Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Danguolės Šiugždinytės ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu tris mėnesiams, įpareigojant nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Iš V. Č., nukentėjusiojo J. A. R. naudai priteista 300 Eur (trys šimtai eurų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur (trys šimtai eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 12 d. apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, ties butu Nr. 42, sudavė kumščiu į veidą J. A. R., ko pasėkoje J. A. R. atsitrenkęs į sieną nugriuvo ant grindų, tokiu būdu V. Č. padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas V. Č. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neabejotinai įrodo byloje surinkti duomenys. Įvertinus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teismui nekilo jokių abejonių dėl V. Č. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.Apeliaciniame skunde nuteistojo V. Č. gynėjas advokatas Mindaugas Šeškauskis prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį panaikinti ir V. Č. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš Kauno VPK administracinio teisės pažeidimo bylą ir šioje byloje 2013 m. gegužės 3 d. priimtą nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo J. A. R..Apelianto teigimu, teismas nepakankamai įvertino bylos įrodomus, vienareikšmę išvadą dėl tariamos nuteistojo kaltės padarė atsižvelgdamas į liudytojų parodymų visumą, nors liudytojų parodymai yra itin nevienareikšmiai ir jokiu būdu neįrodantys nukentėjusiojo pateiktos įvykio versijos teisingumo. Liudytojas G. Z. aiškiai nurodė, jog paties konflikto ir įvykio nematė, tik girdėjo triukšmą ir necenzūrinius žodžius, bet kitą dieną iš paties 42 buto nuomotojo išgirdo, jog nukentėjusysis paslydęs prasiskėlė galvą į duris. Be to, vėliau susitikęs su vienu iš konflikto dalyviu G. L., pastarasis jam minėjo, kad nukentėjusysis J. A. R. simuliuoja galvos sutrenkimą. Pažiūrėjęs pro akutę matė, kad S. J. išėjo iš buto tik po to, kai konfliktas pasibaigė (priešingai nei nurodo pati minėtoji liudytoja, kuri teigė tariamai mačiusi, kaip V. Č. neva smogė J. A. R.. Apelianto vertinimu, iš šių nurodytų asmenų parodymų yra akivaizdu, jog jie neįrodo nuteistojo kaltės. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas netinkamai įvertino ir liudytojos S. J. parodymus, kuriuose pastaroji teigė neva mačiusi, jog V. Č. trenkė J. A. R. ir šis griūdamas atsitrenkė į sieną, tuo sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie liudytojos parodymai yra visiškai nepatikimi ir vertintini itin kritiškai, nes juos paneigė pats nukentėjusysis, nurodęs, kad konflikto metu be paties V. Č. laiptinėje buvo tik G. L.. S. J. įvykio naktį gėrė su nukentėjusiuoju ir kėlė triukšmą, todėl liudytoja, norėdama padėti savo draugui, yra akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi, kad nuslėpė tikrąsias kilusio konflikto aplinkybes todėl neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas S. J. parodymus, vertino kaip neva nenuginčijamą tiesą.Apelianto teigimu, kritiškai turi būti vertinami ir paties nukentėjusiojo parodymai, kadangi baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal Juozo A. R. pareiškimą, todėl akivaizdu, kad jis palaikytų kitokią poziciją ir nurodytų kitokias aplinkybes, nei nurodė savo pareiškime ir paaiškinimuose, nepriklausomai nuo to, ar jos yra teisingos, ar ne. Nukentėjusiojo nuoširdumu duoda pagrindo abejoti tai, kad J. A. R. nuo pat pradžių teigė įvykio naktį nekėlęs triukšmo, konflikto metu nesikeikęs, tačiau iš byloje pateiktų liudytojų parodymų, įskaitant ir pačios S. J., akivaizdu, jog necenzūriniai žodžiai konflikto metu skriejo vien tik iš nukentėjusiojo pusės. Faktą, jog nukentėjusysis teismo posėdžio metu melavo dėl konfliktinės situacijos aplinkybių, pagrindžia ir tai, kad J. A. R. dėl 2013 m. balandžio 12 d. nakties įvykių buvo iškelta ir administracinio teisės pažeidimo byla. Skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas visiškai nepagrįstai atsisakė kviesti liudyti įvykio aplinkybes tyrusį pareigūną M. M., tokiu būdu užkirsdamas kelią nuteistajam gintis nuo jam pareikštų visiškai nepagrįstų kaltinimų. Būtent šis asmuo gali teismui suteikti reikšmingos informacijos apie įvykio aplinkybes ir patvirtinti nuteistojo poziciją, kad nukentėjusysis melagingai apkaltino nuteistąjį išgalvotu ir nebūtu nusikaltimu. Skunde atkreipiamas aukštesnės instancijos teismo dėmesys į tai, kad nuosprendyje nurodoma specialisto išvada ir specialistės Marijos Kolcovaitės parodymai taip pat neginčijamai neįrodo, kad J. A. R. nežymus sveikatos sutrikdymas atsirado būtent dėl V. Č. veiksmų. Priešingai, specialistė teismo posėdžio metu nurodė, kad toks sveikatos sutrikdymas, kokį patyrė nukentėjusysis, tik galėjo atsirasti dėl smūgio į veidą. Be to, specialistė nurodė, jog tai, kad kaltinamasis būdamas neblaivus, paslydo ir griuvo ant nugaros, bet galvą atsitrenkė į durų rankeną, slydo siena, tai teoriškai įmanoma, kas patvirtina, jog vieno atsakymo, kaip galėjo atsirasti nukentėjusiojo nežymus sveikatos sutrikdymas, nėra.Pastebėtina, jog teismas absoliučiai neįvertino to, jog nuteistajam nuėjus į 42 butą prašyti sumažinti iš jo kylantį triukšmą, prieš apeliantą į konfliktinę situaciją stojo ne tik J. A. R., bet ir kartu su juo buvęs G. L., t. y. V. Č. vienu metu puolė ne vienas, bet du asmenys, kurie, beje, dar buvo neblaivūs ir labai agresyvūs, tuo tarpu pats apeliantas, nepaisant jo ūgio bei svorio, yra jau pakankamai garbaus amžiaus ir visiškai nelinkęs smurtauti. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad fizinis konfliktas tęsėsi labai trumpai, nuteistasis, vos tik apsigynęs nuo užpuolėjų atsitraukė nuo jų ir iš karto iškvietė policijos pareigūnus. Būtent veikdamas būtinosios ginties būsenoje nuteistasis galbūt ir galėjo (nors to iš streso nepamena) suduoti nukentėjusiajam, tačiau jokiu būdu nesiekė tyčia sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Taigi, teismas netinkamai pritaikė BK 28 straipsnyje numatytas būtinosios ginties nuostatas ir visiškai nepagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu, prieš tai net neįvertinęs nuteistojo veiksmų būtinumo tokioje konfliktinėje situacijoje.Taigi, iš aukščiau nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, jog byloje nebuvo nustatyta duomenų, nenuginčijamai patvirtinančių, jog nukentėjusysis nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė dėl tariamų V. Č. smurtinių veiksmų, todėl skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas V. Č. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d.).Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį. Nuteistojo V. Č. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinis skundas atmestinas.Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, teismo posėdžio metu atlikus dalinį įrodymų tyrimą padarė išvadą, kad apylinkės teismas V. Č. kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų reikalavimų nepažeidė. Skunde nurodytos aplinkybės, kad V. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra vertinamos kaip gynybos versija.Nekyla ginčo, kad nustatytu laiku ir vietoje tarp V. Č. ir nukentėjusiojo Juozo A. R. kilo konfliktas: nuteistasis atėjo aiškintis dėl iš 42-ojo jų namo buto sklindančio triukšmo. Jam paskambinus į duris, iš šio buto išėjo J. A. R. ir tarp jų įvyko konfliktas. Tačiau nuteistasis laikosi nuoseklios pozicijos, kad nukentėjęs ir vėliau iš to paties buto išėjęs G. L., kurie abu buvo neblaivūs, pradėjo jį keikti necenzūriniais žodžiais, stumdėsi, suplėšė jo bliuzoną, sudavė į akį, jis besigindamas ir traukdamasis nuo jų atgal galėjo suduoti smūgį. Kaltinamasis nurodė, kad specialisto išvadoje J. A. R. konstatuoti sužalojimai atsirado, kai jis paslydo ant laiptinės aikštelės grindų ir nugriuvęs nusibraukė pakaušį į laiptinės sieną. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas V. Č. kaltę grindė vien tik nenuosekliais ir prieštaringais liudytojos S. J. ir bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo parodymais, kad netyrė jį teisinančių aplinkybių, dėl ko padarė neteisingas ir šališkas išvadas, yra neteisingi, nepatvirtini jokiais konkrečiais įrodymais, o grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp kaltinamojo, nukentėjusiojo ir įvykio liudytojų parodymų yra prieštaravimų, tačiau vertinant skundžiamame nuosprendyje atliktą įrodymų analizę, darytina išvada, kad teismas parodymus kaip patikimus ir atitinkančius faktus vertino ir jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

