Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. Z. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvusio Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-09-25 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų Baltijos korporacija“ patikslintą pareiškimą dėl skolininko turto dalies bei naudojimosi tvarkos nustatymo, suinteresuoti asmenys A. Z., J. Z. ir antstolė L. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjos (išieškotojos) UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ prašymas dėl skolininko turto dalies bendrame turte nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo J. Z. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pareiškėjos pareiškimas tenkintas. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia motyvais dėl neteisingos skolininko akcijų dalies ir skolininko dalies nekilnojamame turte nustatymo, taip pat argumentais dėl nepagrįsto skolininko dalies sutuoktinės pajamose ir lėšose, esančiose pas sutuoktinę, nustatymo.Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant pareiškėjos pareiškimą taikyta iki 2017-07-01 galiojusi CPK 667 straipsnio 1 dalies redakcija. Minėta įstatymo nuostata numatė, kad atvejais, kai skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Dėl skolininko turto dalies sutuoktinės pajamose ir lėšose, esančiose pas sutuoktinę.

Apeliantė teigia, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai nustatyta A. Z. dalis bendrame turte, o būtent – 1/2 dalis piniginėse lėšose, esančiose pas sutuoktinę J. Z., sutuoktinės atsiskaitomosiose sąskaitose, taip pat 1/2 dalis piniginių lėšų, gaunamų iš sutuoktinės J. Z. darbinės veiklos. Apeliantės nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados pažeidžia apeliantės turtines teises ir interesus, nes tokie pareiškėjos reikalavimai nukreipti į ateitį, nenurodant konkrečių sumų, darant prielaidas apie darbo užmokesčio gavimą. Byloje nustatyta, kad J. Z. ir A. Z. yra sutuoktiniai, jų santuoka nenutraukta. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnyje numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, koks turtas ir pajamos pripažįstami bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tarp minėtų nuostatų numatytas ir turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, jog sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos, tačiau preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis).Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad tokio turinio pareiškėjos prašymas turi būti atmestas dėl to, jog reikalavimas pateiktas nenurodant konkrečių sumų, kurios pripažintinos asmenine skolininko nuosavybe. Iš bylos duomenų matyti, kad vykdant išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0109/04/01127, Nr. 0109/10/01074, Nr. 0109/13/00923, Nr. 0109/14/01175, Nr. 0109/14/01176, Nr. 0109/15/00583 antstolės patvarkymais taikytas areštas skolininkui A. Z. ir J. Z. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms, esančioms J. Z. vardu atidarytose bankų sąskaitose. Kaip minėta anksčiau, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat pripažįstamos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių darbinės veiklos gautos pajamos. Pažymėtina, kad nustatant bendraturčio dalį, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomame turte yra tik nustatoma (individualizuojama) bendraturčiui priklausanti dalis, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Tokiu atveju sutuoktiniams priklausantis turtas nėra dalijamas, jis ir toliau išlieka bendrosios nuosavybės objektu. CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nustatytina tik skolininko dalis bendrame turte, konkrečios sumos, kaip asmeninė skolininko nuosavybė, nenurodytinos.Pažymėtina, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Nėra duomenų, kad apeliantės santuoka nutraukta. Byloje nustatyta, kad 2003-12-24 notaro patvirtinta Turto pasidalijimo sutartimi sutuoktiniai buvo susitarę tik dėl Buto pripažinimo asmenine J. Z. nuosavybe, tačiau kito turto ar pajamų sutuoktiniai nebuvo pasidaliję. Taigi kitas sutuoktinių turtas nepadalytas. Be to, nustatyta, kad ir minėta 2003-12-24 Turto padalijimo sutartis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyta restitucija. Byloje nenustatyti ir kiti CK 3.100 straipsnyje išvardinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindai. Esant tokioms bylos aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, nesant priešingų įrodymų, pagrįstai vadovavosi prezumpcijomis, kad po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu gautas kitas turtas ir pajamos yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o sutuoktinių turto dalys joje yra lygios.Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl apeliantės turto dalies skolininko A. Z. pajamose nustatymo. Įstatyme numatyti apribojimai, kad apeliacinės instancijos teisme apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniame skunde taip pat negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).Šiuo atveju į teismą kreipėsi pareiškėja UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ dėl skolininko A. Z. turto dalies bendrame su kitais asmenimis turte nustatymo. Apeliantė J. Z. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog A. Z. priklauso tik 1/2 dalis jo iš darbinės veiklos gaunamų pajamų, o likusi 1/2 dalis priklauso J. Z., tačiau tokio pobūdžio reikalavimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepareikštas. Su tokiu reikalavimu susijusių argumentų savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į pareiškimą ar patikslintą pareiškimą) suinteresuotas asmuo J. Z. pirmosios instancijos teisme nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teisme toks klausimas turėjo būti sprendžiamas. Atsižvelgiant į CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnio bei 338 straipsnio reglamentavimą, dėl šių apeliantės argumentų plačiau nepasisakytina ir šis reikalavimas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.Taip pat atmestini atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įstatyme numatytus ribojimus išskaitoms iš darbo užmokesčio, kuris neviršiją minimalios mėnesinės algos, atlikti. Pažymėtina, kad išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio dydžiai reglamentuoti CPK 736 straipsnyje ir taikomi atliekant vykdymo veiksmus ir vykdant išskaitas pagal vykdomuosius dokumentus. Nagrinėjamu atveju nesprendžiamas klausimas dėl išskaitų iš darbo užmokesčio dydžio, o nagrinėjamas klausimas tik dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo.

Dėl skolininko turto dalies nekilnojamajame turte.

