Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

sekretoriaujant Vaidai Jurkevičiūtei, Jurgitai Neliubšienei, Ingridai Ablačinskaitei, Laurai Gruodienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir nukentėjusiosios D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281 str. 3 d. 35 MGL dydžio, t. y. 4550,00 Lt bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str., 68 str., A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių eismo transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.

Nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš A. P. ir AAS „Gjensidige Baltic“ D. P. naudai solidariai priteista 857,64 Lt turtinės žalos atlyginimo. Iš A. P. ir AAS „Gjensidge Baltic“ D. P. naudai priteista 20 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo tokiomis dalimis: solidariai iš A. P. ir ASS „Gjensidge Baltic“ 1120,00 Lt, iš A. P. 18 880,00 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę ir pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo žmogus, t. y. jis 2008 m. balandžio 4 d., apie 09.47 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį motociklą „Harley Davidson“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas Seinų gatve link Geležinkelio gatvės, pažeisdamas kelių eismo taisyklių 9, 37, 133, 134 punktų reikalavimus, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų sankryžos, pėsčiųjų perėjos zonoje, kai joje buvo objektų, ribojusių jam matomumą, savalaikiai nemažino vairuojamo motociklo greičio, kad galėtų sustabdyti motociklą iki iš anksto numatomos kliūties, neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjos zonoje nėra pėsčiųjų, kuriems jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų, iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustojo prieš kelio ženklą „pėsčiųjų perėja“, todėl pėsčiųjų perėjos zonoje partrenkė ir sunkiai sužalojo per važiuojamąją dalį iš kairės į dešinę ėjusią pėsčiąją D. P..

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šališkai įvertino byloje surinktus įrodymus, o būtent liudytojų parodymus, suteikdamas pranašumą vieniems parodymams (liudytojo G. L. parodymams duotiems teismo posėdžio metu, o ne ikiteisminio tyrimo metu) ir nekreipdamas dėmesio į kitus parodymus, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Nuteistasis pažymi, jog L. I. ir R. I. parodymai, kuriais teismas grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai, nes apie įvykį šie liudytojai nieko pasakyti negali.

Apeliaciniame skunde A. P. pateikia savo įvykio versiją, taip pat nurodo, kokius parodymus davė nukentėjusioji, liudytoja N. A., liudytojas G. L.. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas G. L. pirmosios instancijos teisme pakeitė savo parodymus, būtent šiuos parodymus, nuteistojo įsitikinimu, reikia vertinti kritiškai.

Skunde nurodoma, kad iš N. A. parodymų bei G. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog pėsčioji buvo partrenkta 2 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Be to, N. A. nurodė, jog pėsčioji buvo matoma (pagal motociklo judėjimo kryptį) tik išėjusi iš už automobilio, panašaus į mikroautobusą, stovėjusio 0,5 m atstumo už ašinės kelio linijos, o G. L. teigė, jog stovėjo 4 metrai nuo pėsčiųjų perėjos, kokie automobiliai stovėjo priešais jį neatsiminė.

Apeliantas tvirtina, jog nukentėjusioji žinojo, kad įvykio vietoje yra perėja, tačiau ėjo 2 metrų atstumu nuo jos, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog D. P. ėjo vieno metro atstumu nuo perėjos ir šią aplinkybę įvertino kaip pėsčiųjų perėjos zoną.

Skunde teigiama, kad nuteistasis nežinojo, jog įvykio vietoje yra perėja, jokių ženklų nematė ir negalėjo jų matyti. Šiuos teiginius patvirtina liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir eksperimento metu gauti duomenys. Nepaisant to, kad nuteistasis nežinojo apie esamą pėsčiųjų perėją ir nelaukė pavojaus, jis vis tiek važiavo mažu greičiu, todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad jis neva matė pėsčiųjų perėją ir nemažino greičio, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas pažymi, jog kai pastebėjo išėjusią iš už automobilio nukentėjusiąją, jis nebeturėjo techninės galimybės stabdymo būdu išvengti atsitrenkimo į pėsčiąją, todėl bandė sustabdyti motociklą guldant jį ant šono, rizikuodamas savo sveikata, tam, kad išgelbėtų pėsčiąją.

Skunde nurodoma, kad teisme apklaustas specialistas patvirtino tai, kad nukentėjusioji buvo partrenkta guldant motociklą, t. y. ne stačioje padėtyje.

A. P. mano, jog pirmosios instancijos teismo šališkumą rodo ir tai, kad teismas atmetė jo prašymą paskirti kompleksinę ekspertizę, siekiant išsiaiškinti svarbias aplinkybes. Nuteistojo iniciatyva atlikta ekspertizė bei joje pateiktos išvados leidžia teigti, jog eismo įvykio priežastimi buvo ne tai, kad nuteistasis nesilaikė kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų sankryžos, kai pėsčiųjų perėjos zonoje buvo objektų, ribojusių matomumą, savalaikiai nemažino vairuojamo motociklo greičio, kad galėtų sustabdyti motociklą iki iš anksto matomos kliūties, neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjos zonoje nėra pėsčiųjų, kuriems galėtų sutrukdyti arba kelti pavojų, iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, bet kelio ženklinimo nebuvimas kelio važiuojamosios dalies antroje eismo eilėje ir kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, pastatyto dešinėje prieš perėją visiškas nematomumas bei pačios nukentėjusiosios veiksmai.

D. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir jos civilinį ieškinį tenkinti pilnai, iš nuteistojo A. P. priteisti jai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl įvykio kalta ir nukentėjusioji, neteisingai nustatė jos partrenkimo vietą. Nukentėjusiosios įsitikinimu, byloje surinkti įrodymai leidžia kategoriškai tvirtinti, kad ji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje, o ne greta jos. Skunde tvirtinama, kad net nustačius, jog nukentėjusioji ėjo vieno metro atstumu už pėsčiųjų perėjos, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, ši aplinkybė negalėtų sudaryti teisinio pagrindo prezumpcijai, kad toks pėsčiasis iš dalies kaltas dėl eismo įvykio.

Apeliantės nuomone, nuteistasis privalėjo vykdyti KET 37, 133, 134 punktų reikalavimus, matydamas, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo būti itin atidus ir sutekti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti judėti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba keltų pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina. Toks pasiteisinimas negali pašalinti kaltės.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad net sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusioji pažeidė KET reikalavimus, t. y. buvo neatsargi, ėjo šalia pėsčiųjų perėjos žymėjimo, šie pažeidimai nebuvo kilusių padarinių priežastis. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Susidariusioje situacijoje, jeigu A. P. būtų laikęsis KET reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo, taigi būtent jo veiksmai yra eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis.

Nukentėjusioji skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio pagrįstumą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, formaliai konstatavo, jog sutinka su civilinio atsakovo AAD „Gjensidige Baltic“ paaiškinimais, kad civilinis ieškinys tenkintinas 857,64 Lt sumai. Apeliantė paaiškina, jog ji pateikė visus įrodymus pagrindžiančius jos patirtas išlaidas susijusias su gydymu. Šie įrodymai teismo nebuvo paneigti.

Nukentėjusiosios įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jos patirtas išlaidas kurui. Išrašant D. P. iš ligoninės, jai buvo nurodytos imperatyvios ambulatorinio gydymo sąlygos iš esmės apribojančios jos judėjimą nuo 6 iki 8 savaičių. Todėl akivaizdu, kad prašomi priteisti 130 Lt už sunaudotą kurą automobiliui, laikytini protingomis ir minimaliomis tokio pobūdžio išlaidomis.

D. P. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį grubiai pažeidė jos teises. Nurodo, jog civiliniame ieškinyje prašoma priteisti suma bent iš dalies kompensuotų patirtas kančias ir išgyvenimus dėl avarijoje sukeltų fizinių skausmų, dvasinių ir psichologinių išgyvenimų. Prašoma priteisti suma atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus ir yra pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad dėl autoįvykio nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, patirtų traumų liekamieji reiškiniai trukdo gyventi visavertį gyvenimą. Skunde pažymima, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą ir nepatogumus, t. y. gulėjo ligoninėje, buvo nedarbinga 56 dienas, dėl kaulų lūžių buvo apribota judėjimo laisvė, galimybė gyventi visavertį gyvenimą. Dėl patirtų sužalojimų apeliantė buvo priversta nutraukti studijas, tokiu būdu nukeliant ne tik studijų pabaigą, bet ir galimybes įsidarbinti. Be to, net ir baigus gydymą dėl patirtos traumos galimi išliekamieji reiškiniai.

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad dėl autoįvykio nukentėjusiosios gyvenimas pakito, ji iki šiol jaučia dešinės kojos ir klubo skausmą, negali sportuoti, patyrė daug nepatogumų buityje, nebegali užsiimti veikla, kuria anksčiau užsiimdavo. D. P. teigia, kad pirmąjį mėnesį po patirtų sužalojimų visiškai negalėjo savimi pasirūpinti: itin didelius skausmus sukeldavo bandymai pačiai apsirengti, atlikti elementarias higienos procedūras, tapo sudėtinga tvarkytis buityje. Dėl šių priežasčių nukentėjusioji buvo priversta prašyti artimųjų pagalbos, kurie pasikeisdami darbo dienomis ir savaitgaliais atvykdavo į ligoninę, o vėliau į namus, atlikdavo namų ruošos darbus.

Apeliantė paaiškina, jog patirti dvasiniai išgyvenimai pasireiškia tuo, kad išėjus iš ligoninės ji iki šiol jaučia ne tik fizinį skausmą, bet ir baimę bei nerimą dėl tolimesnių sužalojimo pasekmių sveikatai. Iki šiol bijo viena eiti per gatvę. Dėl įvykio patyrė emocinį šoką, išgyveno labai didelį dvasinį ir stiprų fizinį skausmą.

Nukentėjusiosios įsitikinimu, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę. Skunde pabrėžiama, kad nuteistasis nėra atsiprašęs nukentėjusiosios, tik formaliai domėjosi jos sveikatos būkle bei gydymo sėkme, nesikreipė dėl geranoriško žalos atlyginimo klausimo sprendimo. Be to, nuteistasis yra nesąžiningas, kadangi dėl eismo įvykio ne tik nesigaili, bet kaltina nukentėjusiąją, po eismo įvykio prioritetinę reikšmę teikė motociklo būklei.

Skunde nurodoma, kad nuteistąjį neigiamai charakterizuoja tai, jog jis veiką padarė su motociklu, kuriam nebuvo atlikta privaloma techninė apžiūra, šią aplinkybę nuteistasis neigė ir taip klaidino teismą, A. P. po autoįvykio yra baustas administracine tvarka, be to, iškarto po autoįvykio patraukė motociklą iš įvykio vietos, tokiu būdu pakeisdamas eismo įvykio aplinkybes ir pažeisdamas pareigą saugoti eismo įvykio pėdsakus. Apeliantė teigia, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis nuolatos pažeidinėja Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ignoruoja jam kaip eismo dalyviui keliamas pareigas imtis visų priemonių siekiant užtikrinti saugų eismą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo turtinė padėtis leidžia visiškai atlyginti prašomą priteisti žalą. A. P. yra darbingas, neturi išlaikomų asmenų, turi tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto, todėl privalo atsakyti už padarytą žalą visą apimtimi.

