- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-756-180/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- R. J., R. G., B. J.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DNB banko
- Trečiasis asmuo
- V. I., M. I., notarei S
- Kategorijos
- 2.3.4.5Hipoteka
- 2.5.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-163/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams: R. G., R. G., B. J. ir R. J., dalyvaujant tretiesiems asmenims: V. I., M. I. ir notarei S. L., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir hipotekos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė DnB bankas prašė teismą: pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įkeisti jos naudai, užtikrinant atsakovų R. G. ir R. G. įsipareigojimų bankui pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutartį ir 2007 m. liepos 2 d. susitarimą dėl jos pakeitimo vykdymą; pripažinti negaliojančia 2009 m. rugpjūčio 28 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, kuria atsakovas R. J. perleido nuosavybės teisę į butą atsakovei B. J. bei taikyti restituciją natūra, įpareigojant B. J. grąžinti R. J. paminėtą butą; pripažinti negaliojančia 2009 m. liepos 30 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovai G. perleido nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui R. J. bei taikyti restituciją natūra, įpareigojant R. J. grąžinti G. paminėtą butą, o G. – grąžinti R. J. 26 065,80 Eur.Ieškovė paaiškino, kad su atsakovais G. 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė kreditavimo sutartį, kuria jiems suteikė 274 971,36 Eur žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), pirkti. Atsakovų G. įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas paminėtas nekilnojamasis turtas. Šalių sudarytame hipotekos lakšte aiškiai nustatyta, kad įkeičiamų daiktų savininkai (atsakovai G.) privalo užtikrinti tinkamą šiuo lakštu įkeičiamų daiktų saugojimą, neturi teisės be raštiško kreditoriaus sutikimo parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti įkeičiamus daiktus.2010 m. gegužės 12 d. ieškovei patikrinus Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenis nustatyta, kad jos naudai įkeistas turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikintas ir vietoj jo įregistruotas kitas pastatas – nebaigtas statyti gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį sudarė du butai. Ieškovės teigimu, ginčo butai yra jai įkeisto žemės sklypo priklausinys, tačiau jiems nėra įregistruota hipoteka. Vienas iš butų atsakovų G. 2009 m. liepos 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo perleistas atsakovui R. J. už 26 065,80 Eur, pastarasis 2009 m. rugpjūčio 28 d. dovanojimo sutartimi šį turtą perleido savo motinai – atsakovei B. J.. Atsižvelgiant į banko ir atsakovų G. sudaryto hipotekos lakšto sąlygas, konstatuotina, kad pastarųjų veiksmai, sunaikinant bankui įkeistą turtą (pastatą) ir jo vietoje sukuriant kitą pastatą bei perleidžiant dalį šio turto tretiesiems asmenims, yra neteisėti ir iš esmės pažeidžia banko, kaip kreditoriaus, interesus.Atsakovai G. nuo 2009 m. kovo 31 d. nevykdė įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, pradelstas įsiskolinimas nuolat didėjo ir 2011 m. liepos 11 d. sudarė 19 413,85 Eur. 2011 m. rugpjūčio 20 d. kredito sutartis banko iniciatyva buvo nutraukta. Šiuo metu atsakovų G. skola bankui – 310 275,42 Eur.Reikalavimą dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties ir jo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis ieškovė grindė hipotekos lakšto nuostatų pažeidimu, bei actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu ir teigė, kad egzistuoja visos šio instituto taikymo sąlygos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš kiekvieno atsakovo ieškovei po 1 819,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui V. I. – po 374,91 Eur ir trečiajam asmeniui M. I. – po 122,65 Eur.
Dėl faktinių aplinkybių
Teismas nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutartimi ieškovė suteikė atsakovams G. 274 971,36 Eur kreditą nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Nurodytas turtas įkeistas bankui hipotekos lakštu. 2007 m. liepos 2 d. šalių susitarimu atsakovų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymui papildomai įkeisti trečiajam asmeniui V. I. priklausantys žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Hipotekos lakšte nurodyta, kad pirma turi būti parduoti žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), po to – žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). 2010 m. gegužės 12 d. NTR duomenimis nustatyta, kad ieškovės naudai įkeisto atsakovų G. žemės sklypo priklausinys – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), sunaikintas, o žemės sklypo priklausiniu įregistruotas nebaigtas statyti (90 proc. baigtumas) pastatas – gyvenamasis namas, kuriame suformuoti 2 nebaigti statyti nekilnojamojo turto objektai. 2009 m. liepos 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovai G. už 26 065,80 Eur pardavė atsakovui R. J. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodytos sutarties 5.5 punkte pirkėjai patvirtino, kad jiems kad jiems yra žinoma apie tai, kad parduodamas butas yra pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir apie tai, kad šis žemės sklypas yra įkeistas AB DNB bankui. 2009 m. rugpjūčio 28 d. dovanojimo sutartimi J. J. paminėtą butą perleido savo motinai B. J.. Teismas nustatė, kad atsakovas R. J. 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 31 d. dengė bankui atsakovų G. kreditą. Dėl sutartinės hipotekosIki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis draudė namų valdos žemės sklypuose statyti antrą gyvenamąjį namą, prieš tai neparengus detaliojo plano ir nesuformavus atskiro žemės sklypo, dėl ko teismas sprendė, kad naujai registruotas pastatas yra faktiškai tas pats bankui įkeistas gyvenamasis namas. Naujai pastatytas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), NTR įregistruotas kaip įkeisto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinys. Šis įrašas nėra nuginčytas, o priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str.1 d.). Taigi naujai pastatytam pastatui – gyvenamajam namui, turi būti taikomas toks pats teisinis režimas, t. y. jis laikytinas įkeistu bankui hipotekos lakštu. Pastate – gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra suformuoti du butai. Teismas sprendė, kad ieškovė neturėjo pagrindo reikšti atskiro reikalavimo dėl ginčo butų pripažinimo žemės sklypo priklausiniais. Butai yra pastate, kuris NTR įregistruotas kaip bankui įkeisto žemės sklypo priklausinys, dėl ko šiame name suformuotiems dvejiems butams taikomas toks pats teisinis režimas kaip ir namui. CK 4.172 straipsnio 1 dalis nustato, kad padalijus įkeistą daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Teismas sprendė kad naujai pastatytas gyvenamasis namas yra įkeistas hipoteka, butai taip pat pripažintini įkeistais.
