Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Teisėja Nadiežda KiubienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-712-135/2012Teisminio proceso numeris: 1-29-3-00034-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.5; 1.2.4.8.2; 2.4.6.4.2; 2.4.7; (S)

2012 m. spalio 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nukentėjusiojo A. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. S. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis, pavartodamas fizinį smurtą, nežymiai sutrikdė sveikatą nuketėjusiajam A. Š., o būtent 2011 m. liepos 16 d., apie 20.30 val. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, be jokios priežasties, tyčia sugriebė nukentėjusiajam už kaklo ir pastūmė, dėl to šis pargriuvo tarp kambaryje buvusios spintos ir lovos bei gulinčiam ranka sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvą bei ne mažiau kaip penkis smūgius kojomis į dešinę krūtinės pusę, padarydamas A. Š. galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis viršugalvio dešinėje pusėje, dešinės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas kairiojo žasto, kairiojo dilbio srityse, dešinės mentės projekcijoje, krūtinės ląstos dešiniajame nugariniame paviršiuje, krūtinės ląstos dešiniajame šoniniame paviršiuje, dėl to nežymiai buvo sutrikdyta pastarojo sveikata.

Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis A. Š. jo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apelianto nuomone, Ž. S. yra išteisintas nepagrįstai, kadangi teismas daugiausia rėmėsi Ž. S. ir liudytojo M. Š. parodymais. Nukentėjusiojo teigimu, vadovaujantis LAT praktika, įtariamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažinti kaltę patvirtinančiais ar paneigiančiais arba kitas reikšmingas bylai aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais, o šie parodymai gali būti reikšmingi kitiems teismo posėdžio metu išnagrinėtiems įrodymams vertinti, teismo vidiniam įsitikinimui formuoti, todėl kaltinamojo ir liudytojo M. Š. parodymai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į tai, ar juos pa­tvirtina kiti byloje esantys įrodymai ir, tik nustačius kaltinamojo bei liudytojo parodymuose ir kituose įrody­muose esančios informacijos sutapimą, jie galėjo būti laikomi kaltinamojo kaltę paneigiančiais įrodymais. Nurodo, kad, nors Ž. S. teigė, jog nukentėjusysis jį puolė, o jis tik gindamasis pastūmė nukentėjusįjį, ir tai patvirtino M. Š., apelianto teigimu, visi specialisto išvadoje išvardyti sužalojimai negalėjo atsirasti tik pargriuvus. A. Š. abejoja kaltinamojo ir liudytojo M. Š. parodymais dėl to, kad kaltinamasis turi teisę, tačiau neturi pareigos duoti paaiškinimus, o už neteisingus ar mela­gingus paaiškinimus kaltinamajam nenumatyta jokia atsakomybė, o liudytojo M. Š. parodymų nepatvirtina byloje esantys ob­jektyvūs įrodymai, jis yra kaltinamojo draugas ir suinteresuotas jam nepakenkti, įvykio metu M. Š. kambaryje nebuvo, o tokius paaiškinimus davė prašomas Ž. S.. Nurodo, kad jokio smurto jis Ž. S. atžvilgiu nenaudojo ir už kaklo jo negriebė. Apelianto teigimu, teismas Ž. S. ir M. Š. parodymus, paneigiančius Ž. S. kaltę, vertino atskirai nuo kitų įrodymų ir nevertino įrodymų visumos. A. Š. teigimu, Mažeikių rajono apylinkės teismas neįvertino to, kad praėjus neilgam laiko tarpui, sugaištam grįžti į Lietuvą, jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas su pareiškimu, kuriame nurodė jo sužalojimo aplinkybes, taip pat to, kad sužalojimus apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas patvirtino, jog rasti suža­lojimai atitinka jo nurodytas sužalojimų padarymo aplinkybes bei laiką, be to, tiek kreipdamasis į policijos komisariatą, tiek į teismą nuosekliai nurodė jam padarytų sužalojimų aplinkybes.

