- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-20
- Bylos Nr.
- A-756-73-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos, Lietuvos
- Pareiškėjas
- A. P.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. – 436 300,81 Lt ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjas gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo atlyginimų koeficientas sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Dėl to Lietuvos valstybė neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neišmokėjo pareiškėjui 360 281,52 Lt. Atsižvelgiant į infliaciją, visa nepriemoka sudaro 436 300,81 Lt. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat pareiškėjo teises į įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjas savo skundą grindė Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu. Pareiškėjas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nesilaikyta proporcingumo pusiausvyros tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 metų iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Pareiškėjo nuomone, valstybė privalo savo prievolę įvykdyti ir visiškai atsiskaityti su juo už visą laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad panašioje civilinėje byloje buvo paskirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertų išvadose buvo konstatuota, jog valstybėje 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir kad ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, bet pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Todėl valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Tai, kad 1999 metais valstybėje buvo itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, yra pažymėta ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Atsakovas taip pat nurodė, kad Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas, kuris, skirtingai nei Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas (Darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos 148 119,54 Lt neišmokėto atlyginimo, o pareiškėjo skundą kitoje dalyje atmetė. Teismas sprendime nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007) konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Sprendžiant šį ginčą svarbu nustatyti: 1) ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; 2) ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų; 3) ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Analogiškoje byloje Nr. 2A-3/2008 Lietuvos apeliacinis teismas paskyrė Lietuvos laisvosios rinkos institutui atlikti ekonomikos ir finansų ekspertizę. Ekspertai išvadose nurodė, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, galima teigti, jog padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais. Tačiau teismas, išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs finansinės ir ekonominės ekspertizės akte pateiktus rodiklius, jų įtaką analizuojamo laikotarpio ekonominei ir finansinei valstybės būklei, padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Teismas taip pat nurodė, kad įvertinus Statistikos departamento interneto tinklapio skiltyje ,,Pagrindiniai ekonominės ir socialinės raidos rodikliai 1996-2006 m.“ pateiktus duomenis, taip pat įvertinus Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 31 d. metiniame pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1997 m. liepos mėn. iki 1998 m. liepos mėn.“, Vyriausybinės Europos integracijos komisijos 1999 m. liepos 1 d. metiniame pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1998 m. liepos mėn. iki 1999 m. birželio mėn.“, metiniame pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1999 m. liepos mėn. iki 2000 m. birželio mėn.“, Vyriausybės 2001 m. liepos 1 d. pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 2000 m. liepos mėn. iki 2001 m. birželio mėn.“ ir Vyriausybės 2002 m. birželio mėn. pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 2001 m. liepos mėn. iki 2002 m. birželio mėn.” pateiktus duomenis bei išanalizavus 1999, 2000 ir 2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus, darytina išvada, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 metais nebuvo toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka “itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“. Be to, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams, finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (administracinės bylos Nr. A822-790/2009, Nr. A5-2065/2006, Nr. A10-583/2006, Nr. A10-189/2006, Nr. A1-638/2005), nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Todėl pareiškėjui priteistina neišmokėta atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d., t. y. 148 119,54 Lt. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi, tinkamu atsakovu tokio pobūdžio bylose laikytina tik Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negali būti atsakovu šioje byloje, kadangi nagrinėjamu atveju nėra jo kaltės. Todėl anksčiau nurodyta suma priteistina pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos. Dėl sumos, kurią pareiškėjas reikalauja priteisti atsižvelgiant į infliaciją 2000-2007 metais, teismas sprendime pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai – tiek Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos darbo kodeksas – nenumato, jog su darbo santykiais susijusios negautos pajamos galėtų būti indeksuojamos atsižvelgiant į metinės infliacijos rodiklius. Teismas sprendime taip pat pažymėjo, jog 2008 m. spalio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2009 m. sausio 1 d. nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtų draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką (5 straipsnio 2 dalis). Tačiau šio pavedimo aukščiausia vykdomosios valdžios institucija nėra įvykdžiusi. Be to, šiuo įstatymu numatyta grąžinti neišmokėto atlyginimo ir kitų su tuo susijusių išmokų dalį už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., t. y. už laikotarpį, už kurį neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo klausimas anksčiau minėtu įstatymu nėra sureguliuotas.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teisėjų atlyginimai gali būti mažinami tada, kai valstybėje susiklosto sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekdamas išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, paskyrė ekspertizę. Atlikus ekspertizę, ekspertizės akto išvadose buvo konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų. Ta aplinkybė, kad iki 2003 metų šalyje buvo itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje, taip pat Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas neproporcingai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama 1999-2000 metų veiklos programą ir atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę, 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė 12 Vyriausybės nutarimų (iš jų – ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689), taip sumažindama biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus ir valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialines garantijas. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas buvo sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo). Todėl atlyginimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas pažymi, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų teisėjams atlyginimų sumažinimas buvo atliktas nepagrįstai ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismui nebuvo pagrindo prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Atsakovas taip pat pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodyta, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą ir Teisėjų atlyginimo įstatymą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad priimti įstatymai nebus vykdomi ar bus vykdomi netinkamai. Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 194, kuriuo buvo patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies apmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad valstybė siekia įvykdyti prievolę geranoriškai. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju aukščiau paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Taigi, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nebuvo pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas A. P. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 16 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad neteisėto teisėjų atlyginimų mažinimo faktą pripažino ir Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Pareiškėją tenkino šiame įstatyme numatytos sąlygos. Laukdamas kol bus nustatyta šio įstatymo įgyvendinimo tvarka, pareiškėjas ne kartą prašė atidėti bylos nagrinėjimą. Tačiau Vyriausybė pažeidė minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies reikalavimus iki 2009 m. sausio 1 d. nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo teisėjams tvarką – Vyriausybės nutarimas, reglamentuojantis nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumokėjimą, buvo priimtas tik 2009 m. kovo 18 d. Be to, minėtame įstatyme nėra reglamentuojama, kaip turi būti sprendžiami atvejai, kai ginčas jau yra nagrinėjamas teisme. Pareiškėjas pažymi, kad Civilinio kodekso 6.63 straipsnio 5 dalis numato, jog kreditorius turi teisę atsisakyti skolininko siūlomą prievolės įvykdymą po to, kai skolininkas prievolę pažeidė, jeigu skolininkas kartu nesiūlo atlyginti prievolės pažeidimo kreditoriaus patirtus nuostolius. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovas ilgą laiką vengė pripažinti pažeidimą dėl neteisėto atlyginimų teisėjams sumažinimo, nors šis pažeidimas buvo konstatuotas aukščiausiojo lygio visų teisminių institucijų. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat iš esmės neigia pareiškėjo teisę į nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimą. Todėl, pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo tikėti, kad atsakovas sąžiningai elgsis ir ateityje nevengs prievolės įvykdymo, gera valia įgyvendindamas įstatymo nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo teisės gali būti tinkamai apgintos tik teismine tvarka. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jo pasirinkimas ginti savo pažeistas teises teismine tvarka nepažeidžia niekieno interesų, kadangi teismui apgynus pareiškėjo teises teismine tvarka, jis negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjo A. P. reikalavimai yra susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu. Tai yra pareiškėjas siekia prisiteisti savo atlyginimo dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. minėtu nutarimu sumažinus darbo užmokestį, skaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109, 114 straipsniuose įtvirtintu teismų ir teisėjų nepriklausomumu.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes ir iš esmės teisingai pritaikė Konstitucijos bei kitų materialinės teisės normų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis.
Atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą Nr. X-1761 (įsigaliojusį nuo 2008 m. lapkričio 11 d.), kuriuo iš esmės pripažino, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir įsipareigojo (taikant trejų metų ribos taisykles) ją grąžinti. Tokiu būdu, atsakovo nuomone, valstybė iki sprendimo priėmimo šioje byloje išsprendė ginčo santykius, tad tenkinti pareiškėjo reikalavimą nebuvo pagrindo. Šį atsakovo argumentą teisėjų kolegija atmeta. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Pareiškėjo teisė gauti teisėjo atlyginimo skirtumą, kuris jam nebuvo išmokėtas už tam tikrą laikotarpį, nepagrįstai po 2003 m. sausio 1 d. valstybei neatkūrus teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, turi būti ginama. Byloje nagrinėjamą ginčą galima vertinti išspręstu tik tuomet, jei atsakovas pareiškėjui jau būtų grąžinęs nesumokėtą atlyginimo dalį, o tokių įrodymų byloje nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje šios kategorijos byloje yra pasisakęs, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo priėmimas nėra pagrindas atmesti pareiškėjų (teisėjų) reikalavimą. Gi teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies pagal minėtą įstatymą.
Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas pareiškėjui neišmokėto atlyginimo dalį priteisė už trejus metus, t. y. už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. Teismas sprendime nurodė, kad priteisiama suma sudaro 148 119,54 Lt. Nors sprendime nenurodytas priteistino neišmokėto atlyginimo paskaičiavimo mechanizmas, spręstina, kad teismas rėmėsi byloje esančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma (b. l. 6). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šie duomenys kvestionuojami nebuvo. Tačiau minėtoje Aukščiausiojo Teismo pažymoje nebuvo nurodyta kokia formule vadovaujantis paskaičiuotas neišmokėto teisėjui A. P. atlyginimo skirtumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apeliacinei instancijai pateiktoje 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. 1VA-01-(8.3) nurodyta, kad šio Teismo pateiktoje A. P. darbo užmokesčio pažymoje (b. l. 6) buvo neteisingai nurodytos neišmokėto atlyginimo sumos nuo 2004 m. gegužės mėnesio, nes jas paskaičiuojant buvo taikoma 115 Lt, o nuo 2008 m. – 128 Lt bazinė mėnesine alga, kai tuo tarpu turėjo būti taikoma 105 Lt dydžio bazinė mėnesine alga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė naują nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pareiškėjui A. P. apskaičiavimo pažymą (taikant 105 Lt bazinę mėnesinę algą), iš kurios matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. neišmokėto atlyginimo suma yra 98 843,62 Lt (b. l. 155).
Laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant bazinės mėnesinės algos dydžius, nėra didinami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A756-979/2009, Nr. A822-79/2010, A444-1593/2010 ir kt.).
Dėl išdėstyto pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sumažinant pareiškėjui už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. priteistą nesumokėto atlyginimo dalį iki 98 843,62 Lt (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Teisėjų kolegija, atsižvelgia į suformuotą vieningą teismų praktiką analogiškose bylose (žr. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį byloje Nr.2A-202/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartis bylose Nr. A822-432/2009, Nr.A756-859/2009, A143 – 65/2010 ir kt.), kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Minėta aplinkybė dėl valstybės padėties patvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai, ir konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Tenkinti atsakovo atstovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą dviejų metų laikui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti: sumažinti pareiškėjui A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumą iki 98 843,62 Lt (devyniasdešimt aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimt trijų litų ir 62 centų). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.