Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kerida“ atstovui A. G. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kerida“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-226-260/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kerida“ ieškinį atsakovams R. V. ir F. L. , dalyvaujant tretiesiems asmenims E. L. , J. L. , L. L. , I. L. , Kauno miesto savivaldybės administracijai ir V. B. , dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas neįvertino ginčo specifikos ir apelianto galimybės pateikti daugiau įrodymų apie tikrąją F. L. valią. Apsimestinio sandorio esmė yra jame dalyvaujančių asmenų siekis nuslėpti tikrąją savo valią, nesukuriant, sunaikinant ar kitaip vengiant tiesioginių šios valios įrodymų. Todėl daugumoje atvejų tikroji asmenų valia apsimestinio sandorio atveju gali būti įrodoma tik netiesioginiais įrodymais. Teismas iš esmės pripažino apelianto argumentus, jog R. V. buvo tik statytinis sudarant ginčo sandorius. 2008 m. kovo 4 d. Panaudos sutartis, 2009 m. vasario 26 d. atsakovų E. ir J. L. šeimos pateiktas atsiliepimas bei kiti byloje esantys duomenys patvirtina, jog turtas de facto nebuvo perduotas R. V. , teismo posėdyje išaiškėjo, jog šis asmuo nežino net esminių turto savybių. Pirkėjų ieškojo, su jais derėjosi ir turtą kontroliavo būtent F. L. . Pažymėtina, jog ji asmeniškai dalyvavo ir sudarant 2008 m. birželio 18 d. sutartį notaro biure. Teismas teisingai konstatavo, jog UAB „Kerida“ akcininkas ir vadovas V. B. galėjo mėginti perleisti turtą artimais ryšiais susijusiems asmenims. Atitinkamai, 2008 m. kovo 4 d. sutartis turi būti kvalifikuojama kaip apsimestinis sandoris jį sudariusios šalies (pirkėjo) atžvilgiu, o visos turto pirkėjo teisės ir pareigos yra perkeltinos F. L. . Teismas neįvertino to, jog sutinkamai su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (TVVPĮ) 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, turto vertintojas parengia turto vertinimo ataskaitą. Preliminaraus nekilnojamojo turto įvertinimo pažyma neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja TVVPĮ. Tai informacinio pobūdžio, neturintis juridinės galios dokumentas. Tai reiškia, kad pažyma negali būti pripažinta turinčia pagal TVVPĮ atlikto turto vertinimo įrodomąją galią. Teismas neįvertino to, jog nors pažymoje yra nurodoma, jog turto vertė yra nustatyta vadovaujantis lyginamosios vertės metodu, joje nėra pateikiama jokių lyginamųjų sandorių ar jų detalių. Tai reiškia, jog objektyviai patikrinti pažymoje pateiktos turto kainos apskaičiavimo teisingumą yra neįmanoma. Dar daugiau, pažymoje yra nurodoma, jog turto vertė yra nustatyta remiantis laikraščio „Noriu“, žurnalo „NT rinka“ skelbimais ir UAB „Norekso NT“ vertintojų turima statistine nekilnojamojo turto rinkos duomenų informacija. Tai yra, vertintojas nesirėmė VĮ „Registrų centras“ oficialiai registruotais sandoriais ir jų kainomis, kas yra įprasta vertinant turtą. Teismas neįvertino to, jog pažyma buvo sudaryta jau po šios bylos iškėlimo, todėl ji turi būti vertinama