- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-722-873/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53144-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- G. K.
- Advokatai
- Evelina Davidavičiūtė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. gynėjos advokatės Evelinos Davidavičiūtės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams ir 3 mėnesiams, uždraudžiant jam per visą bausmės laiką bendrauti su G. L. bei įpareigojant per visą bausmės laiką nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, per pirmus 5 (penkis) mėnesius išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. G. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad sukėlė žmogui fizinį skausmą, tai yra, jis 2017 m. spalio 8 d., apie 5.42 val., šalia naktinio klubo „Materialistė“, Vilniaus g. 25, Vilniuje, smogė kumščiu į veidą G. L., taip jam sukeldamas fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. K. gynėja advokatė Evelina Davidavičiūtė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir G. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo surinkti visi įrodymai, turintys reikšmės tiriant nusikalstamą veiką. Nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas nukentėjusiojo girtumo laipsnis, neapklausta VšĮ Respublikinės Vilniaus Universiteto ligoninės slaugytoja, suteikusi medicininę pagalba nukentėjusiajam, negauta duomenų apie nukentėjusiajam suteikta medicininę pagalbą.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tiek baudžiamojoje byloje nustatyta, kad prieš įvykį nukentėjusysis vartojo alkoholį, įvykis buvo apie 05.30 val. ryto, kas reiškia, kad nukentėjusysis nemiegojo visą naktį ir galimai buvo išvargęs, dėl ko galėjo tinkamai nesuvokti aplinkos. Pasak gynėjos, nepatikrinus nukentėjusiojo apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio liko neišsiaiškinta, ar nukentėjusysis galėjo pats sau sukelti fizinį skausmą arba kokį fizinį skausmą turėjo patirti nukentėjusysis, kad už tokio fizinio skausmo sukėlimą galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė. Gynėja pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi, kokia medicininė pagalba buvo suteikta nukentėjusiajam, ar nukentėjusysis iš tiesų patyrė fizinį skausmą. Pasak gynėjos, nukentėjusysis ir liudytojas nurodo aplinkybę, jog po apelianto smūgio nukentėjusysis nukrito, o nukentėjusysis papildomai nurodo trumpam praradęs sąmonę nuo apelianto smūgio, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad medicininės pagalbos suteikimo metu ir nukentėjusiojo ekspertizės metu nebuvo nustatyta jokių žymių.
2.3. Pažymima, kad apelianto nurodomos įvykio aplinkybės iš esmės sutampa tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Gynėja atkreipia dėmesį į prieštaringus nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, pažymi, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas skirtingai nurodo įvykio aplinkybes. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis 2017 m. spalio 13 d. teigė, jog apeliantas sudavė smūgi prieš tai nieko nesakydamas, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog apeliantas prieš smūgį pasakė kažkokią frazę. Nukentėjusysis nurodė, kad atsikėlė pats ir visiškai nemini ten buvusių kitų žmonių ir/ar apsauginių, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis teigė, kad jam padėjo atsikelti kiti žmonės. Nukentėjusysis nurodė, kad tą dieną tinkamai negalėjo užpildyti pareiškimo, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis teigė, kad įvykio dieną užpildė pareiškimą. Taip pat skunde teigiama, kad nukentėjusysis nurodė, jog alkoholį vartojo išimtinai tik viename naktiniame klube ir tai buvo po pirmojo susitikimo su apeliantu, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis teigė, kad vartojo alkoholį ir prieš pirmą susitikimą su apeliantu. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad spėjo nufotografuoti automobilį, kuriuo pasišalino apeliantas, tačiau nepateikė tokio įrodymo.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo parodymai yra prieštaringi tarpusavyje. Liudytojas nurodė, kad vaikino gerai neįsidėmėjo, o teisiamojo posėdžio metu teigė, kad gerai įsidėmėjo apelianto veidą. 2017 m. gruodžio 11 d. apklausos metu liudytojas nurodė, kad nukentėjusysis po smūgio atsistojo pats ir iškvietė policiją, o teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nukentėjusiajam padėjo atsikelti kiti asmenys, galimai apsauginiai, pats liudytojas.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo parodymai nesutampa su nukentėjusiojo parodymais. Teigiama, kad nukentėjusysis nurodė, jog pareiškimą užpildė įvykio dieną, o liudininkas teigė, jog kitą dieną. Pažymima, kad tiek liudytojas, tiek nukentėjusysis apie įvykio vietoje buvusius asmenis ir jų tarpe apsauginius nurodė tik teisiamojo posėdžio metu.
2.6. Gynėja pažymi, kad nukentėjusysis negalėjo surašyti pareiškimo dėl savo girtumo, o versija, jog pareiškimas nebuvo surašytas įvykio dieną dėl nukentėjusios šoko (streso) būsenos negali būti laikoma pagrįsta byloje esančiais duomenis.
2.7. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis pralaimėjo visas civilines bylas, kurios buvo inicijuotos prieš apeliantą. Gynėjos manymu, labiau tikėtina, kad nepatenkintu dėl civilinių bylų baigties galėjo likti nukentėjusysis, o ne apeliantas ir tai rodo, kad apeliantas neturėjo motyvo sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą.
2.8. Pažymima ir tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriui nebuvo užduotas nė vienas klausimas, susijęs su fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimu. Nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nenurodė priežasties, dėl ko nesiremia specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad nukentėjusiajam jokių sužalojimų nebuvo padaryta, nepaskyrė teismo ekspertizės tam, kad būtų išsiaiškinta, ar nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą.
