Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), E. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato Aido Venckaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo

J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei per 8 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų darbų.

J. P. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

D. K. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant nuteistajam BK 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktuose numatytus įpareigojimus – per bausmės vykdymo atidėjimo laiką mokytis arba dirbti bei neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

D. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus pradėjus probacijos vykdymą, panaikinti.

Nukentėjusiojo R. Š. civilinis ieškinys D. K. dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir R. Š. naudai iš D. K. priteista 8500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo J. G. civilinis ieškinys J. P. dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir J. G. naudai iš J. P. priteista 2400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu procesas A. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas, jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 7 d. apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė J. G. su medine lazda į galvos sritį, ne mažiau kaip du kartus įspyrė į veido sritį bei lūpą, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. G. muštinę žaizdą viršugalvio-pakaušio srityje, kraujosruvą apatinėje lūpoje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl muštinės žaizdos viršugalvio-pakaušio srityje, sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui. Veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. D. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 7 d. apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini), tyčia su medine lazda sudavė vieną kartą į galvos sritį R. Š. bei du kartus sudavė į kairį bei dešinį šoną, tuo padarydamas jam muštinę žaizdą kaktoje, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėse kaktinėje, momeninėje, smilkininėje skiltyse, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, kairių kaktikaulio, smilkinkaulio bei vidurinės kaukolės pamato duobės lūžius, minkštųjų audinių kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, kraujo susikaupimą kairėje būgninėje ertmėje, trauminį ostitą kairėje, dėl ko R. Š. buvo sunkiai suluošintas, tai yra padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu visiškai įrodyta, jog kaltinamieji J. P. bei D. K., panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų J. G. bei R. Š. atžvilgiu, kuris iš esmės pasireiškė abiejų kaltinamųjų smūgiais nukentėjusiesiems medinėmis lazdomis į galvas, nukentėjusiajam J. G. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajam R. Š. – sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaltinamųjų elgesys – pagrindiniai smūgiai į galvą – sudarė pagrindą konstatuoti, kad kaltinamieji turėjo tiesioginę tyčią sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą ir tokių pasekmių siekė, kadangi veikos padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, t. y. veikė neapibrėžta tyčia, todėl yra atsakingi už kilusius padarinius.Apeliaciniame skunde nuteistasis J. P. prašo panaikinti 2016 m. gegužės 6 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje apeliantas savo kaltės nepripažino, kadangi nepadarė nusikalstamos veikos dėl kurios yra kaltinamas. Tuo tarpu teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų J. G. ir R. Š. parodymais, kurie nuo pat pradžių nebuvo nuoseklūs ir vienodi, o jam palankius liudytojų parodymus vertino kritiškai, juos ignoravo ir visiškai jais nesirėmė. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nepatvirtintomis prielaidomis, prieštaraujančiais liudytojų parodymais, jų parodymų neatitikimu byloje surinktai medžiagai. Tokiu būdu teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.Skunde teigiama, kad nukentėjusieji patys nekviesti atvyko pas A. K. aiškintis dėl telefono dingimo. Būdamas neblaivus J. G. pradėjo kibti prie apelianto, pastarajam nuo jo besitraukiant abu nugriuvo, dar kažkas užvirto ant viršaus. Kadangi aplink namą, kieme mėtėsi įvairūs žemės ūkio padargai, mano, kad J. G. galėjo susižeisti krisdamas ant jų. Be to, matė kaip P. G. vienu metu sudavė R. Š., nes abu buvo stipriai neblaivūs. Apelianto nuomone, teismas be pagrindo pripažino, jog nukentėjusiajam J. G. teismo medicinos ekspertų nustatyti sužalojimai padaryti būtent apelianto, atmesdamas tą aplinkybę, kad sumuštas jis galėjo būti ir kitų asmenų ar dėl tarpusavio grumtynių su atvykusiais. Nors nuosprendyje nurodoma, kad abu nukentėjusieji atvyko į tą pačią gydymo įstaigą, tuo pat metu, tuo tarpu jei būtų tarpusavyje sukonfliktavę, taip nebūtų pasielgę, tačiau tokią pirmosios instancijos teismo keliamą prielaidą apeliantas vertina kritiškai. Medicininiai įrašai patvirtina, kad jie atvyko nakties metu, o tuomet kaip taisyklė yra vykstama į (duomenys neskelbtini) klinikas. Be to, jei sužalojimai J. G. būtų padaryti apelianto, pastarasis būtų kreipęsis į policiją, gi nagrinėjamu atveju, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal gydymo įstaigos pranešimą, kuriame iš jo žodžių užfiksuota, kad buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) kaime. Skunde taip pat pažymi, jog nesutinka su teismo argumentais, kad nukentėjusiųjų parodymuose esančių tam tikrų aplinkybių nesutapimas gali būti pateisinamas tuo, jog praėjo gana ilgas laiko tarpas, o dėl patirtų sužalojimų pastarieji galėjo sunkiai orientuotis aplinkoje, dėl ko jiems buvo sunku įsidėmėti bei vėliau prisiminti detalias įvykio aplinkybes. Pabrėžia, kad J. G. yra jauno amžiaus, anksčiau sužalojimų nepatyręs, todėl kyla pagrįstos abejonės ar jis tikrai neprisimena aktualių aplinkybių. Tai, kad nukentėjusysis J. G. nuo pirmų apklausų buvo nenuoseklus matyti iš to, kad jis lengvai sutiko jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas galimai nukopijavo 2013 m. liepos 11 d. pareiškimą-protokolą, kurį perkėlė į liudytojo apklausos protokolą. Tokių jo parodymų teisingumu yra pakankamas teisinis pagrindas abejoti. Mano, kad liudytojo P. G. parodymus reikėtų vertinti kritiškai, kadangi jis yra nukentėjusiojo J. G. brolis. Nors teismas rėmėsi liudytojo Z. J. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pats liudytojas pripažino, kad jis parodymų neperskaitė, nes nemoka skaityti ir negali teigti, kad jie užrašyti teisingai, dėl ko jais remtis nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu apelianto parodymus teismas ignoravo, nors juos patvirtino tiesioginis liudytojas A. K., kurio parodymais teismas taip pat nesirėmė, nes jis yra D. K. tėvas. Mano, kad be jokio teisinio pagrindo nuosprendyje R. M. yra įvardijamas kaip tariamai nepriklausomas liudytojas, kadangi jis niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi, o tai, kad jis gyvena tame pačiame name kaip K., nesudaro pagrindo abejoti jo nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Apelianto nuomone, nuosprendžiai negali būti priimami remiantis vien nukentėjusiųjų ir jų draugų parodymais. Reikalinga remtis ir objektyviais rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu byloje nebuvo surinkta objektyvių rašytinių įrodymų leidžiančių manyti, kad jis padarė nusikaltimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos įvykis įvyko 2013 m. liepos 7 d. Nukentėjusysis J. G., nors ir nesigydė gydymosi įstaigoje, pareiškimą parašė 2013 m. liepos 11 d. Įvykio vietoje krata padaryta 2013 m. liepos 11 d., jos metu nebuvo rasta jokių nusikaltimo pėdsakų, mušimo lazdų. Taigi jokių objektyvių įkalčių nerasta. Specialisto išvada tik patvirtina sužalojimo faktą, tačiau neįrodo, kad tai padarė apeliantas, bei nepatvirtina aplinkybės, kad J. G. buvo suduotas smūgis lazda ir dar du kartus įspirta. Be to, teismas be jokio teisinio pagrindo atmetė rašytinį įrodymą – 2015 m birželio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nustatyta, kad iš automobilio, kuriuo atvyko nukentėjusieji, stovėjimo vietos nesimato A. K. gyvenamojo namo kiemo, nes užstoja medžiai ir krūmai. Šis objektyvus, rašytinis įrodymas paneigia liudytojų J. G. ir P. G. parodymus, kad jie matė kas vyko kieme ir davė apeliantą apkaltinančius parodymus. Pabrėžia, kad nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiojo J. G. neblaivumo. Pareigūnas E. C. (duomenys neskelbtini) klinikose bandė pasikalbėti su J. G., tačiau jis buvo neblaivus ir tiksliai paaiškinti įvykio aplinkybių nenorėjo. Apklaustos gydytojos, kurios pirmos ligoninėje apžiūrėjo J. G. apžiūros aplinkybių neprisimena, tik patvirtino, kad tuo metu neblaivumas nebuvo nustatinėjamas. Tokiu atveju tikėtina pareigūno E. C. parodymais.Išdėstytų argumentų pagrindu mano, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas padarė nusikaltimą. Nesant J. P. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliantas turėtų būti išteisintas, o civiliniai ieškiniai jo atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. gynėjas advokatas A. Venckus prašo panaikinti 2016 m. gegužės 6 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir D. K. atžvilgiu priimti naują nuosprendį – išteisinti D. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, o nukentėjusiojo R. Š. civilinį ieškinį atmesti.Skunde nurodoma, kad nuosprendis negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu, kadangi priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, visas nepašalintas abejones vertinant ne kaltinamojo, bet kaltinimo naudai, pažeidžiant procesinės teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Iš esmės vadovautasi išimtinai nukentėjusiųjų R. Š. bei J. G. ir kartu su jais buvusiųjų draugų J. G., P. G. ir Z. J. parodymais, nežiūrint to, kad jie ne tik prieštarauja tarpusavyje, bet yra netgi galimai melagingi, visus prieštaravimus tarp jų, kaltinamųjų ir bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų R. K. ir R. M. parodymų vertinant ne kaltinamųjų, bet kaltinimo naudai. Skundo autoriaus nuomone, iš bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų akivaizdu, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra ir niekada nebuvo jokių objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiųjų ir jų kompanijoje buvusių trijų liudytojų parodymus, kad D. K. kada nors gyvenime būtų turėjęs ar naudojęsis nusikaltimo