- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-28
- Bylos Nr.
- Iv-1845-624/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01008-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, nedalyvaujant pareiškėjui M. Ž., atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bei trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. Ž. skunde prašo teismo solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės 310.69 Lt už laikotarpį nuo 2007-05-31 iki 2008-11-30. Nurodo, kad dirba Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus vyresniojo postinio pareigose. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo vadovaujamasi Valstybes tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl pareiškėjui nuo 2007-05-31 iki 2008-11-30 buvo neišmokėta 310,69 Lt priemokų ir priedų. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog toks reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio teismo 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Mano, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.263 str. 1 d. įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Taigi generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpciją: kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi ši norma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrąją pareigą elgtis atsargiai ir teisėtai. Teismų praktika išskiria keturias deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, padarytą žalą ir priežastinį ryšį. Lietuvos Respublikos Seimas 2002-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija ir įtvirtino 23 str. 2 d. nuostatą, jog priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš šio Įstatymo Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti Vilniaus AVPK pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 str. nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas. Tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.). Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Atitinkamai Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš kitos pusės CK 6.271 str. 1 d. numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės, t. y. nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atitinkamai nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėja negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėja patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jos negautoms pajamoms - darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjai nebuvo išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis, mano, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d. pagal analogiją). Jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariąją pareigą (CK 6.9 str. 1 d. ir 6.279 str. 2 d.). Kitoks šio teisinio reglamentavimo aiškinimas nepagrįstai pažeistų pareiškėjos kaip kreditoriaus teises, nes dėl neaiškių atsakovų tarpusavio santykių būtų apsunkintas realios prievolės vykdymas. Taip pat pažymėjo, kad kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo LR Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. LR DK 298 str. yra numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (b. l. 1-3).
Pareiškėjas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, su skundu nesutiko ir prašė pašalinti Vilniaus AVPK iš Lietuvos valstybės atstovų kaip netinkamą, atsakove laikyti tik Lietuvos valstybę, o skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2010-04-01, t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas Vilniaus AVPK veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Taigi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 išplėstinės teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo <...>. Vadovaudamiesi išdėstytu, mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju, atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus AVPK nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus AVPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Vilniaus AVPK apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.
Dėl žalos (negautų pajamų) atlyginimo nurodo, kad Civilinio kodekso 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Taip pat, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, prašo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinių pasekmių pripažinus antikonstituciniu įstatymą, kuriame nustatytas kitoks materialiosios teisės turinys. Šioje byloje buvo reikalaujama žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo, bet teismas pareiškėjo skundą atmetė.
Dėl Lietuvos valstybės atstovo pažymėjo, kad Vilniaus AVPK šioje byloje yra netinkamas valstybės atstovas. ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas, remiantis Civilinio kodekso nuostatomis. Žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo klausimus reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 str., kuris nustato, kad prievolė atlyginti pagal šį straipsnį atsiradusią žalą tenka valstybei, pagal Civilinio kodekso 6.273 str. atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001-07-26 nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 p. įgaliojo „Valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala“, atstovauti valstybę bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjas kelia ne tik reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo, bet ir reikalavimą priteisti negautą darbo užmokestį. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas 2010-01-14 potvarkiu Nr. 13 įgaliojo atstovauti PD prie LR VRM atstovus Lietuvos Respublikos Vyriausybei bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo policijos įstaigų valstybės tarnautojams. Šis potvarkis priimtas išskirtinai byloms dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo, todėl taikytinas principas Lex specialis derogat legi generali ir potvarkis Nr. 13 laikytinas specialiuoju norminiu aktu nutarimo Nr. 923 atžvilgiu. Taip pat 2010-01-14 potvarkis Nr. 13 yra priimtas vėliau už nutarimą Nr. 923, todėl taikytinas ir principas Lex posterior derogat legi priori nustatantis, kad vėlesnė (naujesnė) norma nugali senesniąja. Mano, kad nėra įgalioti pateikti Lietuvos valstybės poziciją šioje byloje, todėl atstovauti Lietuvos valstybę ir valstybės vardu pateikti poziciją turi PD prie LR VRM. Civilinio kodekso 2.135 str. įtvirtina vieną iš pagrindinių atstovavimo principų - atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pripažino, kad įstatymas draudžia atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktą (LAT 3K-3-721/1999). Šis principas yra bendras visai teisei. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas nustato atstovavimo valstybei principus. Remiantis šio įstatymo 51 str. atstovaujant valstybei, laikomasi valstybės interesų gynimo efektyvumo, t. y. sprendimais, susijusiais su atstovavimu valstybei, turi būti siekiama maksimalios naudos valstybei, principo. Šiuo metu formuojasi teismų praktika, kad reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK, o ne Lietuvos valstybei. Mano, kad atsižvelgiant į aukščiau minėtus principus ir į atsakovo Vilniaus AVPK, kaip atsakovo, atsiliepime pateiktą poziciją, kad šioje byloje Vilniaus AVPK yra netinkamas atsakovas, o būtent, kad atsakovu turi būti tik Lietuvos valstybė, Vilniaus AVPK turi būti pašalinti iš Lietuvos valstybės atstovų, kaip netinkamas Lietuvos valstybės atstovas. Kitu atveju, Vilniaus AVPK, atstovaujant Lietuvos valstybę ir išreiškiant pozicijas dėl pareiškėjo keliamų reikalavimų ir atsakovo tinkamumo byloje, gali kilti valstybės interesų gynimo efektyvumo principo pažeidimo grėsmė (b. l. 14-16).