Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja B. V., teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Panevėžio apskrities VPK Pasvalio rajono PK - apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimo L. B., a.k(duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu L. B. nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 126 str. 4 d., 124 ¹ str. 7 d., nesant jo veikoje administracinių teisės pažeidimų sudėties.

L. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 30 d. apie 18⁰⁴ val., sankryžoje vairavo automobilį su girtumo požymiais, vengė neblaivumo patikrinimo, nepateikė vairuotojo pažymėjimo bei transporto priemonės registravimo dokumentų.

Įvykio metu, t.y. 2011-12-30, greičio ribojimo kalnelis sankryžoje prieš kelią „VIA Baltica" dar nebuvo įrengtas ir tai yra melagingas L. B. teiginys. Eismo saugumo gerinimo priemonės kelyje A-10 Pasvalys - Panevėžys - Ryga („VIA Baltica") tokios kaip greičio ribojimo kalneliai, keli „Stop" (Kelių eismo taisyklių 1 priedo ženklas Nr. 204) prieš šalutinių kelių sankryžas su pagrindiniu keliu A-10 buvo pradėti rengti tik 2012 metų vasarą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisingais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino selektyviai, suteikdamas pirmenybę L. B. teisinantiems įrodymams, tačiau neanalizavo L. B. kaltinančių įrodymų, nevertino jų nuoseklumo ir patikimumo.

Šioje byloje vienas pagrindinių įrodymų šaltinių yra liudytojo V. O. iš karto po įvykio jo paaiškinime nurodytos aplinkybės, kad jis savo automobiliu sekė ir galiausiai užstojo kelią kreivojusiam L. B. automobiliui, paėmė iš automobilio vairuotojo, nuo kurio sklido stiprus alkoholio kvapas, automobilio raktelius ir iškvietė policijos pareigūnus (11 b.l.). Teisminio nagrinėjimo metu V. O. pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti L. B. automobilio nestabdęs, neįsidėmėjęs automobilį vairavusio asmens, o L. B. matęs tik išlipusį iš automobilio. Tačiau teismas nesiaiškino šių parodymų keitimo priežasties, liudytojui duodant parodymus, neperskaitė jo paaiškinimo ir todėl nepašalino prieštaravimų tarp liudytojo paaiškinime nurodytų aplinkybių ir jo parodymų teisme.

Liudytojo V. O. paaiškinime nurodytos aplinkybės atitinka liudytojo A. V. paaiškinime (12 b.l) nurodytas aplinkybes, kad V. O. raktelius atėmė būtent iš girto automobilio vairuotojo (12 b.l.) bei jo teisme duotus parodymus, kad iš vairuotojo pusės išlipo L. B. ir įvykio vietoje be jo (liudytojo), L. B. ir V. O., kitų asmenų nebuvo. Liudytojas teisme net kelis kartus pakartojo, kad automobilyje, be L. B., daugiau nieko nebuvo. Tačiau teismas šių A. V. parodymų motyvuojamoje dalyje neaptarė ir jais nesirėmė, darydamas išvadą, kad L. B. nepadarė jam inkriminuotų pažeidimų.

Teismas nesiaiškino liudytojo E. J., prisipažinusio, kad automobilį vairavo jis, o ne L. B., bet, liudytojams sustabdžius automobilį, išsigandęs pabėgo iš įvykio vietos, parodymų patikimumo. Šie parodymai atitinka tik paties L. B. parodymus, kuriuos jis davė tik teisme išklausęs visų kitų liudytojų parodymus, tačiau prieštarauja V. O. paaiškinime ir A. V. parodymuose nurodytoms aplinkybėms apie neblaivų sustabdyto automobilio vairuotoją ir įvykio vietoje buvusius tik tris asmenis. E. J. parodymai kelia pagrįstų abejonių ir dėl jų davimo laiko, nes lieka neaišku, kodėl L. B., žinodamas, pasak jo, kad būtent E. J. padarė jam inkriminuotus pažeidimus, liudytoją teisme paprašė apklausti tik praėjus beveik metams nuo tiriamo įvykio.

