- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-125-212/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Pareiškėjas
- B. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai, Valstybės Įmonės Registrų centrui, I. A., Valstybės įmonės Valstybės turto fondui
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. D. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-130-504/2011 pagal D. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai, Valstybės Įmonės Registrų centrui, I. A., Valstybės įmonės Valstybės turto fondui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, jos tėvams ir jai sąžiningai ir nepertraukiamai valdant, pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jos tėvai A. D. ir A. D. gavo paskyrimą garažui adresu (duomenys neskelbtini), ir dalyvavo jo statybos darbuose, atliko garaže einamus remonto ir priežiūros darbus. A. D. maždaug nuo 1960 m. iki savo mirties ((duomenys neskelbtini)) valdė ir naudojo minėtą garažą teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, laikė jį savu. Po tėvo mirties pareiškėjos mama A. D. toliau naudojosi garažu, o po jos mirties palikimą priėmė pareiškėja ir toliau valdo bei naudojasi šiuo garažu, tačiau negali nuosavybės teisių į pastatą įregistruoti.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjos 117,15 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nurodė, kad RC Panevėžio filiale yra dvi archyvinės bylos, kuriose užfiksuotas tas pats statinys. Archyvinė byla Nr. 8168 (registro Nr. 90/13562) adresu (duomenys neskelbtini) yra sudaryta 1962-08-15, o archyvinė byla Nr. 8469 (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini) - 1990-01-05. Archyvinė byla Nr. 8469 panaikinta. Archyvinės bylos inv. Nr. 8168, registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) duomenimis yra įregistruoti atskirais statiniais du pagalbiniai pastatai – garažai (8I1b, unik. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 6G 1p, unik. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei nuosavybės teisės į juos. Ginčo garažas plane pažymėtas 9I1/p ir jis teisiškai nėra įregistruotas, tačiau jį įregistruoti kliūčių nėra. Ginčo garažas pastatytas 1960 m. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje Nr. 35/143314, pradėtoje 1990-01-05 charakteristikoje, yra įrašas grafoje “Pavadinimas (gyvenamasis namas, statiniai) – „D. g.”. Minimos bylos 11 lape įrašyta “garažas D. A.”, savininku ir valdytoju nurodomas vilnos audinių fabrikas „Nemunas”. Tuos įrašus turėjo daryti matininkas nuvykęs į vietą – galimai taip užrašyti naudotojus. Suinteresuotas asmuo I. A. ir byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad visus garažus statė fabrikas „Nemunas”, kuriais fabriko darbuotojams žodžiu leisdavo naudotis fabriko administracija. Mirus vienam darbuotojui, garažą perleisdavo kitam. Liudytojas V. A. Z. nurodė, kad garažai (duomenys neskelbtini), prie 10 namo buvo pastatyti fabriko. Jam taip pat buvo duotas sandėliukas, kurį jis su S. K. pasikeitė į jo garažą. Nurodo, kad jokių dokumentų neformino, jokiais dokumentais neapsikeitė. Z. R. nurodė, kad garažų savininkai keisdavosi, kadangi jie buvo fabriko, žinybiniai.