padarymo įrankiu – medine lazda. Negana to, 2013 m. liepos 11 d., buvo atlikta krata D. K. gyvenamojoje vietoje, teritorijoje ir pagalbinėse patalpose, kurios metu nieko panašaus į kaltinamajame akte nurodytą nusikaltimo padarymo įrankį nebuvo rasta, ką neginčijamai patvirtina kratos protokolas (1 t., b. l. 124). Be to, kaip matyti iš byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir su jais buvusių liudytojų parodymų, pastarieji teigia, kad po patirtų sužalojimų, tiek R. Š. tiek ir J. G., buvo labai kraujuoti, nes jiems stipriai bėgo kraujas. Tačiau apžiūros protokole nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltinamajame akte nurodytoje įvykio vietoje būtų surastas nors lašas nukentėjusiųjų kraujo, kas, atsižvelgiant į jų patirtų sužalojimų pobūdį, būtų neįmanoma. Teismui šiuo atveju nepateikta ir jokių duomenų apie tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 7 d. 22.00 val. iki paminėto apžiūros protokolo surašymo, įvykio vietą būtų buvę kaip nors bandoma pakeisti, paslėpti ar sunaikinti joje buvusius pėdsakus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas vertindamas aukščiau aptartas aplinkybes konstatavo, kad minėti procesiniai veiksmai (įvykio vietos apžiūra, krata) buvo atlikti gerokai pavėluotai, tokiu būdu kilusias abejones vertindamas ne D. K., bet kaltinimo naudai. Atkreipė dėmesį, kad minėti procesiniai veiksmai buvo atlikti pavėluotai tik dėl pačių nukentėjusiųjų pasyvių veiksmų, nes jie slėpė sužalojimo padarymo vietą. Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad abu nukentėjusieji iš kaltinamajame akte nurodytos įvykio vietos išvyko Z. J. automobiliu VW Golf. Taigi automobilyje, kuriuo jie išvyko iš įvykio vietos, taipogi neabejotinai turėjo likti abiejų nukentėjusiųjų kraujo pėdsakai, tačiau minėtas automobilis iki šios dienos net neapžiūrėtas. Skunde teigiama, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas aiškiai netinkamai įvertino pačių nukentėjusiųjų elgesį, slepiant sužalojimo padarymo aplinkybes, kas būtų visiškai nelogiška, jei skundžiamame nuosprendyje nurodytus sužalojimus jie būtų patyrę D. K. gyvenamojo namo kieme, kas sudaro pakankamą pagrindą abejoti ir kitų jų parodymų teisingumu. Atvykę į (duomenys neskelbtini) klinikas R. Š. ir J. G. paaiškino, jog buvo sumušti (duomenys neskelbtini) kaime, kas akivaizdžiai prieštarauja kaltinamajame akte nurodytai įvykio vietai. 2016 m. vasario 18 d. teismo posėdyje apklausta liudytoja L. O. paaiškino, kad abu nukentėjusieji nurodė, kad juos sumušė nepažįstami asmenys, nors iš bylos nagrinėjimo metu ištirtų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad tiek R. Š., tiek ir J. G. 2013 m. liepos 7 d. nuteistuosius jau pažinojo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tokį nukentėjusiųjų elgesį pateisina pradiniu nenoru viešinti visų įvykio aplinkybių, tikintis užglaistyti kilusius nesutarimus tarpusavyje, tačiau tokių apylinkės teismo išvadų nepatvirtina jokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, tokių aplinkybių nenurodė nei nukentėjusieji, nei byloje apklausti liudytojai. Remtis prielaidomis ir spėjimais šiuo atveju nėra pagrindo. Skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų Z. J. ir J. G. parodymų teisingumo aiškinant nukentėjusiųjų patekimo į (duomenys neskelbtini) klinikas aplinkybes. Pastarieji nurodė, kad tiek R. Š., tiek ir J. G. į nurodytą gydymo įstaigą iš Z. J. namų nuvežė R. Š. brolis T. Š.. Palyginus tokius jų parodymus su kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, o būtent T. Š. ir P. G. parodymais, akivaizdžiai matosi, kad jie yra galimai melagingi. 2013 m. lapkričio 26 d. liudytojas P. G. parodė, kad jiems grįžus pas Z. J. J. G. paskambino R. Š. broliui T., o jis pats asmeniškai brolio draugei, kad jį nuvežtų į ligoninę. Šis liudytojas šios apklausos metu nurodo, kad su broliu į ligoninę važiavo ir jis, o R. Š. į ligoninę nuvežė T. Š.. Iš tokių liudytojo P. G. parodymų turinio akivaizdu, kad J. G. į gydymo įstaigą vežė jo draugė kartu su P. G., tačiau minėta mergina apie nurodytas aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant šią bylą teisme net neapklausta. Paminėti P. G. parodymai apie nurodytą skambutį J. G. draugei, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, jokiais procesiniais veiksmais ne tik nepatikrinti, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, bet net nebandyta to padaryti. Tą aplinkybę, kad R. Š. ir J. G. į gydymo įstaigą buvo pristatyti skirtingais automobiliais, vieną kurių galimai vairavo J. G., P. G. nurodė ir 2014 m. lapkričio 25 d. posėdžio metu paaiškindamas, kad po įvykio grįžo pas Z. J.. Jis paskambino brolio draugei, kad atvarytų kitą mašiną vežti į Kauną. Atvarė mašiną, J. G. sėdo už vairo, dar paskambino R. Š. broliui, atvažiavo ir visus nuvežė į klinikas. Iš 2013 m. liepos 25 d. liudytojo T. Š. parodymų (t. 1, b. l. 65) matyti, kad praėjus maždaug valandai nuo brolio išvažiavimo, jam paskambino J. G., kuris paklausė ar jis gali nuvežti brolį į ligoninę, nes jis gavo su lazda per galvą, atvira žaizda ir reikia siūti. Jis paklausė kur esat? Jie atsakė, kad pas Z. J. kieme. Jam nuvažiavus brolis sėdėjo kieme prie namo, buvo visas apipraustas, skuduras