Teismas nutarime teisingai nurodė, kad liudytojo policijos pareigūno V. B. proceso metu duoti parodymai nėra nuoseklūs, nes savo aiškinime jis nurodė matęs L. B. stovintį greta automobilio (7 b.l.), o parodymuose teismui – sėdintį vairuotojo vietoje. Toks šio liudytojo parodymų vertinimas, kuomet aptariami jo parodymuose esantys prieštaravimai, atitinka įrodymų vertinimo taisykles, tačiau, kaip jau nurodyta, šių reikalavimų teismas nesilaikė, vertindamas V. O. parodymus. Kita vertus, netgi abejojant pareigūno parodymų įrodomąja reikšme, jiems lemiamos reikšmės suteikti negalima, nes pareigūnas įvykio pradžios nestebėjo. Tuo tarpu pradinę situaciją, reikšmingiausią tiriamo įvykio aplinkybių išsiaiškinimui, teismas vertino tik remdamasis suinteresuotais bylos baigtimi L. B. ir jo pažįstamo E. J. parodymais ir neaptardamas L. B. iki įvykio nepažinojusių liudytojų V. O. ir A. V. parodymų.

Teismas L. B. parodymų patikimumą ir savo sprendimą jais vadovautis motyvavo tuo, kad nei vienas iš liudytojų (V. O., A. V., V. B.) nematė, kad būtent L. B. vairavo automobilį. Tačiau reikalauti, kad liudytojai V. O. ir A. V., patys vairavę transporto priemones ir matę pavojingai manevravusį automobilį, tokioje situacijoje dar stengtųsi įsidėmėti ir už vairo sėdėjusio asmens bruožus, yra nepagrįsta. Tiesioginių įrodymų nustatymas tik palengvina įrodinėjimo procesą, bet jų nebuvimas nereiškia, kad netiesioginiai įrodymai neinformatyvūs ir nevertintini. Apeliantas skunde teisingai pažymi, kad abejonės traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai vertinamos tik tuomet, kai išnaudojamos visos procesinės galimybės jų pašalinimui. Tuo tarpu pirmosios instancijos padarytos įrodymų vertinimo spragos rodo, kad teismas tokių procesinių galimybių nesiėmė.

Tačiau apeliacinis teismas, aptaręs pirmosios instancijos teismo klaidas, jų ištaisyti pats ar perduoti tai padaryti pirmosios instancijos teismui nebeturi procesinės galimybės. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nutarimu, priimtu 2012-12-17, L. B. yra išteisintas dėl inkriminuotų pažeidimų, todėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas nenutrūko ir buvo skaičiuojamas toliau, iki pirmosios instancijos teismo 2012-06-28 nutartimi pratęsto bylos nagrinėjimo termino, t.y. iki 2011-12-30. Šio termino teismas toliau nebepratęsė, apeliacinis skundas pirmosios instancijos teisme gautas 2013-01-04 (122 b.l.) ir bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko, pasibaigus ATPK 35 str. 1 d. numatytam patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui, todėl, remiantis ta pačia norma, spręsti dėl L. B. patraukimo administracinėn atsakomybėn nebegalima. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojo A. V. parodymus ir liudytojo V. O. paaiškinime nurodytas aplinkybes, šių liudytojų nesuinteresuotumą bylos baigtimi, sprendžia, kad jie paneigia tokį interesą turinčių liudytojo E. J. ir L. B. parodymus ir patvirtina L. B. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes ir jo veikos kvalifikavimą pagal ATPK 126 str. 4 d., 124 ¹ str. 7 d. Todėl pirmosios instancijos teismo nurodytas bylos nutraukimo L. B. pagrindas, numatytas ATPK 250 str. 1 p. – nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties keistinas į numatytą ATPK 250 str. 7 p. - kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimą pakeisti.

Nutarimo rezoliucinę dalį papildyti teiginiu, kad L. B. administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 126 str. 4 d., 124 ¹ str. 7 d. nutrauktina, pasibaigus ATPK 35 str. numatytiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.