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (ginčijamų santykių laikotarpiu galiojusi įstatymo Nr. IX-855 redakcija), nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Viena iš valstybės tarnautojų teisių, įtvirtintų Valstybės tarnybos įstatymo 16 str., yra gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23-26 str. nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai). To paties straipsnio 2 d. buvo įtvirtinta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Byloje kilo ginčas dėl 70 procentų taikomo apribojimo.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 2005-05-13 ataskaitoje Nr. 1030-2-27 buvo nurodytas trūkumas dėl 70 procentų ribojimo netaikymo, t. y. „Eskortavimo rinktinėje, Vilniaus m. VPK ir Utenos rajono policijos komisariate nesilaikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų, kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams priedų ir priemokų suma viršijo 70 procentų pareiginės algos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 20 str. nuostatomis, audituotas subjektas per trisdešimt kalendorinių dienų ar per kitą valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojų nustatytą terminą, bet ne trumpesnį kaip trisdešimt kalendorinių dienų, informuoja Valstybės kontrolę apie sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų pašalinimą, nurodymų, teikimų ir siūlymų vykdymą, privalėjo nustatytus trūkumus ištaisyti. Vilniaus AVPK apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Be to, tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtas, ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, jog Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas ir šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (valstybės tarnybos įstatymo bei Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-19 nutartyje (adm. b. Nr. A822-256/2008). Valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., 5 str., 7 str., Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra PD prie LR VRM, kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. PD prie LR VRM 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trukumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Pažymėjo, kad valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str., 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, turėtų būti išspręstas ir klausimas dėl įpareigojimo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.
Dėl atsakovų nurodė, kad Vilniaus AVPK šioje byloje yra netinkamas atsakovas. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Todėl mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose turi būti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007. Nors valstybė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose nėra tiesiogiai dalyvaujančiu byloje asmeniu ir šia prasme dalyvaujantys byloje asmenys nėra tiksliai identifikuoti, tačiau plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad dalyvaujantis byloje asmuo yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų ir kuri tokiose kaip nagrinėjama bylose pagal CK 6.273 str. analogiją atstovauja Valstybei <....>. Valstybės, kaip dalyvaujančio byloje asmens, įtraukimo dalyvauti byloje klausimas spręstinas pagal CPK 45 str. nuostatas <...> bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009. Taip pat nurodo, kad įvertinus tai, kad teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarime). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydžio neginčija.
Atsakovų atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM atsiliepimų į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui M. Ž. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl to, kad apskaičiuojant jai mokėtinus priedus ir priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtintu priedų ir priemokų sumų 70 procentų pareiginės algos ribojimu.
Byloje nustatyta, kad M. Ž. dirba Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus vyresniojo postinio pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, dėl to laikotarpiu nuo 2007-05-31 iki 2008-11-30 jam buvo neišmokėta: 2007 m. – 143,61 Lt, 2008 m. – 164,08 Lt, iš viso – 310,69 Lt (b. l. 4-7).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Pareiškėjo M. Ž. prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė 2007 m. gegužės – gruodžio mėn. ir 2008 m. rugsėjo – gruodžio mėn. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Kaip matyti iš byloje pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių, 2007 m. gegužės mėn. nepriemoka pareiškėjui susidarė 84.38 Lt, gruodžio mėn. – 62.23 Lt, o 2008 m. rugsėjo mėn. – 96.60 Lt, o gruodžio mėn. – 67.48 Lt (b. l. 4-7), atsakovas Vilniaus AVPK pareiškėjui M. Ž. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo iš viso neišmokėjo 310,69 Lt. Kadangi, kaip atsiliepime į skundą nurodė atsakovas Vilniaus AVPK, pareiškėjos prašoma priteisti suma yra paskaičiuota teisingai ir ginčo dėl jos dydžio nėra, skundas tenkinamas ir pareiškėjui iš jo darbdavio – Vilniaus AVPK – priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Skundas dalyje, kurioje pareiškėjas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, netenkinamas: tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jos tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti solidariai ir iš valstybės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010 konstatavo, kad pareigūnams turi būti sumokėta už faktiškai atliktą darbą, taip pat išaiškino, kad tokiose bylose tinkamu atsakovu laikytina įstaiga, kurioje pareiškėjai tarnavo, nagrinėjamu atveju – Vilniaus AVPK, o ne Lietuvos valstybė. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas.
Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, tačiau pareiškėjas skunde tokio reikalavimo – įpareigoti skirti reikalingus asignavimus – nepareiškė, atitinkamai nėra jokio pagrindo dėl jo pasisakyti.
Atsakovo Vilniaus AVPK atsiliepime nurodyti teiginiai, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nepagrįsti: LR Vyriausybė 2001-07-26 nutarimu Nr. 932, vadovaudamasi LR civilinio kodekso 6.273 str. 1 d., įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Skunde teigiama, kad žala atsirado Vilniaus AVPK vykdžius įstatymo nuostatą, kuri pripažinta prieštaraujančia atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, ir neišmokėjus viso darbo užmokesčio, t. y. žala iš esmės padaryta Vilniaus AVPK neteisėtais veiksmais, todėl pastaroji LR Vyriausybės 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 įgaliota atstovauti valstybei šioje byloje tiek, kiek tai susiję su reikalavimu dėl žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo M. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjui M. Ž. 310.69 Lt (tris šimtus dešimt litų 69 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo M. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.