- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-350-366-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00092-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Pranas Šimkus, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- A. R.
- Nukentėjusysis
- Z. R., V. R., I. R., R. R.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-350-366/2013
Teisėja Jolanta Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00092-2012-4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. birželio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu :
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str. (veika nuo 2007-11-26 iki 2007-12-25), ir nubaustas 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
- pagal BK 164 str. (veika nuo 2011-06-24 iki 2011-11-21), ir nubaustas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. R. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš A. R. priteista R. R. 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. R. nuteistas už tai, kad jis žinodamas esant Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999 m. spalio 1 d. nutarimui išieškoti iš skolininko A. R. išieškotojos R. R. naudai po ½ dalį visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 MGL dydžio sumų kas mėnesį kiekvienam vaikui iki vaikų: A. R., gim. (duomenys neskelbtini) , ir V. R., gim. (duomenys neskelbtini), pilnametystės, po to tęsti 1/3 dydžio, bet ne mažiau 1 MGL iki sūnaus Z. R., gim. (duomenys neskelbtini), pilnametystės ir po to tęsti po ¼ dydžio, bet ne mažiau 1 MGL kas mėnesį iki dukters I. R., gim. (duomenys neskelbtini), pilnametystės, laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 26 d. iki 2007 m. gruodžio 25 d. nemokėdamas iš jo priteistų piniginių lėšų, vengė pareigos išlaikyti savo vaikus – Z. R. ir I. R., be to, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. nemokėdamas iš jo priteistų piniginių lėšų, vengė pareigos išlaikyti savo vaiką – I. R..
Šalies argumentai
Nuteistasis A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-19 nuosprendį ir jį išteisinti. Mano, kad teismas pripažindamas jį kaltu tinkamai neįvertino jo nurodytų pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis laikotarpiu 2007-11-26 – 2007-12-25 ir 2011-06-24 – 2011-11-21 neteikė išlaikymo vaikams. Teigia, kad susitikęs su vaikais juos paremdavo materialiai, duodavo grynųjų pinigų. Pažymi, kad nors ir žinojo, jog Vaikų išlaikymo fondas moka R. R. pinigus, jis vis tiek stengėsi prisidėti prie vaikų išlaikymo – 2008-01-22 d. pervedė 100 Lt, 2008-02-26 – 110 Lt, 2008-06-17 – 400 Lt, o 2011-09-21 – 120 Lt. Nurodo, kad nuo 2007-06-11 iki 2007-11-26 buvo registruotas darbo biržoje ir aktyviai ieškojosi darbo, kadangi darbo pasiūlymų nebuvo, įsigijo verslo liudijimą vienam mėnesiui, tačiau jokių pajamų negavo, patyrė tik išlaidas (131 Lt už verslo liudijimo įsigijimą). Dėl įsigyto verslo liudijimo jis buvo išbrauktas iš darbo biržos, buvo nutrauktas ir socialinės pašalpos mokėjimas, todėl neturėjo jokių pajamų. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad jis būtent dėl pateisinamų priežasčių laikotarpiu 2007-11-26 – 2007-12-25 neteikė vaikams išlaikymo, t.y. neturėjo jokių pajamų, tuo tarpu teismas nepagrįstai tai įvertino kaip piktybinį vengimą išlaikyti vaikus.
