Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana) pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovams S. L. ir R. J. L., ir dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo R. J. L. pagal atsakovų S. L. ir R. J. L. priešieškinį ieškovei I. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes dėl atsakovų elgesio sudarant ginčijamą sandorį, taip pat tikruosius jų ketinimus sudarant dovanojimo sandorį, teismas pripažįsta, kad byloje nustatytos visiškai priešingos aplinkybės dėl jų sudarytos dovanojimo sutarties pasekmių nei teigia atsakovai. Nagrinėjamu atveju sudarydami ginčijamą dovanojimo sutartį atsakovai kaip tik ir norėjo pasiekti, kryptingai tą darė ir visiškai pasiekė būtent tą tikslą ir tą teisinį rezultatą, kuris ir yra dovanojimo sandorio esmė – nuosavybės teisės perleidimą apdovanotajam R. J. L.. Atsakovai pripažįsta, kad jų tikslas buvo kokiu nors būdu įregistruoti R. J. L. nuosavybės teisę į pastatą-žvėrelių fermą, esantį (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl akivaizdu, kad dovanojimo sutartimi, kuria S. L., turėdamas jam įregistruotą nuosavybės teisę į pastatą, perleido šio pastato nuosavybės teisę R. J. L., atsakovai siekė sukurti teisinius padarinius ir juos sukūrė, nes viešame registre R. J. L. buvo įregistruota jo nuosavybės teisė į šį pastatą. Todėl atsakovų teiginys, kad dovanojimo sutartimi jie nesiekė sukurti teisinių padarinių yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja jų pačių pateiktiems įrodymams, jų veiksmams ir jų tikslams, kurių jie siekė sudarydami ginčijamą sandorį. Atsakovų sudaryta dovanojimo sutartis galėtų būti pripažįstama tariamu sandoriu tik tuo atveju, jeigu tikroji šio sandorio šalių valia būtų buvusi priešinga - faktiškai išlaikyti S. L. nuosavybę po šio sandorio, nepaisant jame įtvirtinto nuosavybės perleidimo. Tačiau atsakovai pripažįsta, kad jie siekė būtent to tikslo, kuriam ir buvo skirtas dovanojimo sandoris, - nuosavybės perleidimo R. J. L.. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ginčijama dovanojimo sutartis turi esminį šalių valios elemento trūkumą ir kad atsakovai tik simuliavo sandorio sudarymą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo.

Tuo tarpu ieškovė savo reikalavimą pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia reiškia kaip S. L. kreditorė, kurios interesus šis sandoris pažeidžia. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-105/2009; Nr. 3K-3-485/2010; Nr. 3K-3-362/2011; Nr. 3K-3-204/2012; Nr. 3K-P-311/2012).

Taikyti actio Pauliana instituto teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, todėl nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-511/2011; Nr. 3K-3-25/2012; 3K-3-79-313/2017).

Taigi, skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš būtinųjų sąlygų kreditoriui ginčyti skolininko sudarytą sandorį. Todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad kai skolininkas sandorį sudarė dėl to, kad jį sudaryti privalėjo, nes turėjo tokią pareigą, tuomet kreditorius netenka galimybės ginti savo teises reikšdamas actio Pauliana (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016).

Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl privalomumo sudaryti sandorį, yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-172-916/2016; e3K-3-119-421/2016; 3K-3-79-313/2017).

Nagrinėjamu atveju teismas pripažįsta, kad atsakovas S. L. ginčijamą dovanojimo sandorį sudarė dėl to, kad esant konkrečioms aplinkybėms jį sudaryti privalėjo, todėl ieškovė I. Š. kaip kreditorė negali ginti savo teises reikšdama actio Pauliana.

Privalomumas atsakovui S. L. sudaryti pastato-žvėrelių fermos, esančios (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo R. J. L. sutartį šiuo atveju kyla iš susiklosčiusių faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo pastatu, kurios kyla iš ankstesnių atsakovų tarpusavio sutarčių dėl šio pastato rekonstrukcijos ir iš įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais ginčo pastato nuosavybės klausimas jau yra išspręstas.

Nors ieškovė įrodinėja, kad pastato-žvėrelių fermos, esančios (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininku nuo 2006-10-24 pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymo tapo atsakovas S. L. kaip statytojas, ir teigia, kad visos atsakovų sutartys dėl statybos-rekonstrukcijos darbų rangos, dėl šio pastato panaudos, dėl atsakovų tarpusavio atsiskaitymo už rangos darbus, kurios buvo sudarytos iki šio akto surašymo, negalėjo sukurti nuosavybės teisės R. J. L., nes jos tariamai prieštaravo CK normoms, draudžiančioms tokiais sandoriais perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, tačiau visus ieškovės argumentus paneigia įsiteisėję teismų sprendimai ieškovės ir atsakovo S. L. santuokos nutraukimo byloje. Pažymėtina, kad 2007-06-15 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-50-572/2007 konstatuota, kad ieškovė buvo pareiškusi priešieškinį ir prašė pripažinti nuosavybės teisę į tą patį pastatą-žvėrelių fermą S. L., tačiau teismas sprendimu konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog S. L. nėra pilnai atsiskaitęs su tėvu R. J. L. už rekonstrukcijos darbus pagal 1999-05-20 pastato statybos rekonstrukcijos darbų rangos sutartį (sutarties 9.2 p.), nėra teisinio pagrindo S. L. ir I. L. pripažinti nuosavybės teises į šį pastatą. Kauno apygardos teismas 2007-10-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1066-395/2007 pakeitė tik kitą Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-06-15 sprendimo dalį, tačiau nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žvėrelių fermos negalima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių L. nuosavybe, ir konstatavo, jog rekonstruotas pastatas priklauso R. J. L., o ne sutuoktiniams. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pastato vertė iki rekonstrukcijos ar po jos įtakos pastato savininko R. J. L. nuosavybės teisei neturi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-07 nutartimi Nr. 3K-3-207/2008 Kauno apygardos teismo 2007-10-30 nutartis Nr. 2A-1066-395/2007 buvo palikta nepakeista ir kasacinis teismas pripažino, kad teismai teisingai nustatė sutuoktiniams L. priklausantį dalintiną turtą, į kurį žvėrelių ferma pagrįstai neįtraukta.

Taigi, pastato-žvėrelių fermos, esančios (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės priklausymo R. J. L., o ne S. L. klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas šis klausimas ir kurioje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir šioje byloje, o taip pat buvo įvertintos tos pačios atsakovų sudarytos sutartys, kurios pateiktos ir šioje byloje. Todėl nurodytas įsiteisėjęs teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimti kitoje byloje, turi res judicata reikšmę nagrinėjamai bylai ir ieškovė negali iš naujo kvestionuoti R. J. L. nuosavybės teisės į ginčo pastatą, savaip interpretuodama tas pačias atsakovų sudarytas sutartis, kuriomis remiantis yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl teismas šioje byloje remiasi Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-06-15 sprendime Nr. 2-50-572/2007 ir Kauno apygardos teismo 2007-10-30 nutartimi Nr. 2A-1066-395/2007 nustatyta aplinkybe, kad pastato-žvėrelių fermos, esančios (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė po jo rekonstrukcijos priklauso R. J. L., kaip prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti nereikia.

Nors minėtais teismų sprendimais kitoje civilinėje byloje buvo pripažinta R. J. L. nuosavybės teisė į ginčo pastatą, tačiau šios nuosavybės teisės įregistravimas R. J. L. vardu viešame nekilnojamojo turto registre savaime nebuvo išspręstas vien tik įsiteisėjus ankstesniam teismo sprendimui. Tuo tarpu 1999-10-10 R. J. L. ir S. L. sudarytos Šinšilų fermos panaudos sutarties 7 punktas numato, kad užbaigus fermos rekonstrukcijos darbus pagal projektą, pastatas turi būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre panaudos davėjo R. J. L. vardu. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad ši atsakovų panaudos sutarties sąlyga, kartu su minėtais teismų sprendimais pripažinta R. J. L. nuosavybės teise į ginčo pastatą, įpareigojo atsakovus imtis veiksmų, kad teismo pripažinta R. J. L. nuosavybės teisė į pastatą-žvėrelių fermą galiausiai būtų įregistruota būtent R. J. L. vardu. Todėl po to, kai viešame registre nuosavybės teisė į ginčo pastatą be reikalo buvo įregistruota S. L. vardu, ginčijamą šio pastato dovanojimo sutartį atsakovas S. L. privalėjo sudaryti, nes jis turėjo pareigą įgyvendinti tiek įsiteisėjusį teismo sprendimą, priimtą kitoje civilinėje byloje ir turintį jam res judicata galią, tiek 1999-10-10 Šinšilų fermos panaudos sutarties 7 punktą, kuris numatė, jog viešame registre pastato savininku turi būti įregistruotas R. J. L.. Todėl po to, kai atsakovo S. L. nuosavybės teisė į ginčo pastatą buvo įregistruota jo vardu jis privalėjo šią teisę perleisti savo tėvui, nes negalėjo būti ginčo pastato savininku.

Šiuo atveju pabrėžtina, kad didžiausią sumaištį ir pagrindą šalių ginčams kilti davė ne pati dovanojimo sutartis, kuri tik įtvirtina logišką ir pagrįstą galutinį rezultatą ginče dėl nuosavybės į pastatą, o nereikalinga teisinė šio pastato registracija atsakovo S. L. vardu, dėl kurios ir buvo būtina sudaryti dovanojimo sandorį siekiant įgyvendinti R. J. L. nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Vietoj to, kad iš karto nuosavybės teisę į pastatą įregistruotų R. J. L. vardu, atsakovai visiškai be reikalo pasirinko sudėtingesnį būdą ir be reikalo pirmiausiai formaliai nuosavybės teisę įregistravo S. L. vardu, o tik po to nuosavybę perleido faktiniam savininkui R. J. L.. Pabrėžtina, kad formaliai nuosavybės teisę į pastatą-žvėrelių fermą viešo registro tvarkytojas turėjo pagrindą įregistruoti S. L. vardu, nes iš Nekilnojamojo registro duomenų bazės išrašo matyti, kad registro tvarkytojui buvo pateiktas tik pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriame statytoju nurodytas būtent S. L.. Taigi, ydinga nagrinėjamoje situacijoje buvo ginčo pastato registracija S. L. vardu, o ne vėliau sekusi šio pastato dovanojimo sutartis, kuri ydingą registraciją kaip tik ir ištaisė ir teisingai įtvirtino faktinius ginčo pastato nuosavybės santykius, konstatuotus ankstesniais minėtais teismų sprendimais. Tačiau šalys teisinės registracijos S. L. vardu neginčija, o įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.622 straipsnis). Todėl susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai nuosavybės teisė į pastatą-žvėrelių fermą be reikalo buvo įregistruota S. L. vardu, atsakovų sudarytas dovanojimo sandoris vertintinas kaip S. L. pareigos perleisti nuosavybės teisę R. J. L. įvykdymas, nes tą padaryti S. L. įpareigojo atsakovų 1999-10-10 sudarytos Šinšilų fermos panaudos sutarties 7 punktas ir ankstesnėje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas, pripažinęs būtent R. J. L., o ne S. L. nuosavybės teisę į ginčo pastatą.

Byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pastato-žvėrelių fermos nuosavybės įregistravimas S. L. vardu nebuvo siekis sukurti jo nuosavybės teisę į šį pastatą, o po to sudaryta pastato dovanojimo sutartis nebuvo siekis sumažinti savo turtą ir apsunkinti ieškovei, kaip S. L. kreditorei, galimybes patenkinti savo kreditinį reikalavimą, nes tokiais veiksmais buvo tik galutinai įvykdytas atsakovų 1999-10-10 sudarytos Šinšilų fermos panaudos sutarties 7 punktas, įpareigojantis užbaigus fermos rekonstrukcijos darbus pastatą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre R. J. L. vardu, ir faktiškai įgyvendintas ankstesnėje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas, pripažinęs R. J. L. pastato-žvėrelių fermos savininku.

Pažymėtina, kad pastato-žvėrelio fermos dovanojimo sutartį nebūtų prasmės pripažinti negaliojančia, net jeigu formaliai ir būtų tam pagrindas, nes vis tiek nebūtų galima taikyti restitucijos kaip sandorio negaliojimo rezultato. Ankstesnėje ieškovės ir atsakovo S. L. santuokos nutraukimo byloje priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nuosavybės teisė į šį pastatą buvo pripažinta R. J. L., neleistų kitu teismo sprendimu šio pastato grąžinti dovanotojui S. L., nes taip būtų paneigtas ankstesnis minėtas teismo sprendimas ir kiltų klausimas ar teisingai buvo padalintas turtas ieškovės ir atsakovo S. L. santuokos nutraukimo byloje. Todėl dovanojimo sutarties pripažinimas negaliojančia negalint taikyti restitucijos neturėtų jokios realios prasmės ieškovei.

Nustačius, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį Nr. 4523 dėl pastato – žvėrelių fermos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, perleidimo nei ieškovės, nei atsakovų nurodomu pagrindu, atmestini ne tik šie šalių reikalavimai, bet ir atsakovų reikalavimas pripažinti R. J. L. nuosavybės teisę į šį pastatą, nes tokia teisė jam ne tik jau yra pripažinta Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-06-15 sprendimu Nr. 2-50-572/2007 ir Kauno apygardos teismo 2007-10-30 nutartimi Nr. 2A-1066-395/2007, bet ir įregistruota viešame registre tos pačios (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties Nr. 4523 pagrindu, kuri pripažįstama teisėta ir nepažeidžiančia kreditorės I. Š. interesų.

Atsižvelgiant į tai, kad teismas atmeta ir ieškinį, ir priešieškinį, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos šalims vienai iš kitos nepriteistinos.

Įstatymas numato, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas turi išspręsti sprendimu (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Todėl atmetus ieškinį, byloje pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant R. J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) perleisti nuosavybės teises į pastatą – žvėrelių fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, panaikintina nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovės I. Š. ieškinį atmesti.

Atsakovų S. L. ir R. J. L. priešieškinį atmesti.

Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017-07-04 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kuriuo R. J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) buvo uždrausta perleisti nuosavybės teises į pastatą–žvėrelių fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti Nekilnojamo turto registro tvarkytojui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.