Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu (b. l. 29-31) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 25 d. Kauno apskrities vyriausiojo VPK Viešosios tvarkos valdyboje gautas J. K. prašymas išduoti leidimą įsigyti ginklą. Ginčijamu Kauno apskrities VPK 2012 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 20-11-1L-586 buvo nuspręsta neišduoti J. K. leidimo įsigyti ginklą, remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaip nesančiam nepriekaištingos reputacijos, nes jam Kauno apskrities VPK 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 20-11-IL-77 buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, o paminėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai J. K. buvo laikomas kaip nesantis nepriekaištingos reputacijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Teismas vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Teismas nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog Kauno apskrities VPK Santakos PK 2011 m. sausio 5 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta administracinė nuobauda (įspėjimas) pagal ATPK 195 straipsnį už tai, kad jis, turėdamas leidimą civilinių ginklų laikymui, laiku jo nepratęsė (b. l. 9, 14), o Kauno apskrities VPK 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 20-11-IL-77 J. K. buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 10). 2011 m. sausio 5 d. nutarimas ir 2011 m. sausio 17 d. sprendimas nėra panaikinti, nuo to laiko nėra praėję 3 metai, todėl, teismo vertinimu, J. K. pagrįstai buvo laikomas kaip nesantis nepriekaištingos reputacijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo teisės normų matyti, kad reikalavimas neišduoti leidimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus ir šaudmenis, esant nagrinėjamai sąlygai, yra išreikštas imperatyvia forma, nesuteikiant kompetentingam viešojo administravimo subjektui teisės priimti kitokio pobūdžio sprendimo. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslas - reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, kad „Pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. <...> Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.“ Pagal Konstitucinio Teismo doktriną teismas turi teisę nuspręsti netaikyti įstatyme nustatytos sankcijos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, kai individualioje byloje nustato itin svarbių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog asmeniui taikytina sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas tokią išvadą gali padaryti tik įvertinęs teisinių santykių bei padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes (pvz. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas). Byloje duomenų, kad ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir/ar gyvybės saugumu, nėra, t. y. tokios teisės pareiškėjui nesuteikimas nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste, tai pat nenustatyta ir kokių tai išimtinai kitų svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo. Teismas pažymėjo ir tai, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nustatyta, kad iki 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 priėmimo galiojo tokia pati 18 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostata, todėl šiuo konkrečiu atveju 2 straipsnio 4 dalyje numatytos išlygos netaikytinos, nes pareiškėjas neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes nenuginčijus 2012 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 20-11-1L-586 nėra pagrindo įpareigoti atsakovą tokį leidimą pareiškėjui išduoti, o skundo motyvas, kad pareigūnai bausdami pareiškėją už leidimo ginklams laikyti nepratęsimą ir panaikindami leidimą ginklui laikyti pažeidė Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisykles, nėra susijęs su ginčijamu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 20-11-1L-586.