Apelianto teigimu, 2011-07-28 d. jam pablogėjo sveikata, buvo patekęs į ligoninę, gydėsi namuose, vėliau dėl padidėjusio kraujo spaudimo buvo paskirtas gydymas, pirko vaistus. 2011 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais gaudavo 315 Lt dydžio socialinę pašalpą, tačiau už gautus pinigus pirko vaistus, važiavo į gydymo įstaigas, todėl neturėjo galimybės teikti vaikams išlaikymo. 2011 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais pašalpos nebegavo, buvo išbrauktas iš bedarbių sąrašų, nes dėl motinos ligos vieną dieną pavėlavo atvykti į darbo biržą. Tačiau vis tiek stengėsi mokėti alimentus, buvo pasiskolinęs 120 Lt, kuriuos 2011-09-21 d. pervedė R. R., todėl mano, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog 2011 m. rugsėjo mėn. jis vengė pareigos išlaikyti vaikus. Pasak apelianto, jis yra nedarbingas, gauna 230 Lt pensiją, kurios pusę atiduoda dukrai pagal pasirašytą taikos sutartį, turi 11 485,82 Lt įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui, 45 530 Lt R. R. bei 676 Lt dukrai. Šiuo metu jam yra svarbiausia finansiškai padėti dukrai, todėl tik kai ji baigs mokslus, jis galės pradėti mokėti kitas skolas.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad R. R. nuo 2008-01-25 iki 2011-11-21 gaudama kas mėnesį iš Vaikų išlaikymo fondo po 130 Lt kiekvienam vaikui, iš jo dar yra gavusi 730 Lt, bet apie tai Vaikų išlaikymo fondui nepranešė, be to, R. R. antstoliui yra nurodžiusi, kad iš Vaikų išlaikymo fondo yra gavusi tik 7983 Lt, tačiau pagal Vaikų išlaikymo fondą pažymą matyti, kad jai yra išmokėta 9824,08 Lt.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji R. R. atsikirtimu nesutinka su nuteistojo A. R. apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Mano, kad A. R. baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pagrįstai, nes jis piktybiškai vengė išlaikyti vaikus. Nurodo, kad laikotarpyje nuo 2007-11-26 iki 2007-12-25 R. R. turėjo verslo liudijimą, remontavo mašinas, teigdamas, kad negavo pajamų – meluoja. Nuo 2011-06-24 iki 2011-11-21 taip pat remontavo mašinas, už darbą prašydavo atsilyginti alkoholiniais gėrimais. Dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, laiku nenuvyko į darbo biržą, todėl buvo išbrauktas iš bedarbių sąrašų ir negavo socialinės pašalpos 2011 m. 09,10 ir 11 mėnesiais. Nors R. R. teigia, kad į darbo biržą nenuvyko dėl motinos ligos, tačiau jokių objektyvių, tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Teigia, kad taikos sutarties, kuria jis yra įpareigotas teikti paramą I. R., pilnai nevykdo, teisindamasis pablogėjusia sveikata. Mano, kad nuteistojo pasiteisinamai dėl blogų gyvenimo sąlygų yra nepakankamas pagrindas neteikti išlaikymo vaikams. Pažymi, kad tokias gyvenimo sąlygas nuteistasis susikūrė pats – priklausančio namo dalį po turto pasidalijimo padovanojo motinai, siekdamas išvengti išlaikymo mokėjimo ir užkirsdamas galimybę skolų išieškojimui, taip pat nelegaliai uždarbiavo grodamas pobūviuose, vestuvėse, remontuodamas automobilius, tačiau gaunamų pajamų nedeklaravo. Pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimas susidarė ne per 2 metus, o per laikotarpį nuo skyrybų. Pasak nukentėjusiosios, ji apie iš A. R. gaunamas pinigines lėšas yra informavusi Vaikų išlaikymo fondą, paskaičiuota 382,58 Lt permoka yra grąžinta. Nukentėjusiosios nuomone, nuteistasis neteisingai kaltina ją ir antstolį dėl, jo manymu, neteisingai apskaičiuotos išlaikymo įsiskolinimo sumos.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji R. R. prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pagrįstai A. R. pripažino kaltu pagal BK 164 str.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Iš tiesų, išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia, tačiau jei asmuo tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo, jis atsako baudžiamąja tvarka. Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti.
