- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-126-361/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12094-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Kaltinamasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Stefos Dalios Ramanauskienės apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. S. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Atmestas Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius prašymas priteisti valstybei iš kaltinamojo A. S. 180 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. S. išteisintas dėl kaltinimo, jog mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent dėl to, kad 2020 m. kovo 24 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su tėvu V. S. metu, tyčia vieną kartą delnu sudavė pastarajam į kairį šoną, ties šonkauliais, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. S. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo tėvui V. S. ir paskirti jam 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant A. S. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsniu, A. S. į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laiką – tris dienas – nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2020 m. kovo 26 d., vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Palikti nepakeistas A. S. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo.
2.1. Teigia, jog teismas, išteisindamas A. S., netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, jog nukentėjusysis V. S. 2020 m. kovo 24 d. pareiškime, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nurodė, jog 2020 m. kovo 24 d., apie 19.30 val., į butą (duomenys neskelbtini), atėjęs sūnus A. S. buvo labai agresyvus, o kai jis atsisakė duoti sūnui pinigų susimokėti už taksi paslaugas, sūnus pradėjo rankomis mojuoti palei jo veidą ir vieną kartą sudavė į kairės pusės šonkaulius, dėl to jis patyrė fizinį skausmą. V. S. pasirašė šį pareiškimą ir proceso veiksmų atlikimo protokolo specialiame priede, jokių pastabų dėl procesinio dokumento turinio ar jame užfiksuotų aplinkybių nepareiškė, papildymų ar pataisymų neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas kaip liudytojas 2020 m. balandžio 23 d., nukentėjusysis V. S. parodė, kad sūnus A. S. delnu sudavė jam į kairės pusės šoną, netoli šonkaulių, dėl to jis pajuto trumpalaikį fizinį skausmą, tačiau jau kitą dieną sumušta vieta nebeskaudėjo ir jis ėjo į darbą. 2020 m. rugsėjo 28 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. S. nurodė, jog, kai sūnus jam trenkė delnu, pastarojo suduotas smūgis pataikė į nervą tarp šonkaulių, tada jis jautęs skausmą, tačiau po kiek laiko skausmo nejautęs ir jau kitą dieną ėjęs į darbą, o jo kūne neliko smūgio žymės. 2021 m. sausio 26 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. S. patvirtino, jog sūnus A. S. jam sudavė smūgį, galbūt pataikė į nervą ir dėl to jis pajautė trumpalaikį skausmą.
2.2. Nors mechaninių sužalojimų V. S. kūne objektyviai nefiksuota, tačiau liudytojas L. L. patvirtino, jog V. S. įvykio vietoje jam nurodęs vietą savo kūne, į kurią sūnus sudavė smūgį, sakė, jog maudžia sumuštą vietą. Liudytojas L. L. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje nurodė, jog įvykio vietoje nukentėjusysis V. S. paaiškino, kad, atsisakius sūnui A. S. duoti prašomų pinigų susimokėti už taksi, tarp jų įvyko grumtynės, kurių metu agresyvus A. S. sudavė V. S. į kairės pusės šonkaulių sritį, dėl to šis jautė skausmą. Grumtynių metu G. S. bandė juos išskirti, bet sūnus A. S. pastarąją sugriebė už kaklo ir nustūmė. Paklausus asmenų, ar jiems buvo sukeltas fizinis skausmas dėl sūnaus veiksmų, V. S. ir G. S. nurodė, kad fizinis skausmas buvo sukeltas, tačiau nurodė nenorintys rašyti pareiškimo prieš sūnų. V. S. rodė vietą, į kurią jam buvo suduota, akivaizdžių sumušimo (paraudimų, kraujosruvų) žymių nebuvo, tik sakė, kad tą vietą maudžia. Matėsi paraudimas ant G. S. kaklo. Todėl L. L. nekilo abejonių dėl buvusio smurto artimoje aplinkoje fakto. V. S. ir G. S. kategoriškai nurodė, kad jiems fizinis skausmas buvo sukeltas. Pareiškimo pastarieji sakė nenorintys rašyti, nes tada sūnus negalės išvažiuoti į užsienį ir vėl kels konfliktus namuose. Pasirašytinai įspėjęs V. S. dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, surašęs pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą, kuriame užfiksavo V. S. parodymus, su juo davė susipažinti V. S.. Susipažinęs su šiuo procesiniu dokumentu, pastarasis pasirašė, pastabų, papildymų nepareiškė.
2.3. Teismas nuosprendyje netiksliai įvertino liudytojo L. L. parodymus, nurodęs, jog pastarasis suabejojęs, ar įvykio metu V. S. buvo sukeltas fizinis skausmas, nors tuo tarpu, kaip matyti iš 2021 m. sausio 26 d. teisiamojo posėdžio protokolo, liudytojas L. L. teismui paliudijo, jog jam V. S. ir G. S. nurodė, kad jiems skausmas buvo sukeltas, ir dėl to jam abejonių nekilo, ir tik po užfiksuotos apklausos jam kilę įtarimų, kad V. S. ir G. S. tyrimo metu gali pakeisti pirminius parodymus.
