Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Stasio Punio, Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei I. P., nuteistosios J. Š. (B.) gynėjai advokatei Danguolei Elenai Mikalauskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Š. (B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. (B.) pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. (B.) nuteista už tai, kad ji, 2012 m. balandžio 10 d., apie 21.10 val., Sodų g. 13 namo kieme, Vilniuje ištraukdama iš T. V. striukės kišenės AB SEB banko mokėjimo kortelę „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą T. V., neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, kurią neteisėtai laikė iki tos pačios dienos 21.20 val., kai išėjus iš viešbučio „Hotel“ ji buvo sulaikyta policijos pareigūnų, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d.

Nuteistoji J. Š. (B.) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendį ir ją išteisinti, nepadarius jai jokio nusikaltimo. Atmetus šį prašymą, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 38 str. arba BK 39 str. pagrindu.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad T. V. vardu išduotą mokėjimo kortelę paėmė atsitiktinai kartu su kupiūromis, neturėdama tikslo šia kortele pasinaudoti. Pažymi, jog sulaikymo metu buvo labai išsigandusi ir dėl pareigūnų daromo poveikio save apkalbėjo. Todėl ikiteisminio tyrimo metu iš jos išgautas prisipažinimas dėl mokėjimo kortelės vagystės negali būti laikomas jos kaltės įrodymu.

Taip pat apeliantė tvirtina, kad teismas nepagrįstai jos kaltės įrodymais pripažino liudytojo policijos pareigūno Ž. U. parodymus, nes pats faktas, jog mokėjimo kortelė buvo jai priklausančioje rankinėje, dar nepatvirtina kortelės pagrobimo fakto.

Nuteistoji nurodo, kad atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes, buvo visos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. ar 39 str. nuostatas, nes T. V. jokių pretenzijų jai nereiškė, kortelė jam sugrąžinta iškart po sulaikymo, jos padarytas nusikaltimas neatsargus. Mano, kad buvo visos sąlygos ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau teismas net nesvarstė tokios galimybės.

Taip pat apeliantė mano, kad jai paskirta bausmė yra per griežta.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios J. Š. (B.) apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl J. Š. (B.) kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Priešingai nei skunde teigia apeliantė, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Nagrinėjant bylą rungimosi principas nebuvo pažeistas, gynybos teisės nesuvaržytos, o tik dėl to, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip norėtų nuteistoji, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d.).

Nors nuteistoji J. Š. (B.) apeliaciniame skunde neigia padariusi jai inkriminuojamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., teidama, kad negalima remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešus apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., 2012-04-11 įvykusios apklausos metu nuteistoji savo kaltę pripažino visiškai (b.l. 23-24). Šiuos parodymus patvirtino jų patikrinimo vietoje metu (b.l. 25-26, 27), taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b.l. 78-79). Nors nuteistoji apeliaciniame skunde savo kaltę neigia, tačiau nepateikė svarių paaiškinimų ir parodymų keitimo priežasčių. Todėl nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytos nusikaltimo padarymo aplinkybės vertintinos kaip jos siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, atkreipiant dėmesį į tai, kad liudytojų T. V. ir Ž. U. parodymai neprieštarauja surinktiems ir nuteistosios kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Nuteistosios teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodė, kad nusikaltimas neatsargus, nukentėjusysis jai jokių pretenzijų nereiškia, žalos nepadaryta, be to, ji neneigė, jog neteisėtai laikė mokėjimo kortelę, tačiau tai atsitiko per klaidą. Kolegija nelaiko šiuos nuteistosios apeliacinio skundo argumentus pagrįstais, dėl to naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindo nėra.

Lietuvos Respublikos BK 38 str. numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiuoju asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taigi, tik esant visoms išvardintoms sąlygoms, kaltinamasis gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Tačiau, atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Todėl, teismas, atsižvelgęs ne tik į visų šių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 38 str. buvimą, bet taip pat ir į kaltinamąjį charakterizuojančias aplinkybes, bei įvertinęs kilusių padarinių sunkumą, gali nuspręsti, ar asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 38 str. pagrindu.

Nors formaliai šiuo atveju žalos nepadaryta, T. V. pagrobta mokėjimo kortelė grąžinta, tačiau pagrindo atleisti J. Š. (B.) nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 38 str. numatyta tvarka, nėra. Visų pirma, byloje nėra duomenų apie kaltininkės ir T. V. susitaikymą, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistosios prisipažinimas vertinamas kaip deklaratyvus (apeliaciniame skunde nuteistoji poziciją iš esmės keičia ir savo kaltę neigia). Be to, net ir esant visoms Lietuvos Respublikos BK 38 str. nurodytoms sąlygoms, jo taikymas kaltininkės atžvilgiu nėra tikslingas. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog J. Š. (B.) sistemingai daro nusikaltimus nuosavybei, yra recidyvistė (Lietuvos Respublikos BK 27 str.), nedirba ir nusikalto praėjus palyginti neilgam laiko tarpui po bausmės atlikimo, yra pakankamas pagrindas manyti, jog nusikaltimų darymas yra J. Š. (B.) pragyvenimo šaltinis, dėl ko ji negalėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos BK 38 str. 2 d.).

Tuo pačiu pažymėtina, kad Lietuvos respublikos BK 39 str. taikomas tik tuo atveju, kai asmuo pirmą kartą padaro baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą ir yra ne mažiau kaip dvi Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju, byloje neginčytinai įrodyta, jog J. Š. (B.) inkriminuotas nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, o ne dėl neatsargumo. Todėl svarstyti klausimo dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nėra jokio teisinio pagrindo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo J. Š. (B.) paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Bylos duomenimis, J. Š. (B.) anksčiau yra 8 kartus teista, pagrinde už nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista už tyčinį apysunkį nusikaltimą finansų sistemai (Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d). Kaip jau buvo minėta, J. Š. (B.) nusikalstamą veiką, už kurią nuteista skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus palyginti neilgam laiko tarpui po bausmės atlikimo, iki sulaikymo nedirbo. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad nuteistoji išvadų nepadarė, savo asocialaus gyvenimo būdo visuomenei priimtina linkme nepakeitė. Be to, nurodytos aplinkybės duoda pagrindo manyti, jog nusikaltimai nuosavybei ir finansų sistemai yra bene pagrindinis nuteistosios pragyvenimo šaltinis, ir parodo, kad nuteistoji neabejotinai yra pavojinga visuomenei.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus bei pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad kaltininkė prisipažino padarius nusikaltimą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, žalos nepadaryta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. numatytą apysunkį nusikaltimą paskyrė jai artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios J. Š. (B.) apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios J. Š. (B.) apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Teisėjai Sigita BieliauskienėStasys Punys Laureta Ulbienė