BK 164 str. numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999-10-06 nutartimi buvo pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 1997-02-20 nutarimas ir iš A. R. priteista mokėti alimentus R. R. po ½ dalį visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau vieno MGL dydžio sumų kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 1999-09-10 iki vaikų A. R. ir V. R. pilnametystės, po to tęsti 1/3 dydžio bet ne mažiau 1 MGL iki sūnaus Z. R. pilnametystės ir po to tęsti po ¼ dydžio, bet ne mažiau 1 MGL kas mėnesį iki dukters I. R. pilnametystės. Taigi nuteistasis A. R. turėjo pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, mokėdamas teismo sprendimais nustatyto dydžio mėnesines išmokas. A. R. teisiamajame posėdyje neneigė žinojęs apie teismo sprendimus mokėti lėšas vaikams išlaikyti, tačiau tvirtino, kad būtent dėl objektyvių priežasčių (liga, nedarbas) negalėjo tinkamai vykdyti pareigos išlaikyti vaikus, tačiau teisėjų kolegija tokius jo parodymus vertina kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos būdą ir bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės bei konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai, kurie yra išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje, akivaizdžiai patvirtina, jog A. R. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaikus. Nors nuteistasis teigia, kad turėdamas galimybę, teikė paramą vaikams, kartais duodavo pinigų tiesiogiai, ką patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme apklausta nuteistojo dukra I. R. (2011-09-21 d. gavo 120 Lt, prašė pinigų batams nusipirkti, gruodžio 6 d. buvo gavusi 60 Lt, kažkada gimtadienio proga buvo gavusi 50 Lt, 100 Lt, ankščiau tėtis duodavo po 10-20 Lt, bet liepdavo nesakyti mamai), tačiau toks piniginių lėšų mokėjimas negali būti laikomas reguliariu lėšų teikimu vaiko išlaikymu. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 str. nešalina.
Bylos duomenimis, A. R., laikotarpyje 2007-11-26 – 2007-12-25, buvo įsigijęs verslo liudijimą automobilių remontui. Teisiamojo posėdžio metu apklausti I. R., V. R., O. D., L. R. – G., D. R., G. A. patvirtino, jog nuteistasis remontavo automobilius ir grojo vestuvėse, už tai gaudavo užmokestį. Tai, kad nuteistasis pragyvendavo dirbdamas atsitiktinius darbus, neneigia ir jis pats (I t., b.l. 108, II t., 33-34). Taigi, nors nuteistasis neformindavo gaunamų pajamų, tačiau tai jo neatleido nuo pareigos teikti išlaikymą vaikams. Nuteistasis, gaudamas nors ir neoficialias pajamas ir žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaikus, privalėjo vykdyti pareigą išlaikyti savo vaikus, tačiau nesiėmė priemonių šiai pareigai vykdyti. Be to, iš 2012-07-03 (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. R. Panevėžio teritorinės darbo biržos (duomenys neskelbtini) skyrius 2007-11-08 d. pasiūlė darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau A. R. netenkino darbo pobūdis, todėl jis nebuvo įdarbintas (I t., b.l. 75). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nuteistasis būdamas darbingas nesiėmė visų galimų priemonių, siekdamas tinkamai vykdyti savo pareigą teikti vaikams išlaikymą bei nedėjo jokių realių pastangų, kurios rodytų jo ketinimus prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Toks nuteistojo elgesys, t. y. atsisakymas siūlomo darbo, vėliau darbas pagal verslo liudijimą neįforminant gaunamo užmokesčio, kaip tik ir rodo nuteistojo pastangas išvengti pareigos mokėti išlaikymą. Tokiu būdu, priešingai apelianto teiginiams, jis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 str. skundžiamu nuosprendžiu patrauktas pagrįstai.