D. P. atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas neišsprendė 5 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą žalos sumą nuo bylos perdavimo teismui iki visiško nuosprendžio įvykdymo dienos bei patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir jos gynėjas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašo nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas, apklausti nuteistasis nukentėjusioji, eismo įvykį tiesiogiai matę liudytojai, apklausti ekspertai, atlikta kompleksinė teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizė, po ko nuteistajam A. P. pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. pasitvirtino.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus suteikdamas pranašumą vieniems parodymams (liudytojo G. L. parodymams duotiems teismo posėdžio metu, o ne ikiteisminio tyrimo metu) ir nekreipdamas dėmesio į kitus parodymus, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, kad apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų L. I. ir R. I. parodymais, kurie visiškai neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai, nes apie įvykį šie liudytojai nieko pasakyti negali. Skunde nuteistasis nurodo, kad liudytojas G. L. pirmosios instancijos teisme pakeitė savo parodymus, todėl, nuteistojo įsitikinimu, juos reikia vertinti kritiškai,

Liudytojas G. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam automobiliu važiuojant Seinų gatve, nuo Geležinkelio gatvės pusės link Sodų gatvės, sustojo automobilių spūstyje, prieš jo automobilį buvo transporto priemonė, tačiau kokia – neatsimena. Vienu metu išgirdo stabdymo garsą ir pamatė priešpriešinėje eismo juostoje stabdantį motociklą ir pėsčiąją, kuri tuo metu buvo ties kelio viduriu, apie du metrus nuo pėsčiųjų perėjos arčiau jo automobilio. Pėsčioji parkrito priešpriešinėje eismo juostoje apie keturių metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos (b. l. 31-32).

Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, liudytojas G. L. davė iš esmės analogiškus parodymus, tik papildomai parodė, kad priešais jį, iki perėjos stovėjo du lengvieji automobiliai ir neužstojo einančio žmogaus vaizdo. Motociklas moterį partrenkė nebūdamas pasviręs ir pradėjo kristi jau po susidūrimo (b. l. 257-259).

Taigi, šio liudytojo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, visiškai neprieštaravo jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, nuo jų nesiskyrė ir teismas jais pagristai vadovavosi, nustatydamas bylos aplinkybes.

Minėtas liudytojas tokius savo parodymus patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, paaiškindamas, kad susidūrimas įvyko kažkur šalia perėjos, kažkiek už jos. Matė, kaip mergina iš kelio dešinės pusės į kairę pusę bėga tarp mašinų, kaip atvažiuoja motociklas, ir mergina susiduria su motociklu. Motociklas pakrypsta ant šono, verčiasi ir važiuoja, o moteriškė nukrenta ant žemės. Matė, kaip motociklas po susidūrimo virto ant šono, nes iki susidūrimo jis stabdė, girdėjosi stabdymo garsas. Kiek prisimena, priešais jo automobilį aukštesnių automobilių nebuvo (b. l. 351-352).

Tokiu būdu, šie liudytojo parodymai yra iš esmės atitinka vieni kitus ir nepaneigia kitų byloje nustatytų aplinkybių, kuriomis grindžiama A. P. kaltė.

Tuo tarpu liudytojų L. I. ir R. I. parodymai, aprašyti skundžiamame nuosprendyje nei patvirtina, nei paneigia A. P. kaltės, kadangi šie liudytojai paties įvykio nematė. Jais teismas vadovavosi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams patvirtinti, t. y. nesuteikiant jiems lemiamos reikšmės, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą.

Apeliantas skunde nurodo, kad iš N. A. parodymų bei G. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog pėsčioji buvo partrenkta dviejų metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos, N. A. nurodė, jog pėsčioji buvo matoma (pagal motociklo judėjimo kryptį) tik išėjusi iš už automobilio, panašaus į mikroautobusą, stovėjusio 0,5 m atstumu už ašinės kelio linijos, o G. L. teigė, jog stovėjo keturių metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Taip pat apeliantas skunde nurodė, jog nukentėjusioji žinojo, kad įvykio vietoje yra perėja, tačiau ėjo dviejų metrų atstumu nuo jos, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog D. P. ėjo vieno metro atstumu nuo perėjos ir šią aplinkybę įvertino kaip pėsčiųjų perėjos zoną.

Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kadangi ši aplinkybė buvo ištirta, atlikus papildomą autoįvykio tyrimą ir įvertinta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 98-102), kur atsižvelgiant į atliktus liudytojų G. L. ir N. A., nuteistojo A. P. ir nukentėjusiosios D. P. parodymų patikrinimus įvykio vietoje (b. l. 75-77, 78-80, 81-85, 86-90), taip pat atsižvelgiant į atliktą eksperimentą įvykio vietoje tikslu patikrinti objektų matomumą (b. l. 91-92), buvo nustatyta, jog D. P. buvo partrenkta Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje prieš braukimo žymių formavimosi pradžią, žiūrint motociklo važiavimo kryptimi, tikėtina pėsčiųjų perėjoje. Motociklo „Harley Davidson FXD“ vairuotojas A. P., važiuodamas Seinų važiuojamosios dalies dešinės pusės eismo juosta ar artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, pasirinkdamas tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustoti iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiosios patrenkimo. Šioje kelio situacijoje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, vairuotojo A. P. veiksmai - artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kai joje buvo objektų, ribojusių jam matomumą, savalaikiai nemažino vairuojamo motociklo greičio, kad galėtų sustabdyti motociklą iki iš anksto numatomos kliūties, ir partrenkė tikėtina per pėsčiųjų perėją ėjusią pėsčiąją D. P. – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

