Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. D. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-509-766/2015 iškeltoje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovui M. D., institucijai teikiančiai išvadą Šiaulių miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriui, dėl priteisto nepilnamečiui vaikui išlaikymo dydžio padidinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju byla gauta teisme 2015-02-02, o skundžiama nutartis priimta tik 2015-02-06, t.y. pavėluotai, praleidus vienos darbo terminą. LR CPK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminaisApeliantės manymu visi nepilnamečio vaiko M. D. būtinieji poreikiai vienam mėnesiui yra pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, tačiau atsakovas nenori mokėti geruoju sūnui didesnio išlaikymo, dėl ko gali nukentėti nepilnamečio vaiko interesai. Apeliantė taip pat mano, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, kadangi apeliantei neaiškios atsakovo turimos piniginės lėšos banko sąskaitose, taip pat apeliantei, paprašius padidinti išlaikymo dydį sūnui, atsakovas motyvavo tuo, kad jis negali mokėti didesnio išlaikymo todėl, kad jo vadovaujamos įmonės padėtis bloga. Apeliantei nežinant atsakovo tikslios turtinės padėties, tik žinant, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto (iš sūnaus pasakojimų) ir prašant priteisti materialinį išlaikymą periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.Pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 291 straipsnio reikalavimus, nes skundžiamoje nutartyje visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl apeliantės ieškinyje nurodytų argumentų, kuriais ji grindė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutartis nemotyvuota, nepagrįsta.Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas teikia sūnui kiekvieną mėnesį 125,00 Eur išlaikymą, skirtą nuolatinių būtinų poreikių tenkinimui, kadangi apeliantė ieškinyje aiškiai nurodė, jog atsakovas teikia 152,00 Eur dydžio išlaikymą. Be to teismas priimdamas skundžiamą nutartį neatsižvelgė į apeliantės nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausią praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014), tokiu būdu nukrypdamas nuo kasacinio teismo naujausios praktikos dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams, turinio aiškinimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones priteisiant laikiną išlaikymą (padidinant) iš atsakovo, teisėtumo ir pagrįstumo.

LR CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. LR CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vadovaujantis LR CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas kol bus priimtas teismo sprendimas gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaikų išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, o civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo, jo dydžio pakeitimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaikų interesai turi būti apsaugoti. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo pagal ieškinį ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei atsakovo galimybių teikti tam tikro dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintini išnagrinėjus bylą iš esmės (išklausius šalių paaiškinimų, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, surinktą medžiagą). Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Kad vaikas taptų pilnaverte asmenybe, yra tėvų pareiga ir atsakomybė. Dėl to priteisiamas išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurios bus nustatytos tik iš esmės išnagrinėjus bylą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013).

Nagrinėjamu atveju, ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo nepilnamečiui vaikui kiekvieną mėnesį mokamą išlaikymą periodinėmis išmokomis po 300,00 Eur nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo dėl išlaikymo dydžio padidinimo įsiteisėjimo dienos. Iš bylos duomenų matyti, kad 2005-12-16 Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-770-755/2005, ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios vienu iš punktu šalys susitarė, kad M. D. teiks išlaikymą sūnui M. D., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis po 400,00 Lt kas mėnesį iki jo pilnametystės kasmet indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją (14-15 b.l.). Ieškovės teigimu nepilnamečio sūnaus būtinųjų poreikių tenkinimui šiuo metu reikalingos išlaidos kas mėnesį sudaro 600,00 Eur (125,00 Eur maistui, 30,00 Eur vaistams, 25,00 Eur mokslo prekėms, 23,00 Eur higieninėms prekėms, 55,00 Eur laisvalaikio išlaidoms, 9,00 Eur baseinui, 50,00 Eur rūbams, 40,00 Eur avalynei, 40,00 Eur muzikos mokyklai, 30,00 Eu transporto išlaidoms, 93,00 Eur išlaidoms papildomai samdomiems mokytojams, 80,00 Eur komunaliniams patarnavimams) (2-3 b.l.). Iš atsakovės pateikto rašytinio įrodymo – 2015-01-06 pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad ieškovas gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 748,00 Eur (79-80 b.l.). Iš ieškovės nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas sūnaus išlaikymui šiuo metu kas mėnesį skiria po 152,00 Eur (526,00 Lt), rašytinių įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį byloje nepateikta.