Nurodo, kad teismas, vertindamas kaltinamojo Ž. S. duotus paaiškinimus, neatsižvelgė į tai, kad pats kaltinamasis pripažino, jog ėjo į jo kambarį du kartus ir taip iš dalies patvirtino apelianto duotus pa­aiškinimus. Kaltinamojo aiškinimus apie tai, kad jis ėjo į kambarį siekdamas nukentėjusįjį pakviesti į kiemą prisijungti prie kieme švenčiančios kompanijos, nukentėjusysis laiko nelogiškais, nes jis, kaltinamojo teigimu, iš karto atsisakė prisijungti prie kaltinamojo ir jo draugų. Taip pat nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamojo Ž. S. paaiškinimai apie tai, jog nukentėjusysis jį puolė ir griebė už gerklės, nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, nors, pasak kalti­namojo, jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir buvo likę sugriebimo žymės. Pažymi, kad kaltinamasis Ž. S., kaltindamas nukentėjusįjį dėl jo atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos, turėjo visas galimybes šioje byloje pateikti priešpriešinį kaltinimą, tačiau to nepadarė. Nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, esą apeliantas pirmas puolė Ž. S. ir sugriebė jį už gerklės, kol dėl tokių veiksmų jis nėra pripažintas kaltu, kadangi dėl jo tariamai padaryto nusikaltimo nebuvo pareikšti kaltinimai, o teismo rėmimąsi šiais kaltinamojo paaiškinimais apeliantas laiko iš dalies pažeidžiančiais nekaltumo prezumpcijos principą.

Nukentėjusiojo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog jis abejojo, ar iš tiesų vienas Ž. S. jam sudavė smūgius, kadangi ir kreipdamasis į policiją, ir į teismą nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad jis buvo sužalotas kaltinamojo, už tai jis ir turi atsakyti. Apeliantas nesutinka, kad Ž. S., jį sužalodamas, neturėjo tyčios, ir jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, o jis galėjo susižaloti griūdamas. A. Š. teigimu, specialisto rasti ir išvadoje nurodyti sužalojimai galvos, rankų, nugaros, krūtinės ląstos, tiek de­šinėje, tiek kairėje pusėje ir be specialių žinių patvirtina, jog griūvant kaltinamojo nuro­dytomis aplinkybėmis negalėjo atsirasti.

Teismo posėdyje nukentėjusysis A. Š. prašė jo skundą tenkinti, išteisintasis Ž. S. ir jo gynėja advokatė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. Š. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu Ž. S. pagal BK 140 str. 1 d. išteisino nepagrįstai, todėl 2012-05-22 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

Išteisindamas Ž. S. dėl jam pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog konfliktinę situaciją išprovokavo pats nukentėjusysis pasijutęs įžeistas, nurodė neturintis pagrindo netikėti liudytojo M. Š. parodymais, kad būtent A. Š. pirmas suėmė Ž. S. už kaklo, todėl Ž. S. jį pastūmė. Teismas taip pat nurodė, kad byloje tiksliai nenustatytas sužalojimų padarymo mechanizmas, o specialistas įvykio aplinkybes bei patirtus sužalojimus konstatavo iš nukentėjusiojo parodymų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, jog byloje nėra objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad A. Š. buvo sumuštas, ir tai yra Ž. S. tyčinių veiksmų pasekmė. Teismas padarė prielaidą, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti parkritus, kai jį pastūmė Ž. S., tačiau tokius Ž. S. veiksmus teismas nelaikė tyčiniais. Teismas taip pat pažymėjo, jog pats nukentėjusysis, aiškindamas, kad jam smūgius sudavė kaltinamasis, abejojo, ar juos sudavė Ž. S., ar tai galėjo padaryti ir D. C.. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visetą, dėl to nepagrįstai kaltinamąjį išteisino.

Nors kaltinamasis Ž. S. savo kaltę neigė, nepripažino sudavęs smūgius A. Š., tvirtino, jog jis, gindamasis nuo A. Š., kai šis jį griebė už gerklės, A. Š. tik pastūmė ir pastarasis nugriuvo ant grindų, dėl to ir galėjo patirti sužalojimus, tačiau šiuos kaltinamojo parodymus paneigia byloje esantys nukentėjusiojo parodymai bei specialisto išvada.