kritiškai.Ieškovas yra pateikęs į bylą 2006 m. lapkričio 14 d. turto vertės nustatymo pažymą su pilna ir visapusiška vertinimo ataskaita, kuria turtas tai dienai buvo įvertintas 620 000 Lt suma. Pažymėtina, jog ši kaina buvo nustatyta dar iki UAB „Kerida“ paimant kreditą Turto remontui ir iki visų pagerinimų, kurie buvo atlikti šio kredito sąskaita. Šios Turto vertės pažymos teismas visiškai nevertino, nepasisakė dėl jos įrodomosios galios. Teismas neįvertino to, jog 2006 m. lapkričio 20 d. kreditavimo sutarties Nr. PS/0766/002 (kuria buvo finansuojamas UAB ,,Kerida“ turto įsigijimo sandoris) 4 dalyje turtas yra įvertintas 627 000 Lt suma. VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis (kurie buvo pateikti į bylą su 2009 m. gruodžio 15 d. paaiškinimais), nekilnojamojo turto rinkos kainų augimas laikotarpyje nuo 2006 IV iki 2008 I sudarė 132,7 proc. Tai yra, vadovaujantis vien oficialia nekilnojamojo turto registro statistika, turto kaina per laikotarpį nuo jo įsigijimo iki jo perleidimo pakilo nuo 627 000 Lt iki 1 459 029 Lt. Tad akivaizdu, jog vien statistinio ir visuotinai žinomo nekilnojamojo turto kainų augimo nuo 2006 IV iki 2008 I pilnai pakanka pagrįsti teiginį, jog turto vertė 2008 m. kovo 4 d. buvo 767 000 Lt. Teismas taip pat neįvertino to, jog 2006 m. lapkričio 29 d. UAB „Kerida“ ir UAB „Medicinos bankas“ kreditavimo sutartimi Nr. LOAN 39 813 UAB „Kerida“ buvo suteiktas 140 000 Lt kreditas dalies turto įrengimui. Taigi, turto vertė 2006 IV - 2007 I ketvirtį nuo 627000 Lt buvo pagerinta dar 140 000 Lt investicija. Teismas neįvertino ir to, jog 2008 m. rugpjūčio 21 d. antstolis S. U. konstatavo faktines aplinkybes apie tai, jog įvairiose nekilnojamojo turto skelbimuose 2007 m. pabaigoje - 2008 m. pradžioje turtas buvo siūlomas už 780 000 Lt. Tai yra spaudoje, kurios duomenimis rėmėsi ir UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“, turto kaina buvo net didesnė nei 767 000 Lt. 2008 m. kovo 4 d. sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes UAB ,,Kerida“ šio sandorio sudaryti neprivalėjo, dėl turto pardavimo už ženkliai mažesnę kainą buvo pažeistos kreditoriaus teisės, o UAB „Kerida“ ir F. L. sudarydami sandorį buvo nesąžiningi. Šiuo metu turtas yra perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, todėl turto restitucija natūra yra iš esmės negalima (CK 4.96 str.). Taigi, vadovaujantis CK 6.146 straipsnio nuostatomis, šiuo atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. F. L. , vadovaujantis CK 6.147 straipsnio nuostatomis, privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius nuo 2008 m. kovo 4 d. darytina išvada, jog didžiausia turto vertė yra jo vertė 2008 m. kovo 4 d. sutarties sudarymo metu - 767 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, ieškovui priteistina 267 000 Lt.

Atsakovė yra atsakovo R. V. sesers Ž. B. duktė. Žinodama apie sunkią R. V. sveikatos būklę, F. L. padėjo jam tvarkant reikalus, susijusiussu ginčo turtu, tačiau pati šio namo 2008 metais neįsigijo ir net neketino įsigyti.