Apeliantės nuomone, priimant skundžiamą teismo nutartį nepagrįstai atmesti J. Z. argumentai, jog nustatant A. Z. turto dalį bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turi būti nukrypta nuo 1/2 dalies principo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje darė išvadą, kad J. Z. neįrodė pagrindo konstatuoti, jog nukrypimas nuo lygių dalių principo yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio interesus. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.Bylos duomenimis nustatyta, kad A. Z. ir J. Z. 2003-12-24 sudaryta ir notaro patvirtinta Turto pasidalijimo sutartis, pagal kurią Butas perėjo asmeninė J. Z. nuosavybėn, Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-03 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4-538/2014, pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyta restitucija – butas grąžintas bendrojon jungtinėn sutuoktinių A. Z. ir J. Z. nuosavybėn. Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-22 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A‑488-943/2015, Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-03 sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi šis nekilnojamasis turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Apeliantė nurodo, kad minėtą nekilnojamąjį turtą – Butą, pagerino. Apeliantė J. Z., teigdama, kad Butui pagerinti panaudojo asmenines lėšas, akcentuoja aplinkybę, jog jai buvo pervesta pusė sutarties kainos pagal 2004-05-17 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, o kita sutarties kainos pusė buvo pervesta A. Z.. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004-05-17 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi sutuoktiniai pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Sutuoktiniai nesudarė vedybų (povedybinės) sutarties. Pastebėtina ir tai, kad 2004-05-17 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje be apeliantės nurodomos į jos atsiskaitomąją sąskaitą pervestos sumos, likusias sumas sutarta pervesti į juridinių asmenų banko sąskaitas. Apeliantės nurodoma aplinkybė dėl lėšų pagal minėtą sutartį sumokėjimo tvarkos nesudaro pagrindo to vertinti kaip sutuoktinių susitarimo dėl įstatymų nustatyto šio turto teisinio režimo pakeitimo ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog šių lėšų dalis yra apeliantės asmeninės lėšos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės nurodomos lėšos gautos santuokos metu, tad aplinkybė dėl lėšų sumokėjimo tvarkos nepaneigia pagrindo taikyti įstatymo nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą (CK 3.87 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Papildomai pažymėtina, kad nors apeliantė grindžia, jog investavo būtent anksčiau nurodytas gautas lėšas, tačiau atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad pagerinimo darbus atliko 2007–2008 metais, t. y. daug vėliau. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neįrodė Buto pagerinimo darbų atlikimo iš asmeninių lėšų.Atskirajame skunde apeliantė suformulavo reikalavimą nustatyti kitokią naudojimosi Butu tvarką. Savarankiškų argumentų dėl pagrindo nustatyti kitokią naudojimosi Butu tvarką apeliantė nenurodė, tačiau atskiruoju skundu reiškė reikalavimą nustatyti, kad skolininko A. Z. dalis nekilnojamajame turte – Bute, sudaro mažesnę, t. y. 1/3 dalį. Nenustačius teisinio pagrindo nustatyti kitokią skolininko A. Z. dalį nekilnojamajame turte, nenustatyta pagrindo keisti skundžiama teismo nutartimi nustatytą naudojimosi Butu tvarką.

Dėl skolininko akcijų dalies.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą dėl skolininkui A. Z. priklausančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų dalies. J. Z. atskirajame skunde nurodo motyvus, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog A. Z. priklauso 296 928 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, nukrypo nuo nustatytos taikytinos 1/2 idealiosios dalies.Nėra ginčo, kad sutuoktiniams J. Z. ir A. Z. priklauso 593 855 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, taigi akcijų skaičius nelyginis. Vertinant, kad sutuoktinių dalys turte, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, yra lygios, sutuoktiniams tektų po 296 927,5 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis).Apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybę, kad atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą, prašydama nustatyti, jog A. Z. priklauso 296 927 vnt., o J. Z. – 296 928 vnt. parastųjų vardinių 1 Lt nominalios vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, apeliantė šios pozicijos neargumentavo, kompensacijos išmokėjimo A. Z. klausimo nekėlė. Tokią galimybę apeliantei sumokėti kompensaciją skolininkui J. Z. atstovas nurodė 2017‑09-05 teismo posėdžio metu, tačiau kompensacijos dydžio klausimas nekeltas. Atskirajame skunde apeliantė kompensacijos dydį sieja su akcijos nominalia verte ir nurodo, kad kompensacija už pusę (0,5 vnt.) akcijos turėtų būti 0,15 Eur. Pažymėtina, kad tokia apeliantės pasirinkta procesinė pozicija iš esmės neatitinka CPK 312 straipsnio reglamentavimo dėl ribojimo kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė neįrodinėjo konkretaus savo asmeninio intereso, susijusio su didesnės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų dalies paskyrimu jai natūra, egzistavimo. Tuo tarpu atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ pateikė motyvus, kad skolininkas A. Z. iš esmės vienasmeniškai dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyme ir veikloje, tiek priimdamas vienintelio akcininko sprendimus, tiek priimdamas vienintelio vienasmenio valdymo organo – vadovo sprendimus, susijusius su kasdiene bendrovės veikla. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apeliantė kompensacijos mokėjimo klausimo nesuformulavo pirmosios instancijos teisme, motyvuotai nepagrindė intereso, kad jai natūra būtų nustatyta 0,5 vnt. didesnė akcijų dalis, taip pat apeliantės nurodomą tokios akcijos dalies vertę, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu akcijų padalijimo būdu. Darytina išvada, kad skolininko A. Z. dalis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas nustatyta lygiomis dalimis, kiek tai šiuo atveju įmanoma.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias skolininko dalies bendrame turte nustatymą (CPK 667 straipsnis). Nenustatyta teisino pagrindo grąžinti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat nenustatyta pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvusio Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-09-25 nutartį palikti nepakeistą.