Dėl sandorių galiojimo
Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovai G., sudarydami ginčo pirkimo – pardavimo sutartį, nesilaikė su banku sudaryto hipotekos lakšto sąlygų bei pažeidė imperatyvias CK 4.170 straipsnio nuostatas.Spręsdamas dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties ir jo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, teismas vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuotomis būtinosiomis šio instituto taikymo sąlygomis bei ypatumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013).Ieškovė teigė, kad apie ginčo dovanojimo sutartį sužinojo 2010 m. gegužės 17 d., o apie ginčo pirkimo – pardavimo sutartį – 2011 m. gegužės 3 d. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atitinkamas sandoris pažeidžia jo teises. 2010 m. birželio 23 d. atsakovai su banku sudarė taikos sutartį, kuria pripažino banko reikalavimus. Sudarius šią sutartį banko interesai buvo apginti ir apsaugoti, todėl senaties termino skaičiavimas šia sutartimi buvo nutrauktas ir vėl galėjo būti pradėtas skaičiuoti tik 2011 m. kovo 13 d., kai Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-334/2011 buvo konstatuota, kad nurodyta taikos sutartis pažeidžia trečiųjų asmenų interesus. Įvertinęs tai, kad reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisme pareikštas 2011 m. gegužės 2 d., o dėl pirkimo – pardavimo sutarties – 2011 m. gegužės 26 d., teismas sprendė, kad senaties terminų ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu ieškovė nėra praleidusi (CK 6.66 str. 3 d.).CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kuriems bent vieną įrodžius, pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nors ieškovės kreipimosi į teismą metu jos ir atsakovų G. sudaryta kreditavimo sutartis dar nebuvo nutraukta, pastarieji ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu jau nevykdė prisiimtų įsipareigojimų bankui. Teismas sprendė, kad atsakovai G. žinojo, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimas R. J., sumažins jų turto apimtį ir galimybę atsiskaityti su banku. Kadangi ginčo pirkimo – pardavimo sutartyje atsakovas R. J. patvirtino, kad jam yra žinoma apie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimą bankui, o iki ginčo sutarties sudarymo R. J. vykdė įsipareigojimus bankui už R. G., teismas konstatavo, kad pastarajam buvo žinoma apie G. prievolę bankui. Nustatęs, kad atsakovai G. bankui yra skolingi 310 275,42 Eur, teismas pripažino, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į nurodytą skolos sumą.Byloje paskirtos teismo ekspertizės metu nustatyta, kad nekilnojamojo turto – 94,47 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2009 m. liepos 30 d. buvo 153 000 Eur; 103,94 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė nurodytą datą – 165 000 Eur, o nekilnojamojo turto – žemės sklypo su statiniais, rinkos vertė, darant prielaidą, kad žemės sklypas yra užstatytas gyvenamuoju namu, kuriame suformuoti butai nėra įkeisti banko naudai, rinkos vertė – 362 000 Eur. Teismas, įvertinęs, kad ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovams G. buvo žinoma apie jų įsipareigojimus bankui, kad jie įsipareigojimų vykdymą pažeidinėjo nuo 2009 metų, kad visą jų turtą sudaro žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), priėjo prie išvados, kad nurodytu sandoriu perleidę atsakovui R. J. 165 000 Eur vertės butą už 26 065,80 Eur, G. suvokė, kad žymiai sumažina savo mokumą ir sukelia realią grėsmę, kad jų įsipareigojimai ieškovei nebus tinkamai įvykdyti. Tokiu būdu buvo pažeisti kreditorės interesai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai G. privalėjo parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą R. J., o pastarasis padovanoti jį savo motinai.Skolininko ir turto įgijėjo nesąžiningumas actio Pauliana atveju suprantamas kaip žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditorių teises. Teismas sprendė, kad atsakovas R. J. ginčo sandorio sudarymo metu žinojo apie G. įsipareigojimus bankui bei tai, kad, perleisdami ginčo butą, pastarieji sumažins savo mokumą. R. J. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo perkamas ginčo butas yra sukurtas neteisėtai, pažeidžiant banko interesus. Šią išvadą, teismo įsitikinimu, patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės: atsakovai buvo draugai, kartu tarėsi dėl dviejų butų namo statybos, R. J. žadėjo perimti R. G. įsipareigojimus bankui bei tai, kad ginčo butas R. J. buvo parduotas už daugiau nei 6 kartus mažesnę nei rinkos kainą. Aplinkybė, kad ginčo butas nepraėjus nei mėnesiui nuo jo įsigijimo dienos buvo perleistas, įrodo R. J. nesąžiningumą – siekį nuslėpti sandorį nuo kreditoriaus. Atsakovės B. J., kuri butą neatlygintinai gavo dovanų iš sūnaus, nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str.). Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą ir pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutartis negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.