TVVPĮ turto vertintojams nustato gana griežtus reikalavimus ir akivaizdu, kad ne kiekvienas asmuo yra kompetentingas atlikti nekilnojamojo turto vertinimą. Pagal aukščiau nurodytus kriterijus LUAB „Kerida“ negali būti turtą vertinančia įmone, o LUAB „Kerida“ administratorius negali būti turto vertintoju. Todėl 2009 m. gruodžio 15 d. LUAB „Kerida“ paaiškinimai dėl ginčijamu sandoriu perleisto turto vertės tegali būti vertinami kaip nekompetentingo šioje srityje asmens subjektyvi nuomonė. Ieškovo pateikta 2006 m. lapkričio 14 d. Turto vertės nustatymo pažyma, kuria ginčo turtas buvo įvertintas 2006 lapkričio 14 dienai, su šia byla neturi nieko bendro, nes ieškovė ginčija žymiai vėlesnį - 2008 m. kovo 04 d. sandorį. Akivaizdu, kad turto vertė per 16 mėnesių tikrai kito, ir šio turto vertę po 16 mėnesių galima nustatyti tik tokiu pat būdu, kaip ir 2006 m. lapkričio 14 d. - pavedus tai padaryti kompetentingiems turto vertintojams.Teigdamas, jog ginčo turto vertė buvo pagerinta 140 000 Lt investicija, ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir neteikia jokių įrodymų apie tariamai atliktus 140 000 Lt vertės darbus. E. ir J. L. šeimos atsiliepime yra minima tik moteris vardu Edita, tačiau net to užteko ieškovui įtraukti F. L. atsakove į šią bylą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat ir kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Apeliantas ginčijo sandorį CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana). Nors ginčijamas 2008 m. kovo 4 d. sandoris (1 t., b. l. 15-18), kuriuo UAB „Kerida“, atstovaujama trečiojo asmens, tuo metu ėjusio skolininko generalinio direktoriaus pareigas, V. B. , remiantis vienintelio akcininko 2008 m. kovo 3 d. sprendimu, pardavė atsakovui R. V. AB Parex bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir pastatą su priklausiniais) už 500 000 Lt, sumokant šią sumą per 30 kalendorinių dienų, sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo (bankroto byla iškelta 2008 m. balandžio 7 d.), tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., b. l. 8-10, 19-36), ginčijamo sandorio sudarymo laikas (1 mėnuo iki bankroto bylos iškėlimo), leidžia daryti išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu skolininkas UAB „Kerida“ buvo nemokus. Iš ginčijamos sutarties turinio matyti, kad skolininko turto pardavimo tikslas – įvykdyti prievolę, atsiradusią 2006 m. lapkričio 30 d. Kreditavimo sutarties pagrindu kreditoriui AB Parex bankui. Iš pastarosios sutarties turinio akivaizdu, kad kreditas turėjo būti grąžintas 2008 m. lapkričio 19 d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skolininkas, būdamas nemokus, ginčo sandoriu perleisdamas ginčo turtą atsakovui R. V. , turėjo tikslą sumokėti minėtą skolą, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, taip suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui (šiuo atveju AB Parex bankui). Be to ginčo sandoriu buvo sumažintas įmonės turtas. Dėl visų šių nustatytų faktinių aplinkybių sprendžiama, kad yra pagrindas išvadai, kad ginčo sandorio skolininkas sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Tačiau kreditorių interesų gynimui yra reikšmingos CK 6.67 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios kreditorių interesus pažeidusio sandorio šalių konkrečius nesąžiningumo atvejus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas R. V. (trečiojo asmens V. B. svainis) neatitinka minėtame straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl nesąžiningumo prezumpcija jo atžvilgiu netaikytina. Pareiga įrodyti šalių nesąžiningumą šiuo atveju tenka apeliantui (CPK 178 str.). Tačiau apeliantas įrodinėja ginčo sandorį buvus apsimestiniu dėl to, kad viena sutarties šalis (pirkėjas) neatitinka tikrojo šio teisinio santykio subjekto, tuo siekdamas, kad ginčo sklypo pirkėjo teisės būtų perkeltos atsakovei F. L. (CK 1.87, 6.305, 1.138 str. 1 p.). Siekdamas perkelti pirkėjo teises UAB ,,Kerida“ buvusio generalinio direktoriaus ir vienintelio akcininko dukrai, apeliantas taip pat siekia įrodyti, kad tokio sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes yra CK 6.67 straipsnio 3 punkto sąlyga. Be to, apeliantas teigė, kad ginčo sandoriu turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, ir toks sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises.

Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi su dalykai – tikroji sandorio šalių valia ir ginčo turto tikroji vidutinė rinkos kaina sandorio sudarymo metu. Byloje nustatyta, kad UAB „Kerida“ iš AB Parex banko 2006 m. lapkričio 20 d. gavo 865 000 Lt kreditą ginčo nekilnojamam turtui įsigyti, kurį, įsigijusi, įkeitė hipotekos lakštu tam pačiam bankui. Ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovės įsipareigojimas AB Parex bankui buvo 491 870 Lt. Rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad bendrovė ir bankas derėjosi dėl minėtos skolos grąžinimo, bankas leido parduoti įkeistą ginčo turtą. Taigi bylos duomenimis, ginčijamo sandorio tikslas atsiskaityti gautomis už parduotą turtą lėšomis su banku. Tai įrodo ir ginčijamos sutarties turinys: pirkėjas R. V. per 30 dienų turėjo pervesti pinigus tiesiogiai AB Parex bankui. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad atsakovas R. V. šios pareigos neįvykdė ir, gavęs to paties banko leidimą, 2008 m. birželio 18 d. pardavė ginčo turtą tretiesiems asmenimis už 501 000 Lt. Ši suma iš pirkėjų buvo gauta ir pervestą minėtam bankui. Pastarosios sutarties ieškovas neginčija, esant, jo nuomone, pirkėjų sąžiningumo prezumpcijai.

Tam, kad ginčijamą sandorį pripažinti apsimestiniu, turi būti nustatyta sandorio šalių tikroji valia, t. y. turi būti įrodyta, kad būtent atsakovė R. V. tikrojo sandorio pagrindu įgijo ginčo nekilnojamojo turto savininko teises. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės F. L. valia įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą pasinaudojant statytinio atsakovo R. V. pagalba, neįrodyta. Byloje yra duomenys, kad atsakovas R. V. neturėjo realių galimybių įsigyti ginčo turtą, t. y. neturėjo santaupų, nesikreipė į bankus, kad gauti kreditą tokiam turtui įgyti; neatliko ir kitokių turto paieškos veiksmų, kurie įrodytų jo ketinimus įgyti nekilnojamąjį turtą. Nors ginčo turtas, sudarius ginčo sandorį buvo įregistruotas viešame nekilnojamojo turto registre R. V. vardu, tačiau šis turtas R. V. neperduotas notariškai patvirtintu turto perdavimo aktu, nors tokia pareiga buvo nustatyta notariškai patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Šiuo turtu ir toliau naudojosi UAB ,,Kerida“, o taip pat ir UAB ,,Heraldikos statyba“, panaudos sutarčių, sudarytų tą pačią ginčo sandorio sudarymo dieną, pagrindu. Iš nagrinėjamos bylos duomenų taip pat matyti, kad ginčo turto pirkėjas R. V. sutartyje nustatytu laiku sutartos daiktų kainos nesumokėjo. Dėl šių faktinių aplinkybių galima suabejoti tokio ginčo sandorio tikrumu (tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas), tačiau šių duomenų nepakanka įrodyti F. L. valią įgyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ją (F. L. ) ir UAB „Kerida“ direktorių ir akcininką V. B. siejo artimi giminystės ryšiai ir F. L. aktyviai dalyvavo sudarant ginčijamą bei vėlesnį sandorius, ieškojo pirkėjų, parodė jiems parduodamą turtą. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad F. L. po ginčo sandorio sudarymo realiai perėmė ir valdė ginčo turtą ir už jį sumokėjo. Byloje nustatyta, kad vis tik ginčo turtą buvo siekiama parduoti, o gautomis lėšomis atsiskaityti su banku. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės F. L. veiksmai organizuojant ginčo turto pardavimą vertintini kaip tarpininkavimas ir neįrodo jos (F. L.) valios būti šio turto pirkėja. Tokią ginčo sandorio valią neigia ir atsakovas R. V. . Apeliantas šių aplinkybių nepaneigė ir naujų įrodymų nepateikė. Vertinti pirmosios instancijos išvadų kitaip, nei jos įvertintos teismo sprendime, nėra pagrindo. Taigi neįrodžius, kad ginčijamo sandorio viena iš šalių (pirkėja) atsakovė F. L. , nėra pagrindo iš jos priteisti apelianto reikalaujamą ginčo turto kainos skirtumą. Tuo labiau, kad apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų ginčijamo sandorio tikrosios kainos – 767 000 Lt. Tokį savo teiginį grindė prielaidomis bei Antstolio faktinių aplinkybių montavimo aktu bei UAB ,,Kerida“ skelbimais apie pageidaujamą parduodamo ginčo nekilnojamojo turto kainą – 780 000 Lt, internetinėje erdvėje (1 t., b. l. 55-66). Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad 0,1526 ha žemės sklypas, pastatas-gyvenamasis namas bei kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) buvo parduoti už aiškiai mažesnę (500 000 Lt) nei vidutinė rinkos kaina. Tai, kad bendrovė ketino parduoti ginčo turtą už 780 000 Lt, tokią kainą nurodydama viešoje erdvėje, tai neįrodo, kad tokia buvo ir turto vidutinė rinkos kaina. Apeliantas nepripažįsta atsakovo R. V. į bylą pateiktos ginčo turto vertinimo pažymos, kurioje nustatyta, kad viso šio turto rinkos vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo 515 000 Lt (1 t., b. l. 82-89) kaip neturinčio juridinės galios įrodymo. Teisėjų kolegija sutinka, kad pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, juridinę galią turi tik Turto vertinimo ataskaita, atitinkanti šio įstatymo reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad minėta pažyma negali būti rašytiniu įrodymu (CPK 177, 197 str. 1 d.) ir vertinama visų kitų nagrinėjamos bylos įrodymų visete. Apeliantas nurodo ginčo turto vertės atskaitos takšą – 2006 m. lapkričio 14 d. – Turto vertės nustatymo pažymą, kurioje buvo nustatyta tuo metu atsakovei F. L. priklausančio ginčo turto vidutinė rinkos vertė – 620 000 Lt (2 t., b. l. 173-185). Ginčo sandoris sudarytas 2008 m. kovo 4 d. Apelianto pateiktoje pažymoje nurodyta ginčo turto rinkos vertė (ne vidutinė) nesutampa su nagrinėjamu laikotarpiu, todėl remtis tokia Pažyma nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2006 metų iki 2008 metų vėliau nekilnojamojo turto kainos kito, kintant valstybės ekonominei situacijai ir jos (kainos) ne visada didėjo. Visuotinai žinoma aplinkybė (tai konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/09), kad 2008 metais nekilnojamojo turto kainos krito. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, sutarčių turtinį, VĮ Registrų centro duomenis apie ginčo turto vidutinę rinkos kainą, daroma išvada, kad ginčo sutartyje nurodytos turto rinkos kainos (500 000 Lt) apeliantas nepaneigė. Tokiems bylos duomenims neprieštarauja ir atsakovo R. V. pateiktoje Turto vertinimo pažymoje nurodyta ginčo sandorio sudarymo metu galėjusi būti ginčo turto vidutinė rinkos vertė – 515 000 Lt.

Apelianto atstovas teigdamas, kad ginčo sandorio metu tikroji ginčo turto vertė buvo 767 000 Lt, teiginį grindė savarankiškai atlikta turto vertės pokyčių analize. Tačiau jos (analizės) nepagrindė įrodomąją galią turinčiais įrodymais (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla susijusi su viešuoju interesu, apeliantui sudarė sąlygas teikti papildomus įrodymus, svarstyti dėl turto vertinimo ekspertizės, tačiau apeliantas teikti įrodymus, skirti turto vertinimo ekspertizę atsisakė.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai įvertino įrodymus, nepažeidė materialinės bei procesinės teisės normų. Todėl keisti ar naikinti iš esmės teisingą sprendimą apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Šis sprendimas neužkerta apeliantui galimybės ginti bendrovės bei kreditorių pažeistas teises kitais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.