Skunde nuteistasis teigia, kad jis nežinojo, jog įvykio vietoje yra perėja, jokių ženklų nematė ir negalėjo jų matyti, ką patvirtina liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir eksperimento metu gauti duomenys, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis neva matė pėsčiųjų perėją ir nemažino greičio, kas neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Vienok tokį nuteistojo aiškinimą paneigia ta pati aukščiau paminėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios aprašomojoje dalyje (b. l. 100) nurodyta, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje esančioje eismo įvykio vietos aplinkos nuotraukoje matyti, kad ant Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, žiūrint motociklo pirmine važiavimo kryptimi, buvo horizontalaus pėsčiųjų perėjos žymėjimo fragmentai, o kairėje gatvės pusėje buvo kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“.

Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad motociklo vairuotojas A. P. matė kad įvažiuoja į pėsčiųjų perėjos zoną. Nors pėsčiųjų perėją žymintis ženklas „Zebra“ buvo dalinai nuo kelio nusitrynęs, tačiau, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros metu padarytos fotonuotraukos Nr. 1 (b. l. 6), Vilniaus mieto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento eismo organizavimo skyriaus pateiktos fotonuotraukos (b. l. 251), kelio dešinėje pusėje motociklo vairuotojas A. P. galėjo matyti išlikusius jos fragmentus, o kelio dešinėje pusėje turėjo galimybę matyti perėją žymintį kelio ženklą, kadangi, įvertinant kairėje pusėję stovėjusio mikroautobuso (ar lengvojo automobilio, nuteistojo įvardinto kaip „kablukas“) aukštį (jeigu toks automobilis stovėjo ant pėsčiųjų perėjos), taip pat atsižvelgiant į kelio ženklo aukštį, stovėjęs automobilis negalėjo motociklo vairuotojui pilnai užstoti šio ženklo.

Minėtos specialisto išvados aprašomojoje dalyje taip pat nurodyta, kad esant horizontalaus kelio ženklinimo KET Nr. 1.13.1 – „Zebras“ fragmentams dešinėje kelio dalies pusėje ir kelio ženklui KET Nr. 533 – „Pėsčiųjų perėja“ kairėje kelio pusėje, motociklo „Harley Davidson FXD“ vairuotojas A. P., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, jei pėsčiųjų perėjoje buvo objektų, ribojusių jam matomumą, privalėjo pasirinkti važiavimo greitį, kad galėtų sustoti iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, įsitikinti, jog pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų ir praleisti per pėsčiųjų perėją einančią pėsčiąją. Specialisto išvadoje nustatyta, kad tai, jog eismo įvykio metu Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje 3,0 metrų atstumu iki pėsčiųjų perėjos, žiūrint motociklo važiavimo kryptimi, buvo pastatytas autobusas, kuris ribojo motociklo vairuotojo matomumą, ir tai, kad pėsčiųjų perėjos žymėjimas Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje arčiau gatvės vidurio buvo nusitrynęs, turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui. Vienok, šios nustatytos aplinkybės nepašalina A. P. veiksmų nepriimtinumo ir sąlygų eismo įvykiui kilti atsiradimo.

Apeliaciniame skunde A. P. pažymi, jog kai pastebėjo išėjusią iš už automobilio nukentėjusiąją, jis nebeturėjo techninės galimybės stabdymo būdu išvengti atsitrenkimo į pėsčiąją, todėl bandė sustabdyti motociklą guldant jį ant šono, rizikuodamas savo sveikata, tam, kad išgelbėtų pėsčiąją. Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir apklauskas specialistas, kuris patvirtino, kad nukentėjusioji buvo partrenkta guldant motociklą, t. y. ne stačioje padėtyje. Vienok, toks nuteistojo aiškinimas buvo pilnai paneigtas bylą nagrinėjas apeliacinės instancijos teisme.

Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis paaiškino, kad sužalojimai nukentėjusiajai atsirado nuo tiesioginio smūgio judančio motociklo dalies į dešinę dubens pusę. Jeigu motociklas buvo guldomas ir šliaužė ant šono, tai sužalojimai turėjo būti ne dubens srityje, o žemiau, tačiau jų nėra. Šiuo atveju sužalojimas yra padarytas pakankamai aukštai 70-90 cm aukštyje (b. l. 359-360).

Ekspertas Miroslavas Račkovski paaiškino, kad labiausiai tikėtina, jog sužalojimai buvo padaryti motociklo vairu (b. l. 382-383).

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo ir nepagrįstai neskyrė kompleksinės ekspertizės. Siekiant išsiaiškinti svarbias aplinkybes, nuteistojo iniciatyva buvo atliktas ekspertizė, kurios išvados leidžia teigti, jog eismo įvykio priežastimi buvo ne tai, kad nuteistasis nesilaikė kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų sankryžos, kai pėsčiųjų perėjos zonoje buvo objektų, ribojusių matomumą, savalaikiai nemažino vairuojamo motociklo greičio, kad galėtų sustabdyti motociklą iki iš anksto matomos kliūties, neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjos zonoje nėra pėsčiųjų, kuriems galėtų sutrukdyti arba kelti pavojų, iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, bet kelio ženklinimo nebuvimas kelio važiuojamosios dalies antroje eismo eilėje ir kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, pastatyto dešinėje prieš perėją visiškas nematomumas bei pačios nukentėjusiosios veiksmai.

A. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui 2010-11-20 Specialisto išvadą, surašytą specialistės Onos Lukoševičienės, kuriame duodamas kitoks nei pirmosios instancijos teismo nustatytas autoįvykio įvertinimas. Vienok, apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja šia specialisto išvada, kadangi Ona Lukoševičienė nėra įrašyta į Lietuvos Respublikos espertų sąrašą, be to, išvados nustatytas aplinkybes paneigia apeliacinės instancijos teismo metų ištirtų įrodymų visuma.

Kaip jau minėta aukščiau, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo atlikta kompleksinė teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizė. Atlikus ekspertizę, gauti du ekspertizės aktai, kurie pilnai paneigia nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei patvirtina nuteistojo kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Lietuvos teismo ekspertizės cento 2012-04-25 ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 408-503) nustatytas eismo įvykio mechanizmas – t. y. motociklas „Harley Davidson FXD“, vairuojamas A. P., važiavo Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešine puse kryptimi nuo Seinų - Sodų gatvių sankryžos link Geležinkelio gatvės. Tuo metu Seinų gatvės važiuojamąją dalį kirto pėsčioji D. P.. Motociklas „Harley Davidson FXD“ Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, apie 4,2 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, būdamas vertikalioje padėtyje prieš patį virtimą arba pačioje virtimo pradžioje, pėsčiųjų perėjoje ar iškart už jos mažesniu nei 1,0 m atstumu, partrenkė pėsčiąją. Po to motociklas, parvirtęs ant dešiniojo šono slydo į priekį važiuojamosios dalies danga apie 5,5 m atstumą, padarydamas asfalto braukimo žymes už pėsčiųjų perėjos.

- pėsčioji D. P. buvo partrenkta Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, prieš braukimo žymių formavimosi pradžią, žiūrint motociklo važiavimo kryptimi, tikėtina pėsčiųjų perėjoje ar iškart užjos mažesniu nei 1,0 m atstumu, ir nemažesniu kaip 4,2 m atstumu nuo Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešiniojo krašto.

- šioje kelio situacijoje, nepriklausomai nuo to, ar pėsčioji D. P. buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje ar iškart už jos mažesniu nei 1,0 m atstumu, motociklo „Harley Davidson FXD“ vairuotojo A. P. veiksmai, - artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kai nurodytomis aplinkybėmis joje buvo objektų, ribojusių jo matomumą, savalaikiai nemažino vairuojamo motociklo greičio, kad galėtų sustabdyti motociklą iki iš anksto numatomos kliūties, ir partrenkė, tikėtina, per pėsčiųjų perėją ėjusią pėsčiąją D. P., - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

- šioje kelio situacijoje motociklo „Harley Davidson FXD“ vairuotojo A. P. veiksmai, - artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kai nurodytomis aplinkybėmis joje buvo objektų, ribojusių jo matomumą, savalaikiai nemažino vairuojamo motociklo greičio, kad galėtų sustabdyti motociklą iki iš anksto numatomos kliūties, ir partrenkė tikėtina per pėsčiųjų perėją ėjusią pėsčiąją D. P., - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

- šioje kelio situacijoje pėsčiosios D. P. veiksmai, - įžengdama į Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinę pusę, t. y. motociklo „Harley Davidson FXD“ važiavimo eismo juostą, tinkamai neįsitikino, kad tai bus saugu bei sudarė kliūtį prie jos iš dešinės artėjusiam motociklui „Harley Davidson FXD“, vairuojamam A. P., - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

- tai, kad eismo įvykio metu Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, 3,0 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos, žiūrint motociklo važiavimo kryptimi, buvo pastatytas autobusas, kuris ribojo motociklo vairuotojui matomumą, ir tai, kad pėsčiųjų perėjos žymėjimas Seinų g. važiuojamosios dalies dešinėje pusėje arčiau gatvės vidurio buvo nusitrynęs, turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui.

- vairuotojas A. P., dalyvaudamas eisme ir važiuodamas Seinų gatve nuo Seinų - Sodų gatvių sankryžos, privalėjo stebėti kelią ir kelio elementus, t. y. šiuo konkrečiu atveju pėsčiųjų perėją žyminčius kelio ženklus ir išlikusį horizontalų pėsčiųjų perėjos žymėjimą. Šiomis aplinkybėmis netgi tuo atveju jei ties pėsčiųjų perėja buvo objektų, kurie ribojo motociklo vairuotojui matomumą, nėra pagrindo teigti, kad motociklo vairuotojas šių kelio elementų negalėjo pastebėti ir neturėjo techninės galimybės matyti, jog artėja prie pėsčiųjų perėjos nuo to momento, kada įvažiavo į Seinų gatvę iš Seinų - Sodų g. sankryžos, kada tarp sankryžos ir pėsčiųjų perėjos yra nemažesnis kaip 90 m atstumas.

Lietuvos teismo ekspertizės cento 2012-04-24 ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 504-507) pasitvirtina, kad dėl motociklo „Harley Davidson FXD“ atsitrenkimo į pėsčiosios D. P. kūno dešinę pusę, pėsčioji buvo bloškiama į priekį motociklo važiavimo kryptimi. Tiksliai nustatyti kokį atstumą bloškiama pėsčioji pasislinko gatvės ilgio ir pločio atžvilgiu nuo partrenkimo vietos, negalima.

