- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-2528-565/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Ieškovas
- UAB „LSV Integroup“, UAB „LSV Intergroup“
- Atsakovas
- B. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „LSV Integroup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui B. B. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti iš atsakovo 150 Eur negrąžintą kreditą, 29,50 Eur kredito mokestįo, 70,31 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2,11 Eur delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2015-10-09 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 150 Eur vartojimo kreditą 2 mėn. laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir 29,50 Eur kredito mokestį iki 2015-12-08. Atsakovas skolos negrąžino, į raginimus sumokėti skolą nereagavo.
2. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-28 sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovui iš ieškovo 179,50 Eur skolą, 10,72 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (190,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-05-23) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 11,32 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015-10-09 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 55426, pagal kurią atsakovui suteiktas 150 Eur vartojimo kreditas 2 mėn. laikotarpiui, atsakovas įsipareigojo suteiktą kreditą ir 29,50 Eur kredito mokestį grąžinti iki 2015-12-08. Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovas nevykdė, nustatytu laiku kredito ir kredito mokesčio negrąžino. Ieškovas paskaičiavo atsakovui už tolesnį naudojimąsi kreditu 70,31 Eur palūkanas.
5. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 150 Eur negrąžintą kreditą, kadangi atsakovas savo prievolių sąžiningai nevykdė.
6. Teismas, spręsdamas ieškovo prašymą priteisti 119,64 proc. sutartines palūkanas, kurios, ieškovo paskaičiavimu, sudaro 70,31 Eur už laikotarpį nuo 2015-12-09 iki 2016-04-29, nurodė, kad teismas atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Teismas nurodė, kad jis turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Teismo vertinimu, šiuo atveju palūkanos (119,64 proc.) yra nepagrįstai didelės. Teismas vertino, kad vartojimo kredito sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Teismas padarė išvadą, kad sutarties 7.1. p. numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytas 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Ieškovas, prašydamas priteisti didesnius nei minimalius nuostolius, privalo juos įrodyti. Teismas konstatavo, kad ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad prašomos priteisti 70,31 Eur sutartinės palūkanos (119,64 proc.) yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl sumažino iki 0,05 procento už vieną dieną arba iki 18,25 proc. metinių palūkanų (CK 6.37 str. 3 d.). Teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 10,72 Eur sutartines palūkanas, likusią ieškovo reikalavimo dalį dėl sutartinių palūkanų priteisimo atmetė.
7. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovas prašo priteisti palūkanas, kurios savo esme yra sutartinės netesybos, todėl vertino, jog 2,11 Eur papildomų delspinigių priteisimas būtų nesąžiningas ir neteisingas. Pažymėjo, kad prašomi 2,11 Eur delspinigiai ieškinyje nėra pagrįsti, nenurodoma, už kokį laikotarpį ir kokiu pagrindu jų prašoma, todėl teismas nepriteisė 2,11 Eur delspinigių.
8. Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (75,51 proc.) 11,32 Eur žyminio mokesčio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-28 sprendimo už akių dalį dėl sumažintų palūkanų ir nepriteistų delspinigių panaikinti ir priteisti ieškovui iš atsakovo visas ieškiniu reikalaujamas sumas bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
9.1. Kreditoriaus teigimu, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pelno ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimus. Ieškovo nuomone, teismas negina ir neapsaugo kreditoriaus interesų. Teismas neatsižvelgė, kad vartojimo kredito pagrindu išduota paskola buvo nedidelė, išdavimo pobūdis – rizikingas. Teismas buvo neobjektyvus vartojimo kreditų atžvilgiu ir nesirėmė Vartojimo kredito įstatymu, pagal kurio nuostatas bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 proc. (21 str. 1, 2 d.), nesivadovavo civilinio kodekso normomis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kreditorius, vertindamas atsakovo finansinę padėtį dėl kredito išdavimo, rėmėsi Lietuvos banko valdybos nutarimo Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatais. Pažymi, kad sudarant vartojimo kredito sutartį, buvo remiamasi Vartojimo kredito įstatymo 8 str., kuris nurodo pareigą paskolos davėjui įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, bei Lietuvos banko valdybos nutarimo Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatais. Kreditorius įvertino atsakovo mokumo galimybes būtent atsakovo prašomai vartojimo kredito sumai. Kreditorius pažymi, kad kredito gavėjas laisva valia sudarė vartojimo kredito sutartį, taip pat laisva valia pateikė informaciją apie gaunamas pajamas, užtikrindamas, kad pagal turimas finansines galimybes galės įvykdyti prievolę (Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 5 p.). Atsakovui išduota paskola remiantis Vartojimo kredito įstatymu, Sodros duomenimis, Lietuvos banko valdybos nutarimo Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatais, bei atsakovo mokumo deklaracija. Kreditoriui paskambinus atsakovui, siekiant įsitikinti dėl mokumo deklaracijoje nurodytų duomenų, atsakovas nurodė, kad dirba UAB ,,Čili pica“, Sodros duomenų bazėje matomas darbo užmokestis yra 694,00 Eur, tačiau atsakovas nurodė, jog realios gaunamos pajamos per mėnesį yra 600 Eur. Vartojimo kredito davėjas neatsako už tai, kad vartojimo kredito gavėjas pateikia vartojimo kredito davėjui klaidingą informaciją, kuri turėjo esminę įtaką vertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą (Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.4.1. p.? Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimas Nr. 0362, 12 d.). Ieškovas laikėsi Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų, pateikė atsakovui užpildyti mokumo deklaraciją ir įvertino, kad atsakovas turi darbą ir gauna pastovų darbo užmokestį. Teismas pažeidė nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą. Vien aplinkybė, kad viena iš sutarties šalių yra vartotojas, neleidžia daryti išvados, kad sutartinės palūkanos yra per didelės. Todėl teismo argumentai, kad palūkanos yra mažinamos dėl to, jog atsakovas yra silpnesnioji sutarties šalis, yra niekiniai.
9.2. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose yra numatyta, kad klientui laiku negrąžinus paskolos yra skaičiuojamos pelno palūkanos, kurios yra kaip atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kurių dydis lygus šiose specialiosiose sutarties sąlygose nurodytai vartojimo kredito metinei palūkanų normai ir yra skaičiuojamos nuo visos pradelstos grąžinti kredito sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Vartojimo kredito įstatyme bei Bendrųjų Sutarties sąlygų nustatytas taisykles. Ieškovas pažymi, kad sutartyje nurodytos palūkanos, t.y. palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimąsi, teismų praktikoje yra dar vadinamos pelno palūkanomis. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimosi patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę vykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Todėl skolininkui pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 str. 1 d. ir CK 6.213 str. 1 d. nuostatomis.
9.3. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad palūkanų dydis (119,64 proc.), kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis. Vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Vartojimo kredito santykius reglamentuoja ne tik bendrosios Civilinio kodekso normos, bet ir specialiosios Vartojimo kredito įstatymo normos, todėl teismas privalėjo taikyti specialųjį įstatymą. Pažymi, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje vartojimo kredito sutartyje numatyta 119,64 proc. metinė palūkanų norma, t.y. metinė kredito grąžinimo norma yra mažesnė kaip 200 proc. per metus. Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą.
9.4. Teismas savo iniciatyva prašomų priteisti palūkanų dydį nepagrįstai sumažino iki 10,72 Eur, nors atsakovas sutiko su 119,64 proc. metinėmis palūkanomis. Ieškovas atsakovui 2015-10-09 suteikė 150 Eur kreditą, atsakovas šiais pinigais vis dar naudojasi, todėl turi sumokėti kreditoriui pelno palūkanas, dėl kurių buvo susitarta Vartojimo kredito sutartyje (Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 12.2 p.). Atsakovas, pasirašydamas Vartojimo kredito sutartį ir paimdamas kreditą 2 mėn., suprato ir sutiko su 119,64 proc. dydžio metinėmis palūkanomis (Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.4.6., 1.4.11, 2.4 p.). Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo siūlomomis sąlygomis, galėjo kreiptis į bet kurią kitą konkuruojančią vartojimo kreditus teikiančią bendrovę ar banką (Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1, 8.2. p.). Sutartyje numatyta 119,64 proc. metinė kredito grąžinimo norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., numatančiai prezumpciją, jog bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Pelno (arba mokėjimo) palūkanos gali būti mažinamos, vadovaujantis CK 6.223 str., 6.228 str. nuostatomis, tačiau tam reikalingas kitos sutarties pusės ieškinys (priešieškinis). Atsakovas nereiškė priešieškinio dėl Vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar pripažinimo negaliojančiomis. Teismui be pagrindo mažinant palūkanų dydį, kreditorius patiria nuostolius, tai skatina nesąžiningumą sutartiniuose santykiuose ir stabdo kreditoriaus kapitalo apyvartą.
