- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-24
- Bylos Nr.
- 1A-86-360-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00362-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- S. K., D. P.
- Advokatai
- Juozapas Surblys, Mindaugas Martinaitis
Teisėja L. Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00362-2011-1
2012 m. vasario 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. K. ir D. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. K. (S. K.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 str. l d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2010-11-11 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu neatliktos bausmės dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo bausmės atlikimui momento. Nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-03-24 iki 2011-03-25 (2 dienos).
D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo bausmės atlikimui momento. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-03-24 iki 2011-03-25 (2 dienos). Kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. ir D. P. nuteisti už tai, kad 2011 m. kovo 24 d. apie 18.25 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, prie Mažojo Kaimelio g. (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje, tikslu pagrobti svetimą turtą, užpuolė nepilnametį L. B., D. P. pareikalavo atiduoti telefoną, o S. K. tuo metu demonstravo rankoje peilį ir grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, išsigandęs L. B. iš kelnių kišenės išėmė savo mobilųjį telefoną „iPhone 3G“, 2000 Lt vertės su SIM kortelė „Labas“, 6 Lt vertės, ir padavė jį D. P. Tokiu būdu D. P. ir S. K. veikdami bendrai, sukūrę bauginančią situaciją, apiplėšė L. B. panaudoję peilį, pagrobdami jo turto už 2006 litus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendį, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalį į BK 180 straipsnio 1 dalį ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu jis savo kaltę pripažino iš dalies, nurodydamas, kad neneigia to fakto, kad atėmė iš nukentėjusiojo mobilųjį telefoną, tačiau neigė tą faktą, kad nei jis, nei S. K. jokio peilio neturėjo ir juo nukentėjusiajam negrasino. Nuteistojo teigimu, jam priėjus prie nukentėjusiojo, R. K. rankose laikydamas du plastmasinius alaus butelius nuėjo toliau, jo rankos buvo užimtos, todėl rankose peilio laikyti negalėjo. Pažymi, kad neužilgo po įvykio buvo sulaikyti policijos pareigūnų, tačiau peilis nebuvo rastas. Tai, apelianto manymu, dar kartą įrodo tą faktą, kad niekas jokio peilio neturėjo ir nukentėjusiajam peiliu nebuvo grasinta. Nuteistojo teigimu, nors po nusikalstamos veikos įvykdymo abu buvo sulaikyti neužilgo ir uždaryti į areštinę, tačiau abiejų jų parodymai nuo pirmos apklausos momento buvo nuoseklūs, t. y. atitinkantis įvykio aplinkybes. Mano, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne surinktų įrodymų visuma, tačiau vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais. Taigi apeliantas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pažeidė jo teises į teisingą bylos išnagrinėjimą įtvirtintą BPK 44 straipsnio 5 dalyje.
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Teismui nenustačius išteisinimo pagrindų, prašo jo nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo, pažeidė BPK 20 straipsnį - nesivadovavo reikalavimu remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, savo vidinį įsitikinimą grindė subjektyviu įrodymų vertinimu, netinkamai kvalifikavo veiką. Anot apelianto, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d. taisyklių ir savo vidinį įsitikinimą grindė subjektyviu įrodymų vertinimu. Nurodo, jog byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu buvo panaudotas peilis, o remtis vien tik nukentėjusiojo L. B. parodymais, nesant kitų juos patvirtinančių įrodymų, negalima. Peilio panaudojimo faktas nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, plėšimas, panaudojant