7.1. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo G. Z. parodymai paneigia nukentėjusiojo ir liudytojos S. J. parodymus. Visų pirma, šis liudytojas nurodė, kas išdėstyta ir apeliaciniame skunde, kad paties konflikto jis nematė, tik girdėjo triukšmą, pro durų akutę matė vyrus, girdėjo necenzūrinius žodžius, jau po dunkstelėjimo į jo buto duris, jis vėl pažiūrėjo pro durų akutę, pamatė V. ir A., G. stovėjo šone. Aplinkybes apie J. A. sužalojimą jis sužinojo iš kito asmens, t. y. G. G., kuris, pasak liudytojo, kitą dieną jam pasakė, jog nukentėjusysis paslydęs prasiskėlė galvą į duris. Šios aplinkybės nėra informatyvios, nes tik patvirtina paties nugriuvimo aktą, o kokiomis aplinkybėmis jis nugriuvo, kaip suprantama iš liudytojo G. Z. parodymų, G. G. jam detaliai nenurodė, tuo labiau, kad ir pats pastarasis nematė paties įvykio. Skunde nurodomi liudytojo G. Z. parodymai, kurių jis nėra davęs, t.y., kad jis matė, jog S. J. iš buto išėjo tik tada, kai konfliktas pasibaigė, kas apelianto teigimu, paneigia pačios S. J. parodymų teisingumą. Jis parodė, kad matė, kad kaimyno sugyventinė, t. y. S. J. išėjo su šuneliu ir užsitrenkė duris, jis tada išnešė įrankius, kad atidaryti tas duris, iš buto išėjo tuomet, kai jau policija buvo atvažiavusi, kai nurimo, išėjo V. žmona ir S., nuomininko draugė. Tokie liudytojo parodymai yra nenuoseklūs, iš jų sunku nusakyti, kas ir kada vyko, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad jis S. J. pamatė išeinančią tik jau po viso konflikto, išvažiavus policijai. Jis, be to, teigė, kad pro akutę žiūrėjo tik apie 10 sekundžių, todėl laikyti, kad tokie parodymai yra atitinkantys faktus ir paneigia liudytojos S. J. parodymus, nėra objektyvaus pagrindo.