uždėtas ant galvos. Taip pat P. G. pasakė, kad reikia ir jo brolį J. G. nuvežti į ligoninę. Tada jis pasiėmė savo brolį R. Š., pasiėmė J. G. brolį P., nuvažiavo iki J. G. ir paėmęs jį iš namų, nuvežė į (duomenys neskelbtini) klinikų priėmimo skyrių. Tą aplinkybę, kad atvykęs pas Z. J. T. Š. ten rado tik vieną savo brolį R. Š., pastarasis pripažino ir nagrinėjant šią bylą teisme, 2015 m. birželio 9 d. teismo posėdyje. Apelianto gynėjo teigimu, iš aptartų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinio nėra galimybės nustatyti kaip J. G., po sugrįžimo iš (duomenys neskelbtini) kaimo, atsirado savo namuose, kada ir kodėl? Kas jį nuvežė į gydymo įstaigą Kaune - T. Š., J. G. ar J. G. draugė kartu su broliu P. G.? Iš aptartų liudytojo T. Š. parodymų lieka visiškai neaišku ir tai, kodėl J. G., Z. J., R. Š. ir J. G., įspėtiems apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, reikėjo meluoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kad J. G. į (duomenys neskelbtini) klinikas buvo nuvežtas ne iš savo, bet iš Z. J. namų ir ko jie siekė duodami tokius parodymus. Nesuprantama ir tai, kam nurodytoje situacijoje reikėjo kviesti kitą vairuotoją - T. Š., jei tiek nukentėjusieji, tiek ir su jais buvę liudytojai teigia, kad jie visi buvo blaivūs, o vykstant į D. K. namus Z. J. automobilį vairavo J. G.. Kyla klausimas jeigu J. G. iš Z. J. į namus išėjo pėsčias, ar jis galėjo tai padaryti pagal skundžiamame nuosprendyje nurodytų sužalojimų pobūdį. Kodėl sugrįžus pas Z. J. į namus nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, arba kodėl abu nukentėjusieji tiesiai iš įvykio vietos nebuvo gabenami į gydymo įstaigą, bet išsiskyrė, po ko R. Š. liko pas Z. J., o J. G. išvyko namo. Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio akivaizdu ir tai, kad priimant jį liko visiškai neįvertintas J. G. draugės, kuriai skambino P. G., vaidmuo. Kodėl jai buvo liepta atvaryti kitą automobilį, jei abu nukentėjusieji iš įvykio vietos išvyko Z. J. priklausančiu automobiliu, kuriuo galėjo būti nugabenti tiesiai į gydymo įstaigą. Kodėl ji pati nevežė savo draugo į (duomenys neskelbtini) klinikas, bet perdavė automobilį vairuoti J. G.? Ar ji vyko su savo draugu J. G. į gydymo įstaigą? Vertinant prieš tai aptartas aplinkybes taip ir lieka logiškai nepaaiškinta, kodėl R. Š. ir J. G. į gydymo įstaigą reikėjo vežti skirtingais automobiliais, vieną kurių galimai vairavo J. G., o kitą T. Š., jei abu nukentėjusieji iki to momento tarpusavyje nebuvo susipykę ir susimušę. Akivaizdu, jog nuosprendis priimtas neišsiaiškinus nurodytų aplinkybių ir nepašalinus kilusių abejonių, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismo argumentai, kad minėtos aplinkybės nėra svarbios, o nukentėjusieji ir liudytojai patyrė stresą, todėl galėjo netiksliai atkurti visas aplinkybes yra nepagrįsti jokiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Visa tai labai svarbu vertinant nukentėjusiųjų ir prieš tai paminėtų liudytojų parodymų, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis, pagrįstumą, teisingumą, nuoširdumą, nuoseklumą ir galimybę laikyti juos nekeliančiais abejonių, kas yra būtina norint skundžiamą nuosprendį pagrįsti būtent paminėtais įrodymais.Apelianto gynėjo teigimu, byloje pateikta specialisto išvada dėl R. Š. padaryto sveikatos sutrikdymo mąsto ir jo padarymo mechanizmo akivaizdžiai skiriasi nuo sužalojimų už kurių padarymą nuteistas D. K.. Nors specialisto išvadoje R. Š. konstatuotas tik galvos sužalojimas, tačiau pirmosios instancijos teismas D. K. pripažino kaltu ir dėl to, kad jis sudavė R. Š. du smūgius lazda į kairį ir dešinį šoną. Šiuo atveju lieka neaišku kokiu būdu ir kokių specialių žinių pagalbą, pirmos instancijos teismas nustatė, kad R. Š., jo paties pateiktose foto nuotraukose užfiksuoti sužalojimai padaryti būtent skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku bei skundžiamame nuosprendyje nurodytu nusikaltimo įrankiu ir kad jie padaryti būtent dviejų, o ne daugiau, smūgių eigoje. Nesuprantama ir tai, kodėl R. Š. būnant gydymo įstaigoje reikėjo pačiam fotografuoti savo sužalojimus, galimai nuslepiant juos nuo gydžiusių gydytojų, dėl ko jie net neužfiksuoti jo medicininiuose dokumentuose, jeigu nurodytus sužalojimus jis patyrė skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku, jame nurodytoje vietoje ir aplinkybėmis.Apelianto gynėjas sutinka, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad abu nukentėjusieji ir liudytojai Z. J., P. G. ir J. G., 2013 m. liepos 7 d. vakare buvo atvykę į D. K. namus, kur tarp jų ir kaltinamųjų įvyko tarpusavio konfliktas, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nėra teismui pateikta abejonių nekeliančių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad būtent D. K. lazda sudavė R. Š. į galvos sritį, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš J. G. parodymų ikiteisminio tyrimo metu akivaizdu, kad jis nematė, jog D. K. būtų sudavęs smūgį lazda R. Š. į galvą, o nurodytos aplinkybės apie tariamą R. Š. daužymą lazda jam per šonus, prieštarauja skundžiamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms, kad D. K. sudavė lazda R. Š. vieną kartą į kairį ir vieną kartą į dešinį šoną. Duodamas paaiškinimus teisme J. G. jau nepatvirtina, jog D. K. būtų turėjęs rankose lazdą, nenurodo, kad būtų matęs, kaip D. K. lazda daužo R. Š. šonus, bet nurodė, kad matė kaip jis koja spyrė R. Š. į veidą ar į šonus, kas akivaizdžiai prieštarauja skundžiamu nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas, nurodo, jog tą aplinkybę, kad R. Š. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje, patvirtina patys kaltinamieji pripažindami, kad R. Š. svirduliuodamas vos išėjo iš kiemo, tokios pirmos instancijos teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja ne kaltinamųjų, bet pačių nukentėjusiųjų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose abu nukentėjusieji, įskaitant ir R. Š., nurodo, kad R. Š. išbėgo iš D. K. namo kiemo ir net pralenkė J. G., dėl ko prie automobilio atsidūrė anksčiau už jį. Nesiaiškinta ar R. Š. galėjo bėgioti, po skundžiamame nuosprendyje jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nors R. Š. atliekant parodymų patikrinimą vietoje nurodė vietą koridoriuje iš kur tariamai D. K. ir J. P. pasiėmė beisbolo lazdas, tačiau būdamas gyvenamojo namo kieme, t. y. lauke, pastarasis negalėjo fiziškai matyti kas vyko gyvenamojo namo viduje. Nuteistojo gynėjas taip pat kelia abejones liudytojo Z. J. parodymų objektyvumu ir jų įrodomąja verte, kadangi duodamas parodymus teisme jis nurodė, kad nemoka skaityti, o 2013 m. rugpjūčio 1 d. liudytojo apklausos protokole esantį prierašą, kad jis nurodytą protokolą tariamai perskaitė padarė jo žmona. Jo užfiksuotus paaiškinimus protokole jam perskaitė arba tyrėja, arba žmona. Šiuo atveju teismo išvados apie liudytojo žmonos vaidmenį ir jos nesuinteresuotumą nurodytoje situacijoje nepagrįstos jokiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Lyginant nukentėjusiojo R. Š. 2014 m. balandžio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas aplinkybes ir liudytojo Z. J. 2013 m. rugpjūčio 1 d. apklausos metu nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad tariamas smūgis beisbolo lazda R. Š. buvo suduotas tuo metu, kai jis buvo pasilenkęs prie J. G.. Akivaizdu, kad R. Š. būnant pasilenkusiam prie nukritusio J. G., suduoti smūgį lazda į galvą, užsimojant lazda iš viršaus, buvo galima tik stovint jam už nugaros, dėl ko esant tokioje padėtyje, netgi teoriškai, neįmanoma padaryti muštinės žaizdos kaktoje. Nors R. Š. ir Z. J. teigia, kad smūgis į galvą R. Š. buvo suduotas pastarajam būnant pasilenkusiam prie J. G., tačiau iš liudytojo J. G. paaiškinimų matyti, kad smūgis R. Š. buvo suduotas pastarajam stovint ir tiesiai iš priekio. Aptarti akivaizdūs prieštaravimai, bylos nagrinėjimo metu nepašalinti, tačiau priimant skundžiamą nuosprendį neaptarti ir neįvertinti, dėl ko visiškai neaišku kuriais iš jų, R. Š. ir Z. J. ar J. G. parodymais, pagrįstas skundžiamas nuosprendis. Be to, iš liudytojų J. G. ir P. G. parodymų matyti, kad konflikto metu pastarieji buvo likę Z. J. automobilyje, dėl ko ne tik nematė, bet ir negalėjo matyti kas vyksta kieme. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl automobilio pastatymo vietos, vėlesnio jo perstatymo ir galimybės matyti įvykiui aktualias aplinkybes. Teigia, kad automobilis stovėjo ne namo kieme, o ant pagrindinio kelio, dėl ko P. G. ir nurodė, kad į įvykio vietą ėjo keliuku vedančiu į K. kiemą ir R. Š., bei J. G. pamatė gulinčius praskeltomis galvomis tik užsukęs už namo kampo. Nurodytas aplinkybes neginčijamai patvirtina liudytojo R. M. parodymai ir antstolio S. U. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Visiškai nepagrįstais laiko pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais nuspręsta nesivadovauti pašalinio asmens liudytojo R. M. parodymais. Teismas nenustatė, kad proceso metu liudytojas R. M. būtų davęs melagingus parodymus, dėl ko skundžiamo, pirmos instancijos teismo, nuosprendžio išvados apie tariamą jo suinteresuotumą ir siekį padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės, nepagrįstos jokiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, išskyrus prielaidas ir spėjimus. Tuo tarpu neesminiai skirtumai tokie kaip kelių sekundžių intervalu į lauką išėjo proceso dalyviai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad liudytojas siekia padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai nei nukentėjusiųjų ir liudytojų Z. J., J. G. bei P. G. parodymai, kaltinamųjų parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs. Jų teigimu, 2013 m. liepos 7 d. apie 23.30 val., jiems žiūrint televizorių, pirmame namo aukšte, jie išgirdo triukšmą namo koridoriuje, dėl ko D. K. nuėjo pasižiūrėti kas vyksta ir atidarė buto duris. Jam tik atidarius duris gavo smūgį ranka į smakro sritį, po ko pargriuvo ir rankomis užsidengė veidą. Pargriuvęs pajuto dar 3-4 smūgius kojomis į galvos sritį. Keldamasis jis pastebėjo koridoriuje keturis vyriškius, kurių neįžiūrėjo. Po to, išėjęs į lauką su J. P. ten pamatė Z. J., J. ir P. G. ir po to ateinantį R. Š.. Tokius kaltinamųjų parodymus neabejotinai patvirtina ir 2013 m. liepos 11 d. specialisto išvada Nr. GI 818/13(02), kuria D. K. konstatuota, poodinės kraujosruvos kairio žasto srityje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje. Minėta specialisto išvada priimant skundžiamą nuosprendį liko neįvertinta. Liudytojai R. K. ir R. M. taip pat patvirtino matę iš namo išbėgančius užpuolikus.Apibendrinant nukentėjusiųjų ir liudytojų Z. J., J. G. bei P. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant šią bylą teisme, akivaizdu, kad jų parodymai tiek prieštarauja tarpusavyje, tiek ir kitiems bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams. Iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų turinio akivaizdu, kad R. Š. ir J. G. parodymai apie situaciją gyvenamojo namo kieme, tariamos fizinės prievartos panaudojimo pradžią ir kaltinamųjų veiksmus iš esmės skiriasi. Jie skirtingai nurodo kieme buvusius asmenis, jiems atvykus į (duomenys neskelbtini) kaimą, ir jų elgesį pastariesiems įeinant į kiemą. Skirtingai nurodo kaltinamųjų tariamai atliktus veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu ir akivaizdžiai skirtingas R. Š. pasišalinimo iš nurodyto kiemo aplinkybes, kas yra nelogiška, jeigu nukentėjusieji būtų buvę užpulti D. K. gyvenamojo namo kieme ir ten patyrę kaltinamajame akte nurodytus sužalojimus. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas nei teisėtu nei pagrįstu, todėl turi būti panaikintas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji J. P., D. K. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo J. P. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato Aido Venckaus apeliaciniai skundai atmetami.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kaip matyti iš nuteistojo J. P. ir nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinių skundų, juose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir yra ginčijama nuteistųjų J. P. ir D. K. kaltė dėl jiems inkriminuotų numatytų nusikalstamų veikų padarymo.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai J. P. pripažino kaltu pagal 138 straipsnio 1 dalį ir D. K. pripažino kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Jų kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais ir kuriais grindžia J. P. ir D. K. kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad nuteistasis J. P. ir nuteistojo D. K. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.Tiek nuteistasis J. P., tiek nuteistojo D. K. gynėjas apeliacinius skundus iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai išimtinai rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir jų draugų liudytojų parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs ir tarpusavyje prieštaravo, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir juos atmeta.Vertinant nukentėjusiųjų R. Š. ir J. G. parodymus matyti, jog pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis J. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad jis nuvažiavo pas K., pasiaiškinti dėl išvakarėse buvusių įvykių – neva R. Š. iš kažko pavogė mobilųjį telefoną. Ten nuvykus A. K. buvo lauke, prie daugiaaukščio namo laiptinės įėjimo. D. K. su J. P., turbūt pamatę juos per langą ir pagalvoję, kad jis su draugais nori muštis, su pagaliais rankose išbėgę iš laiptinės puolė jį su R. Š., šaukdami, kad su jais susidoros, juos užmuš, savo kojomis iš kiemo jie neišeis. Prie jo pribėgo J. P., o prie R. Š. – D. K.. Tuo metu Z. J. kalbėjosi su A. K.. Jis (J. G.) gavęs smūgį pagaliu į galvą, parkrito, taip pat jam du - tris kartus buvo įspirta. Būdamas parkritęs, matė, kaip šalia kraujuotu veidu gulinčiam R. Š. D. K. spyrė į veido sritį ar į šonus. Šiuo metu nepamena, ar draugo atžvilgiu buvo naudojama lazda, tačiau jeigu taip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, taip ir buvo. (t. 3, b. l. 45-49). Nukentėjusysis R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo sumuštas dėl neva pavogto telefono, todėl važiavo pas K. išsiaiškinti, kad daugiau nebūtų mušamas dėl nevogto telefono. Ten nuvykus, Z. J. pirmas nuėjo pasišnekėti su A. K., kad jis, R. Š., neėmė pastarojo telefono. Po kiek laiko prie A. K. ir Z. J. priėjo ir jis su J. G.. D. K. ir J. P. tuo metu taip pat buvo kieme ir girdėjo jų aiškinimąsi. Tada D. K. ir J. P. nubėgo į laiptinę. Po kiek laiko išbėgę iš laiptinės su lazdomis rankose bei pribėgę prie jo – R. Š. su J. G., D. K. ir J. P. jiems trenkė per galvas. Pirmiausia J. P. trenkė J. G., po to D. K. lazda trenkė jam – R. Š.. Tuo metu jie stovėjo kieme, šalia laiptinės. Nuo smūgio jis nukrito, neteko sąmonės. J. G. taip pat nukrito (t. 3, b. l. 113-117). Nukentėjusiųjų nurodytas jų sužalojimo aplinkybes taip pat patvirtina ir liudytojų J. G., P. G. bei Z. J. parodymai. Liudytojas J. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. K. ir J. P. pasiėmė iš kažkur prie namo padėtus pagalius, su pagaliais bėgo link R. Š. ir J. G.. D. K. trenkė R. Š. į galvą iš priekio tiesiai su lazda, o J. P. – J. G.. Matė, kad po smūgio R. Š. iškart pargriuvo. Jis ėjo pastarojo paimti. J. G. taip pat gulėjo, šio brolis jį kėlė. (t. 3, b. l. 58-60). Liudytojas P. G. parodė, jog nors pačių muštynių nematė, tačiau išgirdęs garsius rėkavimus jis ėjo pasižiūrėti ir už namo kampo pamatė, kad brolis – J. G. ir R. Š. guli praskeltomis galvomis. J. P. tuo metu buvo netoli jų. R. Š. gulėjo ant žemės aukštielninkas, užsiėmęs už galvos, nejudino nei rankos, nei kojos. Tuo metu matė, kad J. P. laikė rankose kažką panašaus į pagalį. Neatkreipė dėmesio, ar ką nors rankose turėjo D. K. (t. 3, b. l. 60-63). Liudytojas Z. J. taip pat patvirtino, jog matė, kaip D. K. paėmė pagalį ir nubėgo, o kai jis atsisuko R. Š. ir J. G. jau gulėjo (t. 4, b. l. 55).Taigi nors aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai dėl kai kurių aplinkybių šiek tiek skiriasi, tačiau esminėse aplinkybėse dėl kaltinime nurodytų sužalojimų aplinkybių jie sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, todėl apeliacinės instancijos teismas jais abejoti neturi pagrindo. Kaip nepagrįstas atmetamas ir nuteistojo D. K. gynėjo skundo argumentas, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra ir niekada nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiųjų ir jų kompanijoje buvusių trijų liudytojų parodymus, kad D. K. kada nors gyvenime būtų turėjęs ar naudojęsis nusikaltimo padarymo įrankiu – medine lazda. Priešingai nei teigia nuteistojo D. K. gynėjas, šią aplinkybę neabejotinai patvirtina ne tik nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymai, tačiau ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent: 2013 m. liepos 30 d. specialisto išvada Nr. G2030/13(02) iš kurios matyti, kad J. G. konstatuota muštinė žaizda viršugalvio-pakaušio srityje, kraujosruva apatinėje lūpoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2013 m. liepos 7 d. (t. 1, b. l. 158-159) ir 2013 m. liepos 30 d. specialisto išvada Nr. G2030/13(02) iš kurios matyti, kad R. Š. konstatuota muštinė žaizda kaktoje, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėse kaktinėje, momeninėje, smilkininėje skiltyse, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, kairių kaktikaulio, smilkinkaulio bei vidurinės kaukolės pamato duobės lūžiai, minkštųjų audinių kraujosruva kairėje kaktos pusėje, kraujo susikaupimas kairėje būgninėje ertmėje, trauminis otitas kairėje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Dėl kairės vidurinės kaukolės pamato duobės lūžio nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 165-166). Nuteistųjų keliamą gynybos versiją, jog neva nukentėjusieji sužalojimus pasidarė mušdamiesi tarpusavyje, paneigia apeliacinės instancijos teisme apklaustų eksperčių M. K. bei Z. M. parodymai. Apeliacinės instancijos teisme dėl specialisto išvados Nr. G1819/13(02) apklausta ekspertė Z. M. paaiškino, kad žaizda galvoje galėjo būti padaryta kietu buku daiktu, kuriu galėjo būti medinė lazda. Kumščiu toks sužalojimas padarytas negalėjo būti. Sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajam stovint arba gulint pasisukus į jį žalojantį asmenį. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir batu (t. 5, b. l. 140). Dėl specialisto išvados Nr. G2030/13(02) apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė M. K. paaiškino, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti kietu buku daiktu į kairę kaktos pusę. Ranka tokio sužalojimo tikrai nepadarysi, spiriant irgi ne, griuvimui lokalizacija nebūdinga, todėl lieka tik kietas bukas daiktas. Stovinčiam koja negalėjo būti suduota, toks mechanizmas mažai tikėtinas, kadangi kaktikaulis labai kietas kaulas, todėl reikia spirti nemaža jėga, turi būti treniruotas žmogus (t. 5, b. l. 141).Nors nuteistojo D. K. gynėjas skunde taip pat nurodo, kad kaltinamųjų parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, tačiau aukštesnysis teismas su tuo nesutinka. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, D. K. nurodė, kad, pravėręs savo buto duris ir gavęs smūgį į veidą, jis sukniubo pilvu į žemę (įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu rodė, kaip jis po smūgio susirietė, priklaupęs ant vieno kelio, akistatos su R. Š. metu paaiškino, kad nukrito tiesiai ant pilvo), tuo tarpu J. P., teigdamas aiškiai matęs, kas daroma jo draugui, „matė“ (parodymai ikiteisminio tyrimo metu), kad D. K. rankomis užsidengė veidą ir, paėjęs šiek tiek atgal, nugriuvo ant žemės šonu, tada apsivertė ant pilvo. Taip pat skiriasi ir nuteistųjų nurodytos aplinkybės dėl K. kieme vykusių muštynių. Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, nuteistųjų parodymus vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jais nesivadovauja, nes jų parodymai nėra nenuoseklūs ir akivaizdu, jog parodymus nuteistieji keitė priklausomai nuo esamos situacijos. Be to, jie prieštarauja jau ankščiau nustatytoms įvykio aplinkybėms.Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo D. K. gynėjo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo pašalinio asmens - liudytojo R. M. parodymais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojas R. M. yra vienintelis K. šeimos kaimynas, gyvenantis tame pačiame name, todėl yra pagrindas manyti, kad jis nenori sugadinti gerų kaimyniškų tarpusavio santykių su kaimynais, be to, jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad liudytojas nori padėti kaltinamiesiems (savo kaimynams) išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jo parodymus atmetė.Aptartų duomenų kontekste kritiškai vertinami ir atmetami nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog neaišku kokiu būdu ir kokių specialių žinių pagalba, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Š. jo