peilį inkriminuotas remiantis vien tik nukentėjusiojo parodymais. Inkriminuoto nusikaltimo įrankio - peilio, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jis nebuvo rastas. Teigia, kad iš paties nukentėjusiojo parodymų, jau pradiniame etape, kai nukentėjusysis pranešdamas policijai apie jo atžvilgiu padarytą nusikaltimą, jis nurodė apie peilio panaudojimą, t. y. policijos pareigūnai, sulaikydami jau žinojo, kad reikia ieškoti ir nukentėjusiojo nurodyto peilio, tačiau sulaikymo metu joks peilis nebuvo rastas. Pažymi, jog prieš sulaikant policijai, jie nesislapstė, buvo sulaikyti gerai praeivių matomoje viešoje vietoje, tuo metu elgėsi lyg nieko nebūtų įvykę, sulaikymas buvo visiškai netikėtas, todėl mano, jog jeigu būtų ir turėjęs peilį, policijos pareigūnai sulaikymo metu neabejotinai būtų jį aptikę, ypač turint omeny, kad sulaikymo vieta buvo gerai apšviesta ir sulaikymo metu jis buvo beveik sunkaus girtumo laipsnyje, nustatytas 2,47 promilės girtumo laipsnis ir tokioje būsenoje susivokti atsikratyti nusikaltimo įrankio, o juolab padaryti tai nepastebimai, nebuvo jokių galimybių. Šios sulaikymo aplinkybės ir apžiūrų rezultatai objektyviai paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad peilis buvo panaudotas. Be to, nukentėjusiojo parodymų turinio visuma neatskleidžia kitų peilio turėjimo ir panaudojimo turto užvaldymo procese aplinkybių: nukentėjusysis parodė, kad S. K. peilį laikė nuleidęs rankoje, tačiau nenurodė, kad buvo išsakyti grasinimai ar žodžiais leidžiama suprasti, kad neatidavus telefono jis bus peiliu „pripjautas“ ir pan., kas įprastai tokių užpuolimų atvejais yra išsakoma ar nedviprasmiškai leidžiama suprasti. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusysis būdamas didelės baimės ir išgąsčio būsenoje, galėjo ir sąžiningai klysti, jam galėjo pasirodyti, kad tai peilis. Įstatymų leidėjas peiliui nenurodo jokių specialių požymių, todėl veikos kvalifikavimui nėra svarbu nei peilio dydis, nei iš kokio metalo jis pagamintas, tačiau pažymėtina, kad kvalifikuojančiu nusikalstamos veikos požymiu nelaikomas medinio, žaislinio ir pan. peilio naudojimas. Šiuo atveju neliko paneigta aplinkybė, kad nukentėjusiojo įvardintas peilis galėjo būti netinkamu įrankiu, kad kvalifikuoti veiką pagal BK 180 str., todėl teismas net ir laikydamas įrodymų visetą pakankamu pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, ją turėjo perkvalifikuoti į BK 180 str. 1 d. Nuosprendis grindžiamas išskirtinai tik vienintelio nukentėjusiojo parodymais, teismas laikė juos patikimais, o jo ir nuteistojo D. P. parodymus atmetė. Pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis D. P. kaltę pripažinęs iš dalies parodė, kad nei vienas iš jų peilio neturėjo, nukentėjusiajam jis negrasino tik praėjo pro šalį, pasak nuteistojo su juo D. P. daryti nusikaltimo nesitarė, tai, kad jis tik stovėjo netoliese nereiškia, kad žinojo nuskalstamus kėslus, bei kad veikė bendrininkų grupėje.
Teismo posėdyje nuteistieji D. P., S. K. ir jų gynėjai advokatai prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl abiejų nuteistųjų kaltės, nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, jų veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 180 str. 2 d. yra teisingas.
Sprendžiant iš nuteistųjų D. P. ir S. K. apeliacinių skundų argumentų, pastarieji ginčija vieną jiems inkriminuojamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d., momentą, t. y. tai, kad nukentėjusiajam L. L. B., buvo grasinama peiliu. Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu taip pat ginčija savo kaltę.
Nors nuteistasis S. K. ginčija jo nuteisimą pagal BK 180 str. 2 d., kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant S. K. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. S. K. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Išvadą dėl nuteistojo kaltės pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.
