrindo, tiek dėl ieškinio dalyko gali būti taikomas tik tada, kai iš ieškinio neaišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš atsakovo pareiškus ieškinį teisme arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo. Jeigu ieškinio dalykas ir pagrindas yra aiškūs, nors ir nesuformuluoti tiksliai, ieškinio trūkumų šalinimo institutas negali būti taikomas, nes tokiu atveju būtų nepagrįstai suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeidžiamas teisminės gynybos prieinamumo principas.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas reikalavimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais grindžia tiek actio Pauliana nuostatomis, tiek ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, ir nurodydamas, kad sandorio pripažinimo negaliojančiu šiais skirtingais pagrindais pasekmės skiriasi, įpareigojo ieškovą konkrečiai nurodyti, kokiu pagrindu ieškovas ginčija sandorį ir nurodyti tai patvirtinančias faktines aplinkybes. Taigi iš esmės teismas įpareigojo ieškovą patikslinti ieškinio pagrindą, kas, apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgiant į ieškovo pareikštą ieškinį, nebuvo būtina. Pažymėtina, kad ieškovo pareikštame ieškinyje yra konkrečiai nurodytas ne tik ieškinio dalykas, t. y. konkrečiai nurodytas reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, bet ir ieškinio pagrindas, kadangi ieškovas pateiktame ieškinyje yra nurodęs faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo ieškinį. Vien tas faktas, kad ieškovas negaliojančiais sandorius prašo pripažinti actio Pauliana pagrindu, o nesant galimybės taikyti šį institutą - bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas nėra tinkamai nurodęs ieškinio pagrindo. Sutiktina su atskirajame skunde nurodytu argumentu, jog niekas nedraudžia asmeniui reikalauti sandorius pripažinti negaliojančiais tiek actio Pauliana, tiek ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, kadangi asmuo, manantis esant pažeistas ar ginčijamas savo teises ar teisėtus interesu pats pasirenka savo teisių gynimo būdus ir priemones. Reikalavimas nurodyti tik vieną iš pagrindų, kuriuo remiantis yra ginčijamas sandoris, nepagrįstai ribotų ieškovo teisę savo nuožiūra ginti pažeistas teises. Šiuo atveju tik civilinę bylą nagrinėjantis teismas turi spręsti dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo ir nustatyti, kokiais pagrindais ginčijami sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais.
Kaip matyti iš pareikšto ieškinio, ieškovo reikalavimas suformuluotas aiškiai ir tiksliai, nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, dėl ko nėra pagrindo manyti, jog pareikštas ieškinys yra tiek neinformatyvus ir su trūkumais, kurie trukdytų atsakovėms suvokti pareikšto reikalavimo esmę ir nurodytas faktines aplinkybes, dėl ko jos negalėtų suformuoti savo pozicijos ir apsiginti nuo galimo nepagrįsto ieškinio, o teismas negalėtų efektyviai vykdyti teisingumo. Iš pareikšto ieškinio turinio visiškai aiškus yra tiek ieškovo reikalavimas atsakovėms, tiek ir faktinis ieškinio pagrindas, t. y. ieškovas nurodė, pakankamai informacijos tam, kad būtų galima apibrėžti teisminio nagrinėjimo dalyką. Taigi apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad ieškovo pareikštame ieškinyje tinkamai, konkrečiai ir aiškiai yra nurodytas ieškinio pagrindas, konstatuotina, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kadangi proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nuo faktinio ieškinio pagrindo skirtinas teisinis ieškinio pagrindas, t. y. ginčo santykiui taikytinos teisės normos. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas konkrečiu atveju. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai ir šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Todėl sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad ieškovui pareikštame ieškinyje nurodžius ieškinio dalyką, t. y. reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais, o taip pat faktines aplinkybes, kuriomis pagrindė savo reikalavimą, nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu šie sandoriai pripažintini negaliojančiais pagal išdėstytas faktines aplinkybes yra teismo, o ne ieškovo pareiga, dėl ko teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą patikslinti pareikštą ieškinį konkrečiai nurodant, kokiu pagrindu yra ginčijamas sandoris. Aplinkybė, jog ieškovas sandorį ginčija keliais pagrindais, nelaikytina ieškinio trūkumu, dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė terminą ieškinio trūkumams, susijusiems su ieškinio pagrindu, pašalinti. Pats faktas, kaip kad yra nurodyta skundžiamoje nutartyje, jog ieškovo atstovas parengiamojo teismo posėdžio metu buvo pareiškęs prašymą tikslinti ieškinio pagrindą, dar nesudaro pagrindo spręsti, jog pareikšto ieškinio pagrindas net jo ir nepatikslinus yra netinkamai suformuluotas.
Dėl ieškinio trūkumų, susijusių su žyminio mokesčio tinkamu sumokėjimu
Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Pripažįstama, kad žyminis mokestis turi būti sumokėtas avansu, t. y. dar prieš atliekant procesinį veiksmą. Nenusprendęs dėl žyminio mokesčio sumokėjimo teismas negali pradėti nagrinėti bylos. Pareiga sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį ieškovui atsiranda kreipimosi į teismą dieną, o kadangi žyminio mokesčio už paduodamą ieškinį sumokėjimas yra vienkartinis veiksmas, tai taikytinos jį atliekant arba atsirandant pareigai jį atlikti galiojusios teisės normos. Tam, kad būtų galima teisingai išspręsti klausimą, koks žyminis mokestis mokėtinas už ieškinio nagrinėjimą, teismas turi teisingai kvalifikuoti pareikštų reikalavimų pobūdį.