Nukentėjusysis A. Š. savo 2011-10-06 privataus kaltinimo skunde nurodė, jog 2011-07-16 apie 20.30 val. po darbo miegant darbdavio išnuomotame kambaryje, į kambarį įėjo Ž. S., prižadino jį ir ėmė priekaištauti, kad jis per daug kalba, jis (A. Š.) atsikėlė iš lovos ir pasakė Ž. S., kad eina parūkyti, tada jį Ž. S. sugriebė už kaklo, pastūmė, dėl to jis nuvirto tarp spintos ir lovos, jam gulint Ž. S. sudavė ranka 3–5 smūgius į galvą, siekdamas išvengti veido sužalojimų, galvą užsidengė rankomis, mėgino išsisukti nuo smūgių ir pajuto dar 5–6 smūgius kojomis į dešinę krūtinės pusę, pradėjo šaukti, kad liautųsi, sumušęs jį Ž. S. išėjo iš kambario. Apie sumušimą pranešė atsakingam už darbą užsienyje asmeniui (1–2 b. l.). Panašias aplinkybes nukentėjusysis buvo nurodęs ir 2011-07-21 pareiškime Klaipėdos PK, pagal kurį 2011-07-22 buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (4–5, 9 b. l.). A. P. rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad jis 2011 m. dirbo brigadininko pavaduotoju UAB ,,H.“, 2011 m. vasarą dirbant Vokietijoje įmonės darbuotojas A. Š. pranešė, kad jis buvo sumuštas. Nuvykus pas A. Š., A. Š. gulėjo lovoje, skundėsi šonkaulių skausmu ir sumušimais, ant kūno matėsi sumušimo žymės, A. Š. paaiškino, kad jį sumušė Ž. S., kitą dieną A. Š. išvyko į Lietuvą (74 b. l.).

Apklaustas apylinkės teisme nukentėjusysis A. Š. parodė, jog 2011-07-16 apie 20.30 val. miegojo savo kambaryje, į kambarį atėjo D. C. ir Ž. S., kuris jį prižadino, pasakė, kad jis (A. Š.) turi problemų, nes per daug kalba, A. Š. norėjo išeiti parūkyti, praeinant Ž. S. jį sugriebė už kaklo ir pastūmė tarp lovos ir spintos, jis nukrito į tarpą, Ž. S. pradėjo mušti, iš pradžių sudavė 3–5 kartus į galvą, jis užsidengė veidą rankomis, po to pajuto 5–6 smūgius koja į nugarą, į dešinę krūtinės pusę, pradėjo šaukti, po to Ž. S. mušti nustojo (61 b. l.).

Mažeikių rajono apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus nurodė, kad nukentėjusysis abejojo, ar jam smūgius sudavė Ž. S., ar ir D. C., kuriam jis neprašė iškelti baudžiamosios bylos. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nėra prieštaringi. Tiek privataus kaltinimo skunde, tiek apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis A. Š. nurodė, kad jį sumušė Ž. S., nuosekliai tvirtino, kad jis jam sudavė 3–5 smūgius į galvą, jis dengėsi rankomis, kad nesužalotų veido, po to pajuto 5–6 smūgius koja į nugarą, į dešinę krūtinės pusę. Tai, kad apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis nurodė, kad D. C. stovėjo už Ž. S. nugaros, kai šis jį mušė, ir ,,gal ten kokį smūgį pridėjo“, ir tuo pačiu patvirtino, kad to nepastebėjo (62 b. l.), nelaikytina esmine kaltinimo aplinkybe, kuri gali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant Ž. S. kaltės klausimą. Dėl konflikto kilimo, kritimo ant grindų ir smūgių sudavimo, jų lokalizacijos A. Š. parodymai nekito, jis tiek privataus kaltinimo skunde, tiek apylinkės teisme nuosekliai tvirtino, kad parkrito Ž. S. pastumtas, po to kaltinamasis jam sudavė ranka smūgius į galvą, koja į nugarą ir krūtinę.