Nuteistųjų S. K., D. P. apeliacinių skundų argumentai, jog plėšimo metu jokio peilio neturėjo, paneigiami byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma bei byloje surinktais įrodymais. Visų pirma, nuteistųjų versija paneigiama nukentėjusiojo L. L. B. parodymais iš kurių analizės matyti, jog jis aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad prie jo pribėgo D. P., o iš paskos ir S. K.. Nukentėjusįjį sustabdė D. P. Jis priėjęs pasiteiravo, ar jis ne iš to rajono, o S. K. priėjęs pasidėjo ant žemės alaus plastikinį butelį ir paklausė kokį jis turi telefoną, liepė jį parodyti. S. K. jam sakė, kad parodys kovos judesį. Nukentėjusysis patvirtino, kad S. K. rankoje laikė peilį. Apibūdino peilio požymius, teigė, jog peilis buvo sulankstomas, juoda rankena, ištraukta geležtė apie 10 -15 cm ilgio. Peilį S. K. laikė nuleidęs rankoje, tačiau peilio geležte buvo atstatyta horizontaliai. Todėl jis išsigandęs, kad gali būti sužalotas, ištraukė iš kišenės telefoną ir atidavė jį D. P. S. K. peilį užlenkė. D. P. įsikišo telefoną į kišenę ir nuėjo. Nukentėjusysis net nurodė, jog S. K. vienoje rankoje laikydamas plastikinį alaus butelį į jį užlenkė peilį ir įsikišo jį į kišenę, pastūmė jį ranka į petį ir liepė eiti namo. Nukentėjusysis parėjęs namo paskambino į policiją. Atvykus policijai bandė ieškoti užpuolikų, tačiau nepavyko. Po poros valandų, važinėdamas dviračiu nukentėjusysis atpažino tuos pačius vaikinus iš jo atėmusius telefoną, paskambino broliui ir iškvietė vėl policiją ( t. 1., b. l. 167). Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, kadangi jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, ko negalima pasakyti apie apeliantų pasirinktą gynybos poziciją, buvo nuoseklūs. Be to, jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą. Nukentėjusiojo parodymai vienu ar kitu aspektu, priešingai nei mano apeliantai, pagrįsti ir kitais bylos duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., padarymo. Liudytojas D. K., dirbantis policijos pareigūnu teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog gavus pranešimą ir nuvykus į Kretingos gatvę pas nukentėjusįjį, pastarasis buvo labai susijaudinęs, jis iš karto pasakė, kad du vaikinai grasino jam peiliu ir iš jo atėmė telefoną (t. 1., b. l. 168). Liudytojas E. B. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog jo brolis papasakojo jam, jog jam buvo grasinama peiliu, būtent, todėl jis nesipriešino ir atidavė telefoną (t. 1. b. l. 169).
Apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, o nuteistųjų parodymus atmetė kaip nepagrįstus. Nukentėjusysis L. B. dėl jo užpuolimo analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu, atpažino abu užpuolikus, išsamiai apibūdino peilio skiriamuosius požymius, kuriuo jam grasino S. K. Savo parodymus patvirtino ir akistatos su nuteistuoju S. K. metu. Priešingai, nei nuteistasis S. K., kuris apskritai nuo pat pradžių neigė savo kaltę ir tvirtino, jog su nukentėjusiuoju visai nebendravo, o tik praėjo pro šalį, akistatos metu S. K. jau pripažino, jog jis galėjo užklausti nukentėjusiojo, ar jis yra ką nors lankęs (t. 1., b. l. 36). Akivaizdu, jog abu nuteistieji veikė bendrai, S. K. rankoje laikydamas peilį, grasino panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, siūlė pademonstruoti judesius. D. P. reikalavo iš nukentėjusiojo telefono. Nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, kad abu nuteistieji liepė parodyti telefoną. S. K. ir D. P. stovėjo šalia vienas kito, po įvykio policijos pareigūnų taip pat sulaikyti buvo kartu.
