Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,

žodinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas Baltarusijos pilietis P. B. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 24S240308 (toliau – Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas pabėgėlio statusas Lietuvoje, panaikintas leidimas nuolat gyventi bei paskelbtas negaliojančiu pabėgėlio kelionės dokumentas, įvedant į asmens dokumentų išdavimo sistemą duomenis apie pabėgėlio kelionės dokumento negaliojimą.

Pareiškėjas bei jo atstovas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2022 m. rugsėjo 17 d. ir nedelsiant pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl tarptautinės apsaugos poreikio užsieniečiui, kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau - VSD), kuris nurodė, kad neturi duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, 2023 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S81461 suteikti jam prieglobstį (pabėgėlio statusą) ir išduoti leidimą nuolat gyventi. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai baiminasi persekiojimo dėl konvencinių priežasčių (dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba turimų ar jam primetamų politinių įsitikinimų) ir negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga, nes persekiojimo subjektas yra pati valstybė.

Baltarusijos leidiniui „Nashaniva.com“ 2024 m. paskelbus straipsnį dėl Baltarusijos piliečių, kurie galimai bendradarbiavo su kilmės valstybės teisėsaugos institucijomis, t. y. KGB (rus. ???, ??????? ??????????????? ????????????, liet. - Valstybės saugumo komitetas), Migracijos departamentas pakartotinai kreipėsi konsultacijos į VSD, kuris 2024 m. liepos 29 d. rašte Nr. 18-6983 nurodė, kad anot leidinio šaltinio, pareiškėjas (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, pareiškėjas, (duomenys neskelbtini)ą, išreiškė lojalumą KGB ir pasitikėjimą oficialiomis Baltarusijos valdžios struktūromis. Atitinkamai, jis galėtų būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos režimui asmuo, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas tvirtino, kas prieš N. A. niekada neplanavo veikti ir neveikė. (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad tokiu būdu siekė padėti N. A. suklaidinti KGB ir laimėti laiko, kad galėtų parengti veiklos planus. KGB minėtą asmenį sekė maždaug pusantrų metų, tačiau nekilus įtarimų, sekimas buvo nutrauktas. Nuo tada N. A. įgavo galimybę nekliudomai imtis atitinkamų veiksmų (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad vėliau N. A. buvo sulaikytas, tačiau už kitą nusikalstamą veiką, nesusijusią su pareiškėjo (duomenys neskelbtini)nurodytomis aplinkybėmis. Paaiškino, kad 2017 m. KGB apklausė pareiškėją ir tikrino jį poligrafu, tačiau apie patikrinimo rezultatus nepranešė.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas nepagrįstais laiko atsakovo argumentus, kad jo veikla buvo palanki Baltarusijos režimo struktūroms, kadangi (duomenys neskelbtini)veikė prieš Baltarusijos režimą.

Pareiškėjo skundo argumentus, kad VSD bei baltarusių visuomeninės organizacijos, kuriose pareiškėjas vykdė veiklą (klubas „Litviny“, pilietinių iniciatyvų centras „Mūsų namai“ bei politinė partija „Narodnaya Gramada“) neatliko savarankiško tyrimo dėl aljanso „Cyber Partisans“ nutekintų duomenų, atsakovas vertino kaip nepagrįstus ir perteklinius.

Pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime nėra jokios priešpriešos dėl aplinkybių, kad pareiškėjui buvo suteiktas pabėgėlio statusas 2023 m. ir naujai 2024 metais paaiškėjusiu aplinkybių dėl bendradarbiavimo su KGB, dėl kurių jis buvo VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjas prieš tai savo noru bendradarbiavo su KGB, gali būti vertinama kaip kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui, nes tikėtina, kad KGB dėl tokių jo veiksmų vertina jį kaip lojalų asmenį. Migracijos departamento nuomone, tai kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su pareiškėju kontaktus.

Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pagrįstai pripažindamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumu. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas mano, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus administraciniam aktui.

VSD vertinimu, rašydamas pranešimą Baltarusijos Respublikos KGB, pareiškėjas neabejotinai išreiškė lojalumą ir pasitikėjimą Baltarusijos valdžia, palaikė jos vykdomą užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos žvalgybos tarnybos užtikrina Baltarusijos režimo stabilumą šalies viduje, vykdo aktyvią žvalgybinę veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Šios tarnybos griežtai kontroliuoja savo darbuotojų patikimumą ir užtikrina, kad jose dirbtų režimui lojalūs asmenys. VSD nuomone, pareiškėjui turint leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Pažymėjo, jog nors ir nėra žinomas tikslus pareiškėjo (duomenys neskelbtini)nenurodė. VSD nuomone, vien faktas, kad pareiškėjas savo iniciatyva kontaktavo su KGB, kelia riziką, kad jis Baltarusijos specialiųjų tarnybų gali būti vertinamas kaip lojalus asmuo. Paminėjo ir tai, jog pareiškėjas didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje, jis neturi stiprių socialinių ryšių šalyje, kas kelia papildomų įtarimų.