7.2. Kolegijos vertinimu, liudytojos S. J. parodymais ne be pagrindo pirmosios instancijos teismo buvo laikomi patikimais, nes jie atitinka kitų bylos įrodymų visumą. Ši liudytoja nurodė, kad įvykio dienos vakare namuose buvo ji, jos draugas, kaimynas, gyvenantis priešais – J. A. R. ir dar vienas pažįstamas G. Paskambinus į duris pirmas išėjo kaimynas J. A. R., pasigirdo kažkoks triukšmas, tada išėjo G., po to iš paskos ėjo ir ji. J. A. R. vartojo necenzūrinius žodžius, paskui jam stovint ant laiptelio, o kaltinamajam stovint dar ant aukštesnės laiptų pakopos, kaltinamasis trenkė J. A. R. ir jis griuvo aukštielninkas ir pakaušiu trenkėsi į sieną šalia kaimyno Z. buto durų. Liudytoja paaiškino, kad viskas vyko gal metras, pusantro nuo jos buto durų, jos bute yra dvejos durys, ji buvo tarp tų dviejų durų, ant staktos. Kai visi išlindo, viskas užsibaigė. Šie jos parodymai rodo, kad liudytojas G. Z. pro akutę jos galėjo ir nematyti, o į laiptinę liudytoja S. J. išėjo, kaip ji pati nurodė, kai jau viskas užsibaigė. Liudytojos S. J. parodymų, kad ji būdama tarp buto durų matė konfliktą beveik nuo pradžių ir matė patį smūgio sudavimą ne tik nepaneigia jokie bylos įrodymai, tačiau juos patvirtina jos nurodytos detalios įvykio aplinkybės, kas kur stovėjo laiptinėje, kaip krito J. A. R., kurios atitinka kitus bylos duomenis. Ji nurodė, kad pradžioje vyko žodinis konfliktas, kad J. A. R. vartojo necenzūrinius žodžius. Šią aplinkybę patvirtino V. Č., liudytojas G. Z.. Ji nurodė, kad smūgio metu kaltinamasis stovėjo aukščiau ant laiptelio, vedančio link jo buto, o nukentėjusysis žemiau, ir šią aplinkybė taip pat patvirtino pats kaltinamasis, nukentėjusysis ir kiti liudytojai. Parodė, kad kaltinamasis J. A. R. trenkė, jis griuvo aukštielninkas ir trenkėsi į sieną pakaušiu šalia kaimyno Z. buto durų, dar kelias minutes pagulėto ir tada atsikėlė. Šias nurodytas aplinkybes patvirtina specialisto išvada, kur išdėstyti J. A. R. konstatuoti sužalojimai, liudytojo G. Z. parodymai, kad jis girdėjo bumptelėjimą į jo duris, iš ko suprato, kad nukentėjusysis atsitrenkė į jas, nukentėjusiojo J. A. R. parodymai, kad nuo smūgio jis galva atsitrenkė į sieną, nuo ko prarado sąmonę ir kurį laiką pagulėjo. Skunde teigiama, kad šios liudytojos parodymus paneigia kaltinamojo parodymai, jog konflikto metu laiptinėje buvo tik jis ir G. L., tačiau kaip matyti iš aptartų aplinkybių, nepaneigta, kad S. J. įvykį stebėjo stovėdama tarpduryje ant staktos, taigi, jos laiptinėje ir nebuvo, o į laiptinę ji išėjo jau po smūgio sudavimo. Taigi, tokie aiškūs ir nuoseklūs, atitinkantys kitus faktinius duomenis, liudytojos parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyti teisingais ir jais remtasi sprendžiant dėl kaltinamojo kaltės. Skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad liudytoja yra kaltinamojo pažįstama ir suinteresuota jam padėti, todėl nuslėpė tikrąsias konflikto aplinkybes, yra tik subjektyvia apelianto nuomone grįsti teiginiai. Aukštesnysis teismas be kita ko pažymi, jog aplinkybė, kad liudytojas yra kaltinamojo ar nukentėjusiojo draugas ar pažįstamas, savaime neduoda pagrindo jo parodymus laikyti šališkais ir tendencingai, palaikančiais vieną ar kitą pusę. Nepaisant, kas davė parodymus – nuteistojo ar nukentėjusiojo pusės liudytojas, ar apskritai pašalinis asmuo, jie laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai atitinka kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis, jų visumą.