Garažų statybos metais privačios nuosavybės nebuvo, todėl teismas darė išvadą, kad garažai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti valstybinės įmonės audinių fabriko „Nemunas” lėšomis, t. y. valstybės lėšomis, ir priklausė valstybei. Centrinės privatizavimo komisijos 1994-02-14 sprendimu buvo nuspręsta privatizuoti Valstybinį vilnos audinių fabriką „Nemunas”, patvirtinant 11 080 030 akcijų pasirašymą. 1994 m. birželio 3 d. Turto perdavimo – priėmimo aktu Valstybinis vilnos audinių fabrikas „Nemunas” perdavė steigiamai akcinei bendrovei „Juodupės Nemunas” turtą bei nuosavybės duomenis 1994-05-01 stoviui. Nei minėtame akte, nei Paaiškinamajame rašte, garažai neminimi. AB „Juodupės Nemunas” 2000-10-25 rašte Nr. 608 dėl pastato vertinimo, adresuotame P. Č. įmonei, nurodė, kad AB „Juodupės Nemunas” balanse yra apskaitoma dalis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įvardinto kaip gyvenamasis namas. Kaip AB „Juodupės Nemunas” nuosavybė nurodomi pastatai: gyvenamasis namas 1A2/p, bei garažai 2I1/b, 3G1/p, 4G1/p, 5G 1/p. Minimi garažai yra kitoje pastato, esančio Pergalės 10A pusėje, nei ginčo garažas. Bankrutuojančio AB „Juodupės Nemunas” nekilnojamojo turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo ataskaitoje 2000 m., taip pat ginčo garažas neminimas. A. D. fabrikui „Nemunas” sumokėjo 2 107,95 rub. Tačiau, net ir pripažįstant, kad A. D. pinigus įmokėjo siekdamas iš fabriko nusipirkti garažą, teismas pripažino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybei priklausęs turtas – garažas buvo privatizuotas – nėra jokių duomenų, kad tarp fabriko „Nemunas” ir A. D. būtų buvusi sudaryta pastato pirkimo – pardavimo sutartis. Teismas laikė, kad Valstybinis vilnos audinių fabrikas „Nemunas” ginčo garažo nebuvo pardavęs, nebuvo perdavęs steigiamai AB „Juodupės Nemunas”, t. y. jis nebuvo privatizuotas, todėl tebėra valstybės. Byloje pagal pareiškėjos B. D. pareiškimą, Valstybės turo fondas yra išsakęs poziciją dėl ginčo turto priklausymo valstybei, teismas tyrė su tuo susijusias aplinkybes ir aiškinosi garažo nuosavybės teisės klausimus, todėl pareiškėjos atstovės išvadą, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sprendimas priimtas išnagrinėjus analogiškas aplinkybes, laikė nepagrįstu. Ginčo garažas nėra perduotas Turto fondui, minėtas objektas nėra įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, Turto fondas jo patikėjimo teise nevaldo, nenaudoja ir juo nedisponuoja. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl teismas pareiškėjos B. D. pareiškimą atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-11-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti ir pripažinti, kad pagal įgyjamą senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nesutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, nes bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, vertino kiekvieną atskirai ir kiekvieną atskirą įrodymą (dokumentą) laikė nepakankamu reikalavimui pagrįsti. Tačiau, ypatingosios teisenos bylose, teismuose nagrinėjami būtent tokie atvejai, kai pareiškėjai neturi pakankamai dokumentų (rašytinių įrodymų), kurias galėtų pagrįsti savo teisių egzistavimą ir negali tokių dokumentų gauti. Kitaip, asmenys realizuotų savo teises, net nesikreipdami į teismą. Pareiškėja iš byloje surinktų įrodymų visumos, mano, jog labiau tikėtina, kad egzistavo aplinkybės, kurios yra pagrindu patenkinti pareiškimą.
Pareiškėjos teiginius, kad jos tėvas A. D. garažą iš fabriko „Nemunas" išsipirko 1992 metais, įrodo iš archyvo pateiktas pinigų sumokėjimo kvitas. Nors ir nesant pas pareiškėją pačios pirkimo-pardavimo sutarties ir/ar garažo perdavimo akto, byloje yra surinkti įrodymai, kad fabrikas savo balanse ginčo garažo vėlesniu laiku nebeapskaitė. Byloje taip pat surinkti duomenys, kad kiti asmenys tuo pačiu metu (1992 metais) privatizavo garažus toje pačioje garažų eilėje (tas pats pastatas), kaip tikėtina ir pareiškėjos tėvas, bei vėliau įregistravo nuosavybės teisę (garažo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) - t.y. P. B.. Kitiems asmenims - R. M. - buvo teismo keliu pripažinta nuosavybės teisė į toje pačioje garažų eilėje (tas pats pastatas), esantį garažą įgyjamąja senatimi ir vėliau įregistruota nuosavybės teisė (garažo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)). Nuosekliai vertinant visus surinktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad adresu (duomenys neskelbtini), esančioje garažų eilėje, pavieniai garažai 1992 metais buvo privatizuojami, ir pareiškėjos tėvas A. D., buvo vienas iš tų asmenų, kurie išsipirko atskirą garažo boksą iš fabriko „Nemunas“, t.y. iš valstybės, sumokėdamas 2 107,95 rublių. Pareiškėjos šeima valdė garažą atvirai. Kadangi nuo 1994 metų ginčo garažas nebebuvo apskaitomas fabriko balanse jį privatizuojant, nei buvo įregistruotas įsteigtos AB „Juodupės Nemunas“ vardu iki pat bankroto procedūros pabaigos, tikėtina, kad turtas 1992 metais buvo perduotas atskiriems asmenims, o ne liko valstybės, kaip teigia teismas. Mano, kad garažų eilė, (duomenys neskelbtini), po fabriko „Nemunas“ privatizavimo neliko valstybės nuosavybė, nes fabriko darbuotojai buvo juos išsipirkę, arba ne visi garažai liko valstybės nuosavybėje, o tik tie, kuriuos darbuotojai nebuvo išsipirkę. Todėl pareiškėjos tėvai, sumokėdami už garažą 1992 metais, teisėtai ir nepertraukiamai valdė ji, kaip savo turtą. O nuo 1993 metų, po tėvo mirties, pareiškėja, kaip jo įpėdinė, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė šį nekilnojamąjį turtą. Vien toks faktas, kad suinteresuotas asmuo I. A. savavališkai įsibrovė į pareiškėjos šeimos valdytą garažą, pakeitė užraktus ir net neneigė, kad ten buvo sudėti daiktai, negali būti laikomas pagrindu pareiškimo atmetimui. Valdymas gali būti pertraukiamas tik teisėtais veiksmais, o ne įsibrovimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo I. A. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad minimas garažas yra jos kieme ir ji juo naudojasi nuo 2007 m. Po 1995 m. kai fabrikas bankrutavo, garažas liko be šeimininkų, neįteisintas. Garažas buvo neprižiūrėtas, apleistas, todėl suinteresuotas asmuo I. A. jį sutvarkė, norėdama susidėti ten savo daiktus. 2009 m. pakeitė stogo dangą. Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp „Nemuno“ ir A. D. būtų buvusi sudaryta pastato pirkimo – pardavimo sutartis. Mano, kad teismas teisingai ir argumentuotai nusprendė pareiškėjos pareiškimą atmesti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Panevėžio filialas siūlo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra.
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – B. D. pareiškimą patenkinti (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, jos tėvams ir jai sąžiningai ir nepertraukiamai valdant, pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Reikalavimą grindė ta aplinkybe, kad jos tėvas A. D., dirbdamas fabrike „Nemunas“, gavo paskyrimą ir savo jėgomis pasistatė garažą, kurį atvirai ir nepertraukiamai valdė iki mirties 1993-02-10. Garažo statybai naudojo savo statybines medžiagas, statė savo jėgomis, o fabrikas „Nemunas“, suteikė pagalbą technika. Po jo mirties visą turtą paveldėjo mama, A. D., kuri toliau valdė šį garažą, o po jos mirties palikimą priėmė pareiškėja ir toliau valdo bei naudojasi šiuo garažu, t. y. pareiškėja po tėvų mirties paveldėjo jų turtą, kartu perimdama ir garažo valdymo teisė
Rokiškio rajono apylinkės teismas pareiškimą atmetė motyvuodamas tuo, kad garažas nebuvo privatizuotas, todėl tebėra valstybės turtas, o valstybės turtas negali būti įgytas įgyjamąja senatimi.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, laiko juos pagrįstais ir įvertinęs byloje esamus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas.