VSD vertinimu, surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti apie pareiškėjas keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis interesas naudotis jam suteikto pabėgėlio statuso teikiamomis privilegijomis Lietuvos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką ir gyventi joje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas. Nacionalinis saugumas yra susijęs su viešuoju interesu, kurio užtikrinimas turi prioritetą prieš formalų teisės normų taikymą.

VSD laikosi pozicijos, kad priimant Sprendimą nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos ir tinkamai įvertino faktines aplinkybes, atsižvelgiant į geopolitinės situacijos pokyčius regione bei išaugusias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui panaikinti pabėgėlio statusą bei išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, kuriam Migracijos departamento 2023 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 23S81461 buvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) ir išduotas leidimas nuolat gyventi.

VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės saugumui vertinimą ir Migracijos departamentui pateiktu 2024 m. liepos 29 d. raštu Nr. 18-6983 nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD rašte pateikiama informacija, kad leidiniui „Nashaniva.com“ 2024 m. balandžio 30 d. paskelbus straipsnį dėl Baltarusijos piliečių, kurie galimai bendradarbiavo su kilmės valstybės teisėsaugos institucijomis, Baltarusijos tyrėjų aljanso „CyberPartisan“ paviešintoje kreipimųsi į KGB bazėje randamas ir P. B. asmenvardis. Nurodoma, kad P. B. 2017 m. sausio 31 d. pranešė KGB savo nuomonę apie Baltarusijos Respublikos pilietį N. A. ir jo ruošimąsi jėga užgrobti Baltarusijos Respublikos valdžią. VSD vertino, kad rašydamas tokį pranešimą Baltarusijos Respublikos KGB, pareiškėjas išreiškė lojalumą ir pasitikėjimą Baltarusijos valdžia, palaikė jos vykdomą užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD pažymėjo, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos užtikrina režimo stabilumą šalies viduje, vykdo aktyvią žvalgybinę veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, griežtai kontroliuoja savo darbuotojų patikimumą ir užtikrina, kad jose dirbtų tik režimui lojalūs asmenys. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, VSD vertino, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl jis kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Vadovaudamasis minėtu VSD raštu, Migracijos departamentas pradėjo pabėgėlio statuso panaikinimo procedūrą ir apie tai informavo pareiškėją, suteikiant jam galimybę nurodyti priežastis, jeigu tokių esama, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, neturėtų būti priimamas galutinis sprendimas panaikinti jam suteiktą pabėgėlio statusą.

Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 7 d. raštu pateikė atsakovui paaiškinimus, kuriuose prašė pabėgėlio statuso nepanaikinti, nes tai yra vienintelė galimybė jam išvengti persekiojimo, ilgalaikio įkalinimo, kankinimų, sveikatos ir net gyvybės praradimo. Nurodė, kad Baltarusijoje yra nuteistas pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) ir jam skirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, o 2022 m. buvo pradėta dar viena baudžiamojo pobūdžio byla pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini). Be to, paaiškino, kad Baltarusijoje yra paskelbtas paieškomu asmeniu.

2024 m. rugpjūčio 12 d. Migracijos departamente buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė, kad kilmės valstybėje aktyviai dalyvavo protesto akcijose, o atvykęs į Lietuvos Respubliką prisijungė prie klubo „Litviny“, pilietinių iniciatyvų centro „Mūsų namai“ bei politinės partijos „Narodnaya Gramada“. Pakartojo, kad jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl pareigūnų įžeidimo, kuriuo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė siuntimo į Baltarusijos uždarojo tipo įstaigą, bei pradėta dar viena baudžiamoji byla dėl (duomenys neskelbtini). Paskirtos bausmės pareiškėjas neatliko ir pabėgo į Lietuvą, todėl deportavus jį į Baltarusiją, jam grėstų baudžiamasis persekiojimas - ilgas įkalinimo terminas arba mirties bausmė. Pažymėjo kad Baltarusijos Respublikoje buvo išleistas propagandinis filmas (interviu), kuriame pareiškėjas įvardytas teroristu. Apklausos metu taip pat nurodė, kad niekada neveikė prieš N. A.. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu siekė suklaidinti KGB, kad jie veltui stebėtų N. A., o kai jo sekimas po 1,5 metų buvo nutrauktas, pareiškėjas kartu su šiuo asmeniu galėjo ramiai vykdyti pasiruošimą veikti prieš režimą. Migracijos departamentui paprašius pareiškėjo nurodyti, kur šiuo metu yra N. A., šis atsakė, kad Gardino miesto kalėjime. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo narystės litvinizmo klube, pilietinių iniciatyvų centre „Mūsų namai“ ir politinėje partijoje „Narodnaya Gramada“ buvo suspenduotos pasirodžius „Nashaniva.com“ leidiniui, t. y. ne jo paties valia. Teigė šiuo metu Lietuvoje nedirbantis, socialinių ryšių neturintis.

Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į savarankiškai surinktą informaciją ir vadovaudamasis VSD išvadomis, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui pabėgėlio statusą, leidimą nuolat gyventi bei negaliojančiu paskelbė jo kelionės dokumentą.

