Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-14 · Administracinė byla Nr. I-257-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-14
Bylos Nr.
I-257-423/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01465-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
G. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-257-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01465-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 14 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,dalyvaujant pareiškėjui G. L.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3-4) nurodė ir teismo posėdžio metu patikslino, jog jis nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki skundo padavimo dienos buvo kalinamas Marijampolės PN nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Marijampolės PN buvo laikomas kameroje Nr. 17 bei bendrabučio tipo patalpų būriuose Nr. 22, 18 ir 2, kuriose nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio ploto norma. Reiškė pretenzijas dėl kameroje Nr. 17 silpno apšvietimo. Nurodė, kad bendrabučio tipo patalpų sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nebuvo užtikrintas privatumas bei trūko sanitarinių įrenginių. Dušinėse taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi dušai neatskirti pertvaromis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 40 000 Eur, prašydamas priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą (b. l. 39-46) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 22, 18 ir 2 būriuose, kamerų tipo patalpoje Nr. 17. Minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Marijampolės PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamą oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę bei bendrą dirbtinę apšvietą, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta. 22 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 kietieji įrenginiai, 18 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 kietieji įrenginiai, 2 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 kietieji įrenginiai. Marijampolės PN dušo patalpa yra įrengta tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki skundo teismui padavimo dienos, jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų ir buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenimis, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 17 d. (b. l. 24), taigi ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog Marijampolės PN jam neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto bendrabučio ir kamerų tipo patalpose.

Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose.

Į bylą pateiktais įrodymais pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. vasario 12 d. buvo paskirtas į 22 būrį, 2 miegamąją patalpą, kurios plotas 144,92 kv. m. ginčo laikotarpiu patalpoje buvo nuo 2 iki 46 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 3,15 kv. m. (b. l. 50).

Laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2018 m. kovo 18 d. buvo paskirtas į 18 būrį. 18 būrio gyvenamųjų patalpų bendras plotas 79,3 kv. m. (39,85 kv. m. + 39,45 kv. m.), ginčo laikotarpiu būryje buvo iki 24 nuteistųjų, todėl pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,3 kv. m. (b. l. 51).

Laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. liepos 16 d. buvo paskirtas į 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 50,81 kv. m., ginčo laikotarpiu patalpoje buvo nuo 4 iki 16 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 3,17 kv. m. (b. l. 52).

Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo paskyrimą į būrius ir gyvenamąsias vietas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose neginčijo, teismo posėdžio metu patvirtino, kad su šiais duomenimis sutinka.

Bylos duomenimis (b. l. 49, 69-70) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo baustas perkeliant jį į kamerų tipo patalpas:

Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 29 ir nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. į kamerą Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m., kameroje viso buvo iki 4 nuteistųjų, taigi vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,03 kv. m.;

Pareiškėjas jokių įrodymų, pagrįsti skunde nurodytoms aplinkybėms dėl patalpų ploto trūkumo, nepateikė. Gavęs atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas jo neginčijo. Pareiškėjo pateikta 2 būrio 4 gyvenamosios patalpos schema neprieštarauja atsakovo pateiktiems duomenims. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo ir pačio pareiškėjo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo apšvietimo kameroje Nr. 17.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjo skunde nurodytoms aplinkybėms paneigti.

Pareiškėjas prie skundo (b. l. 14-15) pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 2.4-2022(16.3.187.4.12), kuris patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 19 d. Marijampolės PN kameroje Nr. 17 buvo atlikta operatyvioji valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu buvo tikrintas dirbtinis apšvietimas ir nustatytas HN 134:2015 14 punkto pažeidimas, todėl konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai. Tačiau teismas pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nusilpusio regėjimo ir kad jam buvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismo posėdžio metu pats pareiškėjas nenurodė aplinkybės, kad dėl regėjimo sutrikimų būtų tekę kreiptis į gydytojus, nenurodė priežastinio ryšio su sukeltomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje dalyje neįrodė neturtines žalos padarymo fakto.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad unitazai atskirti pertvaromis (b. l. 63).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio.

Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše (toliau – Aprūpinimo norma) numatyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti tupiamas) arba pisuarą penkiolikai asmenų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 22 būrio sanitariniame mazge įrengti 2 pisuarai ir 3 tualetai, būryje ginčo laikotarpiu buvo nuo 2 iki 46 nuteistųjų (b. l. 50). 18 būrio sanitariniame mazge įrengti 2 pisuarai ir 3 tualetai, būryje ginčo laikotarpiu buvo iki 24 nuteistųjų (b. l. 51). 2 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 pisuarai ir 3 tualetai, ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 50 iki 79 nuteistųjų (b. l. 52).

Įvertinus 22, 18 ir 2 būriuose sanitariniuose mazguose įrengtų įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būriuose, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose atitiko Aprūpinimo normoje nustatytus reikalavimus visą ginčo laikotarpį, todėl pareiškėjo argumentai šioje skundo dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad dušinėje neįrengtos pertvaros.

Teismas pažymi, kad detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Teisės aktai nenumato, kad prausyklos-dušinės turi būti įrengtos gyvenamosiose patalpose. Teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje įrengti pertvaras, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

Ginčo atveju nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 17 , kurioje buvo nustatytas netinkamas apšvietimas, buvo 30 parų. Byloje nėra duomenų, apie pareiškėjo patirtus regėjimo sutrikimus ar dvasinius pergyvenimus, kurie būtų priežastiniame ryšyje su nustatytu HN 134:2015 14 punkto pažeidimu, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo galimai patirti neigiami trumpalaikiai išgyvenimai negali būti laikomi intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Nenustačius žalos padarymo fakto, sprendžiama, kad byloje nenustatytos visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

2018 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (už teismo dokumentų kopijų darymą), prie jo pateikė mokėjimo nurodymą (b. l. 28-29, 35).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė