Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž.:

– pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir jai paskirta arešto bausmė šešiasdešimčiai parų;

– pripažinta kalta padariusi BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikalstamą veiką ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos jas apimant ir L. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistosios L. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistosios L. Ž., tiek ir liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. L. Ž. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodo byloje surinktų ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertintų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

10. Savo parodymus dėl A. A. Ž. nužudymo aplinkybių L. Ž. visiškai pakeitė vėlesnės, 2018 m. rugpjūčio 21 d. vykusios, ikiteisminio tyrimo apklausos metu. Šioje apklausoje L. Ž. nurodė, kad jos ankstesni parodymai, kuriais ji pripažino savo kaltę, yra neteisingi, šiuos parodymus ji davė siekdama padėti savo sugyventiniui M. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes iš tiesų jos tėvą sužalojo jis. Pasak L. Ž., tarp jos tėvo ir sugyventinio kilo konfliktas, nes A. A. Ž. grasino M. Ž., kad šis atsidurs kalėjime, dėl ko supykęs M. Ž. kelis kartus sudavė A. A. Ž. į veidą. A. A. Ž. bandė bėgti, tačiau M. Ž. partempė jį atgal į kambarį ir L. Ž. akivaizdoje dešine koja vieną kartą spyrė jam į galvą. Nuo šio smūgio A. A. Ž. nugriuvo ir kurį laiką negalėjo atsistoti. L. Ž. kartu su M. Ž. nuvilko A. A. Ž. į jo lovą, kurioje šis gulėjo apie savaitę, kol mirė. Gulėdamas lovoje A. A. Ž. buvo sąmoningas, valgė, kartu su L. Ž. ir M. Ž. vartojo alkoholinius gėrimus. L. Ž. teigimu, greitosios medicinos pagalbos savo tėvui ji nekvietė M. Ž. nurodymu, nes šis nenorėjo, kad apie įvykį sužinotų policijos pareigūnai (t. 3, b. l. 4–5). 2018 m. rugsėjo 20 d. vykusioje M. Ž. ir L. Ž. akistatoje pastaroji pakartojo savo parodymus, duotus 2018 m. rugpjūčio 21 d. ikiteisminio tyrimo apklausoje (t. 2, b. l. 89–93).

12. Iš nuteistosios L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad ji pateikė net keturias skirtingas A. A. Ž. nužudymo aplinkybių versijas: 1) nukentėjusįjį gatvėje sumušė jai nežinomi asmenys; 2) savo tėvą sumušė pati L. Ž.; 3) nukentėjusįjį sumušė M. Ž.; 4) nukentėjusįjį sumušė M. Ž., tačiau tuo pat metu kelis smūgius nukentėjusiajam sudavė ir L. Ž.. Tokie esminiai prieštaravimai nuteistosios L. Ž. parodymuose leidžia teisme duotus parodymus laikyti jos pasirinkta gynybine versija, siekiant sumenkinti savo vaidmenį nužudant A. A. Ž.. Priešingai, nei nurodoma nuteistosios apeliaciniame skunde, jos teisme duoti parodymai nelaikytini patikimais, juos paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

13. Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. Ž. nurodė, kad jo sugyventinė L. Ž. būdama neblaivi tapdavo agresyvi ir nuolat konfliktuodavo su savo tėvu A. A. Ž., liudytojo akivaizdoje ne kartą yra jį sumušusi ir iškeikusi necenzūriniais žodžiais. Pasak liudytojo, 2018 m. gegužės 16 d. arba 2018 m. gegužės 22 d. tarp L. Ž. ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl to, jog M. Ž. padavė jam cigaretę. Supykusi neblaivi L. Ž. pradėjo mušti savo tėvą – sudavė jam apie 6 –7 smūgius į šonus, kumščiu 4 – 5 kartus trenkė į veidą, spardė jį kojomis. Nuo L. Ž. smūgių A. A. Ž. ėmė kraujuoti galva. Nukentėjusiajam nugriuvus ant grindų, M. Ž. ir L. Ž. padėjo jam atsikelti, nuo veido nuvalė kraują ir paguldė jį į lovą. Daugiau fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį nebuvo vartojamas. Liudytojo teigimu, po to, kai buvo sumuštas, A. A. Ž. lovoje gulėjo apie savaitę, kol vieną dieną jis su sugyventine grįžę į namus rado jį mirusį (t. 4, b. l. 55–60).

14. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gegužės 30 d. apklaustas kaip įtariamasis (t. 3, b. l. 80–82), o 2018 m. lapkričio 16 d. – kaip liudytojas (parodymai tą pačią dieną duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir teisėjui (t. 2, b. l. 68–71, 75–77)), taip pat 2018 m. birželio 7 d. vykusio jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 81–82) ir 2018 m. rugsėjo 20 d. akistatoje su L. Ž. (t. 2, b. l. 89–93) M. Ž. davė tokius pat nuoseklius ir neprieštaringus parodymus apie esmines bylos aplinkybes, kuriais patvirtino, kad fizinį smurtą prieš A. A. Ž. vartojo tik L. Ž..

15. Apeliaciniu skundu nuteistoji L. Ž. ginčija liudytojo M. Ž. parodymus apie tai, jog A. A. Ž. mirtinai sužalojo ji. Reikšdama abejones liudytojo parodymų patikimumu, nuteistoji teigia, kad M. Ž., teisme melavo parodęs, jog po nukentėjusiojo sužalojimo jis visą savaitę negalėjo išeiti iš namų ir iškviesti greitosios medicinos pagalbos, nes apeliantė jo neišleido. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš tiesų konstatuota, kad minėtas liudytojo teiginys neatitinka tikrovės, nes byloje nustatyta, kad po A. A. Ž. sužalojimo M. Ž. kartu su L. Ž. laiką leisdavo šalia prekybos centrų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas M. Ž. teigė, jog negyvą A. A. Ž. namuose jis rado po to, kai su L. Ž. grįžo iš lauko, taigi nekyla jokių abejonių, kad liudytojo judėjimo laisvė nebuvo ribojama, jis netrukdomas galėjo išeiti iš namų ir imtis veiksmų, jog nukentėjusiajam būtų suteikta skubi medicinos pagalba, tačiau to nepadarė. Vis dėlto, nors aptarta liudytojo M. Ž. parodymų dalis pagrįstai pripažinta prieštaraujančia byloje surinktiems duomenims, ši aplinkybė savaime neleidžia daryti išvados, kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi visa jų apimtimi. M. Ž. parodymai dalyje dėl esminių A. A. Ž. sužalojimo aplinkybių, priešingai nei nuteistosios L. Ž. parodymai, buvo nuoseklūs, detalūs ir neprieštaringi viso bylos proceso metu.

16. Pirmosios instancijos teisme L. Ž. teigė, kad siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už A. A. Ž. sužalojimą M. Ž. sugalvojo versiją, jog jos tėvą gatvėje sužalojo nepažįstami asmenys, ir liepė jai šią versiją nurodyti policijos pareigūnams. Tačiau tokie nuteistosios parodymai nėra logiški ir įtikinami, todėl laikytini nepatikimais. Remiantis bylos duomenimis, minėtą versiją ikiteisminio tyrimo pareigūnams L. Ž. pateikė A. A. Ž. mirties dieną, 2018 m. gegužės 26 d., pirmą kartą apklausta kaip liudytoja savo namuose (duomenys neskelbtini) Kaune. Tuo tarpu 2018 m. gegužės 30 d. pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis M. Ž. šios, neva jo paties sugalvotos, jam ir jo sugyventinei palankios versijos net nepaminėjo ir kategoriškai nurodė, kad A. A. Ž. sužalojo jo dukra L. Ž.. Apkalbėti L. Ž. M. Ž. nebuvo jokio pagrindo, jis turėjo galimybę laikytis jos ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktos versijos apie tai, kad nukentėjusįjį sumušė nepažįstami asmenys. Juo labiau, kad M. Ž. gyveno L. Ž. namuose, todėl nebuvo suinteresuotas jos sulaikymu. Nelogiška ir nuteistosios pateikta versija, jog ikiteisminio tyrimo metu ji prisipažino padariusi labai sunkų nusikaltimą ir taip save apkalbėjo, nes bijojo M. Ž. grasinimų su ja susidoroti. Ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. buvo sulaikytas ir L. Ž. kaltinančius parodymus davė tą pačią dieną (2018 m. gegužės 30 d.), kai buvo sulaikyta ir nuteistoji. Būdamas sulaikytas tuo pat metu, kaip ir L. Ž., M. Ž. nekėlė jai jokios realios grėsmės ir negalėjo jos versti duoti jam palankius parodymus. 2018 m. birželio 1 d. M. Ž. buvo paleistas į laisvę, L. Ž. vis dar esant sulaikytai, todėl 2018 m. gegužės 31 d. duodama parodymus kaip įtariamoji nuteistoji objektyviai negalėjo žinoti, kad M. Ž. pareikšti įtarimai dėl jos tėvo nužudymo, ir jo parodymų turinio, taip pat neturėjo galimybės suderinti su juo savo pačios parodymų. Nepaisant to, 2018 m. gegužės 31 d. apklausoje L. Ž. nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes kaip ir M. Ž. bei prisipažino nužudžiusi A. A. Ž., šiuos savo parodymus ji pakartojo ir 2018 m. birželio 20 d. vykusio jos parodymų patikrinimo vietoje metu. 2018 m. gegužės 31 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjai duoti L. Ž. parodymai, kuriais ji pripažino savo kaltę padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi. Tačiau, kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, bet jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys.