Sprendime atsakovas kritiškai vertino aplinkybę, kad pareiškėjas iš pradžių neigė veikęs prieš N. A., tačiau Migracijos departamento darbuotojui pateikus faktinę informaciją pripažino, jog minėtą asmenį įdavė KGB tarnybai. Migracijos departamentas kaip nepatikimus vertino pareiškėjo argumentus, jog tokie jo veiksmai buvo operacija, skirta suklaidinti Baltarusijos teisėsaugos pareigūnus, kadangi šis suklaidinimas baigėsi tuo, jog, pareiškėjo teigimu, jo geras draugas N. A. šiuo metu yra Gardino miesto kalėjime. Be to, paklausus pareiškėjas prisipažino, kad šiuo metu nebevykdo veiklos klube „Litviny“, pilietinių iniciatyvų centre „Mūsų namai“ ir politinėje partijoje „Narodnaya Gramada“, nes jo narystė buvo sustabdyta. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjas kryptingai siekė pateikti kaip įmanoma mažiau informacijos, kuri jam būtų nepalanki prieglobsčio kontekste. Sprendime taip pat akcentavo, kad nuo pareiškėjo narystės visuomeninėse organizacijose suspendavimo praėjo 6 mėnesiai, per kuriuos jis galėjo joms įrodyti savo dorus ketinimus, tačiau to nepadarė. Kadangi pareiškėjo narystė nebuvo atnaujinta, atsakovas vertino, kad ne tik VSD, tačiau ir baltarusius vienijančios organizacijos abejoja užsieniečio pasakojimu ir deklaruojama kova su režimu.

Nustatytų aplinkybių kontekste atsakovas konstatavo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl P. B. deklaruojamo nuoširdumo ir pažeidžiamumo, t. y. Baltarusijos režimas juo bet kada gali pasinaudoti, laisva valia arba darant spaudimą per artimuosius, kurie liko gyventi kilmės valstybėje. Migracijos departamentas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 90 straipsnio 1 dalies 9 punktu, numatančiu, kad pabėgėlio statusas naikinamas, jei asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, panaikino pareiškėjo pabėgėlio statusą, taip pat UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, kuris numato, kad tokiu atveju naikinamas ir leidimas nuolat gyventi – panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir, vadovaujantis Pabėgėlio kelionės dokumento išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2004 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-408, 33 punkto 6 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad panaikinus užsieniečiui suteiktą pabėgėlio statusą, kelionės dokumentas paskelbiamas negaliojančiu, priėmė sprendimą pareiškėjui išduotą kelionės dokumentą paskelbti negaliojančiu į asmens dokumentų išdavimo sistemą įvedant duomenis apie šio dokumento negaliojimą.

Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka. Savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsakovui 2024 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinimuose bei apklausos metu. Teigia, kad neveikė prieš N. A. interesus, o (duomenys neskelbtini)Sekimą nutraukus ir N. A. tapus nebeįdomiu Baltarusijos jėgos struktūroms, jis įgavo galimybę toliau tęsti savo veiklą prieš Baltarusijos valdžią. Tvirtino, kad į kalėjimą N. A. pateko dėl kito nusikaltimo, nesusijusio su pareiškėjo KGB teikta informacija. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Baltarusijoje jam gresia baudžiamasis persekiojimas, ilgalaikis įkalinimas, galimai net kankinimai, sveikatos ir gyvybės praradimas.

Papildomai akcentavo, kad nei VSD, nei Migracijos departamentas, suteikdami pareiškėjui pabėgėlio statusą 2023 metais, grėsmės šioje situacijoje neįžvelgė. Be to, informacijos nutekinimas leidiniui „Nashaniva.com“ galėjo būti KGB darbas, siekiant sukompromituoti pareiškėją. VSD ir atsakovui nėra žinomas ir (duomenys neskelbtini). Dėl narystės Baltarusijos visuomeninėse organizacijose suspendavimo pareiškėjas nurodė, kad tai buvo padaryta neatlikus išsamaus tyrimo ir neformaliai, vien tam, kad šių organizacijų nariai nerizikuotų savo pačių migraciniu statusu Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, dėl minėtų argumentų atsakovo Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi yra neišsamus ir nemotyvuotas.

Užsieniečiui suteikto pabėgėlio statuso bei leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimus reguliuoja Lietuvos nacionalinės teisės bei Europos Sąjungos teisės nuostatos. Europos Sąjungos lygmeniu su pabėgėlio statusu ir leidimo nuolat gyventi susijusius klausimus reguliuoja Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – Direktyva 2011/95/ES). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškindamos ir taikydamos UTPĮ ir jį detalizuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas valstybės institucijos ir teismai privalo atsižvelgti į Direktyvos turinį ir nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Direktyva ir jos nuostatas plėtojančia ESTT praktika, o kolizijos atveju – netaikyti nacionalinės teisės normos.

Nagrinėjamai bylai reikšmingos Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio e) ir m) punktų ir 14, 21 straipsnių nuostatos, kuriose apibrėžiami pabėgėlio statuso ir leidimo nuolat gyventi sąvokos bei panaikinimo pagrindai.

Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio e) punkte numatyta, kad pabėgėlio statusas – tai valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis, o pagal m) punktą, leidimas gyventi šalyje – valstybės narės valdžios institucijų tos valstybės teise nustatyta forma išduotas leidimas trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės gyventi jos teritorijoje.

Direktyvos 2011/95/ES 14 straipsnyje apibrėžti pabėgėlio statuso panaikinimo teisiniai pagrindai bei sąlygos, kurioms esant valstybė narės sprendžiančioji institucija panaikina trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pabėgėlio statusą, iš kurių ginčo atveju aktualus 14 straipsnio 4 dalies a) punktas, numatantis, kad valstybės narės gali panaikinti statusą, kai yra rimtų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, tokiu atveju valstybės narės gali panaikinti ir pabėgėlio leidimą gyventi šalyje, kuris pabėgėlio statuso gavėjams paprastai išduodamas iškart po tarptautinės apsaugos suteikimo pagal 24 straipsnį.

Nacionalinėje teisėje su pabėgėlio statuso ir leidimo nuolat gyventi panaikinimu susijusius klausimus reglamentuoja UTPĮ bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. įsakymu Nr. 1V-131 (suvestinė redakcija nuo 2023 m. gegužės 10 d., toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos, kurios yra suderintos su ES teisės aktų, taip pat ir Direktyvos 2011/95/ES nuostatomis.

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis numato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

Pagal UTPĮ 4 straipsnio 8 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, papildoma arba laikinoji apsauga, kelia grėsmę valstybės saugumui, policija arba VSAT, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga, kelia grėsmę visuomenei, užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo Migracijos departamentas priima ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos, gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu.

UTPĮ 90 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti privalomieji užsieniečiui jau suteikto pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindai. Pagal šio straipsnio 1 dalies 9 punktą, užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas panaikinamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, arba jis įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelią grėsmę visuomenei. Šie pagrindai atitinka Direktyvos 2011/95/ES 14 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Paaiškėjus UTPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas privalo pradėti pabėgėlio statuso panaikinimo procedūrą pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatytą tvarką ir priimti sprendimą dėl pabėgėlio statuso panaikinimo (UTPĮ 90 str. 3, 8 d.).

Tvarkos aprašo VIII skyrius detaliai reglamentuoja prieglobsčio (pabėgėlio statuso) panaikinimo tvarką. Jeigu Migracijos departamento surinktos ar gautos patikimos informacijos pagrindu nustatoma, kad užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis, gali būti taikomos UTPĮ 90 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatos, atliekama prieglobsčio panaikinimo procedūra (116 p.). Ši procedūra laikoma pradėta, kai užsieniečiui išsiunčiamas Tvarkos aprašo 118 punkte nurodytas rašytinis pranešimas, ir užbaigiama, kai patvirtinama Tvarkos aprašo 122 punkte nurodyta pažyma dėl pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos nepanaikinimo arba įsigalioja Tvarkos aprašo 123 punkte nurodytas sprendimas dėl pabėgėlio statuso panaikinimo (117 p.). Pradėjus prieglobsčio panaikinimo procedūrą, užsienietis nedelsiant rašytiniu pranešimu informuojamas apie priežastis, dėl kurių ši procedūra pradėta, ir apie galimybę per 14 darbo dienų, o kai prieglobsčio panaikinimo procedūra pradedama UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nurodytais atvejais – per 5 darbo dienas nuo pranešimo išsiuntimo jam dienos raštu arba žodžiu nurodyti Migracijos departamentui priežastis, dėl kurių neturėtų būti priimamas sprendimas panaikinti jam prieglobstį. Jei užsienietis nurodo priežastis žodžiu, pokalbiui taikomi Tvarkos aprašo 6 punkto reikalavimai, kiek tai suderinama su užsieniečio teisine padėtimi (118 p.). Prieglobsčio panaikinimo procedūros tikslas – įvertinti, ar dėl UTPĮ 90 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų aplinkybių užsienietis, kuriam suteiktas prieglobstis, nebeatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų. Vertinimą, ar užsienietis atitinka šiuos kriterijus, atlieka įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, vadovaudamasis inter alia Tvarkos aprašo VII skyriaus antrojo skirsnio nuostatomis (119 p.). Atliekant vertinimą, vertinamos ne tik tos aplinkybės, dėl kurių užsieniečiui buvo suteiktas prieglobstis, bet ir aplinkybės, kurios atsirado arba paaiškėjo po to, jeigu jos susijusios su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais (120 p.). Jeigu atlikus vertinimą ir atsižvelgus į užsieniečio pateiktus paaiškinimus, nustatoma, kad užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis, taikomos UTPĮ 90 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatos, Migracijos departamentas priima sprendimą panaikinti šį statusą arba papildomą apsaugą ir užregistruoją jį MIGRIS (123 p.).

