Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir DalytėsZlatkuvienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjoR. V. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. V.2017 m. vasario 13 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui pateikė prašymą (registracijos data 2017-02-17) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje apeliaciniam skundui dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017-01-23 sprendimo administracinėje byloje Nr.I-89-283/2017 parengti bei atstovauti jį apeliacinės instancijos teisme (b.l.41-44). VGTPT Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 2 punktu, 18 straipsnio 2 bei 4 dalimis, 2017-02-24 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė pagal minėtą pareiškėjo prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį ginčija teisme.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniuose konkretizuota, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-3847-438/2016 ir kt.).

Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir (ar) atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011; 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010; 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.). Todėl darytina išvada, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktinądokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju VGTPT Panevėžio skyrius, gavęs pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 41-44), turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam apeliaciniam skundui dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-89-283/2017 (toliau- ir 89 administracinė byla). Iš teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad 89 administracinėje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Toje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmų, priimant 2016-02-10 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nuspręsta pagal pareiškėjo 2016-02-03 prašymą neteikti antrinės teisinės pagalbos jam Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr.I-1556-279/2015 Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto pagrindu, nustačius, jog 2015 metais pareiškėjui jau buvo paskirta bei teikiama teisinė pagalba dvejose bylose, o pareiškėjas nesutiko apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Įstatymo 14 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina, kad VGTPT Panevėžio skyriaus 2016-02-10 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)teismine tvarka nebuvo nuginčytas, reikalavimas dėl jo panaikinimo nebuvo sprendžiamas ir 89 administracinėje byloje, tačiau pareiškėjui žalą kildinant iš šio administracinio akto, toje byloje teismas patikrino, ar viešojo administravimo subjektas, priimdamas šį administracinį aktą, veikė teisėtai. VGTPT Panevėžio skyriaus turima bei teismui 89 administracinėje byloje ir šioje nagrinėjamojoje byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad VGTPT Panevėžio skyriaus 2016-02-10 sprendimo priėmimo dienai R.V. jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dvejose bylose: t.y. pagal 2015-11-12 sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui bei pagal 2015-08-26 sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-4088-902/2015 (b.l.29-33), o pareiškėjas dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėti nesutiko, kas konstatuota ir šiuo metu įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-89-283/2017, kuriuo taip pat konstatuotas aplinkybių, numatytų Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje bei 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte, kurioms esant antrinė teisinė pagalba neteikiama, egzistavimas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmų priimant 2016-02-10 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), o nesant šios sąlygos- ir priteisti neturinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo VGTPT Panevėžio skyriui pateiktoprašymoturinį, kuriame jokie nauji argumentai bei nauji rašytiniai įrodymai nebuvo teikiami, taip pat įvertinusi 89 administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurias objektyviai patvirtino surinkti rašytiniai įrodymai, sprendžia, kad VGTPT Panevėžio skyrius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus, kadangi pareiškėjas iš esmės nepateikė pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą abejotiPanevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-89-283/2017 pagrįstumu. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti pareiškėjo prašomąįstatymųreikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą, nes nėra prielaidų, pakankamų apeliaciniam skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VGTPT Panevėžio skyrius skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Akivaizdu, kad teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatymeapibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams, įtvirtintiems Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkama teisės norma, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Nustačius, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

R. V. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.