Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-05 nuosprendžio, kuriuo P. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d. 30 MGL (3900 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. L. nuteistas už tai, kad tiesiogiai pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas neteisėto neveikimo, vykdant įgaliojimus, o būtent - jis, 2013-04-26, apie 04.14 val. Naikupės -Taikos pr. gatvių sankryžoje, Klaipėdoje, pareigūnų sulaikytas už vairavimą neblaiviam automobilį „Opel Vectra”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojo – Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio A. M. veikos, už pageidaujamą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. kad pareigūnas nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už vairavimą neblaiviam, būdamas automobilyje “Opel Vectra”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir eidamas su A. M. link pareigūnų tarnybinio automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiesiogiai kelis kartus pasiūlė jam duoti 200 Lt kyšį, kuriuos žadėjo atvežti iš namų.

Taip pat akcentuoja, jog atsižvelgiant į nuosprendžio, kaip procesinio dokumento, sukeliančio nuteistajam atitinkamas teisines pasekmes, svarbą, mano, kad elementarus reikalavimas šiam dokumentui turėtų būti kokybiškai atliktas jo vertimas. Nevertinant daugelio klaidų ir netikslumų nuosprendžio vertime, kuriuos galima laikyti neesminiais, nes iš esmės jie netrukdo suvokti nuosprendžio esmę, tačiau atskirais atvejais nuosprendžio vertimo kokybė neleidžia suvokti nuosprendžio teiginių arba iškraipo jo esmę. Tai vertina, kaip esminį jo procesinių teisių pažeidimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 227 str. 2 d. panaikinti ir jį išteisinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, ginčija kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė pakankamai motyvuotas išvadas dėl P. L. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog, vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai, nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, jame visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 str. 2 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nustatytų įrodymų tyrimo taisyklių.

BK 227 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekama bent viena BK 227 str. 1 d. įtvirtinta veika: pasiūlymas duoti kyšį, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas.

Byloje nustatyta, kad P. L. 2013-04-26, apie 04.14 val. Naikupės -Taikos pr. gatvių sankryžoje, Klaipėdoje, pareigūnų sulaikytas už vairavimą neblaiviam automobilį „Opel Vectra”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojo – Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio A. M. veikos, už pageidaujamą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. kad pareigūnas nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už vairavimą neblaiviam, būdamas automobilyje „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir eidamas su A. M. link pareigūnų tarnybinio automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiesiogiai kelis kartus pasiūlė jam duoti 200 Lt kyšį, kuriuos žadėjo atvežti iš namų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl P. L. kaltumo, laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino byloje surinktų įrodymų visumą: nuteistojo, policijos pareigūnų A. M. ir K. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, liudytojų A. D., R. M., T. M., Ž. S. parodymus duotus teisiamojo posėdžio metu, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos rašytiniais įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais jų remiasi ir kuriuos atmeta. Todėl nepagrįstas nuteistojo argumentas, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik pareigūno A. M. parodymais. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančius duomenis konstatavo, kad P. L. kaltė, padarius baudžiamajame įstatyme numatytą, pavojingą, nusikalstamą veiką, t.y., siūlius policijos pareigūnui kyšį, įrodyta visiškai. Su šia išvada negali nesutikti ir apeliacinės instancijos teismas.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai sureikšmino policijos pareigūno A. M. parodymus ir neatsižvelgė į kai kurias aplinkybes, kurios galėjo sutrukdyti liudytojui A. M. esamoje situacijoje tinkamai suprasti jo paaiškinimus, nes pastarasis nemoka rusų kalbos, o jis nepakankamai gerai žino lietuvių kalbą, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi policijos pareigūno A. M. parodymais, kurie patvirtino P. L. nusikalstamus veiksmus. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareigūnas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, tokių duomenų nenustatė ir apygardos teismas. Policijos pareigūnas viso proceso metu nuosekliai dėstė įvykio aplinkybes, jog P. L. buvo nustatytas lengvas 1,27 promilių girtumo laipsnis. Pakvietus jį į tarnybinį automobilį administracinio protokolo surašymui, dėl automobilio vairavimo neblaiviam, P. L. bendravo lietuvių kalba, vertėjo nepageidavo ir nesakė, kad nesupranta lietuvių kalbos. Pakviestas eiti į tarnybinį automobilį P. L. sėdėdamas savo automobilyje „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasakė „vyrai gal nieko nerašom, susitariam“ bei siūlė iš namų atvežti 200 litų. Vairuotojas buvo perspėtas, kad už valstybės tarnautojo papirkimą numatoma baudžiamoji atsakomybė. Šis teigė žinantis šią atsakomybę. Išlipus P. L. iš automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir einant su juo prie tarnybinio automobilio „BMW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atspausdinti alkotesterio parodymus ir surašyti protokolą, P. L. vėl pasiūlė iš namų atvežti 200 Lt, kad nebūtų surašytas protokolas. Pakartotinai perspėjus, dėl atsakomybės už pareigūno papirkimą, buvo dar kartą pasiūlytas 200 Lt kyšis, kad nebūtų surašytas protokolas. Nors P. L. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad policijos pareigūnas klaidingai suvokė jo veiksmus, nes jis norėjo susimokėti baudą už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o ne duoti kyšį, tačiau, pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus vertino kritiškai ir laikė jo pasirinkta gynybine pozicija bei siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su šia pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka. Pažymėtina ir tai, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių. Todėl argumentas, kad buvo norima susimokėti baudą už padarytą KET pažeidimą visiškai nepagrįstas, juolab, kad pinigai pareigūnui buvo pasiūlyti dar iki administracinės teisės pažeidimo protokolo surašymo. Apelianto teiginius paneigia visuma ištirtų įrodymų, o objektyviųjų veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia BK 227 str. 2 d. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia. Tai, kad P. L. siūlė pinigus, turėdamas tikslą papirkti pareigūną, siekdamas jo neteisėto neveikimo, patvirtina minėto liudytojo A. M. parodymai, iš kurių akivaizdu, kad nuteistajam buvo išaiškinta, jog jis veikia neteisėtai, kad už tokius veiksmus numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Apylinkės teismas, spręsdamas dėl subjektyviojo BK 227 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios, bendrame įrodymų kontekste pagrįstai įvertino ir pažymą apie P. L. ankstesnes administracines nuobaudas. Teismas pažymėjo, kad neturi duomenų, jog už P. L. baudas būtų sumokėjęs kitas asmuo. Nors nuteistasis teigia, kad asmeniškai baudų nemokėjo, kad jas už jį sumokėjo jo tėvas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė ir nėra duomenų, kad teisiamojo posėdžio metu būtų teikias prašymus tokius duomenis išreikalauti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio objektyvaus įrodymo pagrindu teismas motyvuotai atmetė nuteistojo parodymų dalį apie tai, kad jis, duodamas pinigus, norėjo sumokėti baudą, tokią nuteistojo versiją pagrįstai įvertindamas kaip gynybinę.

Apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinti liudytojo A. D. parodymai, kuris į teisėjos klausimą atsakė, kad girdėjęs pokalbį „apie baudą, o ne apie kyšį“. Pasak nuteistojo, liudytojo A. D. parodymų svarbą sąlygoja tai, kad šis liudytojas buvo vienintelis asmuo, galėjęs girdėti ir girdėjęs tarp jo ir patrulio A. M. vykusio pokalbio fragmentus, todėl jie turėjo būti detaliai ištirti ir įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo A. D. duoti parodymai pirmosios instancijos teismo buvo ištirti ir įvertinti, o tai, kad nuosprendyje nėra aptarti nepaneigia nuosprendyje padarytų išvadų P. L. kaltės klausimu. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra vertinama įrodymų visuma ir vieni įrodymai neturi viršenybės prieš kitus. Juolab, kad A. D. tik teisiamojo posėdžio metu parodė, jog girdėjo P. kalbant su pareigūnu apie baudą, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu tokių duomenų nenurodė, atvirkščiai pasakė, kad negirdėjo ką tiksliai P. kalbėjo su pareigūnu, nes nesiklausė. Be to, A. D. yra P. L. draugas, todėl jo parodymai vertinami kritiškai, kaip siekis padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistojo manymu, liudytojos R. M. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes ji atliko šioje byloje tyrimą, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi. Kiti policijos pareigūnai, nors ir nebuvę įvykio vietoje, ir davę parodymus šioje byloje taip pat yra susiję, todėl jų parodymai nėra objektyvūs, jais siekiama patvirtinti R. M. tyrimo išvadas. Abejoja, kad jo lietuvių kalbos žinojimo lygis gali būti įrodytas liudytojų parodymais, kurie buvo apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaip jau buvo minėta, pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu vien proceso dalyvių nesutikimo su teismo padarytomis išvadomis nepakanka konstatuoti, kad vienokį ar kitokį sprendimą teismas priėmė, vadovaudamasis atrinktais įrodymais. Tai, kad teismo priimtas sprendimas neatitinka apelianto lūkesčių, nedaro sprendimo neteisėto ir nepagrįsto. Bylos medžiaga tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl aukštesniosios instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nebuvo ir nėra įstatymų numatyto pagrindo nesivadovauti minėtų liudytojų parodymais. Teisiamajame posėdyje pareigūnas A. M. parodė, kad P. L. bendravo lietuvių kalba, vertėjo nepageidavo ir nesakė, kad nemoka lietuvių kalbos. Policijos pareigūnas K. V. parodė, kad jaunuolis kalbėjo lietuviškai, jautėsi akcentas, gal kelis žodžius ir pasakė rusiškai, bet jis rusiškai nesupranta. Liudytoja R. M. parodė, kad ji apklausinėjo kaltinamąjį lietuvių kalba. Kaltinamasis suprato, ką ji kalba. Buvo ir vertėja, bet ji nevertė. Liudytojas T. M. parodė, kad nediktavo ką reikia rašyti, visi rašo savais žodžiais. Vertėjos nebuvo, nes nebuvo ir tokio prašymo. Liudytojas Ž. S. parodė, kad su kaltinamuoju kalbėjo lietuviškai. Vertėjo nereikalavo. Jei žmogus nemoka lietuvių kalbos, jis gali paaiškinimą surašyti rusų kalba. Liudytoju apklaustas A. D. parodė, kad draugas kalbėjo lyg tai lietuviškai su pareigūnais. Pažymėtina ir tai, kad A. D. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. supranta lietuvių kalbą, vertėjo pas pareigūną neprašė, nes vertėjas jam nereikalingas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų pakako, jog nustatyti, kad P. L. mokėjo lietuvių kalbą ir ją suprato. Šių įrodymų nepaneigia ir nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis yra baltarusis, jų šeima yra rusakalbė, jis yra baigęs gimnaziją rusų kalba, savo aplinkoje jis bendrauja rusiškai, be to, paskutinius kelis metus studijavo Britanijoje, kur įgijo aukštąjį įsilavinimą anglų kalba.

Apeliantas taip pat nurodo, kad nekokybiškai atliktas nuosprendžio vertimas ir tai vertina, kaip esminį jo procesinių teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad teismas nėra kompetentingas spręsti dėl procesinio dokumento vertimo teisingumo. Procesinio dokumento teisingas vertimas yra vertėjo pareiga, nes pastarasis yra įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingą vertimą ar žinomai neteisingą vertimą.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-05 nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. L. apeliacinį skundą atmesti.