UTPĮ 54 straipsnio 1 dalis reglamentuoja privalomuosius leidimo nuolat gyventi Lietuvoje užsieniečiui panaikinimo pagrindus, vienas iš kurių - jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui bei UTPĮ nustatyta tvarka yra panaikinamas jam suteiktas pabėgėlio statusas (54 str. 1 d. 2 ir 5 p.). Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo, keitimo ar panaikinimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų nustatyta tvarka priima Migracijos departamentas (55 str. 2, 3 d.).

Nagrinėjamai bylai aktuali LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje potencialiai keliamo pavojaus valstybės saugumui. Pažymėtina, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT praktikoje akcentuojama, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020).

LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija yra unikali. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi, grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis taip pat negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiama (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir leidimo nuolat gyventi pareiškėjui panaikinimo priėmė vadovaudamasis UTPĮ 90 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu teisiniu pagrindu bei nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas Sprendimo teisėtumą ginčija argumentais, jog atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo individualią situaciją ir išsamiai neištyrė visų faktinių aplinkybių, o vadovavosi vien nepagrįsta VSD išvada.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui 2023 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 23S81461 buvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) ir išduotas leidimas nuolat gyventi, kadangi tuo metu jis atitiko UTPĮ 86 straipsnyje reglamentuotus pabėgėlio kriterijus ir nebuvo nustatyta, kad jo buvimas Lietuvoje keltų grėsmę valstybės saugumui. Tačiau aplinkybės apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui paaiškėjo ne sprendžiant prieglobsčio (pabėgėlio statuso) suteikimo klausimą, o jau po pabėgėlio statuso suteikimo, t. y. 2024 m. balandžio 30 d. leidiniui „Nashaniva.com“ paskelbus straipsnį apie Baltarusijos piliečius, tame tarpe ir pareiškėją, kurie galimai bendradarbiavo su kilmės valstybės teisėsaugos institucijomis, taip pat atsakovui gavus VSD 2024 m. liepos 29 d. raštą Nr. 18-6983, kuriame tokie pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip jo lojalumas Baltarusijos rėžimui ir tuo pačiu - grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėjas nei Migracijos departamento apklausos metu, nei bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tačiau teigia, kad taip elgėsi siekdamas suklaidinti Baltarusijos teisėsaugą ir padėti minėtam asmeniui toliau tęsti savo veiksmus prieš režimą. Jokių rašytinių ar kitokių materialių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo žodžius, byloje nėra. Pareiškėjas pripažįsta, kad savo poziciją grindžia tik savo žodiniu liudijimu, kuriuo prašo teismo vadovautis.

Teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1616-822/2021, ir kt.).

Pareiškėjas tvirtino, kad (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat nurodė, kad N. A. šiuo metu yra kalinamas Gardino kalėjime, todėl atsižvelgiant į tai, nėra galimybės šį asmenį apklausti ir tokiu būdu galimai patvirtinti pareiškėjo argumentus. Skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad KGB pareiškėjo pateiktos informacijos pagrindu minėtą asmenį sekė apie pusantrų metų, o sekimą nutraukus N. A. galėjo toliau veikti prieš Baltarusijos rėžimą nebesukeldamas įtarimų. Pareiškėjas teigė, kad apie sekimo nutraukimą sužinojo iš paties N. A., kadangi pastarasis jautė ir matė, jog yra sekamas (pastebėdavo jį sekančius asmenis, neaiškius automobilius ir kt.), dėl to aiškiai suprato, kada sekimas buvo baigtas.

Vadovaudamasis minėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, bendruoju protingumo principu ir savo vidiniu įsitikinimu, teismas šį pareiškėjo liudijimą vertina kaip nepagrįstą ir nelogišką. Pareiškėjo teiginiai, kad jis kartu su N. A. iš tam tikrų požymių suprato, jog KGB sekimas yra baigtas, o po to galėjo ramiai tęsti prieš Baltarusijos rėžimą nukreiptus veiksmus nebesukeldami įtarimo, nelaikytini įtikinamais. Konstatuoti Baltarusijos, kaip ir bet kurios kitos valstybės, atitinkamą tarnybinį paruošimą turinčių teisėsaugos pareigūnų vykdomų slaptų operacijų pabaigą vien vadovaujantis tokio paruošimo ir patirties neturinčio sekamo asmens vidiniu pojūčiu, nuomone ar pastebėjimais, taip pat teigti, kad kartą į KGB akiratį patekęs asmuo niekuomet nebebus vėl sekamas ir galės nesukeliant įtarimų toliau veikti prieš rėžimą, yra neprotinga ir nelogiška. Visuotinai žinoma, kad Baltarusijos, kaip nedemokratinės, policinės valstybės, saugumo tarnybos vykdo ypatingai griežtą asmenų, kurie pagrįstai ar nepagrįstai sukėlė bent menkiausią įtarimą dėl pavojaus rėžimui, patikrą, kontrolę ir baudimą, todėl tikėtis, kad asmuo, dėl kurio šioms tarnyboms buvo pranešta, kada nors galės jaustis saugiu nuo persekiojimo, yra mažų mažiausiai naivu. Be to, pareiškėjo pripažintas faktas, kad N. A. šiuo metu yra įkalintas, papildomai paneigia pareiškėjo argumentus, jog N. A. KGB tarnybai įdavė siekdamas jam padėti.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad N. A. buvo suimtas dėl kitų nusikalstamų veikų, nesusijusių su pareiškėjo (duomenys neskelbtini), šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, o jų patikimumo patikrinti teismo iniciatyva nėra galimybės.