7.3. Netikėti nukentėjusiojo J. A. R. parodymais ir laikyti juos neteisingais vien dėl apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių – kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal jo pareiškimą ir kad jis palaikys savo poziciją, teisinga ji ar ne, nėra teisinio pagrindo, vadovaujantis 7.2. nutarties punkte nurodytomis aplinkybėmis dėl parodymų vertinimo kriterijų, t. y. lygiai kaip ir liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, vien dėl to, kad jis parašė pareiškimą dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo kitam asmeniu, dar neduoda pagrindo jo parodymus laikyti šališkais ir tendencingais. Bet kurio byloje apklausto asmens parodymų įvertinimas turi būti padarytas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Parodymai, nepaisant, kas juos davė teismo bus laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai jie atitinka kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis, jų visumą. Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. A. R. parodymų, kai kurios jo nurodytos aplinkybės buvo paneigtos kitais įrodymais, būtent, kad jis neigė triukšmavęs ir vartojęs necenzūrinius žodžius, todėl ši jo parodymų dalis teismo buvo vertinta kritiškai ir paneigta, tačiau dėl kitų aplinkybių, susijusių su V. Č. jam smūgio sudavimu, nuo kurio jis nukrito ir susižalojo, yra pakankamai duomenų, kurie jas patvirtino, todėl ši J. A. R. parodymų dalis pagrįstai buvo laikoma kaip teisinga ir atitinkanti faktus.