Konkrečiu atveju preliminariai įvertinęs pateiktus duomenis, nurodytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvadas bei atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas vykdo 2005-12-16 Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimą ir kas mėnesį sūnaus išlaikymui skiria 152,00 Eur, duomenų apie įsiskolinimo susidarymą ieškovė byloje nėra pateikusi, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką bei į ieškovės nurodytų išlaidų dydžius ir pobūdį, aplinkybę, kad ne visos ieškovės nurodytos išlaidos, priešingai nei ji teigia atskirajame skunde, yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (pvz. išlaidos papildomai samdomiems mokytojams), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo metu iki ieškovės pareikšto ieškinio išnagrinėjimo atsakovo ir pačios ieškovės nepilnamečiui sūnui teikiamas išlaikymas užtikrina vaiko teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti minimalūs vaiko poreikiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pateikti duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, kad konkrečiu atveju atsakovo teikiamas išlaikymas iki ginčo situacijos išsprendimo yra akivaizdžiai nepakankamas ir pažeidžiantis nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad vaiko poreikiai turi būti vertinami atsižvelgiant ir į tėvų finansines galimybes bei, kaip minėta, nustatomi įvertinus vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas vengė arba galėtų vengti mokėti išlaikymą nepilnamečiui sūnui, todėl konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovė neįrodė ir vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip įpareigojimas atsakovui laikinai padidinti teikiamą išlaikymą nepilnamečiui sūnui nuo 152,00 Eur iki 300,00 Eur per mėnesį iki teismo sprendimo dėl išlaikymo dydžio padidinimo įsiteisėjimo dienos, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atsisakyta taikyti pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantės skundžiama nutartis priimta tiek atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, tiek ir į kasacinio tesimo praktiką bei į materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo vaikams priteisimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai apie turtinę padėtį, vaiko išlaikymui reikalingų piniginių lėšų dydį bus išsamiai įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės, nes, kaip minėta, šioje proceso stadijoje teismas neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti ir vertinti byloje pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurias įvertinus būtų išspręstas šalių ginčas dėl išlaikymo priteisimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į naujausią kasacinio tesimo praktiką ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-10-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2015 pateiktais išaiškinimais, kadangi nagrinėjamos bylos ir apeliantės cituojamos bylos, faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos – konkrečiu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl laikino išlaikymo priteisimo, o apeliantės cituojamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams iki vaikų pilnametystės priteisimo. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teisės taikymo taisyklių taikymas, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų teisės normos taikymą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.

Dėl ieškovės argumento susijusio su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė LR CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priimdamas viena darbo diena vėliau nei numatyta įstatyme, formaliai pažeidė LR CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų dienų terminą prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui išspręsti, tačiau konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien procesinio termino praleidimas negali būti pagrindu panaikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliantė skundžiamos nutarties nepagrįstumą taip pat argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo ieškovės argumentu bei pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepakankami teismo nutarties motyvai nėra pagrindas panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį, o teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu skundžiamos nutarties motyvų glaustumas nagrinėjamu atveju nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neišanalizavo esminių bylos aplinkybių bei ieškovės argumentų ir paaiškinimų.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priteisiant iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui (padidinant teikiamą išlaikymą iki 300,00 Eur), tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo

Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su klaidingai nurodyta atsakovo teikiama išlaikymo suma – dėl vietoj 152,00 Eur pirmosios instancijos teismas nutarties motyvuose nurodytos 125,00 Eur sumos, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi ši aplinkybė neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia ieškovės dėmesį į tai, kad pasikeitus aplinkybėms, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis neužkerta kelio kreiptis pakartotinai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ( LR CPK 144 straipsnis – 150 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirojo skundo netenkinti.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.