Nukentėjusiojo parodymus apie jam suduotų smūgių lokalizaciją patvirtina ir 2011-07-21 specialisto išvada Nr. G (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. Š. padarytas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis viršugalvio dešinėje, dešinės ausies kaušelyje, poodinės kraujosruvos kairio žasto, kairio dilbio srityje, dešinės mentės projekcijoje, krūtinės ląstos dešinėje nugariniame paviršiuje, krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, šias vietas paveikus kietais bukais daiktais, daugumoje sumušant, smulkios poodinės kraujosruvos rankose – galbūt stipriai suspaudus pirštų galais, maždaug prieš 4-5 paras laiko iki apžiūros, t. y. 2011-07-16. Sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (10–11 b. l.).

Taigi, pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tiriamu atveju nėra tiksliai nustatytas sužalojimų padarymo mechanizmas, kolegija taip pat neturi pagrindo, kadangi specialisto išvadoje užfiksuoti sužalojimai atitinka nukentėjusiojo nurodomą sužalojimų mechanizmą ir pobūdį. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog specialistas patirtus sužalojimus konstatavo iš nukentėjusiojo parodymų, kadangi išvadoje nurodyta, jog tyrimas buvo atliktas nukentėjusįjį apžiūrint objektyviai (11 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad nustatytų sužalojimų išsidėstymas – galvos, krūtinės, nugaros ir rankų srityje ir jų kiekis paneigia apylinkės teismo iškeltą prielaidą, jog jie galėjo atsirasti krintant nukentėjusiajam ant grindų, kai jį kaltinamasis galbūt atstūmė nuo savęs.

Apylinkės teismas, išteisindamas Ž. S., iš esmės rėmėsi tik paties kaltinamojo ir įvykio vietoje buvusio liudytojo M. Š. parodymais, atmesdamas nukentėjusiojo parodymus, specialisto išvadą bei byloje esančius rašytinius įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 27, 2007 m.) yra išaiškinęs, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

Taigi tiek kaltinamojo ir jo versiją patvirtinančio liudytojo M. Š. parodymai, tiek nukentėjusiojo parodymai ir jo versiją patvirtinantys įrodymai turėjo būti teismo įvertinti vienodai, nė vieni iš jų neturėjo turėti pirmenybės prieš kitus. Šiuo atveju, rašytiniai įrodymai ir specialisto išvada visiškai sutampa su nukentėjusiojo parodymais ir tarpusavyje, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Liudytojo M. Š. parodymus apylinkės teismas nepagrįstai įvertino kaip patikimus, patvirtinančius Ž. S. nekaltumą ir paneigiančius nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Apklausiamas teisme M. Š. parodė, kad nuėjus į A. Š. kambarį jam, Ž. S. ir E., Ž. S. paklausė A. Š., kas jam nepatinka, tada A. Š. nieko nelaukęs atsistojo ir puolė Ž. S. už kaklo, Ž. S. jį pastūmė ir jis nukrito tarp spintos ir lovos, tada A. Š. atsistojęs vėl bandė griebti Ž. S., tačiau jie nieko nelaukę išėjo iš kambario. Liudytojas nurodė, kad A. Š. griuvo 2 kartus: ,,puolė griebti Ž. už kaklo, Ž. jį pastūmė ir jis nuvirto tarp lovos ir spintos. Atsistojo ir vėl puolė, vėl tas pats buvo“. M. Š. teisme negalėjo tiksliai nurodyti, kaip griuvo A. Š. – ant nugaros ar ant pilvo (64 b. l.). O kaltinamasis Ž. S. teisme parodė, kad A. Š., atsistojęs nuo lovos sugriebė jį už kaklo, jis jį nuo savęs atstūmė ir viskas, neigė sumušęs, jis tvirtino, kad tik gynėsi nuo staigaus užpuolimo, t. y. nenurodė, kad A. Š. jį puolė 2 kartus (60 b. l.). Minėti liudytojo M. Š. ir kaltinamojo parodymų nesutapimai leidžia pagrįstai abejoti jų teisingumu, o tai, kad jis buvo pakviestas liudyti kaltinamojo, nors nukentėjusysis yra nurodęs, kad tiriamo įvykio metu ir vietoje M. Š. visai nebuvo, darytina išvada, kad M. Š. suinteresuotas duoti Ž. S. palankius parodymus, todėl jo parodymai vertinami kritiškai.

