- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- eA-2171-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01184-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 12-01-229 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ministeriją paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą nuo atleidimo iš tarnybos datos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensija neskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas, PKVPĮ) 13 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas į Ministeriją gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją kreipėsi vadovaudamasis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 4 straipsnio 1 punktu, kaip profesinės karo tarnybos karys už tarnybą ištarnavęs 25 metus. Pareiškėjas, kandidatuodamas į tarnybą Ministerijos struktūriniuose padaliniuose ir pildydamas kandidatinę dokumentaciją nurodė, kad jo atžvilgiu vedama baudžiamoji byla, kurioje jam suteiktas įtariamojo statusas. 1993 m. rugpjūčio 12 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už 1993 m. kovo 29 d. pasikėsinimą slapta pagrobti valstybinį turtą (10 vnt. vandens talpų) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį ir 90 straipsnio 2 dalį 2 metams laisvės atėmimo bausme. Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 46 straipsnį, lygtinai su 1 metų bandomuoju laikotarpiu. Pareiškėjas pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką padarė dar iki priėmimo į Ministerijos struktūrinius padalinius, nuo pat pirmo momento prisipažino ir nesiekė išvengti atsakomybės, apie jo atžvilgiu vedamą baudžiamąją bylą, kurioje jam suteiktas įtariamojo statusas, informavo pateikdamas kandidatinius dokumentus Ministerijai; apie jo atžvilgiu priimtą 1993 m. rugpjūčio 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį nedelsdamas informavo savo tuometę vadovybę Ministerijos struktūroje, tarnaudamas Ministerijos struktūrose, teistumo fakto niekuomet neslėpė ir jį visuomet nurodydavo pildydamas įvairius klausimynus ar kitą su tarnyba susijusią dokumentaciją. Pareiškėjas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir išėjęs į atsargą buvo ir yra besąlygiškai atsidavęs tarnybai Lietuvos kariuomenėje, patikimas ir lojalus, todėl bent mažiausios prielaidos suabejoti lojalumu valstybei nėra pagrindo, po kario priesaikos nėra teistas už tyčinius nusikaltimus. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad pareiškėjas, tarnaudamas Ministerijos struktūriniuose padaliniuose, kaip paslapčių subjekto darbuotojas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimais turėjo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad pagrindinis asmens tikrinimo tikslas – nustatyti, ar asmeniui, kuris pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, gali būti patikėta įslaptinta informacija, ar tikrinamas asmuo yra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei – nėra šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Ministerija, kaip paslapčių subjektas, patikrinusi ir įvertinusi pareiškėjo asmenybę ir nustatyto pavyzdžio klausimyne dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo, pateiktą informaciją, tame tarpe ir apie teistumą už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, nenustačiusi Valstybės ar tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir tuo pažymėdama, kad pareiškėjas yra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei, išduodavo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Buvo apdovanojamas už nuopelnus, pasižymėjimą, tarptautines operacijas (pareiškėjas tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, buvo skatintas iš viso 33 kartus). Pareiškėjas buvo teistas iki tapimo kariu, ir visas sąlygas būti lojaliu, patikimu, specifinėje tarnyboje, susijusioje su nenormuota darbo diena, padidinta sužalojimo ar žūties dėl tarnybos rizika, išpildė. Turi nustatytos trukmės darbo stažą, todėl neskyrimas valstybinės pensijos pareiškėjui yra konstitucinių teisių pažeidimas, nes asmuo turėjo teisėtus lūkesčius ją gauti. Įstatyme suformuota taisyklė, pareiškėjo atveju yra perteklinė, neproporcinga ir pažeidžianti pareiškėjo teises, todėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, nenumatanti išlygos, kaip pareiškėjo atveju, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 28 d. raštu Nr. 9R-A-1752 pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją ir archyvo duomenų apie fizinį asmenį išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 90 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą 1993 m. kovo 29 d. pagal BK (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį (Atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą) ir 90 straipsnio 2 dalį (Plėšimas, turint tikslą užvaldyti valstybinį ar visuomeninį turtą). Lietuvos kariuomenės vado 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. PK-2134 „Dėl št. srž. G. R. išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui) pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. išleistas į atsargą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Iš pareiškėjo tarnybos asmens bylos matyti, kad jis turėjo leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jo tarnybos veikla buvo vertinama gerai ir labai gerai, jis neturėjo drausminių nuobaudų ir buvo daug kartų skatintas, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas buvo nelojalus savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus tarnybos laikotarpiu.