7.4. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu dėl nepagrįsto nuosprendį priėmusio teismo atsisakymo kviesti ir apklausti liudytoju pareigūną M. M., taip pažeidžiant V. Č. procesines teises. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, kur buvo sprendžiamas kaltinamojo gynėjo prašymas dėl šio asmens iškvietimo, matyti, kad prašymą gynėjas argumentavo M. M. turima informacija, nesusijusia su šioje byloje tiriamu įvykiu, apeliacinio skundo argumentai iš esmės tie patys. Iš prie baudžiamosios bylos pateiktos medžiagos, dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. A. R. pareiškimą, matyt, kad aplinkybių aiškinimo metu tyrėjas M. M. apklausė kelis liudytojus, surašė tarnybinį pranešimą ir nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, t. y. jis, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atliko procesinius veiksmus. Kolegija pažymi, kad argumentuotas atsisakymas kviesti gynybos liudytojus šiuo atveju negali būti vertinamas kaip kaltinamojo teisės gintis nuo pareikšto kaltinimo, pažeidimas, nes teismo sprendimas netenkinti kaltinamojo gynėjo prašymo kviesti ir apklausti M. M., priimtas tinkamai išanalizavus visas aplinkybes ir padarius teisingą išvadą, jog nenustatyta jokių objektyvių ir pagrįstų duomenų, kad M. M. galėtų suteikti kokios nors svarbios informacijos, susijusios su V. Č. pareikštu kaltinimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką, įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-248/2014 ir kt.).

7.5. Apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl specialistės Marijos Kolcovaitės paaiškinimų, kurie apelianto požiūriu, neginčijamai neįrodo, jog nežymus sveikatos sutrikdymas J. A. R. atsirado dėl V. Č. veiksmų. Šią savo abejonę apeliantas grindžia specialistės parodymų analize, tačiau teismo kolegija pastebi, kad skundo argumentai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jie nurodyti netiksliai, vertinant ne duomenų visumą, o pateikiant tik iš konteksto paimtas apeliantui palankias aplinkybes, nustatytus faktus interpretuojant savaip. Kolegijos vertinimu, specialistės išvada ir šios parodymai teisme šį faktą patvirtina. Specialistė pasirašytoje išvadoje ir parodymuose teisme patvirtino, kad sužalojimas nukentėjusiojo veide galėjo atsirasti tik tiesiogiai smūgiuojant. Kaip matyti iš specialistės Marijos Kolcovaitės parodymų, ji nuosekliai ir aiškiai išdėstė nukentėjusiajam J. A. R. padarytų sužalojimų lokalizaciją ir galimą jų pobūdį. Ji nurodė, kad padaryti visi kartu sužalojimai griuvimui nebūdingi, nes yra skirtingos lokalizacijos, kad griūnant skirtingos kūno pusės negali būti sužalojamos. Ji aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė, kad bet kuris sužalojimas galėjo išsivystyti griuvimo metu, išskyrus poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose. Ji nurodė, kad įmanoma teorinė prielaida, jog kaltinamasis, būdamas neblaivus, paslydo ir griuvo ant nugaros, bet galvą atsitrenkė į durų rankeną, slydo siena ir tokiu būdu galėjo susimušti skirtingas kūno vietas: mentes, alkūnes ir galvą, tačiau galimybė griuvimo metu atsitrenkti į sieną taip, kad atsirastų kraujosruvai dešinės akies vokuose, nebuvo net analizuojama. Darytina išvada, kad nukentėjusiojo ir liudytojos S. J. parodymus dėl V. Č. smūgio į veidą J. A. R. sudavimo patvirtina ir aukščiau paminėti objektyvūs duomenys, todėl nekyla jokių abejonių, kad kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam ranka į veidą, nuo smūgio pastarasis krito ir susižalojo kitas kūno vietas, todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su V. Č. veiksmais.