Aptariama situacija nagrinėjamu atveju negali būti vertinama ir kaip būtinosios ginties situacija, kaip nurodo kaltinamasis, nes pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. nuostatas, būtinąja gintimi pripažįstama situacija, esant 3 sąlygoms: 1) kai vyksta pavojingas kėsinimasis, 2) kai kėsinimasis yra realus, 3) kai kėsinimasis yra akivaizdus (LAT Nr. 2K-188/2012).

Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, mano, kad šiuo atveju aptariama situacija negali būti vertinama kaip būtinosios ginties situacija nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių buvus pavojingą kėsinimąsi. Ir nors kaltinamasis tvirtino, kad jam taip pat buvo padaryti sužalojimai kaklo srityje, tai parodė ir liudytojas M. Š., tačiau nesant tai patvirtinančių įrodymų teismas neturi pagrindo šiais parodymais tikėti, juolab, kaip matyti iš bylos, kaltinamasis nepasinaudojo įstatymu suteikiama teise pareikšti priešpriešinį kaltinimą (BPK 410 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje esančiais nukentėjusiojo A. Š. parodymais, specialisto išvada, rašytiniais dokumentais – 2011-07-21 pareiškimu, 2012-05-16 paaiškinimu visiškai patvirtinta Ž. S. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Kolegija nustatė, jog Ž. S. 2011 m. liepos 16 d., apie 20.30 val. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, be jokios priežasties tyčia sugriebė nukentėjusiajam už kaklo ir pastūmė, dėl to šis pargriuvo tarp kambaryje buvusios spintos ir lovos, bei gulinčiam ranka sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvą bei ne mažiau kaip penkis smūgius kojomis į dešinę krūtinės pusę, padarydamas A. Š. galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis viršugalvio dešinėje pusėje, dešinės ausies kaušelyje, poodinės kraujosruvos kairiojo žasto, kairiojo dilbio srityse, dešinės mentės projekcijoje, krūtinės ląstos dešiniajame nugariniame paviršiuje, krūtinės ląstos dešiniajame šoniniame paviršiuje, dėl to nežymiai buvo sutrikdyta pastarojo sveikata. Šiais savo veiksmais Ž. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Kaltinamojo Ž. S. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį, jam skirtina bausmė vadovaujantis BK 41 ir 54 str. nuostatomis. Ž. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį – Ž. S. padarė nesunkų nusikaltimą, į kaltinamojo asmenybę – jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos negalioja, dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegijos nuomone, Ž. S. skirtina BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas.

Privataus kaltinimo skunde nukentėjusysis prašė priteisti iš kaltinamojo 2000 Lt jam padarytai neturtinei žalai atlyginti. Remiantis LR CK 6.250 str., neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai. Jos dydis nustatomas vadovaujantis LR CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais: atsižvelgiant į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylos duomenimis nustatyta, kad Ž. S. savo nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, nepatogumus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad padaryti A. Š. sužalojimai nebuvo sudėtingi, užgijo, nėra pateikta informacija apie liekamuosius padarinius, todėl, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo kriterijus, pripažintina, kad prašoma priteisti 2000 Lt neturtinės žalos kompensacija yra akivaizdžiai per didelė. Todėl ji mažintina, nukentėjusiajam priteisiant 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusįjį A. Š. atstovavo advokatas, taip pat iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito matyti, kad advokatas padėjo surašyti ir privataus kaltinimo skundą, todėl, pripažinus Ž. S. kaltu, iš jo priteistinos nukentėjusiojo A. Š. turėtos išlaidos advokatui, pagrįstos pinigų priėmimo kvitais (LR BPK 106 str. 2 d.) (71, 72 b. l.).

Dėl anksčiau išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendį, priimtą Ž. S. atžvilgiu, ir priimti naują nuosprendį.

Ž. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės apribojimą 4 mėnesiams, įpareigojant Ž. S. laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose (duomenys neskelbtini), nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu.

Bausmės vykdymo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo jį vykdančioje institucijoje dienos.

Priteisti iš Ž. S. A. Š. naudai 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš Ž. S. A. Š. 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos ir kasacine tvarka neskundžiamas.