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo Sprendimą, įpareigojo atsakovą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją pareiškėjui G. R. paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo tarnybos Lietuvos krašto apsaugos sistemoje pradžios iki atleidimo iš šios tarnybos, t. y. nuo 1993 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d.; pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 928,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas, nustatęs ir įvertinęs byloje esančias faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas tarnybą vykdė nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymų suteiktais įgaliojimais, savo elgesiu nežemino kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ir ne jos metu, nepažeidė įstatymų, nesulaužė kario duotos priesaikos, todėl pensijos neskyrimas nagrinėjamu atveju prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Šiuo atveju nėra kliūčių pareiškėjui skirti valstybinę ir karių pensiją po nusikaltimo padarymo už visą tarnybos Lietuvos krašto apsaugos sistemoje laiką, t. y. nuo 1993 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d.
7. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, bei atsižvelgęs į teisingumo ir protingumo principus, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, o atsakovo Sprendimas Nr. 12-01-229 naikintinas ir atsakovas į pareigotinas pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, paskiriant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 1993 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str.1 d. 2 p.).
8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, sprendė, kad išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teismui teisiškai pagrįstų abejonių dėl PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų nuostatų teisėtumo.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti 1 231,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodė, kad pareiškėjas siekia bylinėjimosi išlaidų už konsultacijų teikimą ir pasirengimą teismo posėdžiui atlyginimo, tačiau nei prašyme, nei sąskaitose už teisines paslaugas nenurodė, kiek laiko užtruko konsultacijos ir pasiruošimas bylai nagrinėti, teismo posėdyje pareiškėjas šių paslaugų taip pat nedetalizavo. Teismas vertino, kad iš į bylą pateiktų įrodymų negalima nustatyti, kiek truko šių paslaugų teikimas, todėl pareiškėjo prašymo dalį dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 928,70 Eur (831,70 Eur + 97 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
III.
10. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
11. Atsakovas teigia, kad iš Ministerijos sprendimo matyti, kad pareiškėjo nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis, pritaikyti Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir nuspręsti neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsakovo vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra kliūčių pareiškėjui skirti valstybinę ir karių pensiją po nusikaltimo padarymo už visą tarnybos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje laiką yra nepagrįsta, t. y. prieštaraujanti Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas tarnybą vykdė nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymų suteiktais įgaliojimais, savo elgesiu nežemino kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ir ne jos metu, nepažeidė įstatymų, nesulaužė kario duotos priesaikos, buvo daug kartų skatintas, dalyvavo tarptautinėje operacijoje A. I. Respublikoje, atliko sudėtingą, atsakingą ir dažnai rizikingą bei pavojingą kario tarnybą valstybei. Tačiau nesutinka su teismo išvada, kad dėl to pareiškėjui pensijos neskyrimas (Ministerijos Sprendimas) prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčo santykis yra sureglamentuotas įstatymo norma, todėl ji turėtų būti taikoma, o ne bendrieji teisės principai – teisingumo ir protingumo. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjas tyčinį nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas, padarė prieš įstojimą į profesinę karo tarnybą, tačiau teistumą, kaip biografijos faktą, turėjo Ministerijos Sprendimo priėmimo metu. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu BK 97 straipsnio prasme. Tačiau pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą. Atsakovas, kaip valstybės valdymo institucija privalo vykdyti įstatymo nuostatas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikintos ar pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl atsakovas kitokio sprendimo pareiškėjo atžvilgiu negalėjo priimti.
12. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įstatymu – minėta Pensijų įstatymo norma ir netenkinti pareiškėjo skundo arba netaikyti aptariamos įstatymo normos ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jos konstitucingumo. Atsakovo duomenimis, nėra teismų praktikos atitinkančios nagrinėjamos bylos pobūdį, kai būtų nagrinėjamas ginčas dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymo neskiriant kariui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kai karys (kurio statusas skiriasi nuo kitų pareigūnų) buvo teistas už tyčinį nusikaltimą. Teigia, kad Įstatymo norma –„Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“ neatitinka Konstitucinio Teismo nurodytų įstatymų leidėjui keliamų reikalavimų, be to, ši norma yra pakankamai abstrakti ir neaiški bei neproporcinga, nes tyčinių nusikaltimų sąvoka pakankamai plati (pvz. tyčiniai nusikaltimai gali būti nesunkūs, apysunkiai, sunkūs, susiję su tarnybos pareigų atlikimu, ar nesusiję, nepavojingi visuomenei, mažareikšmiai ir pan., baudžiamosios justicijos požiūriu gali būti atvejai, kai nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiami, tačiau vis tiek asmenys laikomi teistais, o teisinės pasekmės nepaisant to pagal administracinių teismų praktiką kyla asmenims pretenduojantiems įgyti pareigūnų ir karių valstybinių pensiją. Taip pat aptariamos įstatymo normos sąvoka „nuteisti“ pagal administracinių teismų praktiką pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo santykiams yra reikšminga ir taikoma kaip biografijos faktas visą gyvenimą, nors iš Įstatymo lydinčiųjų dokumentų nėra aiškus koks buvo tikrasis įstatymo leidėjo tikslas (turintiems galiojantį teistumą BK prasme ar kaip gyvenimo faktą). Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Ministerijos Sprendimą, pritaikė bendruosius teisės principus – teisingumo ir protingumo, o ne ginčo santykius tiesiogiai reguliuojančią aptariamą įstatymo normą, pagal kurią pareiškėjui pensija neturėtų būti skiriama, nors teismui turėjo kelti teisiškai pagrįstų abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai. Be to pareiškėjas buvo pateikęs prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kurį palaikė ir atsakovas. Taigi šiuo atveju teismas, netenkindamas šio prašymo, o pritaikydamas bendruosius teisės principus, priėmė neteisėtą sprendimą. Mano, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga teisės taikymo požiūriu ir ją galėtų nagrinėti išplėstinė teisėjų kolegija. Ši byla aktuali ne tik šios bylos šalims, bet ir kitiems kariams, vykdantiems visas kario pareigas, atliekantiems sudėtingą, atsakingą ir dažnai rizikingą bei pavojingą kario tarnybą valstybei, tačiau dėl jų biografijoje likusio nuteisimo fakto už nesunkius tyčinius nusikaltimus, nesusijusius su tarnyba ir/ar mažareikšmius, negalintiems pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies įgyti teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Atsiliepimas
13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju jis tarnybą vykdė nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymų suteiktais įgaliojimais, savo elgesiu nežemino kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ir ne jos metu, nepažeidė įstatymų, nesulaužė kario duotos priesaikos, todėl pensijos neskyrimas pareiškėjui prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, ir turėtų gauti valstybinę pensiją, todėl teismas sprendimu pagrįstai nusprendė skirti jam valstybinę pensiją. Teismas teisingai įvertino ištirtų teismo posėdyje įrodymų visumą ir konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, ir kodėl turi būti taikomi bendrieji teisingumo ir protingumo principai šioje byloje, t. y. savo išvadas motyvavo tinkamai. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjas gali teikti prašymus, tačiau tik bylą nagrinėjantys teisėjai sprendžia dėl būtinybės tenkinti ar netenkinti pareiškėjo prašymus. Pareiškėjas mano, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, įvertino visus įrodymus, kaip visumą, ir objektyviai priėmė teisingą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, todėl sprendimas neturėtų būti pakeistas. Nesutinka su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju yra teisės normų prieštaringumas, nes mano, jog pareiškėjo atvejis yra išimtinis. Teigia, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo visas galimybes teikti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tačiau tai daro tik priėmus jam nepalankų sprendimą. Mano, kad atsakovas, formuodamas valstybės politiką, gali inicijuoti per Vyriausybę teikti projektą keisti Įstatymą, o ne šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad pareiškėjas tarnybą vykdė nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymų suteiktais įgaliojimais, savo elgesiu nežemino kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ir ne jos metu, nepažeidė įstatymų, nesulaužė kario duotos priesaikos, todėl pensijos neskyrimas nagrinėjamu atveju prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams ir šiuo atveju nėra kliūčių pareiškėjui skirti valstybinę bei karių pensiją po nusikaltimo padarymo už visą tarnybos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje laiką, t. y. nuo 1993 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d.