Dėl restitucijos taikymo
Teismas sprendė, kad byloje įrodytas atsakovų nesąžiningumas sudarant ginčijamus sandorius. Pripažinus juos negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, taikytina restitucija (CK 1.80 str. 2 d., 6.66 str. 4 d.). Nors atsakovo R. J. atstovas prašė taikyti restituciją pinigais ir nurodė, kad atsakovas sutinka už butą, esantį (duomenys neskelbtini), bankui sumokėti eksperto išvadoje nurodytą kainą, teismas, įvertinęs ekspertų išvada apie tai, kad realią kainą už ginčo turtą galima gauti tik pardavinėjant visą objektą, t. y. pardavinėjant žemės sklypą kartu su visais priklausiniais, taip pat su gyvenamuoju namu ir jame suformuotais butais, sprendė, kad restitucija nagrinėjamu atveju turi būti taikoma natūra. Atskirai pardavinėjant žemės sklypo vertė mažės, bus pažeisti kreditorės AB DNB banko interesai susigrąžinti skolą pagal kredito sutartį. Taikant restituciją natūra, atsakovė B. J. butą, esantį (duomenys neskelbtini), turi grąžinti R. J., o šis privalo grąžinti šį butą atsakovams G., o G. privalo grąžinti R. J. 26 065,80 Eur.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti tą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria banko naudai nustatyta hipoteka butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pripažintos negaliojančiomis 2009 m. liepos 30 d. buto pirkimo – pardavimo bei 2009 m. rugpjūčio 28 d. buto dovanojimo sutartys, bei taikyta restitucija natūra, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
CK 4.175 straipsnis nustato, kad hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė. Šio ginčo atžvilgiu Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-594/2013, pasisakė, kad priverstinė hipoteka butui, esančiam (duomenys neskelbtini), negali būti nustatyta. Kadangi R. J. su B. J. ir banku nėra susiję kredito teisiniais santykiais, nustatyti sutartinės hipotekos nurodytam butui nėra pagrindo, nes sutartinė hipoteka atsiranda tik iš sandorio. Dėl galimybės nustatyti sutartinę hipoteką butui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo išsamiai pasisakyta nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartyje, byloje galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ginčo butų pripažinimo ieškovei įkeisto žemės sklypo priklausiniais, atitinkamai ir įkeistais bankui, tačiau toks reikalavimas šioje byloje nebuvo pareikštas. Byla išnagrinėta pagal ieškovės 2013 m. rugsėjo 23 d. patikslintą ieškinį, pateiktą po Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutarties priėmimo, tačiau patikslintu ieškiniu ieškovė nereikalavo ginčo butų pripažinti jai įkeisto žemės sklypo priklausiniais, nors tokia teisė jai buvo išaiškinta paminėtu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu.Spręsdamas dėl restitucijos taikymo teismas taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas pasekmes, nors ginčijami sandoriai nebuvo pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Reikalavimai dėl sandorių negaliojimo buvo įrodinėjami actio Pauliana pagrindu, o CK 6.66 straipsnis nustato sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmes tiek, kiek reikia pažeistiems kreditoriaus turtiniams interesams apginti.Ieškovės teisės būtų visiškai apgintos, jeigu teismas būtų taikęs restituciją ne natūra, o pinigais – priteisęs ieškovei iš R. J. ginčo turto vertę, kuri nustatyta ekspertizės akte. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas išimtinai vertino tik ieškovės interesus dėl nekilnojamojo turto, kaip komplekso pardavimo, ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad G. neturi jokio turto, todėl negalės grąžinti už parduotą ginčo butą gautų lėšų R. J.. Taikant restituciją natūra buvo iš esmės pažeistos R. J. teisės, o restitucijos taikymas piniginiu ekvivalentu padėtų išlaikyti šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą bei nepažeistų ieškovės turtinių interesų.Teismas neatsižvelgė į tai, kad pats bankas prisidėjo prie susidariusios situacijos šioje byloje. Galiojantis teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad bankui įkeisto nekilnojamojo daikto išregistravimas ir NTR nėra galimas be paties banko žinios. Visos teisinės pasekmės R. J. kilo būtent po bankui įkeisto turto išregistravimo. Byloje nenustatyta, kad R. J. būtų prisidėjęs prie bankui įkeisto turto sunaikinimo bei ir išregistravimo iš viešo registro. Pradinė bankui įkeisto turto hipoteka buvo įregistruota viešame registre, todėl bankas negali remtis aplinkybe, kad apie įkeistų daiktų sunaikinimą jis žinojo tik iš trečiųjų asmenų (buvusios banko darbuotojos V. I.) pranešimo bankui. Ieškovė netinkamai rūpinosi savo teisėmis ir pareigomis ir dėl to kilusias pasekmes nepagrįstai nori perkelti R. J..Ieškovė yra praleidusi CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą ieškiniui paduoti ir neprašė jo atnaujinti. Tai sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Ieškovė yra profesionali kreditavimo rinkos dalyvė, turinti prieigą prie viešų registrų, naudojasi profesionaliomis konsultantų paslaugomis, dėl ko jai ir jos elgesiui turi būti keliami didesni reikalavimai. Ieškinį dėl ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė pareiškė 2011 