Nagrinėjamu atveju teismas be kita ko skundžiamoje nutartyje nurodė, kad, patikslinus ieškinį ir aiškiai nurodžius, kokiu pagrindu ieškovas ginčija sandorį bei išdėsčius tai patvirtinančias faktines aplinkybes, ieškovas turėtų sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Nustatyta, kad ieškovas už pareikštą ieškinį yra sumokėjęs 500 Lt žyminio mokesčio (b.l. 10, t. 1), kadangi, kaip nurodė atskirajame skunde, ieškinio pareiškimo metu ieškinyje pareikšti reikalavimai buvo laikomi neturtiniais. Ieškovo ieškinys teisme gautas 2012 m. gegužės 18 d. ir šią dieną galiojusio CPK nuostatos, reglamentuojančios žyminio mokesčio dydį, numatė, kad ginčuose dėl sutarčių modifikavimo mokėtinas 500 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad ieškovo ieškinį teismas priėmė, dėl ko spręstina, kad teismas laikė ieškovą tinkamai įvykdžius pareigą sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį už pareikštą ieškinį. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu net ir actio Pauliana pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad pagal ieškinio pareiškimo teismui metu galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškiniai actio Pauliana pagrindu buvo pripažįstami neturtiniais reikalavimais, pagrįstai žyminį mokestį sumokėjo kaip už neturtinį reikalavimą. Kaip jau buvo nurodyta, kadangi žyminio mokesčio už paduodamą ieškinį sumokėjimas yra vienkartinis veiksmas, tai taikytinos jį atliekant arba atsirandant pareigai jį atlikti galiojusios teisės normos. Kadangi ieškovo pareiga sumokėti žyminį mokestį atsirado jam pateikiant ieškinį teismui, laikytina, kad ieškovas yra tinkamai įvykdęs savo pareigą sumokėti žyminį mokestį už pareikštą ieškinį. Vien ta aplinkybė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pasikeitė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija dėl actio Pauliana ieškinio vertinimo kaip turtinio ar neturtinio, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas nėra tinkamai įvykdęs įstatymo numatytos pareigos dėl žyminio mokesčio sumokėjimo nagrinėjant bylą pagal pareikštą ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, kad analogišką poziciją šiuo klausimu jau yra išdėstęs Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-426-264/2013 (b.l. 156-159, t. 2) nurodydamas, kad vien dėl to, jog civilinė byla pagal ieškovo pareikštą ieškinį nebuvo išnagrinėta iki 2012 m. lapkričio 6 d., t. y. iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarties Nr. 3K-P-311/2012 priėmimo, kurioje buvo konstatuota, kad actio Pauliana ieškinys pripažintinas turtiniu reikalavimu, šalys neturi patirti papildomų bylinėjimosi išlaidų, kadangi perdavus bylą nagrinėti apygardos teismui turėtų būti sprendžiamas žyminio mokesčio už ieškinį ir priešieškinį primokėjimo klausimas. Taigi, kaip galima spręsti iš nurodytos nutarties, nagrinėjant bylą toliau pirmosios instancijos teisme pagrindo reikalauti primokėti žyminį mokestį iš ieškovo tuo atveju, jei jis reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu reikštų ir vien tik remdamasis actio Pauliana nuostatomis, nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo manymu, net ir tuo atveju, jeigu pripažintume, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą actio Pauliana ieškinio pagrindu, turėtų primokėti trūkstamą dalį žyminio mokesčio, teismas neturėtų nurodyto klausimo spręsti remdamasis ieškinio trūkumų šalinimo instituto nuostatomis, kadangi, pripažintina, teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su žyminiu mokesčiu, paskirstymo klausimą galėtų išspręsti teismo sprendimu ar nutartimi užbaigiant bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-255/2011, 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1192/2011).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį, kurioje įpareigojo ieškovą patikslinti pagrindą, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį, priėmė tik 2013 m. balandžio 11 d., nors iki tol esančiuose procesiniuose dokumentuose, net ir neišnagrinėjęs ginčo iš esmės, nurodydavo, kad sandorius negaliojančiais prašoma pripažinti remiantis actio Pauliana pagrindu. Štai 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje teismas nurodė, kad tiek ieškinyje, tiek ir priešieškinyje prašoma pripažinti sandorius negaliojančiais remiantis actio Pauliana pagrindu, dėl ko teismas, remdamasis 2012 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, kuria pripažinta, kad actio Pauliana ieškinys laikytinas turtiniu, bylą perdavė nagrinėti Kauno apygardos teismui (b.l. 124-125, t. 2). Teismo elgesys nustatant terminą ieškinio trūkumams pašalinti, prašant patikslinti sandorio ginčijimo pagrindus, kai pats teismas laiko, kad ieškovas sandorius negaliojančiais prašo pripažinti actio Pauliana pagrindu, nelaikytinas atitinkančiu proceso koncentracijos, ekonomiškumo, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principų. Pažymėtina, kad skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu teismui jau turėjo būti žinoma apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl žyminio mokesčio primokėjimo nagrinėjamoje byloje, išdėstyta Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-426-264/2013, todėl teismo nutartis, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, dėl ko tenkinus atskirąjį skundą yra pagrindas ją naikinti. Pripažintina, jog teismo nutartyje nurodyti trūkumai ne tik kad negali būti laikomi tokiais, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais, dėl kurių civilinė byla negalėtų būti išnagrinėta iš esmės, ir dėl kurių šalinimo teismas turėtų teisę pasinaudojęs ieškinio trūkumų šalinimo institutu nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, bet ir nelaikytini ieškinio trūkumais šiuo konkrečiu atveju visai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio trūkumų šalinimo institutą, dėl ko šiuo konkrečiu atveju priėmė neteisingą ir nepagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi nustatydamas ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, neteisingai aiškino ir taikė CPK normas, dėl ko nepagrįstai pareikalavo ieškovą pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti (LR CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą patenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.