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Nuteistosios L. Ž. kaltė nužudžius A. A. Ž. nustatyta ne tik liudytojo M. Ž. parodymais, bet ir byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų netiesioginių įrodymų visuma, kuria nustatyti tarpiniai faktai sujungti į nuoseklią ir loginę grandinę, leidžia padaryti kategorišką išvadą dėl M. Ž. parodymų apie L. Ž. veiksmus įvykio metu patikimumo.

18. Byloje nenustatyta jokių kitų asmenų, kurie kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. būtų tiesiogiai stebėję kaip buvo sužalotas A. A. Ž., tačiau pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai – su L. Ž., M. Ž. ir nukentėjusiuoju bendravę jų draugai bei kaimynai – patvirtino M. Ž. parodymus, jog L. Ž. buvo linkusi vartoti fizinį smurtą prieš savo tėvą.

19. L. Ž., M. Ž. ir A. A. Ž. pažinojusi liudytoja G. J. pirmosios instancijos teisme teigė, kad 2018 m. kovo mėnesį ji lankėsi jų namuose ir bendravo su sumuštu A. A. Ž., kuris jai nurodė, kad jį sumušė jo dukra L. Ž.. Liudytojos teigimu, anksčiau ji taip pat yra mačiusi kaip L. Ž. supykusi dėl to, kad A. A. Ž. paprašė cigaretės, kelis kartus sudavė jam į veidą (t. 3, b. l. 196–198). A. A. Ž. kaimynė liudytoja J. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistoji ir nukentėjusysis buvo asocialūs, nuolat nesaikingai vartojo alkoholį, dukra tėvo kartais neįleisdavo į namus. Pasak J. P., kartą ji matė, kaip gatvėje L. Ž. rankomis į veidą mušė savo tėvą. Liudytoja iš matymo pažinojo ir M. Ž., tačiau, pasak jos, šis jai nepasirodė agresyvus, vartojančio fizinį smurtą prieš sugyventinės tėvą ji jo nėra mačiusi (t. 4, b. l. 32–33). Kartu su A. A. Ž. gatvėje prekiavusi liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kartais ji matydavo nukentėjusįjį sumuštą ir nors šis neprisipažindavo, ji iš jo kūno kalbos suprasdavo, kad jį sumušė jo dukra L. Ž.. Liudytojos teigimu, neblaivi L. Ž. būdavo agresyvi, gatvėje konfliktuodavo su tėvu dėl maisto. Kai sužinojo apie A. A. Ž. mirtį, gatvėje sutikusi L. Ž. ir M. Ž. liudytoja pastarojo paklausė, kas sužalojo nukentėjusįjį, o šis atsakė, kad jį suspardė L. Ž.. Pasak liudytojos, A. A. Ž. jai niekada nesiskundė dėl jo dukros sugyventinio M. Ž. elgesio (t. 4, b. l. 31–32). Kitas A. A. Ž. kaimynas liudytojas A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis nuolat konfliktuodavo su savo dukra ir jos draugais, šie jo neįleisdavo į namus, mušdavo, iš namų dažnai sklisdavo riksmai. Liudytojas kartą matė, kaip koridoriuje pati L. Ž. stumdė savo tėvą (t. 4, b. l. 33–34). Dar viena A. A. Ž. kaimynė liudytoja L. D. teisiamajame posėdyje teigė, kad nukentėjusysis ir jo dukra buvo asocialūs, nuolat girtaudavo ir triukšmaudavo. Prieš A. A. Ž. mirtį aukštu žemiau gyvenusi liudytoja girdėjo stiprius smūgius, kuriuos lydėjo keiksmažodžiai. Pasak liudytojos, ji taip pat yra girdėjusi A. A. Ž. namuose šaukiant „baik, tikrai užmuši“. Jos manymu, tuo metu prieš jį galėjo smurtauti L. Ž., kuri kartais būdavo labai agresyvi (t. 4, b. l. 35–36).

20. Byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių liudytojai G. J., J. P., A. M., A. L. ir L. D. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš L. Ž., siektų ją apkalbėti. Jų parodymai nuoseklūs, išsamūs, nekito viso bylos proceso metu ir vieni kitus papildo, patvirtindami liudytojo M. Ž. parodymus, jog neblaivi L. Ž. tapdavo agresyvi, nuolat konfliktuodavo su savo tėvu A. A. Ž. ir ne vieną kartą vartojo prieš jį fizinį smurtą dėl menkaverčių priežasčių. Iš esmės tokia pati situacija susiklostė ir šioje byloje nagrinėjamu atveju, kai neblaivi L. Ž. sumušė savo tėvą. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymais, darydamas išvadas dėl jos agresyvaus ir neprognozuojamo elgesio su tėvu, jokių argumentų, kodėl minėtų liudytojų parodymai neturėtų būti laikomi patikimais, ji nepateikia. Aptarti liudytojų parodymai atitinka visus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, todėl jie laikytini tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, pagrindžiančiais nuteistosios L. Ž. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

21. Pažymėtina, kad skundžiamu Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu L. Ž. taip pat nuteista pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė savo buvusio sugyventinio A. M. sveikatą. Teisiamajame posėdyje ir 2017 m. gegužės 8 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos nukentėjusysis A. M. nurodė, kad tarp jo ir L. Ž. kilo konfliktas dėl dingusio alaus, kurio metu L. Ž. jį pastūmė ir jis galva atsitrenkė į radiatorių, taip sunkiai susižalodamas galvą. Nukentėjusiojo teigimu, būdama neblaivi L. Ž. prieš jį smurtaudavo, kartą sulaužė jam pirštą, buvo fiziškai už jį stipresnė (t. 1, b. l. 74–76, t. 3, b. l. 194–195). Iš byloje esančių L. Ž. parodymų matyti, kad ji taip pat pripažino, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sunkiai sutrikdė buvusio sugyventinio A. M. sveikatą,. Taigi, šie bylos duomenys apie L. Ž. polinkį smurtauti prieš savo šeimos narius, ir leidžia daryti išvadą, kad smurtinis nuteistosios elgesys nebuvo vienkartinio, atsitiktinio pobūdžio.

22. Apeliaciniame skunde nuteistoji L. Ž. teigia, kad teismo posėdyje pagarsinęs kai kurių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Tačiau šis apeliantės teiginys yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje iš tiesų pagarsino daugelio byloje apklaustų liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tais atvejais, kai asmens parodymai yra prieštaringi (pavyzdžiui, skiriasi ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie bylai svarbias aplinkybes ar vieną iš svarbių aplinkybių), teismas, siekdamas išsiaiškinti parodymų pakeitimo priežastis, įsitikinti jų patikimumu ir įvertinti juos kartu su kitais bylos įrodymais, turi BPK įtvirtintą galimybę perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, perskaitymas pirmiau nurodytais atvejais, jų analizė kartu su kitais bylos duomenimis yra priemonė, leidžianti išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, o tai – vienas iš esminių įrodinėjimui baudžiamajame procese keliamų reikalavimų. Priešingai, nei nurodoma apeliantės skunde, teisiamajame posėdyje pagarsinęs liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o juos įvykdė.

23. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl L. Ž. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką, todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.