2.9.Teigiama, kad būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.
3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė, nuteistasis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad G. K. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nagrinėjimu atveju apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrindė surinktais bylos duomenimis.
5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis G. K. nesutinka dėl jo nuteisimo už fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajam G. L.. Nors nuteistasis G. K. neigia smūgiavęs nukentėjusiajam, tačiau byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad G. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš 2017 m. spalio 13 d. protokolo – pareiškimo, liudytojo apklausos protokolo, nukentėjusysis G. L. nurodė, kad 2017 m. spalio 8 d., apie 5.42 val., šalia naktinio klubo „Materialiste“ pažįstamas vyras G. K. smogė jam kumščiu į veidą (b. l. 4, 16). Tokius parodymus nukentėjusysis patvirtino 2018 m. balandžio 26 d. apklausos metu (b. l. 21). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis G. L. atpažino ir nurodė G. K. kaip asmenį, kuris 2017 m. spalio 8 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jam smogė į veido sritį (b. l. 22-26). Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis G. L. taip pat nurodė, kad G. K. vieną kartą smogė ranka jam į veidą (b. l. 103). Iš Bendrojo pagalbos centro įvykių registro matyti, kad 2017 m. spalio 8 d., 5.46 val., gautas pranešimas apie tai, kad įvyko konfliktas tarp G. L. ir G. K., pranešėjui buvo smogta į veido sritį (b. l. 11). Tai, kad nukentėjusįjį sužalojo G. K., patvirtino įvykio metu kartu buvęs liudytojas M. D. (b. l. 29, 104). Iš akistatos protokolų matyti, kad įtariamasis G. K. neigė smūgiavęs nukentėjusiajam, o nukentėjusysis G. L. ir liudytojas M. D. akistatų metu tvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 47, 50). Teisėjų kolegija abejoti nukentėjusiojo G. L. ir liudytojo M. D. dėl esminių įvykio aplinkybių sutampančiais parodymais neturi pagrindo.
6. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti nukentėjusiojo ir liudytojo M. D. parodymus, nurodoma, jog jie yra prieštaringi, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi, darydamas išvadą dėl nuteistojo kaltės. Nors tarp liudytojo M. D. ir nukentėjusiojo G. L. parodymų ir yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo, jie nekito nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kai G. L. ir M. D. nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent G. K.. Apeliaciniame skunde akcentuojami mažareikšmiai įvykio detalių neatitikimai nesudaro pagrindo abejoti tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo M. D. parodymais. Nukentėjusiojo ir liudytojo nurodomų detalių dėl pasakytų (nepasakytų) prieš smūgį frazių, keliuose klubuose buvo vartotas alkoholis, kas padėjo nukentėjusiajam atsikelti, tam tikras neatitikimas savaime nesukelia abejonių esminiais šių asmenų parodymais apie padarytą nusikalstamą veiką.
7. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo surinkti visi įrodymai, turinys reikšmės tiriant nusikalstamą veiką. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Pažymėtina, kad prokuroro kompetencija yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo priėmimas (BPK 170 straipsnis). Prokuroras, įvertinęs ikiteisminio tyrimo byloje esančių duomenų pakankamumą asmens kaltei pagrįsti, surašo kaltinamąjį aktą ir su bylos medžiaga teikia teismui, kuris vertindamas duomenų visumą daro išvadas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių duomenų pripažinti G. K. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. K. buvo apklaustas, dalyvavo akistatoje, jam buvo išaiškintos jo turimos teisės ir pareigos, jis prašymų atlikti veiksmus ar apklausti liudytojus neteikė, tokių prašymų taip pat nepateikė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo apklausta VšĮ Respublikinės Vilniaus Universiteto ligoninės slaugytoja, suteikusi medicininę pagalba nukentėjusiajam, negauta duomenų apie nukentėjusiajam suteiktą medicininę pagalbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nebuvo pateikti duomenys apie suteiktą medicininę pagalbą, negali paneigti fakto, kad kaltinime nurodytu laiku nuteistasis, suduodamas į veidą nukentėjusiajam, sukėlė skausmą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nukentėjusysis parodė, kad įvykio metu, nors ir nepatyrė rimtų sužalojimų (objektyvių kūno sužalojimų nekonstatuota ir specialisto išvadoje), tačiau pajuto didelį fizinį skausmą. Pažymėtina, kvalifikuoti veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pakanka to, kad kaltininkas mušdamas sukeltų žmogui fizinį skausmą, o būtent toks ir buvo G. K. pareikštas kaltinimas.
9. Apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis būdamas neblaivus galėjo susižaloti pats, nepagrįsti. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas dėl esminių įvykio detalių nesudaro pagrindo abejoti jo parodymais. Be to, juos patvirtina smūgio faktą matęs liudytojas. Ta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas nukentėjusiojo girtumo laipsnis, nepaneigia nuteistojo G. K. kaltės. Tai, kad nukentėjusysis pralaimėjo civilines bylas, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis bando apkaltinti nuteistąjį nebūto nusikaltimo padarymu.
10. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Daryti priešingos išvados teisėjų kolegija nemato pagrindo.
11. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai G. K. skyrė laisvės apribojimo bausmę. Apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
12. Atsižvelgiant išdėstytas aplinkybes, apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. K. gynėjos advokatės Evelinos Davidavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.