m. gegužės 26 d., suėjus CK nustatytam ieškinio senaties terminui ginčyti nurodytą sandorį actio Pauliana pagrindu. Ieškovė negalėjo nežinoti apie ginčo sandorio sudarymą, nes jis buvo išviešintas bei buvo susijęs su bankui įkeistu žemės sklypu. Teismas R. J. atžvilgiu taikė žinojimo ar turėjimo žinoti kriterijų, tačiau nepagrįstai šio kriterijaus netaikė ieškovės atžvilgiu.Teismas neanalizavo, kieno lėšomis buvo pastatytas ginčo butas. Šis turtas buvo sukurtas statybos rangos proceso metu, kurio nefinansavo nei bankas, nei banko klientai – atsakovai G.. Ginčo turtą pastačius už R. J. lėšas ir jį grąžinant bankui, iš esmės nukenčia R. J. interesai, nes R. G. yra faktiškai nemokus, todėl patirtos žalos negalėtų realiai atlyginti.Teismas nepagrįstai sprendė, kad R. J. žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčo butas yra sukurtas neteisėtai, pažeidžiant banko interesus. Tai deklaratyvi teismo pozicija, nepagrįsta jokiais argumentais ir įrodymais.2009 m. liepos 30 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis yra patvirtinta notaro, kuris nereikalavo banko sutikimo dėl jam įkeisto turto perleidimo. R. J. ne tik buvo sąžiningas sandorio sudarymo metu, bet ir patvirtino, kad jis įsipareigoja per protingą terminą arba įsigyti žemės sklypo dalį ant kurio stovi įsigyjamas butas, arba sudaryti šio žemės sklypo dalies panaudos sandorį.Teismas suteikė nepagrįstą prioritetą atsakovo R. G. atstovų žodiniams paaiškinimams apie ginčo faktines aplinkybes. Ginčo sutartimi atsakovas R. G. patvirtino, kad į parduodamą turtą tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų, nėra jokių apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos nuosavybės teisei į turtą. R. G. formaliai nurodė aplinkybės dėl atliktų gyvenamojo namo statybos darbų, tačiau plačiau nepaaiškino, nei kas, nei kaip juos atliko. Teisminio proceso metu R. G. ėmė elgtis kaip ieškovė, už pastarąją įrodinėdamas pareikšto ieškinio pagrįstumą. Toks jo elgesys yra nesąžiningas, neatitinka ginčo sutarties sąlygų bei akivaizdžiai neteisėtas, nes sudaręs ginčo sutartį R. G. šiame procese ėmė siekti jos panaikinimo ir pirkimo objekto pripažinimo įkeistu bankui. Toks jo nesąžiningumas nepagrįstai teismo nebuvo įvertintas.
Ieškovė – AB DNB bankas, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį (skundą) atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Sutartinės hipotekos nustatymo klausimas ginčo turtui Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-594/2013, nebuvo nagrinėtas, nes toks reikalavimas nurodytoje byloje nebuvo pareikštas. 2013 m. rugsėjo 23 d. ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir paprašė pripažinti, kad ginčo objektai – du atsakovams priklausantys butai, yra įkeisti bankui. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nagrinėjo ir vertino naujus ieškovės reikalavimus, kurių nenagrinėjo ir dėl kurių nepasisakė apeliacinės instancijos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartyje.Ieškovė patikslintame ieškinyje pareiškė reikalavimą dėl sutartinės hipotekos pripažinimo ginčo turtui, tačiau nepareiškė prašymo dėl ginčo butų pripažinimo jai (ieškovei) įkeisto žemės sklypo priklausiniais, nes toks šio turto statusas jau yra įregistruotas NTR. Vertinant šią aplinkybę reikšmingos Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) nuostatos, kad žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys; žemės sklypo priklausiniu gali būti tik statinys; statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys (NTRĮ 10 str. 3 d.); kai statinys yra padalintas į patalpas ar butus, kurie įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nekilnojamojo turto registre registruojamos daiktinės teisės tik į butus ir patalpas, o ne statinį (NTRĮ 11 str. 3 d.); tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės į tą daiktą, tų teisių suvaržymai (NTRĮ 13 str. 2 d.). Nurodytos įstatymo nuostatos patvirtina, kad ieškovė negalėjo kreiptis į teismą dėl ginčo objektų – butų, pripažinimo žemės sklypo priklausiniais, nes jais gali būti pripažįstami ir registruojami tik statiniai, o ne jų dalys.Ginčo objektai – butai, esantys (duomenys neskelbtini), yra suformuoti pastate, kuris yra bankui įkeisto žemės sklypo priklausinys. Atsakovų veiksmas, kuriuo pastate buvo suformuoti du savarankiški civilinių teisių santykių objektai – butai, vertintinas kaip daikto padalijimas. CK 4.172 straipsnio 1 dalis nustato, kad padalijus įkeistą daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovų G. veiksmai, įregistruojant vietoje sunaikinto pastato naujai pastatyta pastatą įkeisto žemės sklypo priklausiniu ir vėliau jį padalijant į du atskirus turtinius vienetus, buvo atliekami suvokiant, kad ginčo butams bus taikomas tas pats teisinis rėžimas kaip ir pagrindiniam daiktui – įkeistam žemės sklypui. Analogiškai vieno iš butų pirkėjas – R. J., žinodamas įsigyjamo turto sukūrimo aplinkybes, turėjo suvokti, kad butui galioja pagrindinio daikto teisinis rėžimas.Skunde R. J. pripažįsta, kad dalyvavo atsakovų G. veiksmuose, kuriais buvo pažeistos banko, kaip hipotekos kreditoriaus teisės, dėl to, sudarydamas ginčo pirkimo – pardavimo sutartį, R. J. turėjo