Pareiškėjas skunde pabrėžė, kad atsakovas neturi nei vieno įrodymo, jog pareiškėjas bet kada, bet kaip būtų bendravęs su Baltarusijos ar Rusijos jėgos struktūrų atstovais ((duomenys neskelbtini)), tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog praėjus ne daugiau kaip trims savaitėms po laiško išsiuntimo, buvo (duomenys neskelbtini). Apie patikrinimo poligrafu rezultatus teigė nežinantis, nes jam apie tai nebuvo pranešta. Teismo vertinimu, tokiu būdu pareiškėjas ne tik patvirtino, kad (duomenys neskelbtini), ką iš pradžių neigė savo skunde, bet ir paneigė savo paties esminę poziciją, kad (duomenys neskelbtini) buvo melagingas. Jeigu pareiškėjas po KGB apklausos naudojant poligrafą nebuvo sulaikytas ir jam nebuvo pranešta apie patikrinimo poligrafu rezultatus, vadovaujantis protingumo principu suprastina, kad KGB pareigūnams jis sakė tiesą, t. y. tai, kas buvo nurodyta jo (duomenys neskelbtini). Taigi, pats pareiškėjas paneigė savo argumentus, jog (duomenys neskelbtini), tyčia siekė suklaidinti šią instituciją ir jam neva pavyko tą padaryti, o (duomenys neskelbtini).

Savo skundą pareiškėjas grindė ir tuo, kad nei VSD, nei Migracijos departamentui nėra žinomas informacijos leidiniui „Nashaniva.com“ nutekinimo kontekstas, t. y. neaišku, ar tai ne KGB darbas, siekiant sukompromituoti pareiškėją bei kitus asmenis. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo argumentai laikytini subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, kadangi jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamentas turėjo pagrįstų priežasčių abejoti VSD pateikta informacija ir atlikti atskirą leidinio „Nashaniva.com“ informacijos šaltinių patikimumo tyrimą, juolab, kad tai nėra Migracijos departamento kompetencija. Be to, teiginys, kad KGB siektų sukompromituoti su jais bendradarbiavusį asmenį, yra nelogiškas. Net jei teismas vadovautųsi pareiškėjo pasakojimu, jog jis iš tiesų siekė tyčia suklaidinti KGB pareigūnus ir tą padaryti jam, esą, pavykę, tai taip pat nepagrįstų teiginio, jog pats KGB nutekino informaciją apie pareiškėją siekiant jį kompromituoti. Jei pareiškėjas KGB būtų teikęs melagingą informaciją ir tokiu būdu jam būtų pavykę apgauti teisėsaugos pareigūnus, pastariesiems apie apgaulę neturėtų būti žinoma, todėl jie pareiškėją bet kuriuo atveju būtų laikę lojaliu rėžimui ir nebandytų jo sukompromituoti.

Skunde pareiškėjas taip pat tvirtino, kad VSD nežino pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kuris pateikiamas kaip pagrindinis jo nepatikimumo ir pažeidžiamumo įrodymas, tačiau (duomenys neskelbtini) nei Migracijos departamentui, nei teismui neatskleidė ir pats pareiškėjas. Pastebėtina, kad pareiškėjo pasakojimas apskritai yra miglotas. Pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu vengė išsamiai pateikti konkrečias aplinkybes: neįvardijo, kokius veiksmus N. A. ar pats pareiškėjas vykdė prieš Baltarusijos režimą, kokie konkretūs santykiai juos siejo, už kokį kitą nusikaltimą ir kada N. A. buvo sulaikytas, kokiomis aplinkybėmis ir kada buvo sudarytas tariamas jų sandėris (duomenys neskelbtini), apie ką pareiškėjas (duomenys neskelbtini), kokie konkretūs ryšiai siejo jį su kitais asmenimis, apie kuriuos klausė Migracijos departamento pareigūnai (pavyzdžiui, su O. T.), ir kt.

