Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. V. ir jos atstovės advokatės Astos Mačernytės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 60 MGL 2259,60 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – 40 MGL 1506,40 Eur dydžio bauda.

Nukentėjusiosios E. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, t. y. 2017 m. rugsėjo 27 d., apie 13.20 val., vairuodamas transporto priemonę BMW 320, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) kryptimi link (duomenys neskelbtini) g., kai jo važiavimo kryptimi buvo viena eismo juosta, ties pastatu Nr. 8, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, prieš pradėdamas važiuoti atbulas neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl nerūpestingumo nepastebėjo einančios pėsčiosios E. V. už automobilio galinės dalies, nedavė jai kelio ir pradėjęs važiuoti atbulas ją partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų E. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais neatsargiais veiksmais M. K. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-11-02 nutarimo Nr. 1077 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 27 punktą („Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas“), 101 punktą („Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“), 114 punktą („Važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams“) ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji E. V. ir jos atstovė advokatė Asta Mačernytė prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: iš naujo išnagrinėjus bylą ir apklausus liudytojus, kurių teismas nekvietė, sugriežtinti kaltinamojo atsakomybę ir patenkinti civilinės ieškovės ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nukentėjusioji kaip civilinė ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama priteisti iš M. K. bei automobilį draudusios draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ po 5000 Eur, iš viso l0 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2.1. Dėl M. K. nusikalstamų veiksmų E. V. buvo sukeltas didelis fizinis skausmas, baimė dėl savo sveikatos ir gyvybės, jai nustatyti šie sužalojimai: dešinio peties sumušimas ir antdyglinio raumens sausgyslės plyšimas, potrauminis periartritas, juosmens dešinės pusės sumušimas, dešinio kelio sumušimas, blauzdikaulio lateralinio krumplio kompresinis intrasąnarinis lūžimas, altarinio menisko išilginis plyšimas, kairio kelio sumušimas ir odos nubrozdinimai, dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžimas ir kulnakaulinio šeivikaulio raiščio ir priekinio šokikaulinio šeivikaulio raiščio daliniai plyšimai. Nuo 2017 m. spalio mėn. iki tų pačių metų gruodžio mėn. ji buvo prikaustyta prie lovos, pati, be kitų asmenų pagalbos negalėjo savimi pasirūpinti, buvo vežiojama vežimėliu, po kambarį vaikščiojo su vaikštyne, dėl neįgalumo ir gulėjimo lovoje susidarė pragulos. 2017 m. lapkričio 25 d. nuėmus gipsą pastebėta seniai gendanti žaizda ant čiurnos, tai buvo komplikacija, nepraėjusi be pasekmių. Atsiradus galimybei išeiti į lauką, E. V. lipdama laiptais iš penkto aukšto (name lifto nėra) bei vaikščiodama lauke, turėjo remtis dviem ramentais, tai sukėlė didelius nepatogumus, nesaugumą ir skausmą vaikščiojant. Dėl padarytų sužalojimų iki šiol jaučia skausmus bei nepatogumus, nesaugumo jausmą, vaikšto atsiremdama lazda, vilkdama dešinę koją, jausdama dešinės pėdos viršutinės dalies, čiurnos šoninės dalies ir dalinį dešinės blauzdos deginimą. Po traumos jai liko pasekmių: dėl patirtų sužalojimų išsivystė dešinės kojos venų pakenkimas, dar neišgydyta dešinio peties trūkusi sausgyslė, dėl to rankos judesiai riboti, būtina operacija, bet ją galima daryti tik po protezavimo. Į tai ekspertas neatkreipė dėmesio, o papildomos ekspertizės teismas nesutiko daryti. Pateikti teismui dokumentai (medicinos išrašas), kad iki šio įvykio venų pakenkimas nebuvo konstatuotas. Po eismo įvykio metu patirtų sužalojimų dešinio kelio pakinklyje laikosi Beikerio cista, kuri trukdo judėti, gali trūkti (tai patvirtina magnetinis rezonansas), čiurnoje liko smulkūs kauliniai fragmentukai, dėl jų jaučiamas skausmas, gali reikėti trečios operacijos, ant dešinės pėdos viršaus, čiurnos ir blauzdos liko sužalojimo žymės. Po traumos dėl priverstinio ilgalaikio nejudėjimo priaugo svoris, išsivystė dislipidemija, svorio priaugimas taip pat gali būti, kad negrįžtamas, nes dėl sveikatos sportuoti ji negali, o sportuoti su nuolatine priežiūra reikalingos papildomos lėšos asmeniniam treneriui, brangiau kainuojančiam subalansuotam maistui. Apeliantė nurodo, kad ji yra įtraukta į eilę nemokamam sąnario endoprotezui gauti (tai patvirtina Ligonių kasos siuntimas), o tai taip pat yra eismo įvykio pasėkmė. Ją gydančio gydytojo traumatologo ortopedo A. S. išduotas 2018 m. birželio 18 d. siuntimas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą specialiems poreikiams nustatyti, o tam reikalingas moralinis pasirengimas ir daug fizinių jėgų. Be to, eismo įvykio metu jai skilo dešinio kelio lateralinis meniskas, dėl to ji jaučia skausmą, yra iškrypusi koja ir tai sunkina judesius. Taip pat iki šiol jaučia dešinės rankos skausmus, riboti judesiai, negali pati apsirengti nepatirdama skausmo, nes padėti apsirengti nėra kam. Po įvykio vaikštant nuolat persikreipus į kairę pusę išsivystė stuburo iškrypimas (skoliozė), tai sunkina apeliantės judėjimą, nors prieš tai nukentėjusioji gyveno aktyvų gyvenimą, dalyvavo visuomeninėje veikloje, gelbėjo nuskriaustus gyvūnus, ne kartą jos veikla buvo įvertinta bei apdovanota padėkos raštais. Tačiau po traumos dėl negalios ji priversta atsiriboti nuo bet kokios veiklos, sumažėjo jos bendravimo galimybės.

2.2. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 18 d. buvo atlikta papildoma medicinos ekspertizė, jos duomenimis vadovavosi teismas vertindamas nukentėjusiosios sveikatos sužalojimo lygį, bet neatkreipė dėmesio į E. V. teiginius, kad ekspertas nesinaudojo E. V. nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. birželio 18 d. gautais ir tyrėjos nepriimtais medicininiais dokumentais. Nukentėjusioji medicinos dokumentus pateikė su ieškiniu, tačiau teismas į juos nekreipė dėmesio, neskyrė pakartotinės ekspertizės, nors pirmoje ekspertizėje buvo netikslumų. Nurodytas juosmens sužeidimas, antroje ekspertizėje pavadintas juosmens dešinės pusės sumušimu, nors jokiuose medicinos dokumentuose tokio įrašo nebuvo. Priešingai – iš įvykio nuotraukų matosi, jog smūgį mašinos galine dalimi apeliantė gavo į kairiąją juosmens pusę, po to atsirado sumušimo žymės, sumuštas ir kairiosios rankos dilbis. Antrojoje ekspertizėje ekspertas taip pat klydo, nes ji skubėjo į teismą, o ne iš teismo, tai patvirtino liudytojas R. K.. Eksperto išvadoje nurodyta, kad medicinos pagalba iškviesta 2017 m. rugsėjo 27 d. 13.16 val. (duomenys neskelbtini) g., tačiau įvykis buvo (duomenys neskelbtini) g., iš ten ji išvežta į universitetinę ligoninę. Antroje ekspertizėje nėra aprašytas 2017 m. spalio 2 d. ortopedo-traumatologo siuntimas, kuriame nurodytas rankos žasto sumušimas. Taip pat antroje ekspertizėje 2 punkto 4 papunktyje parašyta, kad įrašai neįskaitomi, juos ekspertai turi išsiaiškinti. Apeliantė turi naujus medicinos dokumentus, kuriuos būtina ištirti, tai 2017 m. liepos 28 d. kraujagyslių chirurgo išrašas apie giliųjų venų patologijų nebuvimą (tirtasi iki autoįvykio); 2018 m. rugsėjo 10 d. gydytojo T. konsultacijos išrašas; 2018 m. spalio 1 d. gydytojo traumatologo A. S. išrašas iš medicininės kortelės.

2.3. Skunde taip pat pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl autoįvykio pasekmių neatkreiptas dėmesys ir nesigilinta į tai, kad iki įvykio E. V. buvo susitarusi dėl įsidarbinimo dailės mokytoja. Po autoįvykio įvykdyti susitarimo nebegalėjo dėl savo sveikatos būklės, todėl neteko papildomų pajamų. Pasekmės sveikatai, išvaizdai sukėlė apeliantei ilgalaikį nesaugumo, nepasitikėjimo, atsiribojimo nuo įprasto gyvenimo ritmo, bendravimo apribojimo su aplinkiniais, dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, skausmo jausmus. Ji priversta naudoti nuskausminamuosius vaistus, kurie kenkia kitiems vidaus organams, ji gali tapti priklausoma nuo medikamentų, nejausti jų tikrojo poveikio. Liekamųjų reiškinių įvardijimas kaip neturintis esminės reikšmės sprendžiant ieškinio pagrįstumą, parodo, kad ieškinys nepatenkintas turint išankstinę nuomonę bei nepakankamai įsigilinus į bylos aplinkybes. Apeliantės teigimu, eismo įvykio pasekmės negali būti nereikšmingos. Nuteistojo charakteristika patvirtina, jog jam neteisėtai elgtis nėra neįprasta, jo teistumas dar neišnykęs. Be to, jis iki šiol tinkamai neatsiprašė nukentėjusiosios, neatlygino žalos, tai patvirtina, kad jis nesuvokia padėties rimtumo ir nejaučia atsakomybės už savo veiksmus. Pateikti duomenys apie jo gaunamą 600 Eur atlygį negali nulemti atsakomybės bei žalos atlyginimo už nusikalstamus veiksmus, nuteistasis neskuba atlyginti žalos ne tik apeliantei, bet ir už anksčiau įvykdytą nusikaltimą.

2.4. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas neįvertino, kad E. V. patyrė komplikacijų (nuėmus gipsą, paaiškėjus naujoms išsivysčiusioms ligoms), nepagrįstai naujų įrodymų, kurių dėl nežinomų priežasčių nebuvo byloje, kuriais apeliantė grindė savo ieškinį. Iš 2017 m. birželio 28 d. išrašo, padaryto kraujagyslių specialisto, matyti, jog giliosios venos buvo be patologinių pakitimų. Į tai neatkreipė dėmesio nei medicinos ekspertas, nei teismas, po įvykio išsivystė giliųjų venų pakitimai, konstatuoti 2018 m. rugsėjo 10 d. angiochirurgo apie skausmo ir komplikacijų priežastis. Teismas nepridėjo ir nesivadovavo 2018 m. spalio 1 d. traumatologo išrašu, kad skausmingi judesiai, dėl to reikalinga operacija bei endoprotezavimas. Teismui netenkinus ieškinio, liko neįvertinta, jog patirtų gydymo bei skausmų išgyvenimai neatlyginti visiškai, o būsima operacija, sukelsianti naują skausmą, yra neturtinė žala, kuri neatlyginta ir teismo nepriteista nepagrįstai.

2.5. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų. M. K. teigė, jog priėjo prie nukentėjusiosios ir net pakišo jos rankinę po galva. Iš tikrųjų prie nukentėjusios kaltinamasis nepriėjo, dėl pagalbos nesiteiravo ir nesiūlė, o tik vaikštinėjo ir nervinosi dėl savo atsakomybės. Norėdama įrodyti šią aplinkybę, E. V. prašė teismo apklausti įvykį mačiusią liudytoją advokatę G. K., tačiau apklaustas tik liudytojas R. K.. Apeliantė turėjo liudytojas, mačiusias, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje nebuvo automobilių judėjimo, jog prieš pereinant gatvę E. V. atidžiai apsidairė į abi puses, ir pajudėsiančios atbuline eiga M. K. vairuojamos transporto priemonės nebuvo galimybės numatyti. Taigi teismo vertinimas, kad apeliantė padarė KET pažeidimą ir pati kalta dėl autoįvykio, visiškai nepagrįstas, nes ji ėjo per gatvę, kadangi nebuvo važiuojančių automobilių. Apeliantės įsitikinimu, bausmė kaltinamajam per švelni atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kaltinamojo elgesį bei asmenybę. Tokia švelnia bausme nebus pasiekti nuosprendžio tikslai – jis linkęs pažeidinėti įstatymus, neatgailaujantis ir nuoširdžiai nesigailintis, todėl kaltinamasis gali vėl daryti nusikaltimus bei tikėtis išvengti bausmės.

3. Teismo posėdyje nukentėjusioji E. V. ir jos atstovė advokatė A. Mačernytė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Skundas atmestinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo M. K. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo. Apeliantė, nors ir neginčija M. K. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau pateikia motyvus dėl nepašalintų prieštaravimų, susijusių su įrodymų vertinimu, tačiau įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atliko byloje surinktų įrodymų analizę ir pateikė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, su kuriomis sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Apeliaciniu skundu prašoma padidinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį ir priteisti jos prašomą 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taigi ginčas kilo dėl neturtinės žalos dydžio. Civiliniu ieškiniu nukentėjusioji prašė priteisti jai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į E. V. eismo įvykio metu padarytus sužalojimus, padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, įvertinęs tai, kad veika padaryta neatsargia kaltės forma, kad žalos atsiradimui įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios neatsargus elgesys, bei tai, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajai jau atlygino 2600 Eur neturtinę žalą, nusprendė, kad atlyginta 2600 Eur suma yra adekvati E. V. patirtų sužalojimų mastui bei atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, todėl nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmetė.

7. Apeliantė ginčija priteistos neturtinės žalos dydį motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jos patirtų asmeninių išgyvenimų ir patirtų pasekmių laipsnį, sveikatos sutrikdymo liekamuosius reiškinius, turėtų fizinių darbinių galimybių netekimą.

7.1. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį yra įvairi.

7.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. K. vairuodamas automobilį, t. y. valdydamas didesnio pavojaus šaltinį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sužalota E. V.. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiųjų interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kiekvienoje byloje, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, žalos dydis nustatomas individualiai, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.

7.3. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Nukentėjusioji tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka didelį dėmesį skyrė dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų likusioms pasekmėms. Specialisto išvadose (t. 1, b. l. 47–48, 54–56) konstatuota, jog eismo įvykio metu nukentėjusiajai E. V. buvo padarytas dešinio peties sumušimas ir antdyglinio raumens sausgyslės plyšimas, potrauminis periartritas, juosmens dešinės pusės sumušimas, dešinio kelio sumušimas ir odos nubrozdinimai, blauzdikaulio lateralinio krumplio kompresinis intrasąnarinis lūžimas, lateralinio menisko išilginis plyšimas, kairio kelio sumušimas ir odos nubrozdinimai, dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžimas ir kulnakaulinio šeivikaulio raiščio ir priekinio šokikaulio šeivikaulio raiščio daliniai plyšimai. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų E. V. sveikata sutrikdyta ilgą laiką – jos patirta trauma nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Remiantis bylos medžiaga (t. 1, b. l. 155–166) nustatyta, jog nukentėjusioji E. V. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydėsi stacionarioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, po to buvo gydoma ambulatoriškai. Neabejotina, kad dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusioji E. V. patyrė didelius fizinius skausmus, taip pat dvasinius išgyvenimus. Akivaizdu, jog dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusiosios gyvenimo kokybė, vertinant tai fiziniu ir dvasiniu kriterijumi, buvo pablogėjusi dėl skausmų, sutrikusio judėjimo galimybių bei gydymo šalinant sveikatos sužalojimo padarinius. Kita vertus, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog E. V. po eismo įvykio metu patirtos traumos buvo rekomenduojama gydomoji mankšta, reabilitacinis gydymas, nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji praėjus metams laiko nuo eismo įvykio negalėtų vaikščioti ar būtų pasunkėjęs jos judėjimas, darytina išvada, kad praėjus šiam laikotarpiui, nukentėjusioji gali vaikščioti be ramentų, taigi pagrįstai galima teigi, kad jos sveikatos būklė gerėja.

7.4. Nors nukentėjusioji nurodo, kad dėl patirtų sužalojimų ateityje jai bus reikalinga operacija, dėl to ji patirs nemažai išlaidų, tačiau priteisiant būsimos turtinės žalos atlyginimą, žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo išlaidų būtinumas yra akivaizdus, kad išlaidos susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, kad ateityje būsimos išlaidos yra realios. Tokių duomenų apie būsimas išlaidas ateityje nukentėjusioji nepateikia, todėl nėra pagrindo šias būsimas išlaidas vertinti kaip neturtinę žalą.

7.5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 281 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis paprastai svyruoja nuo 580 Eur iki 3000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015, 2K-372-942/2015 ir kt.), taigi nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio suma (10000 Eur) yra kur kas didesnė nei formuojamoje teismų praktikoje yra priteisiama. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nukentėjusiajai E. V. nustatytos 2600 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka suformuotą teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios didintų M. K. ar jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, be to, nukentėjusiosios sveikatai nekilo tokių padarinių, kurie turėtų itin neigiamą įtaką jos sveikatai ir gyvenimo kokybei ateityje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų bylose.

7.6. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiosios E. V. patirtą fizinį bei dvasinį skausmą, anksčiau nustatytas aplinkybes, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, į nuteistojo M. K. neatsargią kaltę, į tai, kad jis sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiajai fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų, jo turtinę padėtį (gaunamos pajamos yra 600 Eur, turi mažametį vaiką, taip pat turi kreditinį įsipareigojimą pagal kitą teismo nuosprendį, kito turto, bylos duomenimis, neturi), taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, mano, jog Klaipėdos apylinkės teismo nustatyta 2600 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma, kurią draudimo bendrovė jau atlygino nukentėjusiajai, yra teisinga, protinga ir pakankama, neturtinės žalos sumos didinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas tokio dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, nepažeidė nei BPK, nei CK normų ir nenukrypo nuo teismų praktikos dėl nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžių.

8. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas E. V. padarytų sužalojimų įvertinimui, prašoma skirti papildomą ekspertizę. Tačiau pažymėtina, kad analogišką prašymą nukentėjusioji buvo pateikusi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 194), jį teismas motyvuotai atmetė. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad E. V. padaryti sužalojimai nustatyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. lapkričio 9 d. specialisto išvada Nr. G1994/2017(03) ir 2018 m. birželio 19 d. papildoma specialisto išvada Nr. pG890/2018(03). Pažymėtina, kad papildoma specialisto išvada pateikta ištyrus papildomai E. V. pateiktus dokumentus, kuriuos ištyrus E. V. nustatytas padarytų sužalojimų mastas nepasikeitė, nepaisant to, kad E. V. gydymas dar buvo tęsiamas. Įvertinus šių duomenų visumą, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad netinkamai įvertintas nukentėjusiajai nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė, kodėl nėra pagrindo skirti naują E. V. padaryto sveikatos sutrikdymo masto tyrimą, todėl teismas pagrįstai vadovavosi minėtomis specialisto išvadomis, kurios pagrindžia, jog įvykio metu nukentėjusioji patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertinęs jai padarytų sužalojimų liekamųjų reiškinių, turėjo išankstinę nuomonę, buvo šališkas, todėl ir netenkino jos ieškinio. Tačiau pažymėtina, kad aplinkybės, kada teismas šališkas, ir nušalinimo teisė įtvirtinta BPK 57–61 straipsnių normose. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme nei nukentėjusioji, nei jos atstovas nereiškė nušalinimo teismui. Pirmosios instancijos teismo šališkumu nukentėjusioji pradėjo abejoti tik priėmus jai nepalankų sprendimą dėl jos pateikto ieškinio, tačiau teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai, todėl nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, šališkumo konstatavimas neturėtų būti siejamas su įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu. Vien tai, kad teismo priimtas sprendimas nesutampa su nukentėjusiosios prašymais ir jos nuomone, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Nukentėjusiajai siejant teismo šališkumą su skundžiamo nuosprendžio priėmimo teisėtumu ir pagrįstumu ir įrodymų vertinimu, ši jos pozicija nepagrįsta ir atmestina, kitokių duomenų, pagrindžiančių teismo šališkumą šiuo objektyviuoju aspektu, nėra ir skundą nagrinėjantis teismas tokių požymių nenustatė.

10. Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į byloje esančius prieštaravimus, neapklausė eismo įvykį mačiusios liudytojos, kitų liudytojų, galėjusių patvirtinti, kad eismo įvykio metu jai einant per (duomenys neskelbtini) gatvę ten nebuvo automobilių judėjimo, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios neatsargus elgesys. Tačiau pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomi prieštaravimai nelaikyti esminiais ir turinčiais reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui ar jos vertinimui. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ją nagrinėjant apeliacine tvarka nekilo klausimas dėl nuteistojo M. K. kaltės. Viso proceso metu nuteistasis M. K. savo kaltę dėl padaryto eismo įvykio pripažino, gailėjosi dėl savo veiksmų, neneigė ikiteisminio tyrimo metu nustatytų eismo įvykio aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių M. K. kaltę dėl BK 281 straipsnioi 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, šių duomenų pirmosios instancijos teismui pakako priimant skundžiamą nuosprendį. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir atlikti visi įmanomi BPK numatyti proceso veiksmai. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, kuris yra atliekamas, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškia, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Tokiu atveju įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apklausus kaltinamąjį M. K., visi proceso dalyviai sutiko su byloje taikytu sutrumpintu įrodymų tyrimu, teismui nekilo abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo papildomai apklausinėti eismo įvykį mačiusius liudytojus ir aiškintis aplinkybes, kurios išsamiai buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir tinkamai ištirtos teismo posėdyje BPK nustatyta tvarka.

11. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybei, kad nukentėjusiosios elgesys neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui, akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog dėl eismo įvykio kalta yra ir pati nukentėjusioji. Tačiau tokie nukentėjusiosios argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nors teismas nustatė, jog abu eismo dalyviai pažeidė KET, tačiau vertindamas abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui, padarė išvadą, kad dėl eismo įvykio kaltas yra M. K., kadangi jo padaryti KET 101 ir 114 punktų pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl eismo įvykio kilimo kalta yra E. V.. Aplinkybę, kad E. V. taip pat pažeidė KET reikalavimus ir elgėsi neatsargiai, teismas vertino nustatydamas E. V. padarytos neturtinės žalos dydį, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad E. V. yra kalta dėl kilusio eismo įvykio.

12. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo nuteistajam M. K. paskirta bausme, mano, kad M. K. paskirta bausmė yra per švelni, nes M. K. yra linkęs pažeidinėti įstatymus, neatgailavo ir nuoširdžiai nesigailėjo, gali vėl daryti naujas nusikalstamas veikas. Tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

12.1. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė švelniausią BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmę – 60 MGL (2259,6 Eur) baudą, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda. Skirdamas bausmę M. K., teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad M. K. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, įvertino jo asmenybę, tai, kad jis nusikalto būdamas teistas, pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino ir gailėjosi dėl savo elgesio. Nors M. K. yra anksčiau teistas, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, grįžęs iš įkalinimo įstaigos M. K. vykdė jo lygtinio paleidimo sąlygas, įsidarbino, t. y. siekė įsilieti į visuomenę pragyvenimui užsidirbdamas teisėtu būdu, turi šeimą ir išlaiko mažametį vaiką, dėl šios padarytos nusikalstamos veikos labai gailėjosi. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių M. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

12.2. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Apygardos teismas pritaria Klaipėdos apylinkės teismo padarytai išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti M. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, paskiriant švelniausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydis pagrįstai nustatytas mažesnis negu šios bausmės vidurkis, numatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Tokia bausmė turėtų būti pakankama priemonė jam padaryti išvadas dėl nusikalstamų veikų darymo ateityje. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, teismas pagrįstai ir motyvuotai M. K. skyrė 60 MGL (2259,6 Eur) baudą, kurią pagrįstai, esant BK 64¹ straipsnyje numatytoms sąlygoms, sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai ir nuteistajam paskyrė teisingą, savo dydžiu atitinkančią BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį bausmę, todėl jos griežtinti nėra teisinio pagrindo.

13. Apeliaciniame skunde pateikiamas prašymas priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė jos advokatas, atstovaudamas jai ir ruošdamas skundą.

13.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

13.2. Pažymėtina, kad remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas gali priteisti tik nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, o iš bylos medžiagos matyti, kad E. V. buvo skirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas, nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų, kad patyrė kokias nors bylinėjimosi išlaidas, todėl nėra pagrindo tenkinti tokį nukentėjusiosios prašymą.

14. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl M. K. kaltės, tinkamai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką ir pagrįstai jam paskyrė bausmę, tinkamai nustatė padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžius, o nukentėjusiosios ir jos atstovės apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios E. V. ir jos atstovės advokatės Astos Mačernytės apeliacinį skundą atmesti.