suprasti, kad įsigyja hipoteka apsunkintą turtą, kurio perleidimas ribojamas hipotekos lakšto sąlygomis. Byloje nustatytos ginčo sandorių sudarymo ir kitos aplinkybės patvirtina, kad tiek B. J., tiek jos sūnus ginčo sandorius sudarė žinodami apie G. įsipareigojimus bankui ir apie tai, kad tokie banko skolininkų turto perleidimo sandoriai pažeidžia banko interesus.Ginčo sandoriai buvo ginčijami ir pripažinti negaliojančiais ne tik CK 6.66 straipsnio, bet ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nesutiktina su skunde nurodytu senaties termino skaičiavimu. Apie 2009 m. rugpjūčio 28 d. dovanojimo sutartį ieškovei tapo žinoma iš 2010 m. gegužės 17 d. NTR išrašo, reikalavimas dėl šio sandorio nuginčijimo buvo pareikštas 2011 m. gegužės 2 d., tačiau tuo metu bankui nebuvo žinomi ir prieinami istoriniai duomenys apie tarpinius ginčo turto savininkus ir sandorius. Apie atsakovų G. ir R. J. sudarytą buto pirkimo – pardavimo sutartį ieškovei tapo žinoma tik 2011 m. gegužės 3 d. parengiamojo posėdžio metu, o pačios sutarties kopija iš VĮ Registrų centro buvo gauta 2011 m. gegužės 25 d. Kadangi reikalavimas dėl nurodytos sutarties pripažinimo negaliojančia teisme pareikštas 2011 m. gegužės 26 d., CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas nebuvo praleistas.CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis nustato, kad restitucija taikoma natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma, arba kai tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu būdu kito restitucijos būdo taikymą lemia objektyvus negalėjimas įvykdyti restituciją natūra arba objektyviai egzistuojantys dideli nepatogumai. Šiuo atveju nėra jokių objektyvių priežasčių, kurios neleistų įvykdyti restitucijos natūra, o vien R. J. nenoras tai padaryti, neturi būti laikomas pagrindu netaikyti nurodyto restitucijos būdo.Būtinybę taikyti restituciją natūrą pagrindžia ir teismo ekspertizės metu surinkti duomenys apie ginčo objektų rinkos vertę. Iš eksperto išvadų matyti, kad vien tik atsakovams G. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 153 000 Eur, kurios neužteks visiems jų įsipareigojimams bankui (310 275,42 Eur) padengti. Atsižvelgiant į tai, kad G. jokio kito turto neturi, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl sutartinės hipotekos pripažinimo, iš varžytinių būtų pardavinėjamas ir kitas įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini).
Atsakovai R. G. ir R. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
R. J. nėra ginčo buto savininkas ir nepaaiškina, kaip ir kodėl hipotekos nustatymas šiam turui pažeidžia jo interesus. Priešingai nei teigiama skunde, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reglamentavimą. Nustačius, kad įkeistame pagrindiniame daikte – žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įkeistas antraeilis daiktas – namas, buvo nugriautas ir jo vietoje sukurtas kitas žemės sklypo priklausinys – naujas namas, kuris padalintas į du butus, teismas tinkamai pritaikė teisės normas, kurios nustato, kad hipotekos objektu laikomas pagrindinis daiktas ir visi esami ir būsimi antraeiliai daiktai. Atsakovas R. J. bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo kieno lėšomis buvo pastatytas ginčo turtas, neteikė jokių įrodymų, kad nurodytas turtas buvo sukurtas jo asmeninėmis lėšomis, todėl skunde nepagrįstai apeliuoja, kad teismas neįvertino šių aplinkybių.Teismas teisingai sprendė, kad byloje nustatyti atsakovo R. J. veiksmai patvirtina nesąžiningą jo elgesį ne tik ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, bet ir po jos sudarymo. Panaikinęs ginčo sandorius, teismas tinkamai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas ir teisingai nustatė, kad šiuo atveju nėra restitucijos natūra taikymo išimčių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Ieškovė byloje įrodinėjo; ginčo turtas – butai, esantys (duomenys neskelbtini),, yra įkeistini jos (ieškovės) naudai, kaip atsakovų G. prievolių pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutartį ir 2007 m. liepos 2 d. susitarimą dėl kreditavimo sutarties pakeitimo įvykdymo užtikrinimas; buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandoriai pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 1.80 str.) bei jų sudarymo metu egzistavo visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos (CK 6.66 str.), dėl ko jie pripažintini negaliojančiais, taikant restituciją natūra. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus patenkino visiškai. Apeliantas R. J. apeliaciniame skunde nurodo tokius esminius nesutikimo su skundžiama sprendimo dalimi aspektus: sutartinė hipoteka ginčo butams nustatyta nepagrįstai, netinkamai išspręstas jo, kaip sandorio šalies, nesąžiningumo, ieškinio senaties pagal CK 6.66 straipsnį klausimai; neteisingai išspręstas restitucijos taikymo klausimas; netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai ir neištirtos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės. Nenustačiusi absoliučių skundžiamos teismo sprendimo dalies negaliojimo pagrindų ar poreikio peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija įvertina nurodytus apeliacinio skundo argumentus.