paties pateiktose foto nuotraukose užfiksuoti sužalojimai padaryti būtent skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku bei skundžiamame nuosprendyje nurodytu nusikaltimo įrankiu ir kad jie padaryti būtent dviejų, o ne daugiau, smūgių eigoje. Aukštesniojo teismo vertinimu, kad nuotraukose matomi sužalojimai nukentėjusiajam R. Š. padaryti kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis patvirtina ta aplinkybė, jog byloje esančios sužalojimų fotonuotraukos (t. 1, b. l. 6-11), kuriose matomi nukentėjusiojo R. Š. sužalojimai, darytos jam gulint ligoninėje po įvykio, kurio metu jis buvo sužalotas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, specialisto išvadoje Nr. G 2030/13(03) kiti sužalojimai nenurodyti, kadangi yra fiksuojama tik esminė trauma, dėl kurios gali grėsti pavojus gyvybei ar sveikatai. Šią aplinkybę patvirtino ir apeliacinės instancijos apklausta ekspertė M. K., kuri parodė, kad į nežymius sužalojimus nėra žiūrima, dažniausiai aprašomi svarbiausi sužalojimai (t. 5, b. l. 141). Nukentėjusysis J. G. taip pat patvirtino, jog būdamas parkritęs, matė, kaip šalia kraujuotu veidu gulinčiam R. Š. D. K. spyrė į veido sritį ar į šonus, o jeigu ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad daužė lazda, vadinasi taip ir buvo. Taigi abejoti, jog sužalojimai R. Š. buvo padaryti kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas nuteistojo D. K. gynėjas taip pat remiasi nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytų aplinkybių netikslumu, jų neatitikimu faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau kolegijos vertinimu, nurodyti netikslumai dėl to, kaip nukentėjusieji vyko į (duomenys neskelbtini) klinikas, kaip įvykio metu stovėjo automobilis bei netikslumai dėl vietos, kurioje pasak nuteistojo D. K. gynėjo buvo sužaloti nukentėjusieji, nelaikytini esminiais ir jokiu būdu nepaneigia J. P. ir D. K. kaltės. Kaip minėta, apeliantų keliamą versiją dėl nukentėjusiųjų susižalojimų jų tarpusavio konflikto metu paneigia nukentėjusiems nustatytas sužalojimų pobūdis. Apeliantų nurodomomis aplinkybėmis nukentėjusieji negalėjo patirti tokių sužalojimų, kokie jiems buvo konstatuoti. Tai patvirtino ir ekspertės, apklaustos apeliacinės instancijos teisme. Šiame kontekste nukentėjusiųjų vykimo į gydymo įstaigą aplinkybės tampa nereikšmingos. Pažymėtina, kad nuteistojo D. K. gynėjas advokatas A. Venckus skunde daug dėmesio skiria ikiteisminio tyrimo kritikai (pavėluotai atlikta įvykio vietos apžiūra, krata, neapžiūrėtas nukentėjusiųjų automobilis, apie vykimo į ligoninę aplinkybes neapklausta J. G. draugė ir pan.). Kolegija pabrėžia, kad įstatymas nenustato pareigos surinkti visus įmanomus įrodymus, susijusius su tiriamu įvykiu. Įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų pagrindu būtų galima padaryti pagrįstas išvadas. Šiuo atveju byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių patikimai spręsti dėl nuteistiesiems pareikštų kaltinimų pagrįstumo.Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei teigia apeliantai, netikėti nukentėjusiųjų bei liudytojų pirmosios instancijos teisme duotais parodymais nėra objektyvaus pagrindo ir konstatuoja, jog byloje neabejotinai įrodyta, kad J. P. bei D. K., panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų J. G. bei R. Š. atžvilgiu, kuris iš esmės pasireiškė abiejų kaltinamųjų smūgiais nukentėjusiesiems medinėmis lazdomis, nukentėjusiajam J. G. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajam R. Š. – sunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais J. P. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje, o D. K. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo patenkintas nuteistojo J. P. gynėjos advokatės I. Sabaitienės prašymas ir iš draudimo kompanijos „Gjensidige“ buvo išsireikalauta informacija apie įvykio metu nukentėjusiojo J. G. atžvilgiu galiojusias draudimo sutartis bei informacija apie jam išmokėtą draudimo išmoką. Iš ADB „Gjensidige“ teismui pateiktų duomenų matyti, jog įvykio metu nukentėjusysis J. G. buvo apsidraudęs savanorišku draudimu nuo nelaimingų atsitikimų (t. 5, b. l. 153-154) ir dėl 2013 m. liepos 7 d. įvykio jam buvo išmokėta 800 Lt draudimo išmoka (t. 5, b. l. 152). Nuteistojo J. P. gynėja, ryšium su nukentėjusiajam J. G. išmokėta draudimo išmoka, taip pat iškėlė klausimą dėl jam priteistinos žalos dydžio sumažinimo, tačiau kolegija pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 2 dalimi, savanoriškojo draudimo išmokos į atlygintinos žalos dydį neįskaitomos, todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, mažinti nukentėjusiajam J. G. priteistos žalos dydį nėra pagrindo.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų J. P. ir D. K. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo J. P. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato Aido Venckaus apeliaciniai skundai atmetami.Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistųjų nesuderinamas su jų teise į gynybą. Išlaidos už nuteistajam D. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. P. ir nuteistojo D. K. gynėjo advokato Aido Venckaus apeliacinius skundus atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.