Tikėtina, kad D. P. esant vertikalioje padėtyje ir dešiniuoju šonu pasisukus į motociklą, motociklas „Harley Davidson FXD“, būdamas vertikalioje padėtyje prieš patį virtimą arba pačioje virtimo pradžioje, kairiojo šono atsikišusiomis dalimis (vairo rankena, priekinio rato šakių, kuro bako kaire puse) trenkė į pėsčiosios dubens sritį kryptimi iš dešinės.

Pėsčiosios dubens srities sužalojimų padarymo negalima paaiškinti pėsčiosios nukritimu ant gatvės važiuojamosios dalies dangos ar kritimu ant guldomo motociklo, atsitrenkiant į tam tikras motociklo dalis, todėl tikėtina, kad šiuo konkrečiu atveju pėsčiosios D. P. sužalojimai buvo padaryti motociklui „Harley Davidson FXD“ smūgiu trenkiantis į pėsčiąją.

Tikėtinas toks D. P. kūno sužalojimų padarymo mechanizmas - D. P. esant vertikalioje padėtyje ir dešiniuoju šonu pasisukus į motociklą, motociklas „Harley Davidson FXD“ kairiojo šono atsikišusiomis dalimis (vairo rankena, priekinio rato šakių, kuro bako kaire puse) apie 0,7-1,0 m aukštyje trenkė į pėsčiosios dubens sritį kryptimi iš dešinės, sulaužydamas dubens kaulus. Tikėtina, kad kontakto su pėsčiąją metu motociklas „Harley Davidson FXD“ buvo vertikalioje padėtyje prieš patį virtimą arba pačioje virtimo pradžioje.

Motociklo „Harley Davidson FXD“ vairo šakių kairė pusė pakilus aukštyn iki 1,1 m aukščio, būtent motociklui virstant ant dešinio šono, negalėjo kliudyti pėsčiosios D. P. dubens srities, nes pėsčiosios sužalojimų tokiame aukštyje nėra.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, tenkinti A. P. apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde išdėstyto motyvus dėl neteisingo turtinės žalos dydžio priteisimo ir neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 44 str. 10 d. nustatyta, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d. numato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta. Be to, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Akcentuotina ir tai, kad galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso taisyklės, įtvirtinančios įrodinėjimo pareigą, netaikomos nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį, t. y. priteisė solidariai iš A. P. ir AAS „Gjensidige Baltic“ D. P. naudai 857,64 Lt turtinei žalai atlyginti ir iš A. P. ir AAS „Gjensidige Baltic“ D. P. naudai 20 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti tokiomis dalimis: solidariai iš A. P. ir AAS „Gjensidige Baltic“ 1120,00 Lt, iš A. P. 18 880,00 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, jog pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas visos nukentėjusiosios patirtos ir jos civiliniame ieškinyje nurodytos bei dokumentais pagrįstos turtinės žalos 1191,56 Lt sumai, tai padarė nemotyvuotai ir formaliai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo yra tenkintinas visa apimtimi, t. y. nukentėjusiajai priteistinos visos jos patirtos išlaidos, susijusios su gydymu, vaistų pirkimu, kuro išlaidomis, drabužių sugadinimu, dėl sužalojimo atsiradusiomis papildomomis išlaidomis už mokslą. Kaip jau buvo minėta, A. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką. Būtent dėl jo padarytos nusikalstamos veikos D. P. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o šiam nusikalstamos veikos padariniui pašalinti jai neabejotinai prireikė papildomų išlaidų, kurias pagrindžiančius dokumentus nukentėjusioji pateikė kartu su civiliniu ieškiniu. Ji pateikė jos patirtas išlaidas vaistams, gydymui bei kurui įrodančius mokėjimo kvitus. Kaip matyti iš nukentėjusiosios kartu su ieškiniu pateiktų kvitų, juose nurodyti vaistai pagrinde yra skirti veikti raumenų ir skeleto funkcijas, gerinti kraują. Tokių vaistų papildomas vartojimas, nors ir be gydytojo recepto, patyrus susijusį su kaulų lūžiais sunkų sveikatos sužalojimą, yra laikytinas pateisinamu ir reikalingu. Nukentėjusiosios nurodyta 421,46 Lt suma gydymo išlaidoms ir vaistams nėra laikytina neprotinga ar neproporcinga, ar leidžiančia abejoti, jog minėtos išlaidos iš tikrųjų buvo patirtos. Kaip jau buvo nurodyta, nurodytos išlaidos yra priskirtinos prie išlaidų, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes, o tai įeina į turtinės žalos sąvoką. Nepaneigiamas ir tas faktas, kad nukentėjusiajai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko ganėtinai ilgą laiką buvo apribotos jos judėjimo galimybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nukentėjusiosios prašoma priteisti 130,00 Lt suma kuro išlaidoms atlyginti, kurias ji patyrė giminaičių automobiliu vykdama į gydymo įstaigą, taip pat yra pagrįsta, įrodyta kartu su civiliniu ieškiniu pateiktais mokėjimo kvitais ir turi būti priteista. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl turtinės žalos priteisimo D. P. naudai yra keistinas ir iš civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistina 1191,56 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo D. P. naudai.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė iš nuteistojo bei AAS „Gjensidige Baltic“ nukentėjusiosios naudai iš viso 20 000,00 Lt žalos atlyginimą, daugiau nei dviem trečdaliais sumažindamas nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje pareikšto 70 000,00 Lt reikalavimo dydį. Kaip matyti iš nukentėjusiosios apeliacinio skundo, ji su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. 2 d.. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Respublikos CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje minėtų kriterijų išsamiai neanalizavo, dėl ko galėjo būti netinkamai įvertintas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis. Vis dėlto akcentuotina, kad paprastai dominuojantis kriterijus keisti teismo nustatytą neturtinės žalos dydį, tokiu atveju yra padaryta žala sveikatai eismo įvykio metu bei nukentėjusiojo vėlesnė sveikatos būklė po gydymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-64/2009, 2K-167/2011).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajai D. P. eismo įvykio metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė dešinio gaktikaulio viršutinės šakos lūžiu, einančiu per dešinės gūžduobės priekinį kraštą, dešinio gaktikaulio apatinės šakos lūžiu, kryžkaulio lūžiu (2008 m. gegužės 6 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), (b. l. 19)). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su nukentėjusiosios apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais, kuriuose pasisakyta dėl nusikalstama veika padaryto poveikio nukentėjusiosios sveikatai bei patirtų nepatogumų. Vis dėlto akcentuotina, jog nukentėjusioji po patirto sužalojimo pasveiko, byloje nėra jokių duomenų, jog ji būtų praradusi dalį darbingumo, jaustų nuolatinius skausmus, privalėtų nuolatos vartoti medikamentus ir t. t. Taigi, remiantis šiuo kriterijumi nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio didinti nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, jog A. P. padarė ne tyčinį, o neatsargų nusikaltimą. Sužaloti nukentėjusiosios jis nenorėjo, stengėsi išvengti susidūrimo, bandė teikti nukentėjusiajai pagalbą iš karto po įvykio. Akcentuotina, jog nukentėjusiosios skunde nurodytos aplinkybės, kad A. P. patraukė iš buvusios eismo įvykio vietos motociklą, kad motociklas, kuriuo partrenkta nukentėjusioji, įvykio metu nebuvo techniškai tvarkingas ir, kad po įvykio praėjus neilgam laiko tarpui nuteistasis vėl pažeidė KET taisykles, reikšmės jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui bei kaltės formai, o tuo pačiu ir priteistinos žalos dydžio nustatymui, neturi.

Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde bando ginčyti savo pačios vaidmenį autoįvykio metu, tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. balandžio 25 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) yra aiškiai nurodyta, kad D. P. veiksmai, - įžengdama į Seinų g. važiuojamosios dalies dešinę pusę, t. y. motociklo „Harley Davidson FXD“ važiavimo eismo juostą, ji tinkamai neįsitikino, kad tai bus saugu bei sudarė kliūtį prie jos iš dešinės artėjusiam motociklui „Harley Davidson FXD“, vairuojamam A. P., - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad nukentėjusioji buvo partrenkta Seinų g. važiuojamosios dalies dešinėje pusėje prieš braukimo žymių formavimosi pradžią, žiūrint motociklo važiavimo kryptimi, tikėtina pėsčiųjų perėjoje ar iš karto už jos mažesniu nei 1,00 m atstumu, ir ne mažesniu kaip 4,2 m atstumu nuo Seinų g. važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Be to, autoįvykį betarpiškai matę liudytojai N. A. ir G. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisminio bylos nagrinėjimo, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad nukentėjusioji D. P. per gatvę ne ėjo, o bėgo. Liudytojas G. L., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino savo anksčiau duotus parodymus ir paaiškino, kad stovėdamas automobilių spūstyje, pamatė kaip moteris gatve iš dešinės į kairę bėgta tarp mašinų, kaip atvažiuoja motociklas, ir ji, išbėgusi į gatvės antrąją pusę, susiduria su motociklu. Liudytoja N. A., apklausiama apeliacinės instancijos teisme, patvirtino savo ankstesnius parodymus ir paaiškino, kad matė kaip labai staigiai į važiuojamą dalį išbėgo mergina, kurią už perėjos patrenkė motociklas. Netikėti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. balandžio 25 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotomis aplinkybėmis bei liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, o vadovautis nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytu subjektyviu įvykio ir liudytojų parodymų vertinimu nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, pagrįstai įvertino ir jos pačios veiksmus bei kaltę. Akcentuotina, jog minėti nukentėjusiosios veiksmai A. P. nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeičia, tačiau į juos privaloma atsižvelgti, nustatant žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, taip pat reikšminga ir kita aplinkybė. O būtent, kad minėtame ekspertizės akte taip pat konstatuota tai, jog eismo įvykio metu Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, 3,0 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos, žiūrint motociklo važiavimo kryptimi, buvo pastatytas autobusas, kuris ribojo motociklo vairuotojui matomumą, ir tai, kad pėsčiųjų perėjos žymėjimas Seinų gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje arčiau gatvės vidurio buvo nusitrynęs, turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo A. P. įvykio metu pasirinktą nedidelį važiavimo greitį. Visos šios aplinkybės liudija, kad A. P. padarytas KET pažeidimas nebuvo sąlygotas grubių ar itin nepateisinamų vairuotojo veiksmų (greičio viršijimu, apsvaigimu nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ar pan.).

Pažymėtina, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. P. turtinė padėtis būtų labai gera. Vien ta aplinkybė, kad jis turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir yra darbingas, nėra pagrindas priteisti iš jo nukentėjusiosios naudai jos prašomą neturtinės žalos sumą. Nukentėjusiajai padaryta turtinė žala nėra itin didelė, tačiau tai taip pat nėra pagrindas didinti jai priteistinos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, laiko, jog pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis, t. y. 20 000,00 Lt, yra visiškai pagrįstas, o nukentėjusiosios skundas šioje dalyje yra atmestinas.

Visgi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai solidariai iš A. P. ir AAS „Gjensidige Baltic“ priteisė turtinės žalos atlyginimą ir 1120,00 Lt, neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos CK 6.254 str. 2 d nustatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Taigi, draudėjas turi atlyginti žalą tiek, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka).

Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, nustato galutinį atlygintinos neturtinės žalos dydį. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiajai buvo padaryta 20 000,00 Lt dydžio neturtinė žala. Ši žala turi būti atlyginta. Tuo pačiu, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, teismas privalo nustatyti, kokiomis apimtimis draudikas ir draudėjas turi atlyginti būtent šį (teismo nustatytą) neturtinės žalos dydį. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, jog draudikas nustatė mažesnį nei teismas neturtinės žalos dydį, nėra pagrindas atleisti jį nuo pareigos atlyginti teismo nustatytą neturtinės žalos dydį tokia apimtimi, kokią nustato draudimo sutarties sudarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (baudžiamoji byla Nr. 2K-207/2009). Pagal įvykio metu galiojusį minėtą įstatymą draudikas privalo atlyginti neturtinę žalą, neviršijančią 1 000 eurų (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija), t. y. didesnę sumą nei 1120,00 Lt. Tokiu būdu, AAS „Gjensidige Baltic“ turi atlyginti didesnę nei pirmosios instancijos teismo nurodytą nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dalį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, priteisinant iš AAS „Gjensidige Baltic“ nukentėjusiosios D. P. naudai 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš nuteistojo A. P. – 16 547,20 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek visa nukentėjusiajai priteistina turtinė žala, tiek 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra priteistina iš civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, netaikant solidarinės atsakomybės su A. P. nuostatų. Pažymėtina, jog nurodytas sumas, esant pagrindui, civilinis atsakovas turi galimybę išieškoti regreso tvarka pagal galiojantį civilinio proceso įstatymą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.)

Apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos CK 6.37 str. 1 d. nustatyta, jog palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl prievolės pažeidimo (Lietuvos Respublikos CK 6.261 str.), t. y. dėl pareigos atlyginti padarytą žalą nevykdymo nustatytu terminu, jų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos atlyginti minimalius kreditoriaus nuostolius, kuriuos jis patiria dėl skolininko pareigos neįvykdymo, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą. Minėtos įstatymo nuostatos reiškia, jog prievolė, visų pirma, turi būti (įstatymu, sutartimi, teismo sprendimu) konstatuota ir skolininkui pareikšta įvykdymui per nustatytą terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 str., turi būti trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (pvz., bylos Nr. 3K-3-373/2006, Nr. 2K-234/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, jog pareiga vykdyti teismo nustatytą prievolę nuteistiesiems atsiranda nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti (byla Nr. 2K-234/2010). Byloje nėra duomenų, jog prievolė dėl žalos atlyginimo yra pateikta vykdyti, todėl negalima kalbėti ir apie prievolės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą pažeidimą. Įstatymas nenustato konkretaus termino per kurį turi būti savanoriškai įvykdyta prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, todėl remiantis CK 6.38 str. 1 d., pateikus teismo nustatytą žalos atlyginimo prievolę vykdymui, turi būti nustatytas protingas terminas prievolės savanoriškam įvykdymui ir tik po to, jei ji nevykdoma galima pripažinti, jog skolininkas nevykdo pareigos atlyginti žalą ir dėl šios priežasties nukentėjusysis patiria nuostolius. Tokių duomenų byloje nėra, todėl civilinio ieškinio dalis, kuria prašoma priteisti penkis procentus palūkanų, negali būti patenkinta.

Sutiktina su nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė jos civiliniame ieškinyje nurodyto reikalavimo dėl advokato teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo. Nukentėjusioji taip pat prašo priteisti ir apeliacinės instancijos teisme patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas. Iš baudžiamojoje byloje esančių 2010 m. kovo 31 d., serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2011 m. sausio 24 d., serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini) pinigų priėmimo kvitų matyti, kad nukentėjusioji už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 6000,00 Lt, o už apeliacinio skundo surašymą ir advokato dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 4700,00 Lt, t. y. iš viso 10 700,00 Lt, todėl šios išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., turėtų būti priteistos iš nuteistojo A. P..

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą: teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosios patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti mažintinos atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas buvo pripažintas tik iš dalies pagrįstu, skunde keliami klausimai nebuvo susiję su naujomis ar labai sudėtingomis teisinėmis problemomis. Įvertintina ir tai, kad tas pats advokatas dalyvavo byloje nuo pat proceso pradžios iki jos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, t. y. ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme, bylos aplinkybės jam buvo gerai žinomos, papildomas susipažinimas su bylos medžiaga ar ypatingas pasiruošimas pirmosios instancijos teismo procesui bei apeliaciniam procesui nebuvo būtinas, o tai, be jokios abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas nukentėjusiajai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į aukščiau išdėstytą nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, nuteistojo turtinę padėtį, todėl nukentėjusiosios prašomos sumos už advokato suteiktas teisines paslaugas dydis mažintinas iki 5000,00 Lt (Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 3 d.).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti.

Priteisti iš AAS „Gjensidige Baltic“ nukentėjusiosios D. P. naudai 1191,56 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt vieną litą penkiasdešimt šešis centus) turtinės žalos atlyginimo ir 3452,80 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt du litus aštuoniasdešimt centų) neturtinės žalos atlyginimo. Priteisti iš A. P. D. P. naudai 16 547,20 Lt (šešiolika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt septynis litus dvidešimt centų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš nuteistojo A. P. nukentėjusiosios D. P. naudai 5000,00 Lt (penkis tūkstančius litų) advokato paslaugų apmokėjimo išlaidų atlyginimo.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.