2.4. Liudytoja A. V. 2021 m. sausio 26 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog atliko ikiteisminį tyrimą, kurio metu apklausė nukentėjusįjį V. S., kuris papasakojo, kad sūnus grįžęs paprašė pinigų sumokėti už taksi. Kai jis atsisakė duoti pinigus, kilo konfliktas ir sūnus sudavė jam į kairės pusės šonkaulius, taip sukėlęs fizinį skausmą, kuris buvęs trumpalaikis. Į jų konfliktą įsiterpusi G. S., kurią sūnus, suėmęs už kaklo, pastūmė. V. S. sakė, kad sūnus bandė įspirti, bet nepataikė.
2.5. Pažymi, kad nukentėjusysis V. S., duodamas parodymus baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, akivaizdžiai švelnino kaltinamojo sūnaus padėtį ir, teismui atkreipus nukentėjusiojo dėmesį į jo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje, prieštaringumą, nurodė, kad jo ikiteisminio tyrimo apklausose neteisingai užrašyta, jog nuo suduoto smūgio delnu jis jautė fizinį skausmą, kadangi tyrimo metu už jį tai nusprendė tyrėjai. Tačiau 2021 m. sausio 26 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. S. patvirtino, jog tyrėja A. V., atlikusi jo liudytojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu, apklausos protokolą surašė teisingai. Šiame apklausos protokole užfiksuoti V. S. parodymai, jog A. S. sudavė jam smūgį į kairįjį šoną ties šonkauliais, tačiau jau kitą dieną sumušta vieta nebeskaudėjo ir jis jau ėjo į darbą. Liudytoja G. S. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad įvykio metu agresyviai nusiteikęs sūnus A. S. ėmė mojuoti rankomis prieš tėvą V. S. ir ji ėmusi sūnų stumti tolyn, bet šis ją atstūmęs. Iš vaizdo įrašo, daryto įvykio vietoje policijos pareigūno tarnybine dėvimąja vaizdo kamera, matyti, kad 2020 m. kovo 24 d. 20.03 val. atvykusiems pareigūnams V. S. nurodė, kad sūnus daužė duris, kad sūnų jis stūmė lauk ir prašo pastarąjį išvežti, o G. S. nurodė, kad sūnus juos abu su V. S. sumušė, o A. S. klausia tėvų, ar šie nenorintys, kad jis juos užmuštų.
2.6. Išteisintasis A. S., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, pripažino, kad įvykio metu buvo agresyvus ir tėvui V. S. delnu sudavė smūgį į kairę kūno pusę, netoli šonkaulių ir nežino, ar tėvui dėl jo suduoto smūgio skaudėjo. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu 2020 m. rugsėjo 28 d. apklausiamas kaip kaltinamasis, A. S. patvirtino, jog supykęs trenkė tėvui V. S. delnu į šoną, smūgiavo dešine ranka. Teismas, abejodamas, ar A. S. suduotas smūgis tėvui pastarajam sukėlė fizinį skausmą, neatsižvelgė į pačią įvykio situaciją. Konfliktas bute truko apie pusvalandį (V. S. nurodė, jog sūnus grįžo apie 19.30 val. ir ėmė konfliktuoti, o pagalbos iškvietimas gautas 19.57 val.) ir jo metu fiziškai stipresnis (V. S. nurodė, kad sveria 60 kg, o sūnus 90 kg, jo ūgis 170 cm, o sūnaus 180 cm), akivaizdžiai neblaivus ir agresyvus bei turintis psichinės sveikatos problemų (V. S., kviesdamas pagalbą nurodė, jog sūnui sutriko psichika, o iš bylos medžiagos matyti, jog A. S. nustatyta diagnozė, susijusi su elgesio sutrikimu, vartojant alkoholį) A. S., supykęs, kad tėvai atsisakė duoti pinigų, susigrūmė su tėvu ir pastarajam sudavė smūgį į kairįjį šoną ties šonkauliais. Todėl A. S. suduotas smūgis tėvui nelaikytinas tik fiziniu sąlyčiu su nukentėjusiojo kūnu, pastarajam nesukėlęs jokių pasekmių. Juolab, kad ir pats nukentėjusysis, tiek fiksuojant jo pradinius parodymus, tiek papildomos apklausos metu ikiteisminiame tyrime, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, patvirtino, jog sūnaus suduotas smūgis jam sukėlė fizinį skausmą. Šios aplinkybės neabejotinai rodo, jog A. S., būdamas neblaivus, supykęs, jog tėvai atsisakė apmokėti taksi išlaidas, tėvų bute sukėlė konfliktą, ėmė puolamai mojuoti tėvui prieš veidą bei sudavė smūgį tėvui į kairiąją kūno pusę netoli šonkaulių ir šis smūgis pastarajam buvo skaudus. Iš to yra akivaizdi A. S. tiesioginė tyčia nukentėjusiajam sukelti mažų mažiausiai fizinį skausmą. Beje, A. S. netrukus iki įvykio 2020 m. vasario 27 d. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nuosprendžiu jau buvo teistas dėl smurto pavartojimo prieš artimą giminaitį – senelę D. D.. Todėl šiuo atveju tėvas turėjo pagrindą numatyti tokių pasekmių galimybę ir nėra jokio pagrindo laikyti nepatikimais ar prieštaringais minėtų liudytojų L. L. ir A. V., nesuinteresuotų bylos baigtimi asmenų, parodymais.
2.7. A. S. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, teistas tris kartus, teistumas neišnykęs, dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teistas 2020 m. vasario 27 d., t. y. vos prieš mėnesį iki šio įvykio, o paskirta laisvės apribojimo bausmė jokio poveikio jam nepadarė. Jis baustas už administracinių nusižengimų padarymą, dirba, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistas. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus ir tikslus, nusikaltimo stadiją, kaltininko asmenybę, dviejų atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertinus, kad anksčiau taikytos bausmių rūšys – bauda (2 nuosprendžiais paskirtos baudos nesumokėtos) ir laisvės apribojimas teigiamos įtakos A. S. elgesiui nepadarė, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams bei paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalyje, 5 dalies 5, 6 ir 10 punktuose numatytas pareigas.
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Prokurorė teigia, kad apylinkės teismas išteisindamas A. S. netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Priešingai nei sprendė apylinkės teismas, prokurorės manymu, nėra pagrindo abejoti liudytojų L. L. ir A. V. parodymais, o nukentėjusiojo V. S. ir liudytojos G. S. parodymai patvirtina, jog A. S. vieną kartą delnu sudavė tėvui V. S. į kairį šoną ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Teismas neįvertino aplinkybių, jog A. S. įvykio metu buvo neblaivus, agresyvus, stipresnis už tėvą, jų konfliktas truko apie pusvalandį ir įvyko dėl to, kad tėvai atsisakė jam duoti pinigų susimokėti už taksi paslaugas. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, jog A. S. iki aktualaus įvykio kartą jau buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. 2020 m. vasario 27 d. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nuosprendžiu jis nuteistas dėl smurto panaudojimo prieš artimą giminaitį – senelę D. D..
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu ir teisiniu aspektais, išanalizavusi byloje surinktus, apylinkės teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną jų atskirai bei jų visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išteisindamas A. S., padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes, ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
6. Priešingai nei teigia prokurorė, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog apylinkės teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino sūnaus ir tėvo konfliktinę situaciją, neatskleidė jos eigos ir sūnaus veiksmų prieš tėvą tikrojo turinio. Nuosprendis pagrįstas byloje surinktais įrodymais, teismo išvados dėl A. S. kaltės nebuvimo yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes. Nuosprendyje išdėstyti teismo argumentai dėl byloje surinktų įrodymų yra logiški ir neprieštaringi.
7. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas su A. S. inkriminuota veika susijusias aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamąjį A. S., liudytojus (tyrėjus) L. L. ir A. V., nukentėjusįjį V. S., liudytoją G. S. (A. S. mama), ištyrė kitus rašytinius bylos įrodymus. Teismui tiesiogiai tiriant įrodymus, proceso dalyviai turėjo galimybę tiesiogiai tyrime dalyvauti, žinoti apklausiamų asmenų duodamų parodymų turinį, užduoti jiems klausimus, dalyvauti, tiriant kitus bylos įrodymus, išsakyti savo poziciją dėl tiriamų įrodymų, reikšti prašymus bei naudotis kitomis jiems suteiktomis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Prokurorė nepateikia jokių teiginių dėl rungimosi principo pažeidimo argumentų, o vien tik aplinkybė, kad byloje surinkti duomenys apylinkės teismo įvertinti išteisintojo naudai, nelemia aptariamo principo pažeidimo.
8. Kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje.
9. Šiuo atveju apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principu, nustatęs, jog nukentėjusiojo parodymai apie sūnaus veiksmais jam sukeltą fizinį skausmą duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra prieštaringi ir kartu nesutampa su tyrėjų L. L. ir A. V. procesiniuose dokumentuose užfiksuotomis ginčo įvykio situacijos aplinkybėmis. Prokurorė, įžvelgdama A. S. veiksmuose tyčią sukelti tėvui fizinį skausmą, nepagrįstai kriminalizuoja tėvo ir sūnaus susistumdymo situaciją. Todėl prokurorės teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
10. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-270-628/2020). BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir, nors jų ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016).
11. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog A. S. veiksmuose buvo tyčia sužaloti tėvą ar sukelti jam fizinį skausmą. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015).
12. Byloje nustatyta, kad A. S. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su tėvu V. S. metu vieną kartą delnu sudavė pastarajam į kairį šoną, tačiau nėra įrodymų, jog toks veiksmas pastarojo buvo atliktas tyčia ir juo A. S. norėjo sukelti tėvui fizinį skausmą ar nenorėjo, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Apylinkės teismas pagrįstai vertino ir atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo poziciją, jog sūnaus sudavimas delnu jam į šoną tuo metu, kai jis bandė sūnų išstumti iš buto, jam fizinio skausmo nesukėlė, o dėl to už jį nusprendė į įvyko vietą atvykę tyrėjai. Be to, kaip teisingai motyvavo apylinkės teismas, A. S. mama, tiesiogiai mačiusi tėvo ir sūnaus konfliktą, nurodė, kad dėl minėto susistumdymo tėvas fizinio skausmo ar sužalojimų nepatyrė, o policiją kvietė tik dėl to, jog girtą sūnų policija išprašytų iš buto. Iš apylinkės teismo tirto garso įrašo Bendrajam pagalbos centrui pagrįstai nustatyta, kad tėvas skambino norėdamas pranešti apie tai, kad girtas sūnus tranko buto duris ir apie jokį sūnaus fizinį smurtą prieš jį nenurodė. Galiausiai vaizdo įrašo, pareigūnų padaryto atvykus į įvykio vietą, praėjus devynioms minutėms po tėvo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą, turinys leidžia įsitikinti tuo, kad apie tai, jog dėl sūnaus veiksmų tėvas patyrė fizinį skausmą ar sužalojimus ir pan., pastarasis pareigūnams nenurodė ir tvirtino, kad dėl šio įvykio pareiškimo nerašys, o prašė pareigūnų išvežti iš buto neblaivų, neadekvatų sūnų. Atvykę medikai pagalbą suteikė ne tėvui, o A. S. motinai G. S., kuri dėl tėvo ir sūnaus konflikto patyrė stresą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kaip pagrįsta vertintina apylinkės teismo išvada, jog tyrėjai apklausdami V. S. tik formaliai užfiksavo, jog pastarasis patyrė fizinį skausmą, pajuto trumpalaikį fizinį skausmą, tačiau neatskleidė, kaip iš tikrųjų toks pojūtis buvo išreikštas.
13. Kiti skundo argumentai, jog konflikto metu A. S. buvo neblaivus, agresyvus, tėvo ir sūnaus konfliktas truko apie pusvalandį, ar tai, kad prieš tai neseniai jis buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, savaime neįrodo A. S. tyčinės kaltės padarius jam inkriminuotą veiką. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamo konflikto situaciją, turi pagrindą manyti, jog A. S. sudavimas tėvui vieną kartą delnu į kairį šoną nebuvo tyčinis veiksmas, sukėlęs BK 140 straipsnio 2 dalies taikymui teisiškai reikšmingus padarinius. Fizinis pojūtis, kurį tėvas patyrė po sūnaus sudavimo jam delnu į kairįjį šoną konflikto metu, nesukėlė jam tokio pavojingumo laipsnio fizinio skausmo, už kurį sūnui būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis konfliktas įvyko tarp šeimos narių – tėvo ir sūnaus. Dėl smurto prieš motiną sūnus apskritai nebuvo ir nėra kaltinamas. Todėl skundo argumentai, jog A. S. smurtavo ir prieš motiną, vertinami kaip nepagrįstai išplečiantys kaltinimo turinį. Ilgametė teisėjų kolegijos patirtis tokio pobūdžio bylose leidžia pastebėti, jog dažnai pirminiai įsiaudrinusių ir kvietusių atvykti policiją šeimos narių parodymai apie įvykio šeimos aplinkoje aplinkybes, kilusius padarinius ar savo atliktus veiksmus, vėlesnėse tyrimo stadijose ir (ar) teisme pasikeičia. Aktualiu atveju, kriminalizuodami įvykį šeimos aplinkoje, tyrėjai ir prokurorė neįsigilino į tikrąjį (ne)kilusių padarinių pobūdį ir A. S. tyčios turinį.
14. Remdamasi tuo, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog vien tai, kad galutinis bylos rezultatas – priimtas išteisinamasis nuosprendis – netenkina prokurorės, nėra pagrindas teigti, jog apylinkės teismas bylą išnagrinėjo neįvertinęs ir neįsigilinęs į visas bylos aplinkybes, o priimtas nuosprendis yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Stefos Dalios Ramanauskienės apeliacinį skundą atmesti.