17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).
18. Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1989 m. lapkričio 14 d. iki 1991 m. spalio 3 d. atliko būtinąją karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose. Karinių oro pajėgų Šiaulių aviacijos bazės 1993 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 30-K nuo 1993 m. balandžio 21 d. priimtas į Š. A. bazės stabdomųjų parašiutų ir gelbėjimo įrangos paruošimo grupės mechaniku, nustatant 3 mėnesių bandomąjį laikotarpį. 1993 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas davė priesaiką. Šiaulių aviacijos bazės 1993 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 81-K pareiškėjui suteiktas jaunesniojo puskarininkio karinis laipsnis. Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą 1993 m. kovo 29 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 16 straipsnio 2 dalį (atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą) ir 90 straipsnio 2 dalį (plėšimas, turint tikslą užvaldyti valstybinį ar visuomeninį turtą).
20. Lietuvos kariuomenės vado 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. PK-2134 „Dėl št. srž. G. R. išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminu) pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. išleistas į atsargą. Pareiškėjas Ministerijai 2019 m. sausio 8 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priedą. Ministerija, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. 12-01-229 neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendime pažymėta, kad pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos reikalų ministerijos su 2019 m. sausio 28 d. raštu Nr. 9R-A-1752 pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją iš archyvo duomenų apie fizinį asmenį, pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už padarytą nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Taigi atsisakymas skirti valstybinę pensiją pareiškėjui grindžiamas tuo, jog pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą (b. l. 50, 57, 65–66).
21. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu 1993 m. kovo 29 d. už tuo metu galiojusio BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 90 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą (žr. šios nutarties 19 p.). Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu BK 97 straipsnio prasme. Tačiau Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, kad teistumo pasibaigimas, t. y., kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, reikšmingas būtent ne asmens teistumas, o pats asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktas.
22. Pažymėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas taikomas apskritai asmenims, o ne tik pareigūnams, todėl aplinkybė, jog pareiškėjui ši nuostata netaikoma, kadangi jis teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu už BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 90 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą anksčiau, nei buvo priimtas į tarnybą, nėra reikšminga. Todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą iki priimant jį į profesinę karo tarnybą ir sėkmingai tarnybą vidaus reikalų sistemoje vykdė iki 2019 m. sausio 11 d., kai buvo išleistas į atsargą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra teisiškai reikšminga, nes Įstatymas tokių išimčių nenumato. Kaip minėta, įstatymų leidėjas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, taigi sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjui padarius tyčinį nusikaltimą ir už tai buvus nuteistam, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam negali būti paskirta.
23. Pabrėžtina ir tai, kad skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą patvirtina ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose pripažįstama, kad pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pareigūnų ir karių valstybinė pensija teisėtai ir pagrįstai neskiriama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-581-822/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-525/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-943-756/2020).
24. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neturi pagrindo šioje byloje nesiremti minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.
25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje yra pažymėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).
26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad Ministerija, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 12-01-229 neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai panaikino Ministerijos Sprendimą. Atitinkamai nėra pagrindo ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją pareiškėjui G. R. paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo tarnybos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje pradžios iki atleidimo iš šios tarnybos, bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
27. Vertinant atsakovo argumentą dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, dar 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, šiurkščiai pažeidusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį teismą aptartu aspektu.
28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai panaikino Ministerijos Sprendimą. Šiuo atveju atsakovo apeliacinio skundo argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
29. Bylą išsprendus iš esmės atsakovo naudai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.