Tiek pareiškėja, tiek byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) esančius garažus, tarp jų ir ginčo garažą statėsi fabriko „Nemunas“ darbuotojai (t. 1, b. l. 129-140). Byloje apklausti liudytojai G. L., L. M., R. K., J. Ž. ir kiti patvirtino, kad garažu naudojosi D. šeima, o R. K. nurodė konkrečiai kuris garažas yra D. (t. 1, b. l. 136). Liudytoja D. S. nurodė, kad garažus statėsi patys žmonės, fabrikas padėjo. Kad garažų naudojasi Dudėnų šeima žinojo, nes pareiškėja, pardavus tėvų butą 2005 metais, prašė prižiūrėti garažą. Garaže laike įvairius daiktus, eidama tvarkyti kapinių iš garažo paimdavo kibirėlį, grėbliuką.
Iš liudytojų paaiškinimų darytina išvada, kad garažai buvo statomi pačių žmonių jėgomis su tam tikra fabriko pagalba. Be to, tiek ginčo garažas, tiek kiti garažai niekada nebuvo perduoti į Valstybės turto fondą, privatizuojant fabriką „Nemunas“, nebuvo perduoti AB „Juodupės Nemunas“. Šias aplinkybes patvirtina kasos pajamų orderis, iš kurio matyti, kad 1992-04-21 A. D. fabriko „Nemunas“ kasoje sumokėjo 2 107,95 rublius už „Transp. pat.“ ir ši suma išskaidyta į dvi: 1 833 rub. ir 274,95 rub. Atsižvelgiant į tai, kad tuo pačiu laikotarpiu buvo privatizuojami butai ir kiti nekilnojamojo turto objektai (t. 1, b. l. 21-22, t. 2, b. l. 19, 97-102), labiau tikėtina, jog A. D. 2 107,95 rub. sumokėjo už garažą ir dalis įmokos buvo investiciniais čekiais. Netikėti liudytojų paaiškinimais nėra pagrindo. Nurodytas liudytojų aplinkybes nustatytos jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-417-03/2003. Tuo tarpu suinteresuotu asmenimi į bylą įtrauktos I. A. paaiškinimai vertintini kritiškai, nes būdama vietinė gyventoja, negalėjo nežinoti tikrų garažų statymo aplinkybių ir kad jos savavališkai užimtas garažas priklausė D. šeimai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę.
Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2012-01-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-11/2012;2012-02-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012; 2012-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012 ir kt.).
Bylos duomenimis nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad yra visų būtinų sąlygų visuma, Apolinaras ir A. D., o jiems mirus – B. D. garažą valdė nepertraukiamai, teisėtai, atvirai ir sąžiningai, garažas niekada nebuvo ir nėra valstybės nuosavybė. Ta aplinkybė, kad I. A. savavališkai užėmė garažą, nereiškia, kad pareiškėjos tėvai ar pareiškėja būtų atsisakę valdymo, t. y. kad valdymas būtų buvęs nutrūkęs. Kadangi kelių asmenų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir tai, kad po vieno iš jų mirties kiti priėmė jo palikimą, laikas, kurį šie asmenys valdė statinius, turi būti skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis).
Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta tam, kad sudaryti galimybę daikto savininkui įgyvendinti savo teisę į daiktą. Pareiškėjai valdymo išviešinti, įregistruojant jį viešame registre nereikėjo, nes CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas baigėsi iki 2003 m. liepos 1 d., t. y. dar negaliojant teisiniam reguliavimui dėl valdymo registravimo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d.)
Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino byloje esamus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kurį panaikinus, pareiškėjos B. D. pareiškimas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas
nusprendžia:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
B. D. pareiškimą patenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. D., a. k. (duomenys neskelbtini) A. D., A. D. ir B. D. sąžiningai ir nepertraukiamai valdant, pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš B. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 117 Lt (vieną šimtą septyniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.