Dėl sutartinės hipotekos nustatymo
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčo butai – įkeisti ieškovei užtikrinant atsakovų G. įsipareigojimų pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutartį ir jos pakeitimus įvykdymą, t. y. nurodytą turtą pripažino sutartinės hipotekos objektu. Šį argumentą apeliantas grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-594/2013, kurioje, pagal apeliantą, konstatuota, kad ginčo turtui hipotekos nustatymo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu ieškovė pareikštų reikalavimą dėl butų pripažinimo jai (ieškovei) įkeisto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniais. Po nurodyto procesinio sprendimo priėmimo ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame ieškinyje nurodyto reikalavimo nepareiškė, dėl to sutartinė hipoteka ginčo butams teismo pripažinta nepagrįstai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija. Bylos duomenys įrodo, kad reikalavimas dėl turto – butų, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo įkeistu bankui nagrinėjamas ne pirmą kartą. Ieškovė į teismą su reikalavimais dėl hipotekos nurodytam turtui nustatymo kreipėsi dar 2010 m. birželio 14 d., tačiau bylos nagrinėjimo eigoje su atsakovais sudarė taikos sutartį, kuria atsakovai G. ir atsakovė B. J., be kitų prisiimtų įsipareigojimų, sutiko bankui įkeisti jiems priklausančius butus. Nurodyta taikos sutartis patvirtinta Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, tačiau tretiesiems asmenims V. I. ir M. I. apskundus tokį teismo procesinį sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi jį panaikino (civilinė byla Nr. 2-334/2011) ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Vėliau byla buvo nagrinėjama pagal patikslintus ieškovės reikalavimus: priteisti iš atsakovų G. skolą (atsiradusią 2006 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutarties pagrindu), pripažinti negaliojančiomis buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutartis bei reikalavimo dėl skolos iš G. užtikrinimui nustatyti ginčo butams priverstinę hipoteką. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu šiuos AB DNB banko reikalavimus patenkino iš dalies – paliko nenagrinėtą reikalavimą dėl skolos iš atsakovų G. priteisimo, nustatė priverstinę hipoteką ginčo butams, o reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais – atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė – panaikino teismo sprendimo dalį dėl priverstinės hipotekos nurodytam turtui nustatymo ir šioje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtą; panaikino sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir šioje dalyje ieškinį perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai teigia, kad sutartinės hipotekos nustatymo ginčo butams klausimas nebuvo ankstesnių banko ieškinių nagrinėjimo dalykas. Panaikinęs Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį dėl priverstinės hipotekos ginčo butams nustatymo, apeliacinės instancijos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartyje konstatavo, kad, pagrįstai palikęs nenagrinėtą ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, teismas neturėjo pagrindo nustatyti priverstinės hipotekos, nes teismo sprendimu priteista skolos suma yra būtina priverstinės hipotekos nustatymo teismo sprendimu sąlyga (CK 4.175 str. 3 d. 2 p.). Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad byloje nesant viešojo intereso, teismas, ex officio nustatydamas, kad hipoteka, nustatyta atsakovų G. įsipareigojimams pagal jų ir banko 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarytą kreditavimo sutartį užtikrinti, galioja ir gyvenamajame name suformuotiems 2 nekilnojamojo turto objektams: butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam R. G., ir butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam B. J., iš esmės pasisakė dėl reikalavimų, kurie byloje nebuvo pareikšti ir įrodinėjami.Aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje pasisakė dėl kai kurių sutartinės hipotekos ginčo butams nustatymo aspektų, nepaneigė ieškovės teisės pareikšti tokį reikalavimą bylą konkrečioje dalyje grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Nekvestionuotina, kad sutartinės hipotekos nustatymo pagrindas – sandoris (CK 4.175 str. 2 d.), tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo butams tokios rūšies hipoteka negali būti pripažintina, nes susitarimas dėl hipotekos nustatymo šiems nekilnojamojo turto objektams atitinkamų šalių nebuvo sudarytas. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas ir atitinkami statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), hipotekos lakštu įkeisti ieškovei kaip atsakovų G. įsipareigojimų pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutartį ir šios sutarties pakeitimus įvykdymo užtikrinimas. Vienas iš bankui įkeistų statinių – pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sunaikintas be hipotekos kreditoriaus žinios ir pritarimo, ir vietoje jo pastatytas kitas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17), kuriame suformuoti 2 nekilnojamojo turto objektai – ginčo butai. NTR išraše šis turtas įregistruotas kaip bankui įkeisto žemės sklypo priklausinys. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai naujai pastatytą gyvenamąjį namą su dviem butais priskyrė antraeiliam, palyginus su žemės sklypu, daiktui, kuris gali egzistuoti tik kartu su pagrindiniu daiktu (šiuo atveju žemės sklypu, CK 4.13 str.). CK 4.14 straipsnio 1 dalis nustato, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jei sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. CK 4.171 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, hipotekos objektu laikomas pagrindinis daiktas ir visi esami ar būsimi antraeiliai daiktai. Antraeiliai daiktai laikomi įkeistais hipoteka, nors jie ir nenurodyti hipotekos sandoryje. CK 4.172 straipsnio 1 dalis nustato, kad padalijus įkeistą daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei aptartas įstatyminis reglamentavimas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo butams taikytinas sutartinės hipotekos teisinis rėžimas – naujai sukurti 2 nekilnojamojo turto objektai laikytini įkeistais bankui pagal pastarojo ir atsakovų G. sudarytą hipotekos lakštą (sutartį). Paminėta, kad NTR ginčo butai yra įregistruoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniais, todėl atmestinas, kaip nepagrįstas, skundo argumentas, kad, siekdama nustatyti hipoteką ginčo butams, ieškovė turėjo pareikšti atskirą reikalavimą dėl butų pripažinimo nurodyto žemės sklypo priklausiniais. Tai, kad NTR žemės sklypo priklausiniais buvo įregistruoti ginčo butai, o ne naujai sukurtas gyvenamasis namas, patvirtina NTRĮ 11 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad tuo atveju, kai statinys yra padalytas į patalpas ar butus, kurie įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, NTR registruojamos daiktinės teisės tik į butus ir patalpas, o ne statinį.
Dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia
Skundžiama sprendimo dalimi, teismas, be kita ko, atsakovų G. ir apelianto sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia actio Pauliana instituto pagrindu (CK 6.66 str.). Skunde apeliantas kvestionuoja teismo išvadą, kad jis (apeliantas) – nesąžininga ginčo pirkimo – pardavimo sutarties šalis, nes žinojo arba turėjo žinoti, kad perkamas butas yra sukurtas neteisėtai, pažeidžiant banko – atsakovų G. kreditoriaus, interesus. Apeliantas teigia, kad tokia teismo pozicija – deklaratyvi, nepagrįsta jokiais argumentais ir įrodymais. Kiekvienas rūpestingas ir atidus asmuo, sudarydamas sandorį, turi jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar ketinamas sudaryti sandoris nepažeidžia įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. 2009 m. liepos 30 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties 5.5 punktu apeliantas pareiškė, kad jam yra žinoma, jog parduodamas butas yra pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris yra įkeistas AB DNB banko naudai. Nurodytu sutarties punktu apeliantas taip pat įsipareigojo per protingą terminą nuo sutarties sudarymo nupirkti iš pardavėjo žemės sklypo dalį, reikalingą įsigytam butui eksploatuoti, arba sudaryti su pardavėju panaudos sutartį ir įgyti teisę naudotis žemės sklypo dalimi. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas neginčijo, kad iki ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo už R. G. vykdė atitinkamus mokėjimus bankui pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutartį (t. 1, b. l. 193-196). Šių aplinkybių pakanka nuspręsti, kad sudarant ginčo sutartį, apeliantui buvo žinoma apie G. finansinius įsipareigojimus bankui (CPK 185 str.). Atsakovo R. G. atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad apeliantas ir R. G. buvo draugai, kartu tarėsi dėl ginčo butų statybos. Nors skunde apeliuojama į tai, kad tokie paaiškinimai neatitinka tikrovės, įvertinusi apelianto teiginį skunde apie naujo gyvenamojo namo statybą jo (apelianto) lėšomis, bei nustatytą aplinkybę, kad ginčo butas apeliantui buvo parduotas už 6 kartus mažesnę, nei rinkos, kainą, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti nurodytus paaiškinimus nepagrįstais. Mažai tikėtina, kad, nebūdamas susijęs su apeliantu atitinkamais ryšiais (draugystės, verslo ar pan.), R. G. pastarajam būtų pardavęs ginčo butą už žymiai rinkos vertės neatitinkančią kainą (CPK 185 str.). Žinodamas, kad atsakovai G. neturi kito turto, išskyrus nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), apeliantas turėjo suvokti, kad, perleisdami ginčo butą už aiškiai rinkos neatitinkančią kainą, atsakovai G. sumažina savo finansines galimybes įvykdyti prievolę bankui. Byloje nustatytų aplinkybių visetas sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad apeliantas žinojo/privalėjo žinoti, kad ginčo turto dalies perleidimas pažeidžia ieškovės interesus; jis (apeliantas), kaip ir atsakovai G., buvo nesąžininga ginčo pirkimo – pardavimo sutarties šalis. Apelianto nesąžiningumą įrodo ir tai, kad nepraėjus nei mėnesiui, butą jis neatlygintinai perleido savo motinai (CK 6.67 str.).Aptarti bylos duomenys paneigia skundo argumentą, kad apelianto nesąžiningumas – neįrodytas. Apelianto nesutikimas su teismo atliktu byloje nustatytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų vertinimu ar pageidavimas, kad bylos duomenys būtų įvertinti kitaip, nesudaro pagrindo teigti apie nurodytos teismo išvados nepagrįstumą. Apelianto nesąžiningumo nepaneigia skunde akcentuojama aplinkybė, kad ginčo pirkimo – pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro, kuris nereikalavo banko sutikimo dėl buto perleidimo. Kadangi nurodyto sandorio sudarymo metu NTR ginčo butams nebuvo įregistruota hipoteka, notaras neturėjo pagrindo reikalauti pateikti banko sutikimą vieną iš butų perleisti apeliantui. Skunde nepagrįstai apeliuojama ir į atsakovo R. G. patvirtinimus, nustatytus buto pirkimo – pardavimo sutartyje, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų į perleidžiamą turtą etc. R. G. nesąžiningumas byloje buvo įrodytas. Šios aplinkybės nekvestionuoja ir apeliantas. Nesąžiningo skolininko veiksmai nepatvirtina trečiojo asmens, sudariusio atlygintinį sandorį su tokiu skolininku, sąžiningumo. Bylos nagrinėjimo metu R. J. neįrodinėjo aplinkybės, kad ginčo butų statyba buvo vykdoma jo asmeninėmis lėšomis, dėl to skunde nepagrįstai teigia, kad teismas dėl jos nepasisakė. Sutiktina su atsakovo R. G. atsiliepimo į skundą argumentu, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant hipotekos kreditoriaus pažeistų teisių gynimo klausimą. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana instituto pagrindu pareikšti. Ieškovė yra profesionali kreditavimo rinkos dalyvė, turinti prieigą prie viešųjų registrų, teisinį išsilavinimą turinčius darbuotojus, todėl jai turi būti keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Apeliantės teigimu, ginčo 2009 m. liepos 30 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis buvo išviešinta bei susijusi su ieškovei įkeistu žemės sklypu. Ieškovė negalėjo nežinoti apie šios sutarties sudarymą, dėl to reikalavimą pripažinti ją negaliojančia pareiškė tik 2011 m. gegužės 26 d., praleidusi CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, o atnaujinti jo neprašė.CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). Šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vadinasi, ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį (ieškinio senaties eiga) prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A309-464/2016).Teisėjų kolegija nekvestionuoja, kad bankui dėl jo veiklos specifikos, taikytini didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, kad jis turi prieigą prie viešųjų registrų duomenų. Kita vertus, tai nereiškia, kad tokiam asmeniui atitinkami viešųjų registrų duomenys tampa žinomi nuo jų įregistravimo dienos. Bankas turi ne vieną klientą ir jo tiesioginė veikla nėra su jais (klientais) susijusių viešųjų registrų duomenų nuolatinis tikrinimas. Kadangi atsakovų G. įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį vykdymas sutriko 2009-2010 metais, yra pagrindas teigti, kad tik tada bankui tapo aktualu patikrinti atitinkamus skolininkų turto duomenis. Iš į bylą pateikto 2010 m. gegužės 12 d. NTR išrašo matyti, kad ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo išviešinta. Iš 2010 m. birželio 14 d. teismui pateikto ieškinio dėl hipotekos ginčo butams nustatymo matyti, kad bankui nebuvo žinoma, kad atitinkamu laikotarpiu buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku buvo ir apeliantas. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė ieškovei turėjo paaiškėti teisminio ginčo nagrinėjimo metu, tačiau sutiktina su ieškove, kad ieškinio senaties terminas 2010 m. birželio mėnesį buvo nutrauktas ir vėl pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. kovo 17 d. (CK 1.130 str. 2 d.). Kaip jau buvo paminėta, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovės, atsakovų G. ir B. J. 2010 m. birželio 23 d. taikos sutartis, kuria atsakovai sutiko bankui įkeisti ginčo butus, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi paminėtą procesinį sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kadangi patikslintas banko ieškinys, kuriuo inter alia (lot. be kita ko) buvo reikalaujama ir 2009 m. liepos 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, teismui pateiktas 2011 m. gegužės 26 d., skundo argumentas dėl kreditoriaus praleisto ieškinio senaties termino atmestinas, kaip nepagrįstas.Dėl restitucijos taikymoCK 6.66 straipsnis nustato, kad sandorio negaliojimo pasekmės taikomos tiek, kiek reikia pažeistiems kreditoriaus turtiniams interesams apginti, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad, pripažinęs negaliojančiais ginčo buto pirkimo – pardavimo bei dovanojimo sandorius, teismas negalėjo taikyti restitucijos natūra. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (lot. nuo pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia actio Pauliana instituto pagrindu, kad, sudarydami šią sutartį, atsakovai G. nesilaikė su banku sudaryto hipotekos lakšto sąlygų bei pažeidė imperatyvias CK 4.170 straipsnio nuostatas, dėl to restitucijos natūra taikymą motyvavo ne tik CK šeštosios knygos normomis, bet ir CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad sandorio negaliojimo atveju, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.Pažymėtina, kad pakeisti restitucijos būdą teismas gali tik išimtinais atvejais, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesąžiningo trečiojo asmens, sudariusio su skolininku kreditoriaus interesus pažeidžiantį sandorį, interesų užtikrinimas, nelaikytinas restitucijos būdo pakeitimą sąlygojančia aplinkybe. Įvertinęs tai, kad atsakovų G. įsipareigojimų bankui suma – 310 275,42 Eur, kad teismo ekspertai patvirtino, jog didžiausia kaina už bankui įkeisto nekilnojamojo turto pardavimą būtų gauta pardavinėjant visą turto, esančio (duomenys neskelbtini), kompleksą, o ne atskirus jo objektus, teismas pagrįstai sprendė, kad restitucija taikytina natūra. Teigdamas, kad restitucijos pinigais taikymas padėtų išlaikyti šalių tarpusavio pusiausvyrą, apeliantas R. J. nepateikė jokių tokią poziciją pagrindžiančių argumentų. Teisėjų kolegija plačiau dėl nurodytos deklaracijos nepasisako.Apelianto teigimu, ieškovė pati prisidėjo prie susidariusios situacijos, nes leido išregistruoti jai įkeistą nekilnojamąjį turtą – pastatą (gyvenamąjį namą), kuris vėliau buvo sunaikintas. Byloje nėra tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.), ir šis skundo argumentas vertinamas kaip nepagrįstas. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymo tyrimą ir vertinimą. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą (jo dalį) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus atsakovo R. J. apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (darbų ataskaita, 2016 m. spalio 18 d. mokėjimo nurodymas) įrodo, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių. Jos prašymas tenkinamas. Išlaidos priteisiamos iš atsakovo R. J..
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei – akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270), 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.