Laikotarpiu 2011-06-24 – 2011-11-21 A. R. nedirbo, registruotas darbo biržoje nebuvo, 2011-06-23 d. darbo paieška jam buvo nutraukta, nes kaip teisiamajame posėdyje nurodė pats nuteistasis, atlikus VMI pareigūnams patikrinimą, buvo nustatyta, kad jis turi nedarbinių pajamų, todėl buvo išbrauktas iš darbo biržos sąrašų (II t., b.l. 34, I t., b.l. 185). Vadinasi A. R. turėjo pajamų, t. y. turėjo galimybę vykti teismo sprendimą ir mokėti išlaikymą. Pasak apelianto, jis 2011 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais gaudavo 315 Lt dydžio socialinę pašalpą, tačiau už gautus pinigus pirko vaistus, važiavo į gydymo įstaigas, todėl neturėjo galimybės teikti vaikams išlaikymo. Tačiau toks apelianto pasiteisinimas nėra pakankamas, jis turėdamas pareigą rūpintis ir išlaikyti nepilnametį vaiką, privalėjo gaunamas pajamas išleisti ne tik savo, bet ir vaiko poreikiams, siekiant užtikrinti visapusiškas ir harmoningas vaiko gyvenimo sąlygas. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, jog A. R. elgesys 2011-09-21 d. I. R. pervedant 120 Lt, neeliminuoja kaltinime nurodyto rugsėjo mėnesio, nes pagal minėtą teismo sprendimą A. R. turėjo pareigą pervesti ne mažiau nei 130 Lt, be to, iš pateikto kvito neaišku ar minėta pinigų suma buvo skirti išlaikymui už einamąjį mėnesį ar šia suma buvo dengiamas išlaikymo įsiskolinimas. A. R. vengimą išlaikyti vaiką rodo ir tai, jog jis pradėjęs gauti tam tikras pajamas apie tai nepranešdavo antstoliui, kurio žinioje yra vykdomoji byla dėl išlaikymo. Taip pat apeliantas gaunamų pajamų dydį nepagrįstai sieja su galimybe teikti išlaikymą vaikams. CPK 736 str. 1 d. 1 p., 2 d. numatyta, kad iš darbo užmokesčio ar jam prilygtų išmokų, neviršijančių 1 MMA, išlaikymui periodinėmis išmokomis išieškoma 50 procentų, o iš viršijančių 1 MMA – 70 procentų. Taigi įstatymas nenumato skolininko pajamų minimumo, kurį gaudamas jis neprivalo teikti išlaikymo vaikui, todėl tai, kad nuteistojo pajamos nebuvo didelės, jo neatleido nuo pareigos mokėti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą. Teisėjų kolegija įvertinusi visumą aplinkybių pritaria apylinkės teismo išvadai, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad A. R. kaltinime nurodytu laikotarpiu sąmoningai vengė pareigos išlaikyti vaikus.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina A. R. tyčią vengti teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą pagal teismo sprendimą, todėl išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 164 str. nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.
Apeliacinio skundo teiginiai dėl R. R. elgesio (nuo 2008-01-25 iki 2011-11-21 gavo kas mėnesį iš Vaikų išlaikymo fondo po 130 Lt kiekvienam vaikui, iš jo dar yra gavusi 730 Lt, bet apie tai Vaikų išlaikymo fondui nepranešė, be to, antstoliui yra nurodžiusi, kad iš Vaikų išlaikymo fondo yra gavusi tik 7983 Lt, tačiau pagal Vaikų išlaikymo fondą pažymą matyti, kad jai yra išmokėta 9824,08 Lt) nenagrinėjami, nes jie nėra šio skundo dalykas. Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo tvarka ir pagrindai bei fondo administratoriaus teisė iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos fondo išmokos, išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją ir kt., yra reglamentuota Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme. Apelianto teiginiai apie neteisingai apskaičiuotą išlaikymo įsiskolinimą, vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri užvesta pagal 1999-10-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio A. B. kontoroje, paliekami nenagrinėti, nes tai taip pat nėra šio skundo dalykas. Nuteistasis nesutikdamas su vykdomojoje byloje apskaičiuotu išlaikymo įsiskolinimu privalo kreiptis į išieškojimą vykdantį antstolį. Pažymėtina, kad antstolio veiksmai, vykdant vykdomuosius raštus, yra skundžiami Civilinio proceso kodekso numatyta tvarka (CPK 510 str.).
Skirdamas bausmes ir parinkdamas jų rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę bei kitas svarbias, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. A. R. bausmės už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, galutinė bausmė paskirta nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių (BK 63 str.). Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais paskiriant bausmes ir jų nebekartoja. Konstatuotina, kad A. R. paskirtos bausmės individualizuotos tinkamai, yra adekvačios padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei, galutinė subendrinta bausmė nelaikytina per griežta, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas taipogi teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, tinkamai vadovavosi BPK bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai išdėstytos teismo išvados dėl civilinio ieškinio pagrįstumo bei nustatytos neturtinės žalos piniginės kompensacijos dydžio, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde nėra nurodyti aiškūs motyvai, kuriais ginčijama neturinė žala, šis klausimas plačiau nenagrinėtinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.