S. K. apeliacinio skundo argumentas, jog jis su D. P. nesitarė apiplėšti nukentėjusiojo nepagrįstas. Vadovaujantis baudžiamosios teisės teorija bei teismų praktika, susitarimas yra būtinas bendrininkavimo požymis, tačiau susitarti daryti nusikalstamą veiką galima įvairiais būdais ir formomis. Susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Jis gali būti išankstinis, bet galima susitarti ir prieš pat nusikaltimo pradžią ar net darant nusikaltimą, prisidedant prie jo, kai vienas kaltininkas jį jau pradėjo daryti. Bylos faktiniai duomenys tvirtina, jog S. K. ir D. P. įvykio metu buvo šalia vienas kito, nors peilį turėjo tik S. K., tačiau bylos duomenys liudija ir tai, jog D. P. taip pat darė nukentėjusiajam spaudimą, reikalavo parodyti telefoną, girdėjo S. K. išsakytus grasinimus, pritarė jam, todėl puikiai suprato, kad bendrininkas grasina nukentėjusiajam peiliu. Taigi, jie bendrais veiksmais sukūrę grėsmingą, bauginančią situaciją (S. K. grasinant peiliu, D. P. raginant parodyti telefoną), įgyvendino savo nusikalstamą sumanymą. Būtent įvykio situacija ir aptarti nuteistųjų veiksmai įrodo jų suvokimą apie bendrai atliekamus veiksmus. Jie pritarė vienas kitam nustatytam svetimo turto užvaldymo būdui ir plėšimą, grasinant panaudoti fizinį smurtą peiliu, padarė kartu. Todėl nuteistieji pagrįstai laikomi nusikaltimo bendravykdžiais, jų veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais bei ištirtais įrodymais, pagrįstai nustatė, jog šis nusikaltimas padarytas bendromis S. K. ir D. P. pastangomis.
Nors peilis pas nuteistuosius ir nebuvo rastas, tačiau būtina pažymėti, jog iš karto po įvykdyto nusikaltimo nuteistieji nebuvo sulaikyti, po jų sulaikymo buvo praėjusios net dvi valandos, taigi per tokį laiko tarpą nuteistieji turėjo galimybę paslėpti nusikaltimo įrankį. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis buvo sunkaus girtumo būsenoje, todėl negalėjo susivokti atsikratyti peilio, tokie nuteistojo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog sulaikymo metu pas nuteistuosius nebuvo rastas ir iš nukentėjusiojo pagrobtas telefonas. D. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad prieš juos sulaikant policijos pareigūnams jis telefoną spėjo išmesti. Taigi teigti, jog negalėjo išmesti ir nusikaltimo įrankio - peilio nelogiška.
Apygardos teismas pažymi, jog ta aplinkybė, kad nuteistasis nesakė, kad peilį panaudos, veikos kvalifikacijai reikšmės neturi. Nors S. K. ir nesakė, kad panaudos peilį, tačiau ši aplinkybė nepaneigia aplinkybės, kad grasinimas panaudoti peilį buvo realus, panaudotu peiliu realiai galėjo būti padaryti sužalojimai nukentėjusiajam. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, jog S. K. peilį prieš nukentėjusįjį panaudojo kaip psichinio smurto priemonę tam, kad palaužtų nukentėjusiojo valią, neutralizuotų jį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Nepagrįsti apelianto S. K. argumentai, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog nukentėjusiojo įvardintas peilis galėjo būti kažkokiu tiesiog netinkamu įrankiu. Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusysis aiškiai ir nuosekliai apibūdino peilio skiriamuosius požymius, todėl tokie apelianto teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Netikėti aptartais įrodymais nėra jokio pagrindo, nes jie papildo, patvirtina vieni kitus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis sisteminiu įrodymų vertinimu, konstatuoja, jog neabejotinai yra įrodyta S. K. kaltė įvykdžius šį nusikaltimą. Taip pat byloje neabejotinai įrodyta ir peilio panaudojimo plėšimo metu aplinkybė, šis plėšimą kvalifikuojantis požymis pagrįstai inkriminuotas nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šias aplinkybes sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog svetimas turtas pagrobtas panaudojant peilį. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo S. K. išteisinti ar perkvalifikuoti nuteistųjų nusikalstamą veiką į BK 180 str. 1 d.
Nors apeliantas D. P. apeliaciniu skundu prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau kolegija konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir teisingai ją individualizavus, todėl pagrįsta ir teisinga. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, į kiekvieno iš nuteistųjų indėlį nusikaltimų padaryme. Teismas skirdamas D. P. bausmę atsižvelgė į tai, jog padarytas vienas sunkus tyčinis nusikaltimas, nusikalto būdamas neteistas. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog D. P. nedirba, mokosi vakarinėje mokykloje, atlygino žalą, todėl už plėšimą jam skyrė žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei numatytas sankcijos vidurkis. Neskirti realios laisvės atėmimo bausmės kolegija neturi pagrindo. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir nešvelnintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
nuteistųjų S. K. bei D. P. apeliacinius skundus atmesti.