Minėtos aplinkybės taip pat patvirtina ir atsakovo argumentus, kad pareiškėjas sistemingai siekė nuslėpti jam nepalankią informaciją. Teikdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo 2022 metais pareiškėjas sąmoningai nenurodė aplinkybių apie 2017 m. bendradarbiavimą su KGB ir tą pripažino teismo posėdžio metu. Teigė bijojęs, kad prieglobstis jam nebus suteiktas ir jis bus išsiųstas atgal į Baltarusiją, tačiau tokios priežastys neturi reikšmės vertinant pareiškėjo elgesį kaip nesąžiningą, kadangi jis tyčia nuslėpė reikšmingą informaciją nuo saugios šalies institucijų, prašydamas jų suteikti prieglobstį. Faktus, susijusius su N. A., pareiškėjas pripažino tik Migracijos departamentui gavus šią informaciją iš VSD ir apklausos metu paprašius šias aplinkybes pakomentuoti. Iš pareiškėjo apklausos, kurią atliko Migracijos departamento pareigūnai, transkripcijos taip pat matyti, kad pareiškėjas informaciją, susijusią su N. A., teikė tik atsakinėdamas į konkrečius pareigūnų klausimus ir vengė savo iniciatyva išsamiau paaiškinti 2017 metų įvykius (pavyzdžiui, Migracijos departamento pareigūnui uždavus pirminius abstraktesnius klausimus, ar pareiškėjas pažįsta N. A., kokie santykiai juos sieja, kas tai per asmuo, ar pareiškėjas yra veikęs prieš jį, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, neišsamiai ir nutylėjo informaciją apie 2(duomenys neskelbtini). Šį faktą jis pripažino tik pareigūnui uždavus konkretų klausimą ir leidus suprasti, kad tokia informacija Migracijos departamentui jau yra žinoma. Net ir tuomet pareiškėjas nedetalizavo, dėl (duomenys neskelbtini), kokią veiklą šis asmuo vykdė, ko ėmėsi neva po to, kai buvo nutrauktas jo sekimas, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis neva susitarė su pareiškėju dėl (duomenys neskelbtini), dėl kokio konkretaus nusikaltimo jis buvo vėliau suimtas ir pan. Taigi, toks pareiškėjo elgesys, vengiant atskleisti svarbią informaciją, negali būti laikomas sąžiningu ir patikimu.

Byloje nustatyta, ir pareiškėjas neneigia, kad dalyvaudavo Baltarusijos visuomeninių organizacijų, veikiančių Lietuvoje, veikloje (klubas „Litviny“, pilietinių iniciatyvų centras „Mūsų namai“ ir politinėje partija „Narodnaya Gramada“), tačiau jo narystė buvo suspenduota pasirodžius leidinio „Nashaniva.com“ informacijai. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad ši aplinkybė patvirtina, jog ne tik VSD, tačiau ir baltarusius vienijančios organizacijos abejoja pareiškėjo patikimumu ir deklaruojama kova prieš Baltarusijos rėžimą. Tokios išvados niekaip nepaneigia pareiškėjo teiginiai, kad jo narystė buvo suspenduota tam, kad organizacijų nariai nebūtų siejami su pareiškėju ir nebijotų dėl savo pačių migracinio statuso. Priešingai, tai tik patvirtina, kad ir režimui priešiškos baltarusių visuomeninės organizacijos savo ruoštu pareiškėją laiko įtartinu asmeniu.

Pareiškėjas savo poziciją grindė ir tuo, kad Baltarusijoje pasirodžiusiame propagandiniame filme, kuriame žurnalistas kalbina O. T. dėl baltarusių opozicijos veiklos Lietuvoje, pareiškėjas buvo įvardytas teroristu. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai taip pat kelia abejonių, kadangi apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjas nurodė seniai pažįstantis O. T., su ja jį siejo asmeniniai neaiškaus pobūdžio ryšiai. Iš migloto pareiškėjo pasakojimo suprastina, kad santykiai su O. T. ne visada buvo draugiški, kadangi pareiškėjas kaltino ją tikrinus jo asmeninius daiktus be leidimo. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, O. T. interviu išsakyta nuomonė apie pareiškėją negalėtų būti laikoma nešališka ir patikima informacija.

Galiausiai pareiškėjas ginčija, kad atsakovas skundžiamame Sprendime niekaip nepaaiškina prieštaros tarp to, jog pats pripažino pareiškėjo persekiojimą kilmės valstybėje, tačiau kaltina pareiškėją bendradarbiavimu su Baltarusijos režimu. Pareiškėjas akcentavo, kad kilmės šalyje jam gresia baudžiamasis persekiojimas, nes Baltarusijoje jo atžvilgiu yra priimti du baudžiamieji nuosprendžiai už pareigūnų įžeidimą ir grėsmės jiems sukėlimą.

Pažymėtina, kad Tvarkos aprašas įpareigoja atsakovą vertinti ne tik tas aplinkybes, dėl kurių užsieniečiui buvo suteiktas prieglobstis, bet ir aplinkybes, kurios atsirado arba paaiškėjo po to, jeigu jos susijusios su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais (Tvarkos aprašo 120 punktas). Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento ir VSD surinkti duomenys leidžia konstatuoti, kad suteiktus pareiškėjui pabėgėlio statusą, tačiau vėliau paaiškėjus naujoms aplinkybėms, sudarančiomis pagrindą šį statusą panaikinti, atsakovas pagrįstai pradėjo pabėgėlio statuso panaikinimo procedūrą pagal Tvarkos aprašo 118 punktą, o ją atlikęs - priėmė teisėtą Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo Sprendimą vertinti kaip prieštaringą.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog vien tai, kad pareiškėjas nuo 2017 metų galimai pakeitė savo politines pažiūras ir įsitikinimus, nepaneigia jo turėtų ryšių bendradarbiaujant su KGB (kad ir kokie būtų buvę pareiškėjo asmeniniai motyvai). LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui. Ryšiai su užsienio valstybės institucijomis, ypač žvalgybinėmis, ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams, kadangi jie bet kuriuo metu gali atsinaujinti, o Baltarusijos valdžios institucijos bet kuriuo atveju gali padaryti įtaką asmeniui ar jo artimai aplinkai.