7.6. Kolegijos vertinimu, apelianto argumentai dėl būtinosios ginties instituto taikymo nepagrįsti ir prieštaringi. Viena vertus, skunde nurodoma, kad jeigu V. Č. nesigindamas ir galėjo suduoti nukentėjusiajam, tačiau ne tiek, kad šis parkristų ir susitrenktų galvą, kita vertus, tvirtina, kad teismas neįvertino apelianto veiksmų būtinumo susidariusioje konfliktinėje situacijoje ir nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų, tuo kartu pripažindamas, kad nukentėjusiajam J. A. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą V. Č. vis tik padarė, tačiau gindamasis. Visų pirma, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad konflikte aktyviai dalyvavo ir G. L.. Kaltinamasis tik lakoniškai nurodė, kad „po keiksmažodžių prisijungus G. L., įvyko susistumdymas“. Nukentėjusysis, liudytoja S. J. nurodė, kad G. L. po skambučio į duris, išėjo į laiptinę paskui nukentėjusįjį, ir kad taip pat gavo smūgį į veidą nuo V. Č., liudytojas G. Z. per akutę matė V. Č. ir nukentėjusįjį kartu, o G. L. stovintį šone. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai vertino surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes. Teismas pripažino, kad ir nukentėjusysis aktyviai dalyvavo kilusiame konflikte, kad jis susikibo su kaltinamuoju, jiems esant ant laiptų ir kad šio konflikto metu V. Č. iš tiesų traukėsi link savo buto, tačiau tuo pačiu įvertino ir tai, kad nukentėjusiojo bei G. L. stumdymas nesukėlė aiškiai gresiančio pavojaus kaltinamajam ir tokio pobūdžio jo atžvilgiu negalėjo būti vertinami kaip pavojingas kėsinimasis, todėl padarė išvadą, jog šiuo atveju būtinosios ginties situacija nesusiklostė, dėl kurio kaltinamasis buvo priverstas suduoti smūgį nukentėjusiajam. V. Č. teigė, kad ir jis nukentėjo nuo nukentėjusiojo ir G. L. jam suduotų smūgių, buvo suplėšytas jo bliuzonas, tačiau dėl neišprusimo niekur nesikreipė, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jis matė, kaip greitoji išvežė Juozą A. R. į ligoninę, be to, pats patvirtino nukentėjusiojo priešiškumą ir grasinimą kalėjimu, todėl jo nesikreipimas į medikus dėl sumušimo kelia pagrįstų abejonių dėl iš tiesų jam padarytų sužalojimų.

7.7. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes, kaip matyti iš ankstesnių nutarties motyvų, kaltinamųjų ir gynybos liudytojų parodymai buvo įvertinti kritiškai ne dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, bet, priešingai, toks jų įvertinimas buvo padarytas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidus įrodymų vertinimo taisykles buvo pažeistos kasatorių teisės į tinkamą procesą, teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija, numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje. Kolegija pažymi, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes asmenų parodymų prieštaravimai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiamą informaciją, iš kurios ypač reikšmingas teismo medicinos ekspertizės aktas. Taip pat žymėtina, jog nepalankus kasatoriams įrodymų vertinimas negali būti siejamas su teismo šališkumu, nes baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas reiškia, kad baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu.

7.8. Pirmosios instancijos teismo išsamų ir nuoseklų visų byloje surinktų įrodymų vertinimą, jo nešališkumą patvirtina ir tai, kad nors nukentėjusysis ir neigė elgęsis iššaukiančiai ir netinkamai, tačiau, įvertinus pakankamai surinktų duomenų visumą dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio: triukšmo kėlimo, necenzūrinių žodžių vartojimo bei kaltinamojo stumdymo, buvo padaryta išvada, jog toks elgesys buvo provokuojantis ir turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kas teismo buvo pripažinta V. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str.1 d. 6 p.).

8. Įvertinus šiuos aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad V. Č. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik spėjamojo pobūdžio.

9. Skirdamas V. Č. bausmę, apylinkės teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bylos aplinkybes ir sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

10. Kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti V. Č. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Č. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinį skundą atmesti.