9.5. Šiuo atveju kreditorius reikalauja atlyginti netesybas (delspinigius) už prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.71 str. 3 d.). Kaip jau buvo minėta, pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 20121025 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC371). Kreditorius pažymi, kad Vartojimo kredito sutartyje, sudarytoje tarp ieškovo ir atsakovo, yra įtvirtinta skolininko pareiga mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas (Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 12.2 p.), taigi teismas nepagrįstai sumažino Vartojimo kredito sutartyje įtvirtintas pelno palūkanas, bei nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl delspinigių. Pažymi, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostata taikoma tik netesyboms, t.y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 119,64 proc. palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjos suteiktus naudotis pinigus.
9.6. Vartojimo kredito grąžinimo terminas – 2015-12-08. Kreditas nustatytą grąžinimo dieną nebuvo nei grąžintas, nei pratęstas. Pažymi, kad delspinigiai skaičiuojami remiantis CK 1.125 str. 5 d. 1 p., kuris numato, jog ieškiniams dėl delspinigių priteisimo taikomas sutrumpintas 6 mėn., t.y. 180 d,. ieškinio senaties terminas ir Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1. p., kuris numato, jog kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą, kredito davėjas turi teisę reikalauti mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovui delspinigiai pradėti skaičiuoti 2015-12-10, o delspinigių skaičiavimas sustabdytas 2016-04-29, t.y. po 143 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinis skundas tenkintinas.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2015-10-09 sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 150 Eur vartojimo kreditą 2 mėn. laikotarpiui, t.y. iki 2015-12-08. Atsakovas iki sutartyje šalių nustatyto termino kredito negrąžino. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2016-06-28 sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 179,50 Eur skolą, 10,72 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (190,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-05-23) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 11,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
12. Apeliaciniu skundu skundžiama sprendimo dalis, kuria teismas sumažino ieškovo prašomų priteisti 70,31 Eur palūkanų dydį iki 10,72 Eur ir nepriteisė 2,11 Eur delspinigių.
13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismų praktikoje palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014, 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-29-248/2016). Pirmos instancijos teismas kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 7.2 p. nurodytas palūkanas pripažino atliekančiomis kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, t.y. sutartinėmis netesybomis. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012. Tačiau kasacinio teismo byloje buvo analizuojama kredito sutartis, pagal kurią buvo nustatytas kliento įsipareigojimas, bankui vienašališkai nutraukus sutartį, sumokėti bankui palūkanas už pradelsimą, kurių dydis – 0,75 proc. nuo bendros iki tos dienos, kai bankas vienašališkai nutraukia sutartį, negrąžintos kredito sumos ir nesumokėtų palūkanų – už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Nurodytoje byloje pirmosios instancijos teismas kartu su 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt palūkanų bei 12 077,22 Lt delspinigių nutarė išieškoti pagal sutarties 6.4 p. mokėtinų 4 115 061,20 Lt palūkanų, kurias kasacinis teismas pripažino savo esme esančiomis ne palūkanomis, bet sutartinėmis netesybomis. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų ir Bendrųjų sąlygų visumą, todėl padarė neteisingą išvadą dėl sutarties Bendrųjų sąlygų 7.2 p. nustatytų palūkanų prigimties ir nepagrįstai jas pripažino kompensuojamosiomis. Sutiktina, kad skolininkui pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 str. 1 d. ir CK 6.213 str. 1 d. nuostatomis. Šiuo atveju 2015-10-09 vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 7.2 p. įtvirtintos palūkanos yra pelno palūkanos, kurios skaičiuojamos kaip atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kurių dydis lygus šiose specialiosiose sutarties sąlygose nurodytai vartojimo kredito metinei palūkanų normai ir yra skaičiuojamos nuo visos pradelstos grąžinti kredito sumos už visą pradelsimo laiką (sutarties Bendrųjų sąlygų 7.2 p., Specialiųjų sąlygų 13.6 p.).
14. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu (2015-10-09) galiojusioje Vartojimo kredito įstatymo 21 str. redakcijoje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d.). Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-29-248/2016).
15. Vartojimo kredito sutartis nebuvo neatlygintina, jos Specialiosiose sąlygose bei Bendrųjų sąlygų 4.1 p. buvo numatytas palūkanų mokėjimas už suteiktą kreditą. Pagal Vartojimo kredito sutarties 7.2 p., kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą, yra skaičiuojamos tos pačios 4.1 p. numatytos palūkanos nuo pradelstos grąžinti kreditą sumos už visą pradelsimo laiką. Šalių 2015-10-09 sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje numatyta 29,50 Eur bendra vartojimo kredito kaina, 119,64 proc. vartojimo kredito metinė palūkanų norma ir 201,13 proc. bendra kredito kainos metinės norma (Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 13.6 p.). Ieškovas apskaičiavo 70,31 Eur mokėtinų palūkanų sumą už laikotarpį nuo 2015-12-09 iki 2016-04-29. Teismas ex officio sumažino sutartimi nustatytą 119,64 proc. palūkanų dydį kaip nepagrįstai didelį iki 18,25 proc., priteisdamas ieškovui iš atsakovo 10,72 Eur palūkanų. Sutiktina, kad siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 proc. (pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1, 2 d. 2015-10-09 galiojusią redakciją). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2015-10-09 sutartyje numatytos 119,64 proc. vartojimo kredito metinė palūkanų norma ir 201,13 proc. bendra kredito kainos metinė norma šiuo atveju nelaikytinos neprotingomis, nepagrįstomis ar nesąžiningomis, kadangi atsižvelgtina į aplinkybes, jog 150 Eur paskola buvo suteikta fiziniam asmeniui labai trumpam (2 mėn.) terminui, pats atsakovas nagrinėjant bylą procese nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių sutarties sąlygas pripažinti nesąžiningomis. Darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, ir nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos (CPK 12, 178 str.). Nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, todėl nėra teisinio pagrindo jas mažinti.
16. Ieškovo prašomos priteisti 70,31 Eur palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkciją, todėl, nors šiuo atveju sutampa pelno palūkanų ir delspinigių skaičiavimo laikotarpis, nėra pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimo dėl 2,11 Eur delspinigių už 2015-12-10–2016-04-29 laikotarpį priteisimo (CPK 1.125 str. 5 d. 1 p., Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1. p.).
17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su palūkanų pagal 2015-10-09 Vartojimo kredito sutartį mažinimu, tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl nepagrįstai sumažino priteistinų pelno palūkanų dydį ir nepagrįstai nepriteisė delspinigių. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti ieškovo skundą ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo, tenkinant ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 70,31 Eur palūkanų ir priteisiant 2,11 Eur delspinigių (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
18. Pagal CPK 93 str. 5 d., jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl ieškovui priteistinas visas už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1, 5 d.), t.y. 15 Eur. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 15,00 Eur žyminį mokestį, todėl ši suma ieškovui taip pat priteistina iš atsakovo (CPK 93 str. 2 ir 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą už akių pakeisti ir sprendimo rezoliucinės dalies 1-3 pastraipas išdėstyti taip:
„ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui UAB ,,LSV Intergroup”, j.a.k. 302414832, iš atsakovo B. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 179,50 Eur skolą, 70,31 Eur palūkanas, 2,11 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (179,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-05-23) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidas.“
Priteisti ieškovui UAB ,,LSV Intergroup”, j.a.k. 302414832, iš atsakovo B. B., a. k. (duomenys neskelbtini) už apeliacinį skundą sumokėtą 15,00 Eur žyminį mokestį.