Dėl pareiškėjo nuogąstavimų apie kilmės šalyje jam gresiantį pavojų, pažymėtina ir tai, kad net ir nustačius užsieniečio keliamą grėsmę šalies saugumui, UTPĮ 130 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvus draudimas išsiųsti asmenį į kilmės valstybę, jeigu yra pagrindo manyti, kad jis ten bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Tačiau ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas ar įpareigojamas išvykti į Baltarusiją. Šios bylos dalykas yra būtent pabėgėlio statuso panaikinimo teisėtumas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, o ne pareiškėjo išsiuntimo iš šalies klausimas. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai ir jo nurodytos aplinkybės galės būti vertinamos atsakovui priimant tolesnį sprendimą dėl pareiškėjo galimo išsiuntimo į kilmės valstybę, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė pagrindų, kurie sukeltų abejones dėl VSD ir Migracijos departamento atlikto faktinių aplinkybių vertinimo. Pareiškėjas pripažino esminius faktus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Sprendimas, t. y. jog 2017 metais įskundė N. A. KGB, o vėliau šis asmuo buvo suimtas, taip pat jog suspenduota pareiškėjo narystė Lietuvoje veikiančiose baltarusių visuomeninėse organizacijose. Nors pareiškėjas pateikė kitokią šių įvykių interpretaciją, jo argumentai ne tik nepagrįsti jokiais kitais objektyviais įrodymais, bet ir neįtikinami.

Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją ir susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekstą, teisėjų kolegija sutinka, kad Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, kurių pareiškėjas nepaneigė, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti jo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui dėl tikėtino lojalumo Baltarusijos rėžimui, ir, atitinkamai, priimti Sprendimą dėl pabėgėlio statuso panaikinimo vadovaujantis UTPĮ 90 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

Panaikinus pareiškėjui pabėgėlio statusą, vadovaujantis imperatyviais UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais jam teisėtai buvo panaikintas ir leidimas nuolat gyventi Lietuvoje.

Tuo pagrindu, kad pareiškėjui buvo panaikintas pabėgėlio statusas, atsakovas, vadovaudamasis Pabėgėlio kelionės dokumento išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2004 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-408, 33 punkto 6 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad panaikinus užsieniečiui suteiktą pabėgėlio statusą, kelionės dokumentas paskelbiamas negaliojančiu, pagrįstai nusprendė ir dėl pareiškėjui išduoto kelionės dokumento paskelbimo negaliojančiu įvedant šiuos duomenis į asmens dokumentų išdavimo sistemą.

Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad Lietuvoje jaučiasi saugus, gauna padorų darbo užmokestį, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjo asmeninis interesas naudotis jam suteikto pabėgėlio statuso teikiamomis privilegijomis Lietuvoje šiuo atveju negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat išreiškė abejonę dėl jo kelionės dokumento panaikinimo, kadangi tai yra vienintelis jo šiuo metu turimas dokumentas. Dėl šių pareiškėjo nuogąstavimų teismas pažymi, kad kelionės dokumento neturėjimas gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių sustabdomas sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas (UTPĮ 128 str. 2 d. 4 p.), tačiau, kaip minėta, šioje byloje nėra sprendžiami su pareiškėjo deportavimu susiję klausimai.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek atsakovo surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas. Pažymėtina, kad vien tai, jog Migracijos departamento nustatyti faktai ir padarytos išvados atitiko VSD išvadas, nepaneigia to, jog atsakovas atliko savarankišką pareiškėjo situacijos tyrimą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendimo motyvus bei pareiškėjo situacijos vertinimą. Subjektyvaus pobūdžio, nepakankamai detalizuoti, neįtikinami ir nelogiški pareiškėjo žodiniai paaiškinimai pripažintini nepakankamą įrodomąją galią turinčiais faktais ir niekaip nepaneigia buvusių pareiškėjo kontaktų su Baltarusijos teisėsaugos struktūromis, kurie, VSD ir Migracijos departamento vertinimu, rodo jo lojalumą Baltarusijos rėžimui, o tuo pačiu - grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas yra netinkamai motyvuotas ir neišsamus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

Vertinant Sprendimo atitiktį šiems reikalavimams, konstatuotina, kad Sprendimas aiškus, konkretus, iš jo teksto galima aiškiai suprasti turinį, Sprendimas detaliai motyvuotas teisės aktų nuostatomis ir pagrįstas objektyviais duomenimis, išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas faktines aplinkybes bei susiejant jas su konkrečiomis UTPĮ nuostatomis, kurios Sprendime išdėstytos ir pacituotos. Taigi, Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., UTPĮ 140 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.